2026-ųjų metų „Women's Prize“ literatūros premija skirta Virginia Evans „The Correspondent“ ir Lyse Doucet „The Finest Hotel in Kabul“

 

Sveiki,
 
Esu nemažai nusivylimo patyręs su „Women‘s Prize“ premijos autorėmis praeityje, bet visada tikiuosi aukštesnės kartelės. Šiemet vėl išrinktos naujos grožinės ir negrožinės literatūros finalininkės, apie kurias, deja, iki šiol nieko nežinojau, todėl dirsteliu į jas ir į jų knygas. Susipažinkime!
 
2026-ųjų metų „Women's Prize“ literatūros apdovanojimų ceremonija vainikavo, kaip teigiama spaudoje, išskirtinius pasakojimus, kuriuose susipina drąsa, žmogiškumas ir meistriškas rašymo stilius. Šių metų laureatės savo kūriniuose meistriškai tyrinėja sudėtingas temas, kviesdamos skaitytojus pažvelgti už įprastų pasaulio suvokimo ribų. Nugalėtojų sąrašas, šiemet atspindintis platų žanrų ir tematikų spektrą, dar kartą įrodė, kad moterų balsai literatūroje yra neatsiejama mūsų kultūrinio audinio dalis, suteikianti gylio ir empatijos svarbiausiems šių dienų iššūkiams. O kas galėtų pasiginčyti?
 
Grožinės literatūros kategorijoje laimėjo Virginia Evans su savo sukrečiančiu ir intelektualiai giliu romanu „The Correspondent“. Autorė šiame kūrinyje meistriškai atskleidžia žurnalisto profesijos užkulisius, derindama asmeninę dramą su plačiu geopolitiniu kontekstu. Knyga skaitytojus pakerėjo savo psichologiniu tikslumu bei gebėjimu įtraukti į įtemptą pasakojimą, kuriame kiekviena detalė turi svorį, o pagrindinė veikėja tampa tarsi tiltu tarp skaitytojo ir sudėtingo, nuolat besikeičiančio išorinio pasaulio tikrovės.
 
Dokumentinės literatūros ir publicistikos kategorijoje komisijos pripažinimą pelnė patyrusi žurnalistė Lyse Doucet su kūriniu „The Finest Hotel in Kabul“. Šioje knygoje autorė pateikia itin jautrų ir detalų žvilgsnį į gyvenimą Afganistane, per vieno viešbučio prizmę atskleisdama visos šalies tragizmą ir kartu neblėstančią žmonių viltį. Doucet, pasitelkdama savo ilgametę darbo patirtį konfliktų zonose, sukūrė tekstą, kuris yra ne tik informatyvus, bet ir giliai emociškai paveikus, atveriantis duris į vietas, kurios dažnam skaitytojui iki šiol buvo pažįstamos tik iš nuotolinių naujienų pranešimų.
 
Šios dvi laureatės – Lyse Doucet ir Virginia Evans – atstovauja skirtingiems pasakojimo būdams, tačiau jas vienija bendras tikslas: ieškoti tiesos ir žmogiškumo net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. „Women's Prize“ apdovanojimai dar kartą patvirtino savo misiją, kaip teigiama, išryškinti talentingas kūrėjas, kurios nebijo kelti nepatogių klausimų ir skatinti diskusijas apie tai, kas mums visiems yra svarbiausia. Kiekviena iš šių knygų ne tik praturtina literatūrinį kraštovaizdį, bet ir tampa svarbiu indėliu į šiuolaikinį kultūrinį dialogą.
 
Apdovanojimų nugalėtojų pagerbimas vyko šventinėje atmosferoje, kurioje dalyvavo literatūros kritikai, autoriai ir skaitytojai iš viso pasaulio. Šis renginys dar kartą priminė, kad literatūra yra viena galingiausių priemonių, padedančių susivienyti ir geriau suprasti vieniems kitus. Nors „The Finest Hotel in Kabul“ ir „The Correspondent“ pasakoja apie labai skirtingus pasaulio kampelius, jų bendras bruožas yra meistriškas gebėjimas sujungti asmenines patirtis su visuotinėmis vertybėmis, kurios mus visus daro žmonėmis.
 
Maištinga Siela

Kokios daugiausiai šalys yra pelniusios Nobelio literatūros premiją? Atsakymas...

 Sveiki,

 

Kaip matote iš statistikos, Prancūzija yra net 16 kartų pelniusi literatūros Nobelio apdovanojimą, antroje vietoje – JAV 14 kartų, Didžioji Britanija – 13 kartų, Vokietija – 9 kartus, Švedija – 8 kartus. Po 6 kartus pelnė Lenkijos, Ispanijos ir Italijos rašytojai. Deja, nė viena Baltijos šalių nėra gavusi Nobelio.

 

Maištinga Siela

„Women’s Prize for Fiction 2022" laimėjo rašytoja Ruth Ozeki už knygą "The book of form and emptiness"

 

Sveiki,

Nors nesu toks aistringas kasmetinės knygų premijos „Women’s Prize for Fiction“, tačiau kasmet pasidomiu trumpuoju sąrašu. Pastebiu, kad ši premija, kaip ir Booker, pastaruoju metu yra sekama labiau ir labiau aptarinėjama viešojoje erdvėje. Gal tai tik iliuzija, nes pats tiesiog seku ir dėl to kyla toks įspūdis.

Pernai šią premiją laimėjo Susanna Clarke „Piranesi“, kol kas negirdėjau, kad kas imtųsi šios knygos vertimo. Visgi, manau, anksčiau ar vėliau toji knyga pasirodys lietuviškai. Šiemet 2022 metais premiją pelnė Ruth Ozeki už knygą „Formos ir tuštumos knyga“ (angl. The book of form and emptiness). Ir geroji naujiena toji, kad iškart po šios puikios naujienos, lietuvių leidykla „Baltos lankos“ paskelbė, kad kitų metų pirmojoje pusėje knyga turėtų pasirodyti lietuviškai. Knyga nemaža, anglų kalba jos apimtis apie 550 puslapių, tad įtariu, kad lietuviškai bus kiek storesnė.

Ruth Ozeki žinoma ir pripažinta rašytoja. Turime vieną jos puikų romaną lietuviškai „Knyga laiko būčiai“, pastarąją taip pat išleido „Baltos lankos“ ir ši knyga neseniai sulaukė perleidimo, tad manęs nestebina greitas leidyklos reagavimas į šios knygos leidybą. „Knyga laiko būčiai“, patekusi į trumpąjį Booker sąrašą išties buvo kitokia ir viena geriausių mano skaitytų tų metų knygų.

Naujausiame romane autorė rašo apie keturiolikmetį Benį, kuris namuose po tėvo muzikanto mirties ima girdėti kalbančius daiktus, tačiau nesupranta jų kalbos. Galiausiai vaikinukas išsiaiškina, jog daiktai labiau skleidžia tam tikrą emocinį toną. Mamai Anabelei supykus, daiktai ima skleisti sunkią vibraciją. Galiausiai Benis ima girdėti balsus iš kiemo ir gatvės, kol vieną dieną jį atvilioja į miesto biblioteką, kur jis susikuria savitą pasaulį. Čia lankosi menininkė su savo augintiniu, jis ją įsimyli, tačiau kartu skaito knygą, kurioje girdi kitą istoriją... Knyga pasižymi Ruth Ozeki būdinga įtraukia atmosfera, magišku realizmu ir tas, kas skaitė „Knyga laiko būčiai“, manau, jau žino, ko daugiau ar mažiau reiktų tikėtis.

Rašytoja Ruth Ozeki laiko savo naująjį romaną rankose.

Jūsų Maištinga Siela

The 2021 Booker Prize laimėjo Damon Galgut iš Pietų Afrikos respublikos su romanu "Pažadas"

 

Sveiki,

 

Šie metai man kažkokie stebuklingi dėl sužydėjusios literatūros iš Afrikos tiek pasauliniu, tiek lietuviškais vertimais mastu. Nevardinsiu, kiek šiemet perskaičiau šio kontinento knygų ir kiek jų pasirodė, tačiau akivaizdu, kad Tarptautinę Booker premiją laimėjęs šiųmetis rašytojas David Diop iš Senegalo turi kompanioną – Damon Galgut (g. 1963), kuris už savo romaną „Pažadas“ (angl. The Promise) laimėjo pagrindinį 2021 Booker Prize titulą. Rašytojas iš Pietų Afrikos Respublikos.

 

Kiek pavėluotai, nes negalėjau padaryti šio įrašo, dalijuosi šia žinia. Tiesą sakant, gal kiek labiau palaikiau Richard Powers romaną, kurio idėjos man atrodė ne tokios politizuotos ir kur kas psichologiškai įdomesnės, tačiau nė kiek nenustebino D. Galgut laimėjimas, nes knygų ekspertai jam prognozavo laimėjimą vos tik jis atsidūrė ilgajame Bookerio literatūriniame sąraše. Romane pasakojama istorija apie baltųjų elgesį su vietos tamsiaodžiais Pietų Afrikos Respublikoje, besikeičiant rasinei nelygybei.

 

Kiek man žinoma, į lietuvių kalbą verčiamas pernykščio Douglas Stuart romanas „Shuggie Bain“, tad neabejoju, kad mūsų leidyklos konkuruos ir dėl šiųmečio laimėjimo leidimo.

 

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo knygų apžvalgininko ir Booker Prize stebėtojo pastebėjimais, stebint ceremoniją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas / The 2021 Booker Prize Shortlist

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien, rugsėjo 14 dieną, paskelbtas vienas labiausiai pasaulyje aptariamų knygų literatūros sąrašų The Booker Prize 2021. Daugiau kaip kelis mėnesius specialiai sudaryta rašytojų komisija skaitė ilgąjį sąrašą, iš kurio vėliau balsavimo būdu buvo išrinktas šis trumpasis sąrašas. Visas 13 ilgojo sąrašo knygas esu aptaręs ČIA. Džiugu, kad į šį sąrašą pateko toks veteranas kaip amerikiečių rašytojas Richard Power (Medžių istorija, Orfėjas). Dalijuosi trumpuoju sąrašu ir kaip visada Eric Karl Anderson, užkietėjusio knygų maniako, komentaru YouTube kanale.

 

Trumpasis The Boooker Prize 2021 sąrašas:

 

Anuk Arudpragasam - A Passage North

Damon Galgut - The Promise

Patricia Lockwood - No One Is Talking About This

Richard Powers – Bewilderment

Maggie Shipstead - Great Circle

Nadifa Mohamed - The Fortune Men

 

Jūsų Maištinga Siela

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela