Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Avinėliškumas"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Avinėliškumas“ – Vilnius: Odilė, 2026. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Pastaruoju metu mažai skaičiau lietuvių literatūros, tad norėjosi grįžti prie jos ir patyrinėti, kokie tekstai šiuo metu skaitomi ir plačiau aptarinėjami šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Štai Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) man labai puikiai pažįstama dar nuo mokyklinių laikų (jau 20 metų!), o jos kūrybą galėčiau gana neblogai klasifikuoti, aptarti tiek temiškai, tiek stilistiškai, nors paskutiniųjų jos knygų ir neskaičiau. Naujausios rašytojos knyga labiau panaši į knygutę, primenančią kone apimtimi ir minimalistiniu viršeliu katekizmą, pavadinimu Avinėliškumas, pastarąją išleido leidykla Odilė. Atrodo, kad autorė nusigręžė galutinai nuo stambiųjų prozos žanrų, susitraukė amžėdama tiek rašytojos ambicijos, tiek knygų apimtys, tiek žanrai. Atsivėrė kažin koks infantiliškumas, kurį įsteigia deminutyvų perteklius, ne aviniškumas, bet avinėliškumas, o esė tekstai pavadinti esukais (pirmąkart aptinku tokį!). Dėl aviniškumo absoliučiai juokauju, Avinėliškumas – tiesus simbolis į krikščioniško mąstymo, gyvensenos ir pajautos lauką, kurio vienas iš pamatinių simbolinių prasmių yra tyrumas, tyrumo pajautimas, dvasinė būsena.

 

Avinėliškumas – tai 11 tekstų rinkinys, parašytas per pastaruosius trejus metus ir yra savotiška ankstesnės knygos Džiaugsmynas tąsa, bet vėlgi kitaip. Autorė atvirauja, kad rašydama ankstesnę knygą nelabai žinojo, ką iš tikrųjų rašo, o rašydama šią knygą – jau žino. Pirmasis eseistinis tekstas Avinėliškumas atveria autorės naujus gyvenimo prasmės suvokimus po motinos mirties, o netekties, savo egzistencijos įprasminimas (nusiraminimas?), dvasinio ryšio ieškojimas ateina per Bažnyčią, t. y. bendruomeniškumą, kuris galiausiai tampa ir asmenine, sunkiai verbališkai perteikiama dvasine patirtimi, kurią autorė bando išreikšti avinėlio simboliu: Jonas Krikštytojas pamatęs Jėzų ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). „Ne mintis, bet patyrimas visa apimančios Tyrumo Dvasios, kuri dvelkia į mūsų pasaulį per Kristų. Ji perliejo mane lyg nuginkluojanti banga, išvystė širdį ir paliko ją visiškai nuogą, alpstančią nuo ją užgriuvusio artumo (p. 12).“  Autorė yra praktikuojanti katalikė, tad nenuostabu, kad dvasiniai potyriai išreiškiami itin hiperbolizuotais krikščioniškais įvaizdžiais: „Pats Avinėlis yra nepalyginamai tyresnis už visus kartu sudėtus žemės vaikus. Bet šito neįmanoma įsivaizduoti, todėl tai mums beveik nieko nesako. Jo tyrumo, kaip daugelio kitų dieviškų savybių, mes, šios žemės jonvabaliai, tiesiog nepažįstame, todėl, likdamas už mūsų patirties ribų, jis mūsų ir nepaliečia (p. 13).“

 

Krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiai paveikė ir L. S. Černiauskaitės kalbėjimą. Jau ir ankstesniuose savo tekstuose ji buvo atidi smulkmenoms, detalėms, gamtos motyvams, o ieškodama išraiškos per gausius palyginimus, tampa nepaprastai juslinga ir kūniška. Avinilėškume jaučiamas bažnytinis kalbėjimas, įsiterpia Biblijos šventraščių minties sugestija, būdingi retoriniai niuansai kunigams per pamokslus. Autorė yra smarkiai veikiama savo religinio tikėjimo praktikos. Švytėjimas, baltas avinėlis, nekaltas vaikas, jonvabalis, sniegas, saulė ant bėgių... – vis šviesumą, skaistumą ir tyrumą lemiantys šviesos simboliai, persismelkę eseistiniuose tekstuose.

 

Esė Paslėptoji autorė gvildena moteriškumo temą. „Mano grožis pasireiškia per tai, kaip autentiškai esu šiame pasaulyje – su savimi ir su visais, kuriuos sutinku. Jis neišvengiamai atsiskleidžia per santykius, nes tik juose iš tiesų atsiveriu ir darausi pamatoma ir patiriama (p. 20-21).“ Kol didžioji dauguma lietuviškų tekstų apie moters tapatybę bando sugriauti moteriškumo stereotipus ir pasižymi gana feministiškomis deklaracijomis, panašiomis į politines paraiškas, L. S. Černiauskaitė moteriškumo paslapties ieško Marijos įvaizdyje, taigi per Bažnyčios įvaizdžius: „Taigi būti moterimi man labiausiai reiškia būti netoli Marijos, gyventi klausantis jos drabužio šnarėjimo, justi jo dvelksmą savo kasdienybėje. <...> Tokia Ieva be Adomo, nes „tobulybė“ yra savipakankama, jai nereikia kito (p. 31).“

 

Rinkinyje esama ir absoliučiai poetizuotų abstrakčių tekstų, panašių į mantras ar maldas, pvz., tekstas Subtiliausia kalba, kuriame pasižymi autorės novelistinis-eseistinis jautrumas, t. y. per daiktus ir santykius su pasaulio elementais išgautas juslingumas: „Grožis yra subtiliausia meilės kalba, ji nesibaigia, kol jos klausaisi (p. 41).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Tekstas Jonvabalė man tapo vienas įsimintiniausių. Autorė beveik novelistiškai perteikia keistos draugystės su visiškai tyru, didelių ambicijų nekeliančiu, nesmerkiančiu žmogumi. Ji sutinka suaugusią moterį, kuri tyra kaip avinėlis, grožisi ir mėgaujasi pasauliu tarsi dzenbudistė buvimu čia ir dabar. Autorė neslepia, kad ji buvo apstulbinta, jog žmogus gali nuolatos būti dabartyje, atvirai džiaugtis viskuo čia ir dabar. Įtariu, kad tas žmogus turėjo šiokį tokį socialinio elgesio sutrikimą, tokie nepritampa prie sociumo, tačiau besąlygiškai vertina dabarties akimirką ir nori draugystės. Deja, pasakojimas nuveda prie to, kad autorė nebegalėdama pakelti to tiesmukaus paprastumo, pripažįsta, kad tyrumas su laiku intelektualesniam žmogui tampa erzinančiu primityvizmu. Tačiau ką skaitytojams sako šis tekstas? Galbūt užgimęs tyras pranašas nė nebūtų per mūsų ambicijas, protą, tikslus ir kitus gyvenimo variklius atpažintas ir pripažintas, mes jį tiesiog paliktume pakelėje kaip tą, kuris negali eiti išvien su mumis. Šiai draugei rašytoja suteikė jonvabalės pseudonimą, švytinčios ir greitai kaip viena vasara užgęstančios gyvybės simbolį.

 

Patiko ir įtikino novelė apie Elmę Karvutės, kurios pasikartojančius motyvus (pirtis, pasivaikščiojimai po gimtuosius miškus ir t. t.) lengvai atsekami kaip leitmotyvai ir eseistiniuose autorės tekstuose. „Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas – o iš tiesų dar ir kaip gyvas. <...> Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tebėra akmuo (p. 75-76).“ Už dvasinius krikščioniškuosius patyrimus mane kur kas labiau jaudino atminties ir laiko temos Černiauskaitės kūryboje. Kaip amžėjanti autorė nuolat tarsi bando susigrąžinti vaikystės vaizdinius, tačiau suvokia, jog pasaulis pasikeitęs, nes pasikeitė ji pati. Argi ne taip dažnai būna mums visiems? Vaikystės nežabotas krykštavimas, tyrumas susiteršia, kai užgriūva atsakomybė, taisyklės, įsipareigojimai, kurie sudrumsčia, atima tą lengvumą ir prigimtinį tyrumą, kurio ilgimės grįždami į savo vaikystės žaidimų aikšteles. „Visur ir visada išmokstu būti namie, nes visur ir visada esu Viešpaties rankoje. Taip prasideda laimė (p. 109).“ Tikėjimas įgalina kitokią savo būties suvokimą konstantą.

 

Man nepatiko apsakymas Pilkoji musinukė, kuri parašyta pasitelkiant Marijos Magdalietės įvaizdžius. Tekstas jautrus, puošnus, tačiau drauge man buvo panašus į Vidmantės Jasukaitytės romaną Marija Egiptietė. Moters artumas pranašui tampa ir liguistas, ir drauge jos išsigelbėjimas, o paraleliai pasakojama kita moters atsiskyrėlės istorija, kuriai pasirodo kaip lapė, besitransformuojanti į merginą. Šių paralelinių istorijų sugretinimas primintų Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus techniką, nors akcentai, žinoma, pas Černiauskaitę sudėti visiškai kitokie.

 

Manęs nenustebino Avinėliškumas. Autorė išlieka nuoširdi savo asmeninėms patirtims, kurios tampa trumpojo prozos žanro tekstais, bylojančiais apie išsiilgą ir patirtą tyrumą bei tikrumą, jog po laikinu jonvabališku švytėjimu yra amžinoji dieviškumo kibirkštis – siela, skriejanti į amžinybę, besimokanti per savo žemiškąsias patirtis. Tekstuose pasakotoja nuolat veržiasi į gamtos pasaulį, ji vaikšto takeliais, stebi metų kaitą, sutinka judėdama tai stotelėse, tai miške įvairius žmones, kurie dažniausiai liudija krikščioniškąsias pamokas. Didaktika vos švyti tekstuose, ji nėra primetama ar įkyri, veikiau tai savo išmoktų pamokų žymos, rekolekcijų išvestinės, tampančios tekstiniu įsižeminimu apie pačią bendriausią gyvenimo pajautimą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Simón "Dabar mūsų eilė"

 

Pedro Simon.  „Dabar mūsų eilė“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 276.

 

„Nes mes gyvenome rojuje. Mes buvome laimingi kaip dievai ir to net nesuvokėme (p. 262).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Daug kas man rekomendavo perskaityti Lietuvoje pamažu bestseleriu tampantį šiuolaikinio ispanų autoriaus Pedro Simon (g. 1971) romaną Dabar mūsų eilė (ispn. Los siguientes), kurį į lietuvių kalbą išvertė bene svarbiausių ispanakalbių literatūros vertėja Lietuvoje – Alma Naujokaitienė, o išleido BALTO leidybos namų leidykla. Buvau įspėtas, kad čia viena iš tų knygų, prie kurios reikia pasiruošti nosinaitę, nes labai paveiki, jautri ir egzistenciškai sukrečianti. Galbūt šįkart pasirodysiu šiek tiek kietaširdis, tačiau neišliejau nė vienos ašarėlės, tiesą sakant, knygą suskaičiau gana kietai sučiaupęs lūpas, nors ir buvo keletą vietų, dėl kurių norėjo širdis padilgčioti, tačiau visumoje knyga pasirodė ganėtinai vidutiniška, tad šiame įraše apžvelgsiu kas, kaip ir kodėl.

 

Įdomu, kad rašytojas Pedro Simon Ispanijoje pirmiausia išgarsėjo ne kaip literatas, bet kaip itin pastabus elitinis žurnalistas dienraštyje El Mundo (Pasaulis). Jo žurnalistinis tyrimų ciklas La España del despilfarro (Švaistanti Ispanija) pelnė jam Ortega y Gasset premiją, atskleidė dešimtis tuščių, milžiniškų sprendimų padarinių visoje šalyje – nuo niekam nereikalingų nenaudojamų oro uostų iki vaiduokliais virtusių kultūros rūmų. Autoriui labai svarbus humanizmas ir humanizmo temos. Daugelis jo parašytų romanų, kaip pats teigė, remiasi į darytus interviu su įvairiais žmonėmis, apie jų žemiškas problemas ir kančias. P. Simon itin taikliai save ir savo kartą apibūdina kaip „ypatingą sumuštinio kartą“: „Esame ta karta, kuri vaikystėje geriausią vietą prie stalo palikdavo tėvui, o dabar geriausią vietą palieka savo vaikui.“ Vaikų ir tėvų santykiai neišvengiamai pavaizduoti ir naujausiame autoriaus kūrinyje Dabar mūsų eilė, kurios tema sudaro tam tikrą romanų trilogiją, o šioji būtų trečioji dalis, nors papasakota visiškai atskira istorija. Beje, tai pirmasis autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

 

Romanas vaizduoja istoriją iš šių dienų Ispanijos tikrovės trijų senuko Antonijaus vaikų perspektyvos. Savo pasakojimą apie pablogėjusią Antonijaus sveikatą, šlapimo ir išmatų nelaikymą bei silpstančią atmintį savo slaugymo patirtimis ir tėvo prisiminimais dalijasi dukra Karmen, sūnūs Darijas ir Gabrielis. Išties tema gana artima ir mums, lietuviams, nes visi daugiau ar mažiau yra susidūrę su savo artimųjų slaugymo problemomis. Senstanti Ispanija, senstanti Europa ir Lietuva. Jeigu anksčiau paliegę ir jau prie gyvenimo pabaigos slenksčio žmonės būdavo išlydimi savose šeimose, tai dabar vis dažniau senukus jų artimieji patiki senelių namams, pensionatams ar prieglaudoms. Ekonomika ir darbo rinka iš esmės pakeitė požiūrį ne vien į šeimos santykius, bet ir požiūrį į senatvę: galima, anot kai kurių, senti oriai. Bet kas tas orumas, kas tave supa komfortas, bet iš esmės svetimi žmonės? Viena iš pagrindinių veikėjų – penkiasdešimtmetė senukų slaugytoją Karmen, kuri atsisako savo tėvą atiduoti prieglaudon dėl to, kad jai nesmagu, ką žmonės pagalvos, nes šioji slaugo svetimus, o negali prižiūrėti savo tėvo. Galiausiai vaikai sutaria, kad kas du mėnesius savo tėvą prižiūrės pakaitomis savo namuose.

 

Karmen daug galvoja apie tai, ką ji iš tikrųjų turėtų jausti plaudama savo tėvui užpakalį, kai šis jai pačiai plovė, kai ji dar buvo visai vaikas. Apie tą santykio apsikeitimą, rūpinimąsi, gėdos ir pareigos santykį Karmen nuolat mąsto, bandydama apibrėžti, kas ji dabar yra savo tėvui ir kas yra tėvas dabar jai pačiai, kaip šis santykis kito ilgalaikėje perspektyvoje. „Nes žmogus, ko gero, vienintelė gyva būtybė Žemėje bjaurisi savimi. Nešvari būtybė, teršia, viską dergia, tenkindama įnorius nuodija orą ir naikina kitų žmonių daiktus. Štai kas mes esame. Tie šūdai, kuriuos skubiai valomės, kad neprimintų, jog esame supuvę iš vidaus. Mane tai siutina. Jaučiuosi pavargusi. Užlipu ant svarstyklių ir atsidūstu. Kasdien vis pilnėju (p. 104).“ Karmen yra toji atsakingoji, ta, kuri kontroliuoja situaciją, nes iš jos daug tikimasi, kaip ji supranta, dėl to, kad ji vienintelė dukra, privalo labiausiai stengtis ir aukotis, nes ispanų moterims tai priimta iš kartos į kartą. Deja, Karmen pačios sveikata prastėja, jai atliekama kelio operacija ir ji pamažu supranta, kad nebėra tokia stipri ir sveika ir kad galbūt dar vienas dešimtmetis ir ji pati bus kaip tėvas, o jos sūnui Ugui teks ją prižiūrėti arba atiduoti į senelių namus.

 

Darijas – Antonijaus sūnus, nors ir šmaikštus ir žaismingas, tačiau jaučiasi nepateisinęs tėvo lūkesčių. Jis ne tik nesukūrė šeimos, neturi palikuonių ir dirba pakaitinius nekvalifikuotus darbus, bet ir yra alkoholikas, malšinantis savo nenusisekusį gyvenimą svaigalais. Jis taip pat rūpinasi du mėnesius tėvu, bando jį prablaškyti nuo kontrolės ir saugumo siekiančios sesers Karmen. „Neturėsiu prabangos atostogauti. Neturėsiu „Harley“ kaip Mindolas. Neturėsiu net motociklo. Neisiu pas brangų kirpėją. Neturėsiu gražaus namo <...> Tačiau turiu „Plus-Comfort“ fotelį savo seniukui. Štai ką pasiekiau. Ir šito nieks nepaneigs. Kad ir padedamas brolio, turinčio visko, ką čia išvardinau, ir dar užtektinai pinigų, kad šią pat akimirką imtų ir nusipirktų šimtą tokių fotelių (p. 124).“ Nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas Darijas pavydi broliui Gabrieliui pinigų, sėkmingo gyvenimo, todėl savaip bando suteikti tėvui prabangaus komforto, tad labiau nei tėvo emocine savijauta iš tikrųjų jis rūpinasi pačiomis sąlygomis.

Pedro Simon

 

Su vyresniuoju sūnumi Gabrieliu Antonijaus santykiai labiausiai komplikuoti. Gabrielius materialiai labiausiai apsirūpinęs iš jo vaikų, nuolat skraido iš Madrido į Miuncheną ir Majamį darbo reikalais, tačiau jo asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Jį po sūnaus Ernano nelaimės, po kurios jis liko prikaustytas prie lovos ir neveiksnus, paliko žmona Patrisija iš Argentinos, todėl jis samdo neįgaliam vaikui prižiūrėtoją. Dėl to, kad sūnus Ernanas būtent toks, Gabrielius kaltina savo tėvą Antonijų, tačiau neatsisako jo prižiūrėti, bet su tėvu jis atsitvėręs tylos siena ir bendrauja tik formaliai, vedinas vien tik šalto socialinio pareigos jausmo. „Ir toje kryžkelėje pasirinkau kitą pusę: užuot išvėdinęs namus ir įsileidęs šviesos, uždariau langus ir nuleidau žaliuzes. Su tavo mama susigūžėme, apsistatėme sienomis, ant durų pakabinome česnakus, sukandome dantis ir aš ne tik leidau neapykantai penėti mane it žąsį, numatytą ruoštis foie gras, bet ir leidau suvešėti absurdiškam keršto troškimui (p. 153).“

 

Dabar mūsų eilė iš esmės yra sudėtingos šeimos dilemos romanas, kurioje viduriniosios kartos atstovai sprendžia menkstančio tėvo likimą, permąstydami savo būties klausimus ir santykius ilgalaikėje prisiminimų perspektyvoje. Matydami, kad tėvo atmintis pamažu paveda, jie neskuba jam išlieti širdį, nebando kaip nors įprasminti ir tauriai išreikšti savo emocijas ar pakoreguoti savo elgesį, o tik atideda savo sprendimus į šalį, kaip įprasta kasdieniniame gyvenime. Knygos pabaigoje po tėvo mirties pateikiami veikėjų laiškai, kuriuose staiga jie apsinuogina, yra kur kas atviresni, kupini atlaidumo, rūpesčio ir apgailestavimų. Romanas dažnai pateikia tą santykių modelį, kuris dominuoja sociume ir pačiame žmoguje. Kitaip sakant, nors romanas apie šeimą ir kartų kaitą bei atmintį, jis iš tikrųjų ir apie kiekvieno iš mūsų egzistencinę vienatvę, kuri atsiveria tarp išorinio pasaulio, kuriame daugelis iš mūsų atlieka socialinius vaidmenis ir tenkina lūkesčius, o viduje dažnai tai, kas reikšmingiausia, prislopinama dėl išorinių aplinkybių. Daugiau ar mažiau visi veikėjai jautrūs, savaip linkę į dvilypumą ir jaučia iš to kylantį egzistencinį nerimą, jog gyvenimas toks trumpas ir jame tiek daug nesėkmių ir trumpalaikių džiaugsmų ir visa tai dėl ko? Svarbus nereikalingumo jausmas, ateinantis iš to, kai senas žmogus pamažu ima jaustis savo vaikams našta: „Nes mano tėvas – iš NTT kartos. Ir tas Nenoriu Tau Trukdyti kentėjo it vandens į burną prisėmęs, guldavosi nutylėjęs apie tą savo atsijungimą, nepasidalijęs savo išgąsčiu, labos nakties, Darijau, sūneli, kaip sekasi, gerai, o tau, man viskas gerai, man visada viskas gerai, gerai pailsėk (p. 180).“

 

Pro buities ir atsakomybės šydą romane skverbiasi šeiminių santykių apmąstymas, kuris, manau, labiausiai ir žavi tuos skaitytojus, kurie atpažįsta tuos paprastus senatvės ir gyvenimo brandos dėmenis, leidžiančius suprasti gyvenimo laikinumą. Pačia bendriausia prasme juk Dabar mūsų eilė romanas yra apie bendruomeniškumo ir rūpinimosi be materialaus atlygio politika. Gal net ne politika, kuris tapo šeimos kontekste formaliai apibrėžiančius santykius žodžiu, kiek reiškiantį tarpasmeninį ryšį, grįstą ne vien paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu formaliai tvarkytis su senstančiais ir sveikatą prarandančiais tėvais, kiek apie to ryšio tikrumą, kylantį iš dėkingumo. Kiek iš tikrųjų tokių žmonių jaučia padėką ir dėkingumą tokioje situacijoje savo gimdytojams, o kiek iš tikrųjų vien tik rūpesčius, finansinį sunkumą ir baimės emocinį foną, gėdą bei pažeminimą? Laikai, kai savo vaikus skatiname vien ieškoti savęs, vien realizuoti, kreipti į savo asmenines kūrybines galias, tikslus ir uždavinius, kai įtaisome atžalas garbingiausioje stalo vietoje, nė nesumąstydami, kad taip juos įkaliname atskirtyje, neleidžiame atsigręžti nei į šeimą, nei į bendruomeniškumą. Tokie dažniausiai užaugę nesirūpina savo tėvais, juos tik formaliai uždaro į prieglaudas, aprūpina naujomis sofomis ir slaugėmis, numaldydami save, kad taip bus komfortabiliau jų iš gyvenimo išeinantiems tėvams.

 

Literatūriniu atžvilgiu romanas šiek tiek sentimentalus ir patetiškas. Autorius neužsižaidžia sudėtingomis literatūrinėmis formomis ar idėjomis. Socialinio pobūdžio romanas savyje talpina ir šeimos paslaptį, kuri tampa pagrindine šio romano intriga. Kitaip sakant, apie sudėtingas temas autorius kalba populiariojo romano maniera ir formomis, tad knyga gali būti nesudėtingai perskaitoma visokio amžiaus ir socialinio lygmens žmonių, tačiau jos emocinis fonas palieka nemažai susimąstymo, kad visoje šioje atpažįstamoje situacijoje esi ir tu pats kaip dalyvis. Taigi pagrindinė romano idėja perteikia skaudžią senstančios visuomenės realybę ir nelengvą naštą, kai suaugusiems vaikams tenka pasirūpinti savo senstančiais tėvais. Kūrinys jautriai žvelgia į šeimos santykius, atminties praradimą bei kartų kaitos dramą. Tai sukrečianti, bet vilties ir atleidimo ieškanti knyga apie neišvengiamą gyvenimo ciklą, kintantį laiką ir atmintį. Gal tai asmeniškai nebus metų skaitinys, tačiau žinau, kad apie šią knygą daug kas kalbės ir dalysis būtent kaip apie tokią, kuri bus verta būti tarp geriausių metų knygų.

 

Maištinga Siela

Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela

Knyga: Eva Baltasar "Trys laukiniai kūnai"

 

Eva Baltasar. „Trys laukiniai kūnai“ – Vilnius: Rara, 2026. – p. 240.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!

 

Šie mano skaitymo metai – tokie queer literatūros skaitymo metai! Kai kada LGBTQ indeksą turinti literatūra papuldavo atsitiktinai, nė nesitikint, o kai kada rinkausi sąmoningai. Katalonų rašytoja Eva Baltasar (g. 1978) man buvo girdėta tik kaip nežinoma autorė, kai rengiau vienais metais Bookerio literatūros sąrašo nominantus, tačiau neturėjau jokio suvokimo nei kaip ji rašo, nei apie ką. Leidykla Rara nesibodi leisti queer literatūros lietuviškai, sakyčiau, dabar tą daro beveik visos padoresnės leidyklos, supratusios tikriausiai, kad yra atsakingos už švietėjišką įvairovės pripažinimą, o kas, jeigu ne menas, pirmiausia įprasmina mūsų kintančią tikrovę, kol politikai neveiksnūs vaikosi tik populizmo? Evos Baltasar romanų triptikas Trys laukiniai kūnai (isp. Tres cuerpos salvajes) į lietuvių kalbą išvertė Dovilė Kuzminskaitė. Nesuklysiu sakydamas, kad nieko labiau erotiškai lesbietiškesnio nesu skaitęs!

 

Trys laukiniai kūnai – tai trys skirtingi, bet temomis besijungiantys tarsi apsakymai, sakyčiau, trys maži romanai, originalo kalba pasirodę pirmiausia kaip atskiri kūriniai: Permagel (Amžinasis įšalas), 2018; Boulder (Riedulys), 2020; Mamut (Mamutas), 2022. Mano minėtam Bookeriui buvo nominuota antrasis apsakymas Boulder, kuris, tikriausiai, buvo mano mėgstamiausias visame literatūriniame triptike.

 

Viena svarbiausių Evos Baltasar kūrybos temų – seksualinės tapatybės (šiuo atveju lesbiečių) tyrinėjimas, motinystės instinkto klausimai, sekso ir kūniškumo, veikiamo psichologinių įtampų temos ir problemos. Skirtingai nei daugelis didmiesčių rašytojų, E. Baltasar gyvena ramiame Katalonijos kaime, netoli kalnų. Ši izoliacija ir artimas ryšys su gamta stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur žmogaus kūnas ir psichika lyginami su geologiniais elementais (įšalu, rieduliais). Įdomu tai, kad Baltasar ne tik atvira lesbietė, nors skaitant tekstus tas iškart akivaizdu, bet ir tai, kad ji iš prigimties nėra prozininkė. Iki pasirodant pirmajai trilogijos daliai ji jau buvo žinoma dešimties poezijos knygų autorė, todėl jai rašyti įprasta prozos kalba ir ritmu nesiseka. Tiesą sakant, kitoniškas kalbos pojūtis yra viena esminių jos poetinės prozos elementų. Kalba ir sakinio struktūra yra stipriai veikiama poezijos, pasakojimai prisodrinti įvairių juslinių simbolių ir metaforų, Baltasar telkiasi ne tiek į siužetinį vyksmą ir dinamiką, kiek tyrinėja veikėjų psichiką, santykį ir požiūrį į pasaulį. Ar sunku skaityti Evos Baltasar tekstus? Tik ne tiems, kurie yra įpratę skaityti ne populiariosios literatūros knygas. Baltasar tekstuose dialogai įsilieja į bendrą pasakotojos audinį, tekstas pasižymi dideliu fragmentiškumu, primenančiu kai kada puošnų eseistinį kalbėjimą, dienoraščių nuotrupas, tačiau išlaiko ir prozai būdingo polėkio. Tai nėra itin greito skaitymo kūriniai, tačiau galima pabandyti skaityti visaip.

 

Pirmasis apsakymas Permagel, galima sakyti, mažiausiai patikęs kūrinys, tačiau jau nuo pat pradžių autorė sukuria rokenrolo atmosferą: pagrindinė veikėja mąsto kaip maištininkė lesbietė, jos mintys poetiškos, čia ji apmąsto, kad gerdama pieną, ji nusidažo baltai iš vidaus, čia šoka į praeitį ir prisimena, kaip vaikystėje žiūrėjo pornografinį filmą pas klasiokę ir ją išvedė iš pusiausvyros susidūrus pirmąkart su kūniškumu ir nesuvoktu geiduliu. Būtent kūniškumas, kalbėti per kūną, byloti kūnu yra visų apsakymų pagrindinis instrumentas, tad ne veltui knyga vadinasi Trys laukiniai kūnai. „Esama moterų, prie kurių pasijuntu visiška lesbietė. Niekada nesu jutusi potraukio vyrui, bet su kai kuriomis moterimis lesbiete būni tik iki tam tikros ribos. Lesbietė grumiasi su visa eile kitų paralelinių vaidmenų, tarsi rungiasi, kuris stipresnis. Manyje nuolatos gyvena nuomininkės: dukra, sesuo, draugė, buvusi studentė, kaimynė, skaitytoja, teta, savininkė, klientė, naudotoja, savimi pasitikinčioji ir visiškai nepasitikinčioji, ir taip toliau. Visos šitos barbarės sugyvena ir grumiasi su lesbiete (p 40).“

 

Pagrindinė veikėja jaučiasi sušalusi iš vidaus. Ji patiria gilų egzistencinį šaltumą, kurį lėmė sudėtingi santykiai su griežta, religinga šeima ir visuomenės lūkesčiais. Tas amžinsis  įšalas jos viduje veikia kaip apsauginis mechanizmas, neprileidžiantis kitų arčiau, nepavyksta patirti tikrojo skausmo, bet kartu prarandama ir galimybė džiaugtis. Pasakojime veikėja patiria didžiulę depresiją, ji kelis kartus bando nusižudyti, kai kada tai beveik komiška, tačiau gyvenimo imitavimas, t. y. bandymas susirasti darbą, mokyti kitus ispanų kalbos, daug atsitiktinių Barselonoje sutiktų sekso parnerių veda veikėją prie to, kad nėra sėslumo, nėra įsitvirtinimo, nėra ilgalaikių troškimų ir tikslų. Vienintelė paguoda – knygų skaitymas ir literatūros studijos universitete. Galiausiai apakusi dukterėčia leidžia vienu metu veikėjai galutinai praregėti ir susitaikyti, kad šio gyvenimo ledynmečio ji niekada neįveiks...

 

Antrasis kūrinys Boulder pasakoja apie veikėją, kurios pagrindinė veikėja, pastarosios pravardė ir yra Boulder (riedulys), tai nepriklausoma moteris, dirbanti laivo virėja. Ji mėgaujasi savo vienatve, gyvenimu vandenų platybėse ir visišką laisvę tapatina su buvimu viena – lyg tvirtas, nepajudinamas riedulys, kuriam nieko kito nereikia. Gyvenime jai taip susiklosto, kad ji įsimyli moterį ir palieka laivą apsigyvendama ilgam Islandijoje. Autorė puikiai moka perteikti geografinės vietovės poveikį savo veikėjų kūnams ir psichikai: „Naktį žingsniuojant molu nubunda noras įsidarbinti tikrame laive – dideliame, suklypusiame ir girgždančiame, kaip nudėvėtas surūdijęs raumuo. Islandų flotilė įstabiai graži. Laivai žiba tamsoje blizginami ramaus vandens, atrodo it atnašaujami. Ilsisi prišvartuoti vieni šalia kitų, tarsi paklusnūs gyvuliai. Žvelgdama į juos jaučiu nubundantį buką skausmą, verčiantį nekęsti ir tik tada žavėtis jų šiuolaikiškumu ir pasaulio idealo, kurį įkūnija vienas nuo visko atskirtas, bet tikras kraštas, atitikimu (p. 113).“ Šioji veikėja man kažkiek priminė amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout romano Olivija Kiteridž pagrindinę veikėją, kuri iš esmės kaip ir Boulder absoliučiai nesistengia būti miela Holivudo moterimi ir absoliučiai neatitinka kameros vertų veikėjų tipažo.

Eva Baltasar

 

Vienas įdomiausių Boulder aspektų – motinystės našta ir konkurencingumas. Namai ir atmosfera keičiasi po to, kai Samsa, Boulder mylimoji, pareiškia, jog nori dirbtinio apvaisinimo, nori kūdikio. Boulder nėra sužavėta, autorė puikiai perteikė, kad dėl sekso, kūniškumo, laisvalaikio ar paprastų buitinių dalykų galima lengvai surasti kompromisą, tačiau dėl vaikų sudėtinga. Boulder rizikuoja ir nenoromis pritaria Samsos sumanymui, jos gauna apvaisinimą, tačiau namai ir Boulder būsena pamažu kinta, o gimęs vaikas visiškai paralyžiuoja Samsos ir Boulder buvusį seksualumą: „Samsa jau nebepajėgia vakare sulaukti manęs neužmigusi. Vaikui reikia, kad ji miegotų, jis baigia iščiulpti iš jos paskutinius syvus (p. 134).“ Ar taip kartais jaučiasi ir vyrai sutuoktiniai, kurie susilaukia pirmagimio? Nepalioviau apie tai mąstyti. Romanas kelia gilius klausimus apie tai, ar įmanoma suderinti intymumą, šeimą ir absoliučią asmeninę laisvę. Boulder kovoja su vidiniu troškimu vėl tapti laisva ir viena, nepaisant to, kad ji myli Sam ir vaiką.

 

Yra kartą tekę asmeniškai būti Barselonoje, todėl jau beveik esu pradėjęs kolekcionuoti rašytojų citatas apie šį miestą. Baltasar taip pat randa savo svorį, spalvą ir skonį. Štai citata iš romano Mamutas: „Dienai auštant Barselona atrodo kažin kokia šventvagiška. Regis, miestas puola prie blyškios šviesos masės, subręstančios toli jūroje, ir pagrobia ją, nusitempia pelno siekiančiomis žnyplėmis. Tai žadintuvų ir stimuliantų laikas, skuba, trinksinčios durys ir nuolatiniai galvosūkiai (p. 171)“. Įdomu, kad kai kurie katalonai, gyvenantys giliai krašte, jūrą vadina pelke. Pagrindinė veikėja išvyksta iš Barselonos ir persikelia gyventi į kaimą, apleistą seną namą, primenantį užsilikusį laužą iš vesterno stiliaus laikų. Negalėjusi atsitiktinai pastoti per atsitiktinius lytinius santykius, ji nusivilia savo moteriškumu ir civilizacija, todėl pasirenka askezę. Kalnuose ji susiduria su sunkia fizine kasdienybe, gyvulių kvapais, purvu ir vienatve (jos vienintelis kaimynas yra netoliese gyvenantis piemuo). Tačiau šis grįžimas prie pirminių šaknų, sunkus fizinis darbas ir gamtos negailestingumas jai suteikia ramybę bei sugrąžina gyvumo jausmą.

 

Veikėja, nors ir neįvardyta, tokia keista, kad beveik atitiktų bipolinio sutrikimo išklotinę. Ji ryžtasi visiškam išsicivilizuojančiam procesui. Atsitiktinai užsiima seksu, gyvena pusbadžiu it valkata. Iš pradžių tvarkiusi vietos piemens namus ir ruošusi jam maistą, ji sutinka tapti jo kekše už pinigus ir teikti jam paslaugas. Tiesiog. O kodėl ne? Desperatiški moters veiksmai be jokios gėdos ir baimės, ką, sakytume, paprastai ji jausdavo gyvendama mieste. Ji iš tikrųjų tampa instinktyviai laukinė, savotiškai išsilaisvinusi, bet iš socialinės mūsų perspektyvos vertinimo – absoliučiai praradusi savigarbą. Tam tikra prasme autorė bando skaitytojui šiuo kūriniu paklausti, kas iš tikrųjų yra toji civilizacija ir pirminiai suaugusio žmogaus poreikiai, ar kartais gyvendami civilizuotą gyvenimą nepaaukojame savo tikrosios laisvės?

 

Kaip ir kituose tekstuose, taip ir Mamute, rasite daug atviro kūniškumo: „Jis baigė po penkių sekundžių, tyliai inkšdamas, kaip motinos netekęs vaikas. Jo sėkla turėjo tą patį mėšlo poskonį, kaip ėriena ir visi namai. Mano rankose jo penis vis dar buvo mažas, beginklis ir pavargęs, kaip iš medžio iškritęs paukščiukas (p. 217).“ Sakau, tam tikri taiklūs palyginimai – nepaprasti, jie žaižaruoja Baltasar lyrine kalba.

 

Mamutas tarsi atsako, kodėl kartais moterys ryžtasi būti surogatinėmis motinomis, tačiau auginti ir rūpintis vaiku atsisako. Pagrindinė veikėja galiausiai gauna savo trokštamą patirtį – ji tampa nėščia, išnešioja sveiką kūdikį, tačiau tęsti tradicinės motinystės atsisako. Ji išpildo tik dalį savo trokštamų kūniškų instinktų, kurių troško ji (o gal labiau jos pačios kūnas?), sudėtinga pasakyti. Veikėja suvokia, kad norėjo pajusti gyvenimo svorį per patį nėštumą, tačiau pačios motinystės naštos, vaiko auginimo ar tradicinės šeimos pančių ji nepriima – knygos pabaigoje ji atiduoda viską gyvenimui ir palieka kalnus, nes supranta, kad vaikas ar pati motinystė nėra jos galutinis išsivadavimas. Iš tikrųjų Baltasar kalba apie dalinį motinystės vaidmenį, apie kurį tradicinių pažiūrų į šeimą žmonės sunkiai gali suvokti, o tuo labiau priimti.

 

Trys laukiniai kūnai yra nepatogus. Ir visai ne dėl tenai išsakomo geismo, pornografinių prozos vaizdinių, bet dėl to, kas šiuo metu intensyviai eižėja ir trūkinėja: senojo normalaus pasaulio supratimas apie moteriškumą ir moters sociume ir šeimoje vaidmenį. Lietuvoje daug atmetimo, patyčių ir nepriėmimo kai kuriais iš šių klausimų. Baisiausia, kad šituos pasirinkimus kai kurie laiko propaganda, politine jėga, ardančia kažkieno šeimos sampratą, todėl reikia „Šeimos maršų“ ir kitų keistų akcijų, piketų, tarsi asmeninis žmogaus pasirinkimas gyventi oriai savu keliu galėtų kaip nors sutrukdyti kitų šeimoms. Ką iš tikrųjų tie žmonės gina? Kūriniuose moterys eina į ribines situacijas visai ne dėl to, kad jos lesbietės ar kokios nors nenormalios, o dėl to, kad jos patyrė didžiulę frustraciją iš sociumo būti tik normaliomis, t. y. kaip ir visos. Normalumas yra baisi liga, vedanti į amžinąjį įšalą, o visuomenės ir tėvų lūkesčiai veda veikėjas iš proto kovoti, visų pirma, savo vidinį karą ir tapti laukinėmis, iš norminės civilizacijos pasitraukusiais kūnais, kuriems nebuvo vietos pritapti.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija"

 

Byung-Chul Han. „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 112.

 

Sveiki!

 

Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok. Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą, apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats tas.

 

Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą. Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p. 110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai: jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą, bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių, kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei prarasti patirtis ir pasiekimus.

 

Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams, suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs, išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina, kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas, neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją. Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties, vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.

 

„Komunikacija tampa pornografinė, kai tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema, jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.

Byung-Chul Han

 

„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“ Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo... Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.

 

Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas, produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku (p. 83).“

 

Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį. Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija, skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti, tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas, kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti šiandien. Bent jau aš.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo"

Kate Atkinson. „Gyvenimas po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla. Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K. Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros kūriniu.

 

Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.

 

Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario 11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to, kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos, arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami (p. 139).“

 

Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu, istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis, o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas, neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...

 

Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre – Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė, palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų. Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa, savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.

Kate Atkinson

 

Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui, kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti, nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų, nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas. Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“ spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė – tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne, Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų, nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“

 

Gyvenimas po gyvenimo – lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą, apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų, vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška? Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo, kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis tiek kartais tą padarome.

 

Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį, knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane, kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.

 

Maištinga Siela