Tarptautinį Bukerį laimėjo vokietė Jenny Erpenbeck su knyga "Kairos" / The International Booker Prize 2024 Winner

 

Sveiki,

Žodžiu, nenustebino, kad visgi 2024 metų Tarptautinė Bukerio premiją pelnė vokiečių rašytojos Jenny Erpenbeck romanas „Kairos“ apie Berlyno sienos griūties epochą, kuri pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos politinį ir geopolitinį veidą. Pastebiu, kad Bukerio laimėtojai tarsi tyčia vienaip ar kitaip orientuoti į politinį sūkurį, o skaitytojai-teisėjai nėra abejingi vienos ar kitos šalies politiniam laukui, dažnai traumuojančiam savo įprastus gyventojus.

Primenu, kad autorė „Kairos“ parašė vokiškai, o į anglų kalbą išvertė Michael Hofmann, su kuriuo ji ir pasidalijo perpus piniginį prizą. Įdomu tai, kad viena žymiausių savo šalyje vokiečių romanistė su savo naujausiu kūriniu pačioje Vokietijoje nebuvo itin palankiai sutikta. Pasirodęs romanas nefigūravo jokiuose šalies prestižiniuose apdovanojimuose, todėl, pelnytas pirmąkart nuo šios premijos įsteigimo apdovanojimas vokiečių rašytojai, ne juokais sujudino Vokietijos leidybą: ar nebus jie ką nors pražiopsoję, ko nepraleido tarptautiniai skaitytojai? Šiaip ar taip, savame krašte juk pranašu nebūsi... Ką gi, gal kada teks perskaityti „Kairos“.

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2019 sąrašas! Atwood, Rushdie, Obiama, Shafak, Ellmann ir Evaristo

Sveiki,

Dar šiais metais liepos pabaigoje atsinaujinusi Booker komisija paskelbė 13 kūrinių, kurie sudarė Booker Prize 2019 ilgąjį literatūros sąrašą. Paprastai šios knygos būna auksinės prabos ir atkreipia užsienių vertėjų rinką (tuo tarpu ir Lietuvos). Apie tai buvau padaręs įrašą, kurį galite perskaityti ČIA.

Rugsėjo pradžioje, užvakar, paskelbtas trumpasis šios premijos sąrašas. Norėčiau kažką plačiau pakomentuoti, tačiau nei vieno kūrinio dar nesu perskaitęs, kad galėčiau ką palyginti. Į trumpąjį sąrašą pateko Booker senbuviai, kurie iš esmės kaip ir „Oskaruose“ kokia Meryl Streep, tikriausiai „išstumiami“ į priekį dėl ankstesnių nuopelnų... Net neabejoju, kad tiek Margaret Atwood, tiek Salman Rushdie kūriniai yra tikrai geri, tačiau netikiu, kad per tiek laiko iš didžiulio literatūros srauto neatsiranda inovatyvių ir unikalių rašytojų...

Visgi šis šešetukas daugiau ar mažiau man patinka. Labiausiai dėmesį traukia amerikiečių rašytojos Lucy Alman su romanu „Ducks, Newburyport“, kuris pasakoja apie negatyvios informacijos žalą žmonėms. Aktualu, atrodo, stipru ir nuojauta rėkte rėkia, kad tai vienas geriausių šio sąrašo kūrinių. Labai viliuosi vien iš smalsumo, kad kokia leidykla apsiims ir išvers šią knygą, nors paskutiniu metu kažkodėl verčiami labiau britų autoriai...

Antrojoje vietoje (pagal smalsumą) mane traukia veteranas Salman Rushdie. Iš anotacijos šiek tiek susidaro įspūdis, kad knyga labai ne rušdiška, nes ji pasakoja apie po Ameriką keliaujantį kvanktelėjusį keistuolį Kichotą – žadamas šiuolaikinis kontekstas, problemos ir t. t. Trečiojoje pozicijoje – rašytojas iš Nigerijos Chigozie Obioma su romanu „Minorinis orkestras“, kuris pasakoja ilgesingą ir skaudžią brandos istoriją, tai istorija apie naivų vyruką, kuris išvyksta į Kiprą įgyvendinti svajonės ir per ją sužlugdo save... Ketvirtojoje vietoje mano dėmesį patraukusi turkų rašytojos Elif Shafak naujasis romanas. Nors nesu nė vienos knygos skaitęs, visgi Bookerio nominacija verčia atsigręžti ir pagalvoti, ar nevertėtų ką pagriebti, nes turime daug jos romanų lietuviškai.

Bernardine Evaristo – britų rašytoja, garsi savo romanais jau ne vieną dešimtmetį. Jos romanas tarsi skirtingų moterų dėlionė, nusidriekusi per epochas ir suraizgyta panašiomis detalėmis. Įvairiais rakursais atskleidžiama, ką reiškia vienoje ir kitoje vietoje būti moterimi. Apie tai jos romanas „Girl, Woman, Other“.

Mažiausiai imponuoja šįkart mano mylima Margaret Atwood. Labai bijau, kad po serialo „Tarnaitės pasakojimas“ šioji knyga tėra tik scenarijaus adaptacijos literatūriškai. Tai būtų didžiulis nusiminimas, tačiau beveik net neabejoju, kad ji bus išversta lietuviškai, o aš ją vis tiek skaitysiu ir būsiu nusivylęs, nes atsikartos serialo siužetai...

Kas laimės?

Dalijuosi nuolatinio aistringo Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson vaizdo įrašą, kuriame jis apžvelgia visus šešis trumpojo Bookerio romanus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela  

Ilgasis Booker Prize 2019 knygų sąrašas / Booker Prize 2019 Long List

Sveiki,

Laukiau, kol šiais metais paskelbs Booker Prize ilgąjį knygų sąrašą ir pramiegojau, nes tik iš facebooko sužinojau, jog jis jau paskelbtas, net buvau pamiršęs datą, gal dėl to, kad vasara, atostogos, galvoje zuja kasdieniai kiti dalykai. Iš tikrųjų labai laukiau šio sąrašo, nes šiemet pirmieji metai, kada pasikeitė šios premijos mentoriai, kurie anksčiau buvo „Man Group“. Visgi galvojau, ar pasikeitus mentoriams, kaip nors ši premija patirs didelių pokyčių, tačiau pokyčių neįvyko, pasikeitė nežymiai tik premijos pavadinimas, o pažvelgus į ilgąjį sąrašą tampa aišku, kad nemaža dalis pavardžių Booker premijos pretendentai – veteranai, jau pelnę arba nekartą nominuoti šiai premijai, pavyzdžiui, Margaret Atwood, Salman Rushdie ar Deborah Levy.

Paskutiniuoju metu Bookerio laimėtojais ir nominantais labai domisi mūsų lietuviškos leidyklos, tad nusprendžiau trumpai apžvelgti knygas, kurių dalis, manau, tikrai per artimiausius kelerius metus sulauksime ir lietuviškai.

Bernardine Evaristo (UK), Girl, Woman, Other (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 4.49

„Mergina, moteris, kita“ – tai 12 istorijų grandinė, papasakota šiuolaikiškai ir dinamiškai. Tos istorijos apie skirtingas moteris, dažniausiai juodaodes, gyvenusias įvairiais laikotarpiais ir jų asmenines kovas.

Chigozie Obioma (Nigeria), An Orchestra of Minorities (Little Brown)

Goodreads reitingas 3.75

„Minorinis orkestras“ – tai iš Nigerijos kilusios rašytojo romanas apie naivuolį paukštininką iš Nigerijos, kuris įsimyli turtingą merginą, kuri bando nusižudyti. Galiausiai jis emigruoja mokytis į Kiprą, tačiau jį apgauna ir jis tampa klajojančiu benamiu... Tai ilgas širdį veriantis epas, kaip žmogus kuo labiau leidžiasi į pasaulį, tuo labiau jis tolsta nuo savo svajonės. Šitą ir aš mielai perskaityčiau.

Deborah Levy (UK), The Man Who Saw Everything (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 3.85

„Žmogus, kuris mato viską“ iš tikrųjų nemato nieko. Va, šitą tai tikrai noriu, kad kas išverstų! Romane pasakojama apie 1988 metus, kada pagrindinis veikėjas Solas rašo politinį esė apie Vokietijos Demokratinę Respubliką, jis įsivelia į politinius niuansus, tačiau „serga“ „The Beatles“ muzika, bando nusifotografuoti perėjoje, kurioje legendinė grupė padarė albumo viršelio nuotrauką, galiausiai apmąsto savo nevykusius santykius... Staiga istorija pakrypsta ir apie šiuolaikinę Europą, viskas atrodo chaotiška, nes autorė sulieja žmogaus veiksmų cikliškumą su istoriniais Europos kontekstais, kurie dėsningai atkartoja veikėjo gyvenimo periodiškumą. Kvepia tiesiog labai gera knyga, o autorei tai jau trečioji Booker nominacija. Netrukus BALTO leidykla išleis jos knygą „Karštas pienas“ – prieš trejetą metų nominuota Bookeriui.

Lucy Ellmann (USA/UK), Ducks, Newburyport (Galley Beggar Press)

Goodreads reitingas 4.33

„Antys, Newburyportas“ – tai ilgiausias ir storiausias šiais metais Bookeriui nominuotas romanas, kurį parašė amerikiečių romanistė. Knyga jau vadinama romano žanro revoliucija ir daug kas ja susidomėjo. Šioje istorijoje aprėpiama informacinio poveikio šiuolaikinių žmonių gyvenime žala, kai nuolat esame gąsdinami karais, nuodais, nesveiku maistu, šaudynėmis mokyklose ir visais negatyviais įvykiais, kuriuos kasdien girdime ir veikia mūsų sąmonę, kai jaudinamės net ne dėl savo problemų, o viso pasaulio... Romanas, manau, daug žadantis, aktualus ir globalus.

Valeria Luiselli (Mexico/Italy), Lost Children Archive (4th Estate)

Goodreads reitingas 3.90

Autorės knygoje „Prarastų vaikų archyvas“ pasakojama apie vyrą ir žmoną, kurie su dešimtmečiu sūnumi sėda į automobilį „Volvo“ ir susiruošia pervažiuoti nuo rytinės pakrantės kone pusę JAV, kad surinktų medžiagos savo dokumentiniams darbams ir patirtų gamtos grožį. Šeima keliauja, viskas atrodo idealu, tačiau juos pasiekia žinia, kad prie Meksikos ir JAV sienos yra sulaikyti tūkstančiai vaikų, kurie vėl bus išsiųsti į Meksiką nežinia kokiam likimui, nes jie negali patekti į JAV... Gaubiami šio politinio įvykio, netrukus paaiškėja, jog sūnus šioje kelionėje jaučia, kad tarp tėvo ir mamos vis labiau versi santykių bedugnė... Romanas pasižymi pasakiškai gražiai aprašoma kelione, subtiliais santykių atskleidimais ir prisiminimų, patirčių archyvavimu kiekvienam iš knygos veikėjų.

Jeanette Winterson (UK), Frankissstein (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.00

Autorė lietuviams puikiai žinoma dėl knygos „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“, „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Šįkart ji parašė romaną „Frankisšteinas“, kuris yra apie žmonių kūnus, kuriuose jie gyvena, ir kūnus, kuriuos jie norėtų turėti. Remdamasi dalinai „Frankenšteinu“ autorė kuria ir rimtą, ir kartu juokingą pasakojimą apie transeksualų gydytoją, apie Viktorą, kuris grįžta gyventi pas mamą ir bando sukurti sekso lėlę vienišiems vyras... Iš anotacijos matyti, kad romanas aktualus jau vien dėl to, kad gyvename kūno kulto laikotarpiu ir visi daugiau ar mažiau turime sudėtingą santykį dėl savo netobulumu. Manau, romanas išties įdomus.

Salman Rushdie (UK/India), Quichotte (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.44

Dar tik pasirodantis romanas pasauliniu mastu senbuvio Booker rašytojo Salman Rushdie romanas „Kichotas“ yra šių dienų Don Kichoto pavyzdys. Anuomet Servantesas kūrė šį romaną pašiepti riterių kultūrą, o Rushdie versija siekia pašiepti moralinio ir dvasinio nuosmukį ženklinančią nūdienos kultūrą. Pasakojama apie šių dienų Kichotą, kuris įsimyli televizijos žvaigždę ir kartu su įsivaizduojamu sūnumi leidžiasi per šiuolaikinę šalį, kad įrodytų savo meilę ir ištikimybę... Iš aprašymo atrodo kiek kitoks romanas, nei įprasta S. Rushdie, bet jis ir čia neatsisako savotiško savo juodojo arkliuko – magiškojo realizmo. Manau, anksčiau ar vėliau romaną matysime lietuviškai, nes šis rašytojas pas mus skaitomas.

