Hilary Mantel "Įveskite kaltinamuosius" ir "Vilko dvaras" - du Man Booker apdovanoti romanai

Sveiki,

Galiu tik atsidusti ir pakartoti tą patį: literatūros skaitymui reikia atskiro gyvenimo. Vis kaupiuosi vienu ypu perskaityti Booker įvertintus abu Hilary Mantel romanus „Vilko dvaras“ ir „Įveskite kaltinamuosius“. Kada? Kada? Kada?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Deborah Levy "Karštas pienas"

Deborah Levy. „Karštas pienas“ – Vilnius: Balto, 2019 – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu tie, kurie stebi naujausias išleistas knygas, tikriausiai pastebėjo, kad į rinką plūstelėjo daug naujos leidyklos BALTO leidyklos namai leidžiamų verstinių knygų. Nors daugelis jas skaito jau ne vienerius metus, tačiau pats susigriebiau tik šį rudenį, kai leidykla išleido Man Booker trumpojo sąrašo knygą Karštas pienas (angl. Hot Milk), kurią parašė britų romanistė ir dramaturgė Deborah Levy (g. 1959). Paskutiniuoju metu tai autorė, kurią galima vadinti „ant bangos“. Be to, kad Karštas pienas pateko 2016 metais į trumpąjį Booker sąrašą (ji ir anksčiau buvo nominuota), bet ir šiemet su naujausiu romanu The Man Who Saw Everything buvo įtraukta į ilgąjį Booker Prize.  

Daugelis, skaičiusių Karštą pieną, kūrinį apibūdina kaip „intriguojantį, bet labai keistą“. Istorija gana sumišusi kultūrinėje europietiškoje erdvėje, apimanti Pietų Europos dalį ir Britaniją. Sofija kartu su motina Rosa atvyksta iš Britanijos į Ispaniją, kad pagydytų paralyžiuotas ir nejautrias Rosos kojas, kadangi niekas neranda tikrosios priežasties, todėl manoma, kad tai psichologiniai dalykai. Sofija – graiko ir britės dukra, jas abi palikęs tėvas grįžo į Graikiją ir atsivertęs į katalikybę vedė kone Sofijos amžiaus moterį iš Italijos ir su ja susilaukė naujagimės... Knyga pasakoja vienos šeimos suirutę po visą Europą istoriją, kuri pilna susikaupusios ir neišreikštos nuoskaudos, nusivylimo ir neapykantos. Sofijai apie trisdešimt, ji ruošiasi kabintis į doktorantūrą, tačiau yra besąlygiškai pažeidžiama ir prikaustyta prie sergančios pagiežingos motinos.

Viskas būtų kaip ir eiliniuose romanuose apie šeimos nesantaiką, tačiau autorė randa nuostabių ir literatūroje nedažnai pasitaikančių būdų, kaip šiuolaikinę santykių reabilitacijos stebuklą paversti hipnotizuojančiu daugiaprasmiu ir daugiamačiu literatūriniu pasakojimu. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas dvelkia kurortiniu romanu, (jau vien ką sako daug kuo nuviliantis kataloginis knygos viršelis), tačiau nuo pirmųjų puslapių darosi aišku, kad pasakojama tapatybės paieškos problema, kuriai išsiskleisti padeda pasitelkti graikų mitologiniai niuansai ir froidiškoji psichoanalizės teorija.

Autorė tiesiogiai nenaudoja nei Antikos terminologijos, negretina dievų įvaizdžių, tačiau akivaizdu, kad sadistiškai medūzų tvilkoma moteris Viduržemio jūroje siejama su Medūza Gorgone, pabaisa iš Antikos mitologijos, į kurią pažiūrėjęs bet koks mirtingasis pavirsdavo akmeniu. Iš tikrųjų šioje istorijoje medūzos sukelti nudegimai Sofijos gyvenime atneša permainas – ji susitinka su tėvu, išsiaiškina motinos paslaptį, išlaisvina seksualinę energiją, užmegzdama kurortinius santykius su Ingrida... Knygoje šis medūzos sukeltas permainų metas reiškiasi itin mistiškai, tarsi pasakotoja tai atskleistų potekstėmis, vis užsimindama apie prabudusią Sofijos viduje esančią pabaisą, kitaip sakant, apie žmogaus ilgą laiką užguitą pasąmonę ir jos valdomą žmogaus prigimtį.

Viena didžiausių Sofijos problemų yra jos tapatybė, sietina su profesija. Pildydama nudegimų punkte sveikatos kortelę ji nurodo padavėjos profesiją, nors iš prigimties yra giliamintė mokslininkė antropologė, kuri analizuoja žmonės pagal jų poelgius ir ištartus žodžius, tačiau pati negeba susikurti asmeninio gyvenimo. Tą liudija ir jos dirbtinis šlubavimas, kuris susiformavo nuolat lydint šlubčiojančią motiną – prisitaikėliškoji Sofija. Atvykus į Ispaniją Sofiją ištinka tapatybės krizė, ji vis labiau ima priešgyniauti motinai, permiega su vyru, susiranda meilužę Ingridą, kuriai pavydi jos kitų meilužių, netgi maniakiškai ją persekioja, o naktimis kankinasi negalėdama užmigti. Svarbus vandens archetipas, kuris vis netinka sergančiai motinai. Ji tarsi vergė iš vazos, kurią simboliškai bandydama išsivaduoti iš vergvaldės motinos sudaužo ir laikinai pabėga pas tėvą į Graikiją...

Deborah Levy

Visi šie Sofijos pokyčiai romane pateikiami nenuosekliai, todėl sukuriamas nestabilaus, hipnotizuojančiai sapniškas pasakojimo įspūdis. „Tiesą sakant, nelabai žinau, kokioje tikrovėje šiuo metu gyvenu. Nežinau, kas tikra. Šia prasme mano pačios kojos netvirtai stovi ant žemės. Jau nebesiorientuoju. Mano motina atsisakė, atsižadėjo, paliko, atmetė, nebereikalauja, neigia viską, o kartu su savimi nuvertė ir mane (p. 238).“ Iš esmės chaotiška romano struktūra paaiškina ir pagrindžia Sofijos psichikos nestabilumą, jos tapatybes paieškas ir polinkį į analizę. Polinkis visur regėti antikinius simbolius – tai antropologės mąstymo maniera, o jos santykiai su mama ir artimaisiais tampa jos tapatybės kaip antropologės kūrybos praktika.

Kita Sofijos problema – santykiai su motina, kurie turi įtrūkių. Nors Rosa niekada apie tai nekalba, ji pilna nuoskaudos, kai ją paliko vyras. Ji manipuliuoja dukterimi, kurią pavertė savo slauge. Motinos ir dukters ryšys dažniausiai literatūroje simboliškai siejamas per bambagyslę ir pieną, kai su pienu gaunama ir gyvenimo išmintis, motinos meilė, rūpestis ir emocinis intelektas, tačiau Sofijos ir Rosos santykiai labai komplikuoti, jos viena kitos ne tik nesupranta, bet dažnais atvejais yra skirtingose barikados pusėse: „Sofija, tu visada kažkur toli. Aš ne toli. O visada per arti. Jos nuoskaudų (p. 113).“ Akivaizdu, kad manipuliacija kaip tik sugriauna motinos ir dukters santykius, paverčia jas abi nepakenčiamomis ir nelaimingomis, tačiau visada fiziškai esančias šalia viena kitos – takia būvimo drauge kaina. Iš esmės šie toksiški šeiminiai santykiai pasakoja apie motinos paleidimą vaiko į pasaulį būtinybę ir tuo pačiu apie baimę paleisti ir likti vienišai, apie aukos vaidmens prisiėmimą, atsakomybės stoką.

Autorei pavyko išgauti savitą teksto stilių, kuriuo atsiribojusi nuo sentimentalumo ir tiesmukumo, pereina į mitologizavimą, todėl stilius kiek priminė J. M. Coeetze Jėzaus vaikystę, kada autorius irgi savitais nepaaiškinamais, bet skaitytojui intuityviai suprantamais būdais (simboliais, metaforomis, alegorijomis) perteikiama šiuolaikinė toksiškų santykių analizė. Karštas pienas išties nepalieka abejonių, nes jame įvairiais rakursais veriasi daugelio iš mūsų problemos – perdėtas pareigos jausmas, tapatybės krizė, santykiai su motina, seksualinės įvairovės atradimai ir nusivylimai, kurie įtaigiai nestabiliame pasakojimo sraute įgauna pasąmoninio literatūrinio bangavimo, o dėl šios raiškos Karštas pienas mano atmintyje dar išliks ilgai.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Penelope Lively "Mėnulio tigras"

Penelope Lively. „Mėnulio tigras“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 280 p.

Sveiki, skaitytojai,

Britų rašytojos Penelope Lively (g. 1933) romanas Mėnulio tigras (angl. Moon Tiger) šviečiasi iš tolo su žalia etikete The Golden Man Booker ženkliuku, o tai reiškia, kad knyga apdovanota ne tik Bookerio premija, bet ir skirtoje 50-osiosms šios premijos metinėms išrinkta iš devinto dešimtmečio laimėtojų pačia geriausia knyga ir įtraukta į trumpąjį penketuko sąrašą, kur atsiduria greta kitų laimėjusiųjų kaip M. Ondaatje Anglas ligonis (1992) ir H. Mantel Vilko dvaras (2009), kuriuos taip pat galima skaityti lietuviškai.

Iš anglų kalbos vertė veteranė Violeta Tauragienė, kuri lengvais pop romanais nepasižymi ir vien jau vertėjos pavardė sufleruoja, kad knyga gali būti gardus kąsnelis – kas man nutiko šių metų pradžioje, kai ėmiausi skaityti V. Tauragienės iš prancūzų kalbos verstą Mathias Enard romaną Kompasas. Visgi beskaitant Mėnulio tigrą retsykiais tekdavo nusileisti ant žemės ir perskaityti erzinančias romano vietas ir šį bei tą pasižymėti apie knygos struktūrą, tad šįkart noriu pasidalyti savo pastebėjimais.

Romane pasakojama apie merdinčią žurnalistę ir istorikę Klaudiją Hempton, kuri ligoninės palatoje priiminėja artimus žmones, tačiau jos intelektu pasižymintis skaidrus protas jau užtemęs, ji vis labiau gyvena chaotiškai iškylančioje praeityje, o tokių knygų, kurios pasakotų gyvenimo istorijų mirties patale tiek priprašyta, kad iškart ėmė kilti įtarimas, ar tai nebus dar viena tiesiog vienos spalvingos asmenybės istorija, kuri galiausiai niekur nenuveda, tik išgyveni daug istorinių nuotykių ir eilinį kartą įsitikini, kad gyvenimas gražus literatūroje, o tikrame gyvenime jis kur kas nuobodesnis arba priešingai – kur kas spalvingesnis, nelygu, koks romanas. Visgi šiame romane esama tam tikro žavumo.

Visų pirma pati Klaudijos asmenybė nėra gana tipiška, ji nepasižymi itin didele dorove, taktiškumu ir netgi galėtume tam tikrais atvejais ją pavadinti kale, o pagrindiniai netobuli ir ne Biblijos pašvaiste nutvieksti personažais literatūroje visada įdomesni už pelenės tipo moteris. Iškart kyla daug klausimų dėl Klaudijos santykių su broliu Gordonu, kurie iš pradžių pliekiasi kaip šuo su kate ir atrodo viskas nekalta, tačiau iš to „neišaugoma“, nes fragmentuotame pasakojime įvairiais laikotarpiais iškyla jų bendravimas ir skaitytojui jau beveik nekyla įtarimų, jog brolis ir sesuo jaučia vienas kitam seksualinį potraukį. Aiškinant aristokratiškai, jie patys save laiko buržuazijos atstovais, todėl linkę į ekscentriškumą, tai jie laiko savaime suprantamu dalyku, todėl ir incestas tose sluoksniuose (jeigu žiūrėsime istoriškai į monarchus) laikomas savaime suprantamu dalyku, tačiau čia XX amžiaus vidurys, todėl Gordono žmonai Silvijai, ilgą laiką nenutuokiant apie jųdviejų santykius, tai atrodo tik buržuazinis sąmojis.

Priešingai nei būtų galima numanyti, Klaudijos tikroji gyvenimo meilė nėra brolis, o Egipte per Antrąjį pasaulinį karą prarastas mylimasis Tomas. Praradimo skausmas toks didelis, kad jis Klaudiją paženklina visam likusiam gyvenimui atsainiai veltis ir vertinti šeiminius santykius. Dėl to jos tokie komplikuoti santykiai su dukterimi Liza, kuriai uždrausta ją vadinti mama, nes ji susilaukta nuo nemylimo vyro Džesperio.

Būtų galima sakyti, kad po karo Klaudija persimainė į seksualią medžiotoją panterą, kuri iš gyvenimo nelabai ko tikisi, tik pripažinimo, rungtyniavimo vyrų verslo ir intelektualų pasaulyje, kur juntamas ambicingos moters troškimas nugalėti ir savaip įrodyti savo asmenybės vertę. Tik iš pažiūros dėl to ji užsimena apie pasaulio istorijos rašymą, viską išmatuoti ir pateikti per savo perspektyvą, galiausiai šioji ambicija tampa esmine Mėnulio tigro pasakojimo konstravimo ašimi, mat Klaudija pasakodama savo istoriją, iš tikrųjų papasakoja ir didžiąją dalį XX amžiaus istorijos su tam tikrais ir senesnių laikų kontekstais, pavyzdžiui, konkistadorų įsiviešpatavimas Lotynų Amerikoje.

Penelope Lively

Vienoje romano plotmėje viskas iš pirmo žvilgsnio banalu – meilės istorija: užginta mylėti brolį ji įsimylį Tomą, tačiau jo netenka kare ir tas skausmas ir sunkis atliepia visą jos gyvenimą. Kitoje plotmėje – tai įaustas istorinio konteksto romanas, kuris rodo, kaip pasaulio įvykiai (antrasis pasaulinis karas, Vengrijos 1956 metų įvykiai, kino industrijos suklestėjimas ir t. t.) atliepia vieno žmogaus gyvenimą, kaip rezonuoja asmeniniai žmogiškieji ryšiai pasaulinių įvykių verpete. Tai romane neatrodo labai nauja, kur kas įdomiau, kaip daugiabalsis pasakotojas, kuris yra visažinis, pati Klaudija ir retsykiais ją supantys žmonės, atskleidžia tą filosofinį matmenį, bandymą susitaikyti, priimti save ir savo likimą besikeičiančio trapaus pasaulio erdvėje.

Vienas svarbiausių ir tikriausiai įdomiausių šio romano sąrangos dalių yra filosofiškasis Klaudijos kuriamos vadovėlinės, faktografinės istorijos pajautimas. Romane ji nuolat lyginama su racionaliuoju broliu Gordonu, o pati brolio apibūdinama kaip per daug emocionali. Egipte patirtos netektys, depresija smarkiai paveikia žurnalistės požiūrį į istoriją, nes ji pastebi, kad laikraštyje publikuojami straipsniai niekada neišreikš to, kas iš tikrųjų vyksta, nes faktografinė žiniasklaida yra atskirta nuo emocijos, kaip ir visa mūsų žinoma pasaulio istorija, kurios mokomės. Pasakodama savo gyvenimo istoriją ir kartu XX amžiaus istorijos fragmentus, pasakotoja sulieja taip parankų emocijoms išreikšti beletristinį tekstą su faktais, ko niekada nepamatysime jokioje „normalioje“ pasaulio istorijoje ar enciklopedijoje. Karo baisumai vadovėliuose aprašomi sausai – tik statistika ir pavardės, kurios laikui bėgant pasimirš, todėl Klaudijai, patyrusiai didžiosios meilės praradimą, itin svarbu faktams suteikti gyvumo.

„Vaikai ne tokie kaip mes. Jie – patys sau: neperprantami, neprieinami. Jie gyvena ne mūsų pasaulyje, o pasaulyje, kurį mes praradom ir kurio niekada nebeatgausim. Mes neprisimenam vaikystės – mes ją įsivaizduojame. Mes ieškom jos, bergždžiai, po dulsvais žemių sluoksniais ir randam vieną kitą sutaršytą skiautę to, kuo manėme ją esant. Ir visi to pasaulio gyventojai yra tarp mūsų, kaip aborigenai, kaip Mino laikų kretiečiai, kaip žmonės iš kitur, saugūs savo pačių laiko kapsulėje (p. 62)“.

Bet juk tai ne tik apie mūsų santykį su vaikyste, bet ir su visa mūsų pasaulio istorija!

Kitą vertus Klaudijos asmenybė neatrodo itin emocionali ir humaniška, taip, kaip ji elgiasi su dukra, Silvija ir Džerperiu, atrodo, kad ji intelektualiai šalta manipuliatorė ir tik romano pabaigoje atsiradęs naujas veikėjas Laslas iš Vengrijos atskleidžia ir užguitą humaniškąją Klaudijos pusę. Jaunystėje patirta trauma keičia moters likimą ir santykius.

Visgi lyginant su to dešimtmečio skaitytais Bookerio laimėtojais, tikriausiai ir K. Ishiguro Dienos likučiai bei J. M. Coetzee Maiko K gyvenimas ir laikai padarė didesnį įspūdį už P. Lively Mėnulio tigrą. Kodėl? Techniškai knyga parašyta chaotišku principus, susidaro eksperimentinės literatūros kūrimo įspūdis, kas savaime nėra nei gerai, nei blogai, tačiau lyginant su tais briliantiniais kūriniais, šis romanas atrodo tiesiog geras literatūros skaitinys, parašytas tiesiog gerai, bet literatūrinio švytėjimo, kokį paliko K. Ishiguro ar J. M. Coetzee visgi nepalieka. Gal romanas, kaip viena iš komisijos narių teigė „per tylus“, o man atrodo, kad jame pernelyg daug kalbama apie (ne)meilės poveikį vietomis per tiesmukai, nors ir išlaikant tą filosofinį istorinių įvykių interpretavimo ir autentikos potyrio balansą. Šiaip ar taip, manau, knyga gera, tad nesigailiu skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela  

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ali Smith "Ruduo"

Ali Smith. „Ruduo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 248 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuviams jau puikiai pažįstama škotų grožinės literatūros rašytoja Ali Smith (g. 1962) iš tokių knygų, pasirodžiusių lietuvių kalba Tarsi, Pasaulio viešbutis, Antrininkė. Šiuo metu autorė kuria keturių romanų ciklą, susijusį su keturiais metų laikais. Pirmasis šio ciklo romanas Ruduo (angl. Autumn), anglų kalba pasirodė 2016 metais, Žiema buvo išleista 2017 metais, o Pavasaris pasirodys šių metų kovo mėnesį. Iš anglų kalbos Rudenį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nežinia, ar leidykla toliau tęs šio ciklo romanų vertimą, bet tikriausiai reikia paminėti, kad palyginus su Žiemos dalimi, Ruduo išties rašytojai buvo sėkmingas – knyga įtraukta į trumpąjį Man Booker sąrašą, bet tais metais prizą pelnė George Saunders Linkolnas bardo. Ali Smith laikoma viena geriausia škotų ir britų rašytojų, kai kas jau kuždasi, kad ji rimčiausia pretendentė pelnyti ir vėl bandomą po skandalų atgaivinti literatūros premijos Nobelį. Anksčiau jos romanai taip pat buvo nominuoti Man Booker premijai: How To Be Both (2014), Hotel World (2001), The Accidental (2005).

Kas spėjo pernai perskaityti Rudenį, tas ją įtraukė į vieną geriausių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Su dideliu entuziazmu puoliau ir aš skaityti šią knygą, bet nuomonę susidariau dvejopą.

Gana lokoniškoje istorijoje pasakojama 33 metų Elisabetos ir jau visiško merdinčio jos vaikystės kaimyno senuko Danielio draugystės istorija, nusidriekusi per ne vieną dešimtmetį. Dabarties atskaitos taškas – chaotiška ir agresyvi britų kasdienybė po Brexit, kai Britanija po referendumo nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Vidiniai šalies neramumai susiję su ilgai gniaužtomis vietinių rasistiniais, homofobiniais ir patriotinėmis neapykantos jėgomis, todėl pasakojimo kontekste kenčia labiausiai imigrantai. Tačiau tai nėra romano pagrindinė tema, veikiau tai tik nūdienos kasdienybės audinys, perteiktas kukliomis nuorodomis, užrašais ant sienų, vienokiomis ar kitokiomis naujienomis apie smurto ar protesto protrūkį, bet to tikriausiai ir užtenka, kad skaitytojas suvoktų, kokioje nestabilioje realybėje gyvena veikėjai. Tai neanalizuojamas politinis britų politinis virsmas, tačiau stipriai rezonuojantis pagrindinės veikėjos Elisabetos ir jos motinos Vendės kasdienybėje.

Romanas pristatomas kaip  „po brexitinis“, kuris vienas pirmųjų grožinėje literatūroje ėmė reaguoti į šios dienos realijas ir žmogaus jausenas. Jau žinau, kaip lietuvių literatūros tyrėjai dejuoja, kaip mums, lietuviams, trūksta stiprių aktualių romanų, kurie pasakotų apie šiuos laikus ir atlieptų šios kartos balsą, manau, tokia kaip A. Smith britų literatūroje išties užpildo tokias (jeigu jos yra) spragas.

Visgi romanas kelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės žvelgiant, jis išties puikiai parašytas – tai koliažiniu principu sudurstytas sudėtingas romanas apie paskutiniųjų 50 metų Britaniją, kurioje veikia ne tik Elisabeta, bet ir Danieliaus menami politiniai ir realūs veikėjais, pavyzdžiui, niekada nepripažinta tapytoja Pauline Boty. 7-8 dešimtmečių politinių skandalų šešėlyje esančios dramos koreliuoja su nūdienos Britanijos chaotiškumu ir nepastovumu. Žmogus savo šalyje nesijaučia saugus, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo aplinkos. Pasakotojas šokinėja į praeitį, retsykiais įgauna absoliutaus postmodernistinio kalbėjimo toną, kada viskas taip tampa nerišlu, kad belieka vien susidaigstyti prasmę aliuzijomis ir nuorodomis, kurios mums, lietuviams, ne visiems yra tapačios ir žinomos. Net neabejoju, kad kur kas įspūdingiau romanas skaitosi patiems britams dėl suprantamų turinio prasmių, kurias lietuviams jau teks susidurstyti ieškant papildomos informacijos internete.

Ali Smith

Visgi postmodernistinis kalbėjimas neįkyrus. Ali Smith kalba beveik be meninių priemonių – aiški, žurnalistinė, kurių prasmėse ima ryškėti britiško humoro tonas, pavyzdžiui, Elisabeta kalbasi su pasų poskyrio darbuotoju apie jos netinkamą galvos dydį. Absurdiški industrinės sistemos situacijos kiek primine F. Kafkos Procesą. Panašioje sisteminėje terpėje blaškosi pati Elisabeta, jausdama ir pyktį, ir beviltiškumą. Sakyčiau, tai buvo vienas artimiausių vaizdinių, atliepiančių lietuvio būsenas, kai šis bando, sakykim, kur nors užsiregistruoti, užpildyti internete deklaracijos lentelę ar įsigyti nekilnojamąjį turtą – šioji luošinanti sistema „juokiasi“ iš žmogaus, kuris yra pavaldus. „ ... juk nieko nereiškia padirbti sąskaitą ir ją išspausdinti. Apsimesti kitu žmogum. O kaip visi tie, kas apgaudinėja? Kodėl išspausdintas popierius su tavo pavarde įrodo, kas esi? (p. 104)“. Dar daugiau realių atspindžių, panašių į mūsų lietuvių kasdienybės absurdą: „ Tiesą sakant, tai ne jos butas, ir sapne ji tai žino; ji jau apsiprato su mintimi, kad tikriausiai niekada neįpirks namo. Nieko tokio – šiais laikais niekas neįperka, tik turčiai, arba kai miršta kieno nors tėvai, arba kai tėvai turčiai. Bet nesvarbu. Ji turi nuomos sutartį. Ji išsinuomojo butą baltomis sienomis sapne. Pro sieną girdėti kaimynų televizorius. Iš tokių dalykų ir žinai, kad turi kaimynų (p. 195)“.

Kitos kiek mažiau įdomios temos yra nostalgiški praėjusių dešimtmečių britų televiziniai intarpai, Elisabetos motinos susižavėjimas prabėgusiu laiku, kurio detalės, bent man, nežinančiam ankstesnės britų televizijos, ne kažin ką A. Smith romane rezonavo. Skirtingų laikmečių ženklai romane, manau, kiekvieną skaitytoją paveiks arba ne, tačiau daugelis išliks neabejingi senuko ir Elisabetos draugystės idėjai, kuri paremta ne seksualiniais, bet sielų giminyste, bendrais meno ir filosofijos interesais. Elisabeta, kuri augo šalia kietos ir griežtos lesbietės motinos ir niekada neturėjo tėvo, Danielis atstojo jai ir tėvą, ir mokytoją ir tik jo dėka ji pradėjo judėti meno istorijos linkme kaip studentė, o vėliau ir kaip mokslininkė. Šioji draugystė niekuo nešokiruoja, apskritai visa knyga tokia skaidri kaip ruduo, filosofinė tėkmė postmodernistinėje kalbėjimo vagoje, teka be didesnio noro sukratyti skaitytojo smegenis į skanią Margaritos taurę.

Gurmaniškas skaitymas tikriems literatūros mėgėjams, kurie trokšta šiuolaikinės literatūros, aprėpiančios nūdienos europietiškas būsenas. Iš esmės lengvai skaitoma knyga išreikšta sudėtingomis laiko ir atminties konjunktūromis, kurių prasmės daugiabriaunės. Nepasakyčiau, kad knyga mane sužavėjo ir nepasakyčiau, kad tokia literatūra ir temos mane jaudina – tai nėra ta knyga, kuri įeis į mano mėgstamų knygų sąrašus, bet perskaityti kartą A. Smith Rudenį visgi buvo pravartu dėl pasakojimo pasirinktos perspektyvos. Tai vienas iš tų romanų, kuris tampa puikiu pavyzdžiu, kaip be didelio įmantrumo ir labai tausojant kalbinius išteklius galima sukurti sudėtingą moderniai gilių ir pamatinių prasmių neprarandantį pasakojimą, kuriame trykšta tiek melancholiškos, tiek džiugios rudeniškos gyvenimo spalvos.

O ką dabar skaitai tu? – tikriausiai paklaustų knygos veikėjas Danielis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela