Nors
nesu toks aistringas kasmetinės knygų premijos „Women’s Prize for Fiction“,
tačiau kasmet pasidomiu trumpuoju sąrašu. Pastebiu, kad ši premija, kaip ir
Booker, pastaruoju metu yra sekama labiau ir labiau aptarinėjama viešojoje
erdvėje. Gal tai tik iliuzija, nes pats tiesiog seku ir dėl to kyla toks
įspūdis.
Pernai
šią premiją laimėjo Susanna Clarke „Piranesi“, kol kas negirdėjau, kad kas
imtųsi šios knygos vertimo. Visgi, manau, anksčiau ar vėliau toji knyga
pasirodys lietuviškai. Šiemet 2022 metais premiją pelnė Ruth Ozeki už
knygą „Formos ir tuštumos knyga“ (angl. The book of form and emptiness). Ir geroji
naujiena toji, kad iškart po šios puikios naujienos, lietuvių leidykla „Baltos
lankos“ paskelbė, kad kitų metų pirmojoje pusėje knyga turėtų pasirodyti
lietuviškai. Knyga nemaža, anglų kalba jos apimtis apie 550 puslapių, tad
įtariu, kad lietuviškai bus kiek storesnė.
Ruth
Ozeki žinoma ir pripažinta rašytoja. Turime vieną jos puikų romaną lietuviškai „Knyga
laiko būčiai“, pastarąją taip pat išleido „Baltos lankos“ ir ši knyga neseniai
sulaukė perleidimo, tad manęs nestebina greitas leidyklos reagavimas į šios
knygos leidybą. „Knyga laiko būčiai“, patekusi į trumpąjį Booker sąrašą išties
buvo kitokia ir viena geriausių mano skaitytų tų metų knygų.
Naujausiame
romane autorė rašo apie keturiolikmetį Benį, kuris namuose po tėvo muzikanto mirties
ima girdėti kalbančius daiktus, tačiau nesupranta jų kalbos. Galiausiai vaikinukas
išsiaiškina, jog daiktai labiau skleidžia tam tikrą emocinį toną. Mamai Anabelei
supykus, daiktai ima skleisti sunkią vibraciją. Galiausiai Benis ima girdėti
balsus iš kiemo ir gatvės, kol vieną dieną jį atvilioja į miesto biblioteką,
kur jis susikuria savitą pasaulį. Čia lankosi menininkė su savo augintiniu, jis
ją įsimyli, tačiau kartu skaito knygą, kurioje girdi kitą istoriją... Knyga
pasižymi Ruth Ozeki būdinga įtraukia atmosfera, magišku realizmu ir tas, kas skaitė
„Knyga laiko būčiai“, manau, jau žino, ko daugiau ar mažiau reiktų tikėtis.
Rašytoja Ruth Ozeki laiko savo naująjį romaną rankose.
Ruth Ozeki. „Knyga laiko
būčiai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.
Sveiki, knygų skaitytojai
ir interneto naršytojai,
Sunku neturėti lūkesčių
knygai, kuri daugelio įvardijama kaip šedevras – dažnas tokią perskaitęs
susimąsto: o gal aš to genialumo knygoje nepastebėjau arba tiesiog esu per
kvailas pastebėti? Dar vienas reklaminis leidyklų triukas, kad knyga būtų
perkama? Regis, visų šių abejonių teko atsisakyti vos pradėjus skaityti japonų
kilmės amerikiečių rašytojos Ruth Ozeki
(g. 1956) pirmąjį romaną lietuvių kalba Knyga laiko būčiai (angl. A Tale for the Time Being), kuri kai
kurių lyginama su Haruki Murakami kūryba.
Rimtesni internetiniai blogeriai jau spėjo šį romaną įvertinti
vienais aukščiausių balų, o literatūros kritikai nepraleido šios knygos pro
akis pristatinėdami žiniasklaidoje ir laidelėse apie naujas knygas. O dar
vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės vardas kaip geros kokybės štampas po bet
kokiu literatūros kūriniu garantuoja intelektualų ir gilų skaitymo malonumą. Knyga laiko būčiai iš esmės yra
hibridiška knyga, kurioje difuziškai susijungia Rytų ir Vakarų kultūros srovės,
faktai ir fikcija, smurtas ir švelnumas, mirtis ir gyvenimas... Tokios
universalios knygos kaip Knyga laiko
būčiai neapsiriboja keliais probleminiais klausimais, bet ieško esminių
filosofinių tendencijų, kas yra žmogaus gyvenimas ir kokia jo vertė. Knygos universalumas
atsiskleidžia per knygos sudėtingą, bet eleganciją išlaikiusią fabulą, kuri
tiek beprotiškai meniška, kad neįmanoma nesižavėti autorės išgautu pasakojimo
pajautos prieskoniu.