Max Porter (UK), Lanny (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 4. 25

Kaip daugelis sutaria dėl šios knygos – ji keista ir tuo įdomi! Rašytojas pasakoja apie netoli Londono įsikūrusį mažą miestelį, jo žmones ir gyvenimus. Autorius sujungia mitologiją su šių dienų realybe, stebi pavienius miestelėnus ir pasakoja jų istorijas... Galiausiai viso miestelio žmonės tampa orkestru, vienu balsu, kurį klausosi mitinė būtybė iš praėjusio amžiaus, kurią vietos vaikai vaizduoja kaip gamtos-miško būtybę. Daugelis romaną vadina drąsiu ir originaliu.

Margaret Atwood (Canada), The Testaments (Vintage, Chatto & Windus)

Goodreads reitingas 3.95

Kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romanas „Testamentas“, žinoma jau iš viršelio, yra 1984 metais pasirodžiusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, kuris paaiškina ne vieną dešimtmetį skaitytojus kamavusius klausimus, kas nutiko Ofredai. Teko man skaityti pirmąją dalį dar prieš pasirodant serialui, ir romanas pasirodė išties labai geras. Manau, jeigu ne TV serialas, prie kurio scenarijaus padirbėjo rašytoja, šios knygos tęsinio tikriausiai nė nebūtų. Atwood puiki romanistė, už „Aklasis žudikas“ 2000 metais ji jau pelnė Booker ir tai įspūdingas kūrinys, tik labai bijau, kad šioji knyga yra tik literatūriškai perteikta jos scenarijaus kita versija...

Kevin Barry (Ireland), Night Boat to Tangier (Canongate Books)

Goodreas reitingas 4.11

Airių rašytojo romanas „Naktinis laivas į Tangerį“ pasakoja apie du pagyvenusius nusikaltėlius Morisą ir Čarlį, kurie naktinėja laive ir laukia vieno iš jų dukros. Šioji naktis jiems lemtinga, kadangi jie iš naujo permąsto ir prisimena savo draugystę, bendradarbiavimą, smurtą, nusikaltimus ir visus praeityje patirtus nuotykius. Rašytojas su nepaprastu humoro jausmu ir lyrizmu perteikia dviejų korumpuotų vyrų gyvenimus.

Oyinkan Braithwaite (UK/Nigeria), My Sister, The Serial Killer (Atlantic Books)

Goodreads reitingas 3.79

Iš Nigerijos esanti rašytojo šiemet su romanu „Mano sesuo, serijinė žudikė“ šovė į sensacijų viršūnę ir tikriausiai yra kol kas daugiausiai iš nominuotų goodreads puslapyje sulaukusi komentarų ir įvertinimų... Knygoje autorė tirštai ir juodomis spalvomis aprašo seserų ištikimybę; Ajola žudo savo vaikinus, kuriuos įsimyli, o sesuo padeda nuslėpti jos nusikaltimo įpročius, tačiau ji negali jos įduoti policijai, nes ji jos sesuo. Tačiau viskas ima keistis, kai Ajola susipažįsta su jos simpatija iš ligoninės... Knyga apie ištikimybę, priedangą, psichinius sutrikimus, manau, tokia knyga sudomintų daugelį lietuvių, kurie persisunkę skandinaviškojo stiliaus detektyvų ir norėtų šio to naujo.

John Lanchester (UK), The Wall (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 3.70

Britų rašytojo distopinis romanas „Siena“ tik iš pažiūros gali priminti „Sostų karų“ saugomą sieną nuo žiemos ir nakties klajūnų... Kylant vandeniui žmonės ima gyventi salose, jie save izoliuoja statytinėmis sienomis, tarp tautų kyla karai, o pagrindinis veikėjas saugo sienos ruožą nuo priešų, bet kartu paklūsta ir savo viršininkams. Tai kataklizmų distopija, kuri ne vien apie klimatą, bet ir apie politinius valdžios užkulisius, skaldymą ir valdymą.

Elif Shafak (UK/Turkey), 10 Minutes 38 Seconds in This Strange World (Viking)

Goodreads reitingas 4.10

Šios autorės lietuviams pristatinėti nereikia. Leidykla „Tyto alba“ periodiškai kasmet išleidžia po vieną jos romaną ir ją puikiai daugelis skaito, nors man pačiam kol kas neteko... Naujausias autorės romanas „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ pasakoja apie mirštančią moterį Leilą, kuri prisimena visą savo gyvenimą. Kaip ir O. Pamukui, taip ir šiai turkų rašytojai, neužtenka papasakoti vien tik žmogaus gyvenimą, šalia visada pasakojama egzotiškų tradicijų turinčios tautos istorija.

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Šeštadienis"

Ian McEwan „Šeštadienis“. – Vilnius: Alma littera, 2007.

Sveiki, skaitytojai,

Elitinės literatūros skaitytojams tikriausiai nereikia aiškinti, kas toks Ian McEwan, kokią gerą ir kokybišką jis kuria. Paskutiniu leidykla Jotema išleido du jo romanas Vaiko gerovė ir Kevalas, tačiau nusprendžiau susipažinimą su šiuo autoriumi pradėti nuo Alma litteros išleisto romano Šeštadienis (angl. Saturday), kuris laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių, buvo nominuotas prestižinei Booker literatūrinei premijai.

Tikriausiai rašant apie I.McEwan recenziją būtų galima tikėtis aukščiausių pagyrų, tačiau noriu pradėti nuo perspėjimo, kad knyga nėra kelių vakarų prisėdimas prie mėtų arbatos ilgais vakarais, ištiesus nuvargintas kojas ant pufo. Tai ne iš tų knygų, kurios iškart „pasiduoda ir atsiriša“ visomis savo prasmėmis. Šeštadienis – tai vienas iš tų sodrių romanų, kurie reikalauja atidaus skaitymo ir mėgavimosi ne siužetiniais vingiais, kurie, rodos, tik iš pirmo žvilgsnio nelabai svarbūs, bet be jo kartu neįsivaizduojama kūrinio sąranga. Knyga reikalauja atsidavimo stiliui, smarkiai tapatintis su pasakotoju, stebėti kartu vykstančius pagrindinio veikėjo Henrio Perouno vidinius ir išorinius procesus – tokios knygos, kurios yra skvarbios ir iš esmės pasakoja atskirą visatą „iš žmogaus vidaus“ gali pasirodyti pernelyg erzinančiai apsunkintos aprašymais. Šeštadienyje I.McEwan lyg viso šito sunkumo atsisako ir panardina skaitytoją į vienos dienos istoriją, kurioje papasakoja tiek daug ir su tokiu klasikinio romano literatūrine išmone, kad beregint stebiesi, kaip iš pažiūros nykios ir kasdienės dienos aprašymais atskleidžiamos gyvenimiškos realybės tendencijos.

Rašytojas du metus stebėjo neurochirurgų darbą ir gilinosi į jų profesijos užkulisius, darbo specifiką, todėl romane nemažai medicininių terminų, operacijų aprašymų, kurie, tiesą sakant, šiek tiek gali gąsdinti, jeigu manote, kad tai jūsų nė kiek nedomina ir nejaudina. Tačiau I.McEwan pavyko visa tai perteikti taip suprantamai ir kartu neprarandant savitos teksto stilistikos. Tiesą sakant I.McEwan yra itin kruopštus rašytojos, kuriam svarbu pačiam natūralistiškai ištirti aprašomus vaizdus, išmanyti ne tik chirurgiją, bet ir muziką, poeziją, psichologiją, žmonių santykius ir visos sritys perteiktos ne per metaforas, ne paviršutiniškai, bet su analitine anatomija, ar tai būtų veikėjų veiksmai, ar tik požiūris į pasaulį, kas iš esmės sudaro tvirto ir rimto rašytojo įspūdį.

 Rašytojas Ian McEwan.

Vienas geriausių šiuolaikinių britų rašytojų kuria tik iš pirmo žvilgsnio snobišką literatūrą, kur veiksmas vystosi lėtai, daug pagrindinio veikėjo, artėjančio prie penkiasdešimtmečio, apmąstymų: santykiai su žmona, erotika, vaikų auklėjimas, mirštanti motina, darbo profesionalumas, sportas... Šituose spektruose, kasdienybės anatomijoje skleidžiasi visa tai, ką galima vadinti tradiciniu vyriškumu. Neslėpdamas solidaus jautrumo, personažas primena kiek tipinį gerai išauklėtą britą, todėl tie, kurie iš literatūros tikisi provokacijos, vertybių sistemos griovimo, dvipolio veikėjo, kuris stato ir vėliau griauna savo įsitikinimus, stebina skaitytoją radikaliais sprendimais, viso to Šeštadienyje nėra, nes I.McEwan sukūrė brandų, jau susiformavusį pagal gerąsias intelektualiosios britų kultūros kanonus veikėją. Kur kas labiau jaudina situacijos, kuriose atsiduria Henris: konfliktas gatvėje, kuris vėliau išvystomas į įkaitų trilerį lyg ir būtų tas kabliukas, kuris kūrinį pritemptų prie populiariosios literatūros, tačiau Henrio pozicija, jo jausmų dinamika viską išlaiko kaip raugintą agurkėlį pagal ypatingą literatūrinį receptą.

Autorius buvo sukrėstas Rugsėjo 11-osios įvykių ir jo pagrįstos baimės, pasauliniai pokyčiai simboliškai dvelkia ir romane. Krentantis rusų lėktuvas Londono rytiniame peizaže įgauna simbolinės reikšmės nenuspėjamų dienos įvykių kontekste. Iš esmės neįmanoma papasakoti kasdienybės be kontekstinių staigių ir netikėtų įvykių, kurie mums, paprastiems žmonėms, tampa rezonuojančiais dienos įvykiais. Henriui visą dieną rūpėjo teroristiniai išpuoliai, o mūsų lietuvių kasdienybę galbūt pakeičia kokio nors vaiko įmesto į šulinį istorija – paveikus I.McEwan kasdienybės kūrimas tampa egzistencinės anatomijos pavyzdžiu, kuris savo įtaiga ir literatūrinio polėkiu stebina sodrumu ir gyvumu, kad skaitytojas, kuris turi literatūrinę klausą, būtinai pajus autoriaus gebėjimą fiksuoti ir kurti juslių ir įvykių dermės visatą. Šią visatą, sakyčiau, gerai perteikė vertėja Mėta Žukaitė, kuriai teko nelengva užduotis versti išties sudėtingą tekstą, kur išmanymo ir pasikaustymo įvairiose sferose tikrai reikia.

I.McEwan Šeštadienis nėra toji literatūra, kuri sukrečia savo istorija. Galų galiausiai šio autoriaus romanas skirtas nesukrėsti, kaip ir M. Prousto Prarasto laiko beieškant, įspūdis susidaro toks, kad per regimą realybės šydą bandoma įžvelgti laiko ir gyvenimo tėkmę, įspėti, kiek žmogus pats yra gali valdyti situaciją, o kiek įvyksta tiesiog lemtingų atsitiktinumų dėka. Šis santykis neišmatuojamas, niekas nežino, kaip atsikėlus šeštadienio rytą baigsis šeštadienio vakaras. Visas dienos ilgis su aliuzijomis į Henrio praeitį, jo asociatyvų analitinį mąstymą perteikia ne vien skrupulingai tiksliai, bet nepamirštamas ir dienos ritmo bangavimas. Literatūriškai romanas pulsuoja kartu su veikėjo dienos ritmu ir net šiurpas pagaugais nuėjo, kaip genialiai perteikta romano pabaiga tarsi K.Ishiguro Dienos likučiai ar J.Ch.Grondahl Spalio tylėjimas, kai nuovargis ir dienos apmąstymas per personažą vibracijomis pereina į patį tekstą ir ritmu kuriamas nuovargio ir turiningos dienos (ir kartu literatūros) įspūdis skaitytojui. Žinoma, tai aukščiausios pavaros ir meistriškumo knyga, kuri savo istorijos vingiais niekada neprilygs išradingiems ir sudėtingos konstrukcijos romanams, tačiau savo gyliu ir egzistencijos pajautomis nustebins pačius išrankiausius skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela