Asmenybė. Rašytoja Ruth Ozeki: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki!
 
Šįkart rubrikoje apie pasaulio rašytojus – Ruth Ozeki, kurios dvi knygos yra prakalbintos lietuviškai: „Knyga laiko būčiai“ (Baltos lankos, perleista antrąsyk 2021), „Knyga apie formą ir tuštumą“ (Baltos lankos, 2024).
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS RUTH OZEKI GYVENIMAS
 
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, filmų kūrėja ir Zen budistų vienuolė Ruth Ozeki gimė 1956 metų kovo 12 dieną Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ji oficialiai dvasinius įžadus davė 2010 metais Soto Zen tradicijoje (ji yra susijusi su „Everyday Zen“ fondu ir Bruklino zen centru). Ji nėra tradicinė uždarame vienuolyne gyvenanti vienuolė – ji derina šį dvasinį kelią su aktyvia rašytojos karjera, dėstymu universitete ir gyvenimu su vyru, tačiau jos dvasiniai įšventinimai ir kasdienė praktika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Jos šeimos šaknys buvo tarptautinės ir kultūriškai turtingos, nes ji augo JAV ir Japonijos kultūrų sandūroje. Ozeki tėvai dirbo mokslinį darbą Jeilio universitete: jos tėvas Floydas Lounsbury buvo žinomas amerikiečių lingvistas, antropologas ir majų kultūros tyrinėtojas, o motina Masako Yokoyama taip pat užsiėmė lingvistika. Ši intelektuali namų aplinka suformavo jos gilų smalsumą kalbai, kultūroms ir aplinkiniam pasauliui nuo pat mažų dienų.
 
Vaikystėje ir paauglystėje patirtos aplinkybės turėjo didžiulę įtaką jos vėlesniam pasaulėvaizdžiui. Augdama ji vėlesniuose pasakojimuose yra prisiminusi savo pirmuosius gilius vaikystės prisiminimus, susijusius su dvasiniais ieškojimais – pavyzdžiui, kaip būdama maža mergaitė kambaryje aptiko tyliai meditavusius savo senelius zen budistus. Šis susitikimas su ramybe ir sąmoningumu tapo tarsi pirmuoju emociniu atspaudu jos gyvenime. Nors jos šeima susidūrė su Antrojo pasaulinio karo sukeltais išbandymais ir suirutėmis, tarp kurių buvo ir sudėtingos giminaičių patirtys bei priverstinis gyvenimas skirtinguose žemynuose, tai tik dar labiau sustiprino Ozeki domėjimąsi tapatybės, atminties ir tarpusavio ryšių temomis.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko humanitarinius mokslus ir įstojo į prestižinį „Smith“ kolegiją Masačiusetse, kur gilino žinias anglų literatūros bei Azijos studijų srityse. Studijų metais ji pasižymėjo išskirtiniais akademiniais pasiekimais ir 1980 metais baigė kolegiją su pagyrimu bei aukščiausiais įvertinimais. Šis universitetinis etapas suteikė jai tvirtą pamatą literatūrai, išmokė analizuoti sudėtingas tekstų struktūras ir paskatino dar giliau pasinerti į Rytų Azijos kultūros studijas, kurios vėliau tapo neatsiejama jos tapatybės bei kūrybos dalimi.
 
Po studijų JAV jaunai moteriai atsivėrė galimybės išvykti į Rytus, kai ji laimėjo Japonijos Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko gilinti žinių į Naros moterų universitetą. Gyvendama Japonijoje, ji patyrė itin intensyvų kultūrinį virsmą, kurį vėliau apibūdino fraze, kad užaugusi galvojusi esanti japonė, tačiau nuvykusi ten suprato esanti amerikietė. Šis dvigubas kultūrinis identitetas vėliau tapo jos kūrybos ašimi. Japonijoje ji ne tik studijavo klasikinę japonų literatūrą, bet ir dėstė anglų kalbą universitete, įkūrė kalbų mokyklą, taip pat pasinėrė į tradicinius menus – ji mokėsi Noh dramos meno, gėlių kompozicijos bei kaukių drožybos tradicijų.
 
Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau į Niujorką, Ozeki dešimtajame dešimtmetyje pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos karjera prasidėjo nuo vizualinių menų – ji dirbo menine vadove ir rekvizito kūrėja mažo biudžeto kino aikštelėse, kur prisidėjo prie įvairių nepriklausomų bei siaubo filmų kūrimo. Vėliau ji perėjo prie dokumentinio formato, kūrė ir režisavo laidas bei dokumentines programas Japonijos televizijai, o tai jai padėjo išsiugdyti discipliną ir supratimą, kaip tiksliai ir efektyviai pasakoti istorijas vaizdais bei laiko rėmais.
 
Didelį lūžį jos kelyje link rašytojos karjeros lėmė jos pačios autoriniai dokumentiniai filmai. Vienas geriausiai žinomų jos darbų buvo giliai autobiografinis filmas, pasakojantis apie kelionę parsivežant mirusios močiutės palaikus bei giminės istorijos fragmentus iš Japonijos į JAV. Šis kūrinys sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, buvo rodytas prestižiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, ir muziejuose. Darbas montažinėse, ilgos valandos praleistos derinant vizualinius pasakojimus bei dokumentuojant tikrovę galiausiai subrandino ją kaip kūrėją, pasiruošusią peržengti kino ribas.
 
Prieš išleisdama savo pirmąjį romaną ji savyje nešiojo didžiulį sukauptų patirčių, kelionių, kultūrinių pastebėjimų bei autorinių ieškojimų bagažą. Pasak pačios autorės, jos potraukis rinkti istorijas, daiktus ir aplinkos detales natūraliai atvedė ją prie grožinės literatūros. Įgijusi nepakartojamą patirtį televizijoje ir kine, kur laikas yra ribotas ir brangus, ji pajuto esanti pasiruošusi valdyti platesnius naratyvus. Šio ilgo, spalvingo ir daugiakultūrio gyvenimo etapo rezultatas tapo jos debiutinis romanas, išleistas 1998 metais, kuris akimirksniu atvėrė jai duris į pasaulinę literatūros sceną ir įtvirtino jos vardą tarp ryškiausių šių laikų autorių.
 
RUTH OZEKI VĖLYVASIS GYVENIMAS: KNYGOS, ASMENINIS GYVENIMAS, KŪRYBOS TEMOS
 
Ruth Ozeki į pasaulinę literatūros padangę įsiveržė jau subrendusi, su išskirtiniu asmeniniu bagažu, kuriame susipynė akademinė patirtis, kino režisūra ir gilus dvasinis ieškojimas. Jos kūrybinis kelias prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai ji, gyvendama triukšmingame Niujorke ir montuodama filmus, pradėjo rašyti savo debiutinį romaną „Mano mėsos metai“. Ši knyga, išleista 1998 metais, iškart atkreipė dėmesį savo drąsia satyra, kurioje per korporacinio pasaulio, maisto pramonės ir kultūrinių stereotipų prizmę buvo nagrinėjamos vartotojiškumo bei tapatybės problemos, o šis literatūrinis debiutas iškart pelnė jai tarptautinį pripažinimą ir prestižinį „Kiriyama Pacific Rim“ apdovanojimą.
 
Jos išsilavinimas ir intelektualinis pamatas yra itin plataus profilio, apimantis anglų literatūrą, Azijos studijas bei klasikinį Rytų meno supratimą, įgytą prestižinėje „Smith“ kolegijoje. Šios žinios padėjo jai sukurti savitą rašymo stilių, kuriame Vakarų postmodernusis naratyvas organiškai pinasi su Rytų filosofijos elementais. Ozeki pasaulėžiūrai didžiulę įtaką padarė Zen budizmas, kurį ji praktikuoja dešimtmečius, o vėliau buvo įšventinta, kaip jau minėjau, ir į Zen vienuoles, o ši dvasinė praktika tapo neatsiejama jos kasdienybės bei kūrybos filosofijos dalimi.
 
Politinės ir socialinės rašytojos pažiūros stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur ji aktyviai pasisako už ekologinį atsakingumą, kritikuoja globalizuotą kapitalizmą, masinį vartojimą ir abejingumą klimato kaitos krizei. Jos knygose nuolat iškeliamos globalios problemos, tokios kaip genetiškai modifikuoti organizmai, maisto sauga, gyvūnų teisės, psichikos sveikatos stigmos bei marginalizuotų visuomenės narių likimai. Ozeki sugeba sudėtingas filosofines bei politines idėjas paversti jautriomis, asmeniškomis ir įtraukiančiomis žmogiškosiomis istorijomis, kurios skatina skaitytojus susimąstyti apie savo poveikį planetai.

Ruth Ozeki knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 
Tarp svarbiausių jos kūrinių išsiskiria didieji romanai, pelnę pasaulinį pripažinimą ir prestižinius apdovanojimus, įskaitant romaną „Knyga laiko būčiai“, už kurį ji sulaukė pasaulinio triumfo, buvo nominuota „Man Booker“ premijai ir apdovanota „Los Angeles Times“ knygų premija, bei vėlesnį šedevrą „Knyga apie formą ir tuštumą“, pelniusį prestižinę „Women’s Fiction“ premiją. Šie kūriniai įtvirtino jos, kaip vienos originaliausių šių laikų rašytojų, statusą, sugebančios meistriškai jungti magiškąjį realizmą su skaudžiomis socialinėmis bei psichologinėmis realijomis.
 
Romanas „Knyga laiko būčiai“ pasakoja apie Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje gyvenančią rašytoją Rut, kuri po cunamių atodangos randa „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę, išplautą į krantinę. Joje pasislėpęs japonų paauglės Naos dienoraštis atveria sukrečiantį pasakojimą apie mergaitės patiriamas patyčias mokykloje Tokijuje, šeimos krizes emigracijoje ir sprendimą parašyti biografiją apie savo šimtametę prosenelę budistų vienuolę prieš pasiryžtant nutraukti savo gyvybę, o šis kūrinys narplioja laiko prigimties, atminties, depresijos ir tarpkultūrinio ryšio paslaptis per netikėtą dviejų moterų likimų susipynimą.
 
Romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ s atskleidžia jautrią keturiolikmečio Beno Oh istoriją. Po tragiškos tėvo žūties berniukas pradeda girdėti aplinkinių daiktų – nuo sulūžusio kalėdinio žaisliuko iki seno sportinio batelio – balsus ir emocijas, o jo motina tuo metu panyra į liguistą kaupimo maniją. Bandydamas pabėgti nuo namus užgriuvusio daiktų triukšmo ir chaoso, Benas pasislepia viešojoje bibliotekoje, kur susipažįsta su benamiais filosofais, gatvės menininkais ir savo paties Knyga, kuri pati pradeda pasakoti jo istoriją bei mokyti jį išklausyti tai, kas pasaulyje iš tikrųjų svarbu.
 
Gyvenimo būdas ir kasdieniai rašytojos ritualai yra glaudžiai susiję su jos dvasine praktika bei ramybės paieškomis, nes Ozeki gyvena tarp Niujorko ir atokios Korteso salos Britų Kolumbijoje, Kanadoje, kur kartu su vyru, aplinkos menininku ir medžių sodintoju Oliveriu Kellhammeriu, mėgaujasi gamtos ramybe. Jos rašymo procesas reikalauja didelės disciplinos: ji dažnai keliasi labai anksti ryte, medituoja, atlieka dvasines praktikas, o tik tada sėda prie stiliaus, struktūros bei redagavimo darbų, kurie gali užtrukti daugelį metų, nes jos romanai yra kruopščiai išgludinti ir konstruojami tarsi sudėtiniai filosofiniai mechanizmai.
 
Šeiminis gyvenimas ir asmeninė patirtis jai naudinga kuriant daugiakultūrius personažus, kurie ieško savo vietos pasaulyje tarp Rytų ir Vakarų tradicijų, susidurdami su tapatybės ir priklausymo klausimais. Nors ji neturi savo vaikų, jos gilus empatijos jausmas jaunajai kartai, paauglių psichologijai ir vienatvės išgyvenimui pulsuoja kiekviename jos kūrinyje, parodydamas išskirtinį jautrumą pažeidžiamiems protams. Jos vyras ir artima aplinka suteikia jai stabilumo, reikalingo tam, kad ji galėtų pasinerti į ilgus ir emociškai varginančius kūrybinius procesus, rašant apie netektis, gedulą ir dvasinį atgimimą.
 
Kelionės ir pomėgiai papildo šios iškilios kūrėjos portretą, nes Ozeki daug keliauja tarp Šiaurės Amerikos ir Japonijos, kur lanko savo dvasinius mokytojus, giminaičius bei semiasi įkvėpimo būsimiems tekstams. Jos laisvalaikio pomėgiai glaudžiai susiję su rankdarbiais, pavyzdžiui, mezgimu ir siuvimu, sodo priežiūra, tradiciniais menais bei meditacija, o jos namai, kaip teigia pati autorė, yra pilni užrašų knygučių, istorijų fragmentų ir daiktų, kurie, kaip ir jos romanuose, turi savo unikalią energiją bei atmintį.
 
Maištinga Siela

„Women’s Prize for Fiction 2022" laimėjo rašytoja Ruth Ozeki už knygą "The book of form and emptiness"

 

Sveiki,

Nors nesu toks aistringas kasmetinės knygų premijos „Women’s Prize for Fiction“, tačiau kasmet pasidomiu trumpuoju sąrašu. Pastebiu, kad ši premija, kaip ir Booker, pastaruoju metu yra sekama labiau ir labiau aptarinėjama viešojoje erdvėje. Gal tai tik iliuzija, nes pats tiesiog seku ir dėl to kyla toks įspūdis.

Pernai šią premiją laimėjo Susanna Clarke „Piranesi“, kol kas negirdėjau, kad kas imtųsi šios knygos vertimo. Visgi, manau, anksčiau ar vėliau toji knyga pasirodys lietuviškai. Šiemet 2022 metais premiją pelnė Ruth Ozeki už knygą „Formos ir tuštumos knyga“ (angl. The book of form and emptiness). Ir geroji naujiena toji, kad iškart po šios puikios naujienos, lietuvių leidykla „Baltos lankos“ paskelbė, kad kitų metų pirmojoje pusėje knyga turėtų pasirodyti lietuviškai. Knyga nemaža, anglų kalba jos apimtis apie 550 puslapių, tad įtariu, kad lietuviškai bus kiek storesnė.

Ruth Ozeki žinoma ir pripažinta rašytoja. Turime vieną jos puikų romaną lietuviškai „Knyga laiko būčiai“, pastarąją taip pat išleido „Baltos lankos“ ir ši knyga neseniai sulaukė perleidimo, tad manęs nestebina greitas leidyklos reagavimas į šios knygos leidybą. „Knyga laiko būčiai“, patekusi į trumpąjį Booker sąrašą išties buvo kitokia ir viena geriausių mano skaitytų tų metų knygų.

Naujausiame romane autorė rašo apie keturiolikmetį Benį, kuris namuose po tėvo muzikanto mirties ima girdėti kalbančius daiktus, tačiau nesupranta jų kalbos. Galiausiai vaikinukas išsiaiškina, jog daiktai labiau skleidžia tam tikrą emocinį toną. Mamai Anabelei supykus, daiktai ima skleisti sunkią vibraciją. Galiausiai Benis ima girdėti balsus iš kiemo ir gatvės, kol vieną dieną jį atvilioja į miesto biblioteką, kur jis susikuria savitą pasaulį. Čia lankosi menininkė su savo augintiniu, jis ją įsimyli, tačiau kartu skaito knygą, kurioje girdi kitą istoriją... Knyga pasižymi Ruth Ozeki būdinga įtraukia atmosfera, magišku realizmu ir tas, kas skaitė „Knyga laiko būčiai“, manau, jau žino, ko daugiau ar mažiau reiktų tikėtis.

Rašytoja Ruth Ozeki laiko savo naująjį romaną rankose.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ruth Ozeki "Knyga laiko būčiai"

Ruth Ozeki. „Knyga laiko būčiai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, knygų skaitytojai ir interneto naršytojai,

Sunku neturėti lūkesčių knygai, kuri daugelio įvardijama kaip šedevras – dažnas tokią perskaitęs susimąsto: o gal aš to genialumo knygoje nepastebėjau arba tiesiog esu per kvailas pastebėti? Dar vienas reklaminis leidyklų triukas, kad knyga būtų perkama? Regis, visų šių abejonių teko atsisakyti vos pradėjus skaityti japonų kilmės amerikiečių rašytojos Ruth Ozeki (g. 1956) pirmąjį romaną lietuvių kalba Knyga laiko būčiai (angl. A Tale for the Time Being), kuri kai kurių lyginama su Haruki Murakami kūryba.

Rimtesni internetiniai blogeriai jau spėjo šį romaną įvertinti vienais aukščiausių balų, o literatūros kritikai nepraleido šios knygos pro akis pristatinėdami žiniasklaidoje ir laidelėse apie naujas knygas. O dar vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės vardas kaip geros kokybės štampas po bet kokiu literatūros kūriniu garantuoja intelektualų ir gilų skaitymo malonumą. Knyga laiko būčiai iš esmės yra hibridiška knyga, kurioje difuziškai susijungia Rytų ir Vakarų kultūros srovės, faktai ir fikcija, smurtas ir švelnumas, mirtis ir gyvenimas... Tokios universalios knygos kaip Knyga laiko būčiai neapsiriboja keliais probleminiais klausimais, bet ieško esminių filosofinių tendencijų, kas yra žmogaus gyvenimas ir kokia jo vertė. Knygos universalumas atsiskleidžia per knygos sudėtingą, bet eleganciją išlaikiusią fabulą, kuri tiek beprotiškai meniška, kad neįmanoma nesižavėti autorės išgautu pasakojimo pajautos prieskoniu.

Kūrinio struktūra lyg ir nieko nežadėtų ir atrodytų primityviai nugyventa: viena istorija pasakojama paauglės Nao dienoraštyje, o kita istorija apie jos skaitytoją Rutą, tačiau autorei rūpėjo ne sluoksniuotas kūrinio biskvitas, bet santykio atskleidimas tarp skaitytojo ir rašytojo: kiek įtaigus ir geras tekstas gali pakeisti skaitytojo gyvenimą? Regis, Ruta, kuri gyvena atokioje saloje Ramiajame vandenyne netoli Kanados kasdienybė tapo tokia nepakeliama rutina, kad dingo visas kūrybinis potencialas, todėl ji kabinasi už paslaptingo dienoraščio, rasto priešpiečių dėžutėje (pastarąją išmetė jūros bangos). Rutos pasaulis atrodo toks šaltas, skvarbus vėjas, pilnas šiaurietiškos jūros ir Nao – pilnas japoniškos kultūros atributų, kurie vakariečių akimis vis dar atrodo kai kada itin keistai (ypač patyčių sklaida mokykloje, su kuria nekovoja mokytojai ir visuomenė). Dviejų kultūrų sankirta, laiko vandenynai tarp Nao ir skaitytojos Rutos kuria magišką realizmo terpę, kuri skaitytojui atrodo truputį iracionali, išjudinta, mistifikuota. Iki galo taip ir neaišku, kiek šiame kūrinyje fikcijos, o kiek turėtų skaitytojas įžvelgti logikos. Galiausiai šis santykis nėra svarbus, nes išgaubta kultūrų, erdvių ir santykių banga atrodo kaip chaotiškas visatos dėsnis, kurį žaismingai rikiuoja autorės vaizduotė. 

 Rašytoja Ruth Ozeki.

Detalės tampa mistifikavimo simboliais, simboliai slepia bendražmogiškas tendencijas ir visas romanas atrodo kaip genialus cunamis, iš kurio nuolaužų R. Ozeki skaitytojui pastato prabangius vaizduotės rūmus. 

Universalių temų gausa aprėpia tiek daug, kad kartais šios knygos cunamyje atrodo chaotiškai, tačiau tai tėra iliuzija, nes giluminiai idėjų ir prasmių „vandenys“ sustyguoti kaip mikstūros ingredientai: Antrojo pasaulinio karo skauduliai japonų žmonėms, tradicijų ir naujojo pasaulio susidūrimas, japonų mentaliteto ir filosofijos vaizdavimas, patyčios mokykloje, savižudybės problemos, tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir žmonos santykiai, Fukušimos padariniai šiuolaikinei Japonijai, Rugsėjo 11-osios padariniai, ekologijos problemos... Tiesiog toks spektras temų įausta į romaną, išlaikant gyvenimo grožio pusiausvyrą, kad nenuostabu, jog autorė už šį kūrinį buvo nominuota prestižinei Man Booker premijai. 

Paskutiniu metu elitinės verstinės literatūros nemažėja – tik spėk skaityti ir skleisti vaizduotę, nardyti po tokias sudėtingas, plastiškas romano formas kaip Knyga laiko būčiai, o kaip žinia, apetitas kyla bevalgant. Paskutinįkart tikriausiai tokią plačią ir daugiabriaunį briliantą skaičiau katalonų rašytojo Jaume Cabre Prisipažįstu, kuris taip pat pritrenkė savo fabula, sodriais universaliais pasakojimais. Knyga laiko būčiai randa pusiausvyrą tarp pramoginių siužetų, istorinių-enciklopedinių intarpų ir netgi turi poetiškumo, o visas šis literatūrinis koktelis teikia gyvenimiško žavesio. Viena iš tų knygų, kurios pasibaigia, nepaisant fizikos teorijos dėsnių ir todėl, kad pasibaigia, ji tampa prasminga ir graudžiai graži.

Jūsų Maištinga Siela