Kūrinio struktūra lyg ir
nieko nežadėtų ir atrodytų primityviai nugyventa: viena istorija pasakojama
paauglės Nao dienoraštyje, o kita istorija apie jos skaitytoją Rutą, tačiau
autorei rūpėjo ne sluoksniuotas kūrinio biskvitas, bet santykio atskleidimas
tarp skaitytojo ir rašytojo: kiek įtaigus ir geras tekstas gali pakeisti
skaitytojo gyvenimą? Regis, Ruta, kuri gyvena atokioje saloje Ramiajame
vandenyne netoli Kanados kasdienybė tapo tokia nepakeliama rutina, kad dingo
visas kūrybinis potencialas, todėl ji kabinasi už paslaptingo dienoraščio,
rasto priešpiečių dėžutėje (pastarąją išmetė jūros bangos). Rutos pasaulis
atrodo toks šaltas, skvarbus vėjas, pilnas šiaurietiškos jūros ir Nao – pilnas japoniškos
kultūros atributų, kurie vakariečių akimis vis dar atrodo kai kada itin keistai
(ypač patyčių sklaida mokykloje, su kuria nekovoja mokytojai ir visuomenė). Dviejų
kultūrų sankirta, laiko vandenynai tarp Nao ir skaitytojos Rutos kuria magišką
realizmo terpę, kuri skaitytojui atrodo truputį iracionali, išjudinta,
mistifikuota. Iki galo taip ir neaišku, kiek šiame kūrinyje fikcijos, o kiek
turėtų skaitytojas įžvelgti logikos. Galiausiai šis santykis nėra svarbus, nes
išgaubta kultūrų, erdvių ir santykių banga atrodo kaip chaotiškas visatos
dėsnis, kurį žaismingai rikiuoja autorės vaizduotė.
Rašytoja Ruth Ozeki.
Detalės tampa mistifikavimo
simboliais, simboliai slepia bendražmogiškas tendencijas ir visas romanas
atrodo kaip genialus cunamis, iš kurio nuolaužų R. Ozeki skaitytojui pastato
prabangius vaizduotės rūmus.
Universalių temų gausa
aprėpia tiek daug, kad kartais šios knygos cunamyje atrodo chaotiškai, tačiau
tai tėra iliuzija, nes giluminiai idėjų ir prasmių „vandenys“ sustyguoti kaip
mikstūros ingredientai: Antrojo pasaulinio karo skauduliai japonų žmonėms,
tradicijų ir naujojo pasaulio susidūrimas, japonų mentaliteto ir filosofijos
vaizdavimas, patyčios mokykloje, savižudybės problemos, tėvų ir vaikų
santykiai, vyro ir žmonos santykiai, Fukušimos padariniai šiuolaikinei
Japonijai, Rugsėjo 11-osios padariniai, ekologijos problemos... Tiesiog toks
spektras temų įausta į romaną, išlaikant gyvenimo grožio pusiausvyrą, kad
nenuostabu, jog autorė už šį kūrinį buvo nominuota prestižinei Man Booker premijai.
Paskutiniu metu elitinės
verstinės literatūros nemažėja – tik spėk skaityti ir skleisti vaizduotę,
nardyti po tokias sudėtingas, plastiškas romano formas kaip Knyga laiko būčiai, o kaip žinia,
apetitas kyla bevalgant. Paskutinįkart tikriausiai tokią plačią ir
daugiabriaunį briliantą skaičiau katalonų rašytojo Jaume Cabre Prisipažįstu, kuris taip pat pritrenkė
savo fabula, sodriais universaliais pasakojimais. Knyga laiko būčiai randa pusiausvyrą tarp pramoginių siužetų,
istorinių-enciklopedinių intarpų ir netgi turi poetiškumo, o visas šis
literatūrinis koktelis teikia gyvenimiško žavesio. Viena iš tų knygų, kurios
pasibaigia, nepaisant fizikos teorijos dėsnių ir todėl, kad pasibaigia, ji
tampa prasminga ir graudžiai graži.
