Knyga: Percival Everett "Džeimsas"

 

Percival Everett. „Džeimsas“ – Vilnius. Jotema, 2026. – p. 320.

 
Sveiki, skaitytojai!
 
Vaikystėje prisimenu, kad žiūrėjau tokį animacinį serialą, sukurtą pagal amerikiečių rašytojo klasiko Marko Twaino romano vaikams ir jaunimui Heklberio Fino nuotykiai, kuris originalo kalba pirmiausia išleistas Didžiojoje Britanijoje 1884 m., o po metų ir JAV. Kūrinys anuomet kalbėjo iš berniuko Heklberio perspektyvos apie Misūrio valstijoje esančiame miestelyje Hanibale juodaodžių gyvenimą ir Heklberio bei jo tėvo alkoholiko santykius. Knyga anuomet buvo sukurta po to, kai M. Twainas sukūrė sėkmingą Tomo Sojerio nuotykiai. Nors knyga nėra tęsinys, tačiau daugelis laiko kūrinį kaip pirmtako tęsinį, nes susitinka tam tikri veikėjai iš abiejų knygų. Šis Twaino kūrinys ne tik ekranizuotas, jo pasakojimus savaip interpretuoja ir transformuoja šiuolaikiniai rašytojai.
 
Garsus šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Percival Everett (g. 1956) yra laikomas vienu garsiausiu šių dienų JAV rašytoju, kurio kūriniai dažnai nominuojami įvairiems prestižiniams apdovanojimams, o vienas naujausių jo kūrinių Džeimsas (angl. James) tapo ne tik bestseleriu ir buvo nominuotas Booker Prize, bet ir pelnė tokius svarbius apdovanojimus kaip Pulitzerio, USA National Book Award. Džeimsas – tai pirmasis autoriaus romanas išverstas į lietuvių kalbą, o tai padarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla Jotema. Everett yra parašęs per 30 knygų, tačiau jis niekada nekartoja to paties žanro ar formos. Jo kūryboje susipina eksperimentinė proza, filosofinė satyra, vesternai, detektyvai ir poezija. Kritikai dažnai juokauja, kad pats Percival Everett yra tarsi atskiras literatūros žanras. Jis studijavo filosofiją, todėl jo kūriniuose gausu gilių intelektualinių sluoksnių. Jis tyrinėja tapatybės, rasės, kalbos, tikrovės ir moralės ribas, dažnai paversdamas sudėtingas filosofines idėjas įtraukiančiais, sąmojingais ir net absurdiškais siužetais.
 
Romanas Džeimsas itin giriamas internetinėse platformose. Buvau nustebintas, kad rimtosios literatūros kūrinys buvo vienas skaitomiausių 2025 metų puslapio goodreads.com  knygų, pastarojo sąraše paprastai dominuoja labiau populiariosios literatūros kūriniai, nereikalaujantys didelio literatūrinio gylio. Kai pradėjau skaityti Džeimsą, sukilo dvejopi jausmai. Ar tikrai ši knyga pelnė Pulitzerį? Už ką? Knyga iš pradžių sukelia infantilios literatūros įspūdį, kadangi parašyta itin taupia, paprasta, o kai kada apgaulingai primityvia kalba: sakiniai lakoniški, autorius vengia aprašymų, pagrindinis pasakotojas Džimas (tikrasis vardas Džeimsas) nelinkęs į plačius filosofinius apmąstymus. Kitaip sakant, šį romaną neprastai paskaitytų, atpasakotų ir paaiškintų vidutinių gabumų progimnazijos mokinys, kuris jau gali skaityti Dėdės Tomo trobelę. Visgi tai tėra tik pirminis įspūdis, nes perskaičius romaną susidėlioja kiek kitoks prasmių koliažas, kurį gali apmąstyti tiek augantis skaitytojas, tiek brandus, o tai yra, be jokios abejonės, universalios literatūros požymis.
 
P. Everett savai pertransformuoja ir interpretuoja M. Twaino Heklberio Fino nuotykius. Šių dienų literatūroje, ypač antikos kūrinių interpretacijos, sulaukė daugybės sėkmingų šiuolaikinių romanų. Tiesa, daugiausia fokusuojamasi į nutildytų, antraeilių moterų personažus, suteikiant joms atskiras istorijų perspektyvas. Kai kurie iš šių interpretacijų (nesinori sakyti perdirbinių, nes šis terminas netiktų tokiai literatūrai nusakyti) yra išties pavykusios, pvz., Margaret Atwood Penelopiada arba Madeline Miller Kirkė. Šįkart autorius, pats būdamas juodosios rasės atstovas, renkasi ne berniuko Heko perspektyvą, o suaugusio juodaodžio Džeimso perspektyvą, kuris M. Twain romane vaizduojamas šiek tiek naivokas ir priklausomas nuo kur kas gudresnio berniuko Heklberio. Iš esmės P. Everetto užduotis yra transformuoti kvailus, infantilius ir pritildytus juodaodžių vergų balsus literatūroje, o toks JAV klasikinis kūrinys kaip Heklberio Fino nuotykiai, laikomas neatsiejama JAV literatūros klasika, yra puiki galimybė kviesti visuomenę kalbėti apie rasinę (ne)lygybę šiandien, dėl kurios, kaip žinia, pastarieji penkeri metai JAV visuomenėje buvo tiek įtempti, kad daugelis nuo viso to pavargo.  
 
Autorius naudoja šį literatūrinį triuką: perkurti klasikinių kūrinių interpretacijas ir išplėtoti naujas perspektyvas. Romane veikėjas Džeimsas ne tik nėra kvailas, primityvus, bet jis moka skaityti ir šiek tiek rašyti, jis kalba kaip baltasis, tačiau esant šalia baltiesiems, jis, kaip ir visi vergai, kalba primityvia JAV pietinių valstijų kalba, kad vergvaldžiai ir toliau juos laikytų kvailais, primityviais ir nepavojingais. Džimas savo protingumą slepia net nuo Heklberio, tad net su juo didžiąją romano dalį bendrauja darkyta anglų kalba, kurios vertimą sukūrė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri nesibodi dažnai versti kūrinių, kuriuose reikia slengo, žargono ar tokias kalbos, kurią sukūrė P. Everett romane. Visgi toji naujakalbė neapsunksta, jos kūrinyje, tiesą sakant, nėra daug. Man regis, autorius kurdamas šį juodaodžių suokalbį norėjo atskleisti, kad anuomet vergų klasė tiek visuomenėje, tiek literatūroje dažnai buvo neišgirsta ir nuvertinama.

Percival Everett

 
Džeimso dvilypumo tema atskleista romane daugiasluoksniškai. Ne vien kalbiniu požiūriu, bet ir nuotykių siužetuose. Per atsitiktinumą Džimas nuperkamas keliaujančių dainininkų, kurie norėjo Džimiu pakeisti nuo jų atsiskyrusį tenorą, nudažyti jį baltai, o po to juodai, kad imituotų baltaodį, persirengusį juodaodžiu. Džeimsas nuperkamas už 200 dolerių, tačiau jam pasakoma, kad jis nebėra vergas, tačiau turi vis tiek trupei atidirbti tuos nelemtus 200 dolerių. Džimas svarsto vergovės ribas. Iš vienos pusės priklausyti pagal dokumentus šeimininkui reiškia būti tikru vergu, o netikru vergu – tai tarnauti už pinigus kitokiam šeimininkui. „...<...> Emmettas prašneko kaip bet kuris mano matytas vergvaldys. Keikė juočkius ir šaukė, kaip pasičiups botagą ir išplaks tave, o tada pakars ant ąžuolo (p 196)“. Iš esmės autorius to neanalizuoja, tačiau iš to išeina nemažai kritika kapitalistinei sistemai, kai kiekvienas iš mūsų iš esmės esame patys par(si)davinėjami vergai, priversti savo noru kitiems save eikvoti, kad būtų patenkinti tam tikri norai ir poreikiai. Įdomus ir Džeimso supratimas: jis šių vergovės skirtumų nepaiso, nes suvokia, kad tai tik ta pati vergovė, bet tik kitokia (veidmainiška?) forma, todėl pabėgęs nuo savo (ne)šeimininko, vis tiek yra gaudomas kaip tikras vergas, o tai tik laisvės iliuzija. Iš esmės autorius kviečia apmąstyti demokratinės vergovės ribas, kai dažnai dedamės tolerantiški ir humaniški, tačiau iš esmės norime savanoriško paklusnumo ir atsidavimo už tariamas švelnumo ir humaniškumo deklaracijas.
 
Autorius linkęs į istoriją įnešti mistinių elementų, kurie kelia nuostabą. Iš vienos pusės šis romanas yra nuotykiai ir iš esmės primena M. Twaino ar James F. Cooper romanų apie išgyvenimą ir atsitiktinumus sociumo individus persekiojamoje visuomenėje pasakojimus, o iš kitos – autorius tarsi Džimui suteikia orakulo, laisvės šauklio, pranašo misiją. Džimis nėra didelis rašytojas, tačiau jis gauna pavogtą pieštuką, svajoja apie knygas, nes yra slapta skaitinėjęs Hanibalo miestelio teisėjo bibliotekoje Apšvietos epochos mąstytojus: Voltaire‘ą, Jean-Jacques Rousseau, John Locke‘ą ir kt. Romane šie švietėjai pasirodo kritiškiausiomis Džimio akimirkomis kaip haliucinacijos ar sapno plano būtybės. Džeimsas su jais kalbasi apie laisvės ir vergovės idėjas, o tai jam suteikia jėgų atsitiesti ir siekti savo tikslų – grįžti į ūkį, išgelbėti žmoną ir dukrą. Taigi Apšvietos idėjos yra ne vien akademinis Džeimso žinojimas apie savo vertę, bet ir jėgos šaltinis, teikiantis dvasinės tvirtybės ir atsparumo brutaliame pasaulyje.
 
Romanas vaizduoja įvykius prieš pat Pilietinį JAV karą. Galiausiai šis karas prasideda ir Džimui sunku suvokti, kad jį kariauja ne juodaodžiai vergai, o baltieji prieš baltuosius. Hekas sako jam: „Matau, kaip labai tu ilgiesi savo šeimos, bet aš apie tai negalvoju. Pamirštu, kad tu jauti viską taip pat, kaip aš. Žinau, kad jas myli (p. 132-133).“ Daugelis vergvaldžių neturėjo sąžinės, nes jie buvo įtikėję, kad juodosios rasės žmonės ne tik buki, bet ir neturi sielos. Iš esmės spekuliacijos religijos tiesomis įgalino baltuosius pavergti kitus ekonominei naudai, užslopinti empatiją ir krikščioniškąjį gailestingumą iškreiptais įsitikinimais. Knygoje nuskamba idėja, kad jeigu didžioji visuomenės dalis nukankina individą, ji nėra kalta, nes negali būti kalti visi už tai, kas sutarta tarp daugumos dėl teisingumo sampratos. Viena svarbiausių romano temų – tikėjimas. Parodomasis religinis ir praktinis humanistinis. Džimis laiko save netikinčiu, jis atmeta krikščionių baltųjų Dievą, nes jis pernelyg adaptuotas ir pritaikytas baltųjų galiai ir žiaurumo siautėjimui, todėl šis Dievas savaime negali būti nei mylintis, nei gailestingas, nei teisingas, todėl jis negali būti ir tikras.
 
Apskritai romanas nepaprastai lengvai skaitosi ir kaip nuotykių literatūra, ir kaip nauja šių dienų vergovės interpretacija. Nors įvykiai vyksta XIX amžiuje, tačiau tikėjimo, teisingumo, paklusnumo ir galios problemos egzistuoja ir šiandien, tik sudemokratėjusiomis formomis. Per šį kūrinį galima apmąstyti už teksto pasilikusias prasmes apie žmogaus vertę, kitoniškumą ir tariamą toleranciją ir pakantumą, kurie dažnai pas mus yra netvirti, svyruojantys ir dažnai visuomenėje tik formaliai deklaratyvūs. Šiandien į Lietuvą plūsta tūkstančiai imigrantų iš Azijos ir kitų kraštų, regime šalies didmiesčiuose kitos rasės žmones, kurie vaikšto būriais, jaučiame visuomenėje kylančias politines įtampas visą tą suvalyti, norą sukontroliuoti, kad nebūtų pažeista mūsų pačių viršenybė. Ar tai toji pati galia, kuria tikėjo baltasis kolonistas amerikietis atsivežęs vergus į nukariautą žemyną? Knyga perskaitoma kaip dinamiškas nuotykis, tačiau, kad jame atsiskleistų dabarties tendencijos, reiktų stabtelėti ir gretinti nepasenusius, tik formą pakeitusius modelius, kad demaskuotume dažnai tariamą savo humaniškumą ir toleranciją. Šis kūrinys man, visų pirma, yra liniuotė pasimatuoti, o koks aš pats toje teisiųjų ložėje.
 
Maištinga Siela

Paskelbtas Ilgasis Booker Prize 2022 knygų sąrašas / The Booker Prize longlist 2022

 

Sveiki,

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, paskelbtas ilgasis Booker Prize knygų sąrašas. Tai tikriausiai mano labiausiai laukiama knygų premija, kadangi nuo jos dažniausiai „atsispiriu“ rinkdamasis lietuviškai išverstus kūrinius, kurių dažna leidykla neišvengia ir taip pat remiasi rinkdamos, ką išleisti savo skaitytojams.

Nuodugniau apie tai, kaip buvo išrinktos iš 169 knygų 13 ilgojo sąrašo kūrinių, galite paskaityti ganėtinai išsamų 15min.lt straipsnį: „Paskelbtas ilgasis 2022-ųjų „Bookerio“ premijos sąrašas.“ Pastarajame susipažinsite artimiau su autoriais ir tam tikromis įdomybėmis, rekordais, na, o aš tradiciškai apžvelgsiu turinio prasme kiekvieną iš šių knygų ir pasakysiu, kuri knyga mane domintų, o kurios galbūt neimčiau net į rankas.

1 NoViolet Bulawayo „Glory“ (liet. Garbė)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 399)

Knyga turi ir kitą paantraštę, kur kas politiškesnę „Mums reikia naujų vardų“, kurią skyrė Booker finalininkai tikriausiai įvardydami šią autorę kaip naujo literatūrinio vardo atėjimą į pasaulį. Tai debiutinis Zimbabvės autorės romanas, o pastaruoju metu Booker‘is labai mėgsta Afrikos literatūrą, tad ir pas mus su vertimais pastaruoju metu ne taip jau ir prastai! Naujasis Afrikos literatūros balsas pasakoja, kaip jau įprasta to regiono literatūrai, mitologizuotą istoriją apie išgalvotą šalį, bet ryškiai susietą su pačia Zimbabve. Tai 40 metų trunkantis kančios politinis saulėlydis, kai šalį valdo neveiksnus vadinamas vadas Senasis Arklys, dėl kurio kenčia smarkiai kasdien traumuojama tauta. Įdomiausia šioje knygoje tikriausiai yra ne mitologija, ne iš sąstingio bundančios ir besivaduojančios tautos istorija, o tai, kad ji perteikta skirtingų gyvūnų balsais ir, bent jau man, aiški aliuzija į Orwello „Gyvulių ūkį“. Manau, tokia literatūra būtų įdomi.

2 Hernan Diaz „Trust“ (liet. „Pasitikėk“)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.91 (balsų 5095)

Štai ką sako kritikai apie H. Diaz romaną: „Tai elegantiškas, daugialypis epas, atkuriantis balsus, slėptus po mitais, pateisinančiais mūsų pagrindinę nelygybę, „Trust“ yra literatūrinis triumfas su plakančia širdimi ir įdomia strategija.“ Autorius remiasi Volstryto magnato Benjamino ir aristokratės Helenos meilės istorija, kuri XX amžiuje pirmojoje pusėje tapo tikra sensacija, pagal juos parašytas ne vienas kūrinys, tačiau H. Diaz bando visai kitą perspektyvą ir viską perteikti „iš vidaus“. Tai knyga, kuri vaizduoja augančios galios struktūras, kurios turės įtakos visos planetos žmonėms ir gyvoms struktūromis. Kaip pinigai ir galia iškreipia tikrovę, kaip manipuliuojama visuomene, sakyčiau, knyga absoliučiai amerikietiška. Kiek man žinoma, aktorė Kate Winslet neseniai paskelbė, kad dirbs prie šios knygos ekranizacijos.

3 Percival Everett „The Threes“ (liet. „Medžiai“)

Puslapių 309, Goodreads.com reitingas 4.16 (balsų 2453)

„Medžiai“ itin amerikietiška knyga, kurią parašė jau nemažai išleidęs amerikiečių rašytojas P. Evererttas. Pats būdamas juodaodžiu gilinasi į afroamerikiečių problemas, tad šįkart autorius pasirinko rašyti detektyvą apie Money miestelyje vykstančias žmogžudystes. Ne tiek Bookeriuose būna tų detektyvų, tačiau šioji (kol kas neskaičius) mano iš ankstinė nuostata tokia, kad tai labai panašu į tuos ekranizuotus detektyvinius trilerius iš 90-ųjų apie rasines žmogžudystes. Kritikai tikina, kad rašytojas laiko ir jaučia Amerikos literatūros pulsą, sugeba greitai ir veržliai rašyti apie nosį krapštančius policininkus ir žiaurų žmogžudį, kuris žudo pagal vieno žmogaus panašumą, tad knygoje viskas dėliojama taip, lyg tai būtų kerštaujančio psichopato kraugeriškas kerštavimas. Nežinau, šioji knyga kol kas nevilioja.

4 Karen Joy Fowler „Booth“ (liet. „Booth“)

Puslapių 480, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 4087)

Garsi amerikiečių rašytoja, lietuviams tikriausiai labiausiai žinoma už lietuviškai išverstą romaną „Džeinės Ostin knygų klubas“, šįkart sugrįžta su trenksmu pristatydama romaną „Booth“. Booth – tai šeimos pavardė, kuri realiai atspindi XIX amžiaus pirmosios pusės sudėtingą tiek istoriškai, tiek politiškai amerikiečių gyvenimą. Istorija pasakoja apie šeimą, kuri nusprendžia susilaukti 10 vaikų, atsikrausto į šiaurines JAV valstijas, kuri viskas kur kas taikiau ir stabiliau. Čia šeima įkuria pirmąjį keliaujantį šeimos teatrą, į kurį įsitraukia tiek vyras, tiek žmona, o vėliau ir augantys vaikai. Šeima gyvena pakankamai laisvai ir įdomiai, jie kalbasi ir stato Šekspyro dramas, tačiau netrukus sėkmė ima slysti jiems iš rankų. Įtikėję keista pranašyste jiems iš tikrųjų ima atsitikti nelaimės ir kriminaliniai įvykiai (netrukus bus nušautas teatre Abraomas Linkolnas), o šalyje jau bręsta Pilietinis karas ir troškimas panaikinti vergvalystę...

5 Alan Garner „Treacle Walker“ (liet. Triklis Valkeris)

Puslapių 152, Goodreads.com reitingas 3.80 (balsų 543)

Šiaip britų rašytojas Alan Graner rašė visą savo gyvenimą ir tai seniausias visų laikų nominuotas Bookeristas šiuose sąrašuose. Nedidukėje knygoje autorius, kaip jam ir įprasta, kuria magišką pasaulį, suliedamas mitologiją su folkloru. Šioje knygoje pasakojama apie mažą berniuką, kuris skaitinėja komiksus, tačiau jo žvilgsnis nuolat nuslysta į aplinkos detales, kol galiausiai atsiskleidžia ypatingas berniuko žvilgsnis į pasaulį. Berniukas susidraugauja su keistuoliu Trikliu Valkeriu, kuris jam tampa tarsi kelrode žvaigžde, mokytoju, parodančiu visiškai kitokį pasaulį, nei jis galvojo iki tol. Manau, ši knyga universali, bet labiau skirta paaugliams arba jaunimui.

6 Shehan Karunatilaka „The Seven Moons of Maali Almeida“ (liet. Septyni Mali Almeidos mėnuliai)

Puslapių 368, Goodreads.com reitingas 4.05 (balsų 101)

Bookeryje dar viena egzotika – angliškai rašantis Šri Lankos menininkas Shehanas Karunatilada. Prieš dešimtmetį išgarsėjęs rašytojas romanu „Kinas“, buvo kurį laiką dingęs, tačiau jis sugrįžo su stulbinančiu, kaip sako knygos skaitytojai, satyriniu kūriniu. Istorija pasakoja apie 1989-uosius Šri Lankos sostinę Kolombą, kuriame nužudomas garsus šalies karo fotografas ir šiaip lošėjas, linkęs į ekstremalius dalykus. Jo lavonas plūduriuoja viename iš šalies ežerų, o visa istorija perteikiama iš pomirtinio pasaulio. Mirusysis nežino, kas jį nužudė, sąrašas įtariamųjų labai ilgas dėl šalyje esančios korupcijos, tad jis šioje egzistencinėje plotmėje turi 7 mėnulius (taip matuojamas laikas), kad išsiaiškintų, kas tai padarė. Kol jis tą sarkastiškai daro, atskleidžiama jo meilės istorija...

7 Claire Keegan „Small Things Like These“ (liet. „Tokie smulkūs dalykai“)

Puslapių 118, Goodreads.com reitingas 4.20 (balsų 2465)

Apie šią knygą nėra ko daug ir kalbėti, nes mes ją išsivertėme ir išsileidome stebėtinai greitai. Vertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos. Cituoju: „1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.“

8 Greame Macrae Burnet „Case Study“ (liet. „Atvejo analizė“)

Puslapių 288, Goodreads.com 3.75 (balsų 1050)

Manau, šis romanas man turėtų patikti, bet galiu ir klysti. Škotų kilmės rašytojas savo intriguojančia istorija mus nukelia į 1965 metų Londoną, kuriame jauna pagrindinė veikėja tyrinėja savo sesers savižudybės atvejį. Ji mano, kad šioji nusižudė dėl to, kad ją tai padaryti privertė jos psichoterapeutas. Apsimetusi visai kita moterimi, ji užsirašo pas daktarą ir pradeda lankyti savo įtariamojo seansus, o viską fiksuoja ir užrašinėja savo sąsiuviniuose, kurie ir yra šio romano forma. Galiausiai mergina patenka į visai netikėtą pasaulį ir pradeda abejoti viskuo, kuo iki tol tikėjo, netgi savimi. Toks psichologizuotas trileris apie savęs ir tiesos paieškas.

9 Audrey Magee „The Colony“ (liet. „Kolonija“).

Puslapių 376, Goodreads.com reitingas 4.26 (balsų 824)

Perspektyvios airių rašytojas Audrey Magee antrasis romanas „Kolonija“ pateko į ilgąjį Booker sąrašą. Romane vaizduojama 1979 metų Airija, kai šalyje prasiveržė smurtas ir nesantaika. (Beje, panašios tematikos už romaną „Pienininkas“ kita airių autorė A. Burn pelnė Bookerį), tačiau čia istorija kiek kitokia. Kolonija – tai atoki Airijos sala pietvakarinėje jūrų dalyje. Į ją keliauja ne itin jūrą mėgstantis dailininkas Loidas, kuris trokšta savo kūrybai naujo įkvėpimo šaltinio ir mano, kad būvimas atokioje saloje su vietos gyventojams tai jam suteiks. Salos gyventojus labai saugo prancūzas Mansonas, kuris tyrinėja ypatingą šios salos kalbinį dialektą ir kultūrą, todėl jis trokšta išguiti iš salos viską, kas gali pakenkti ar pakeisti vietos kultūrą, todėl natūralu, kad dailininką jis mato kaip invazinį žmogų. Autorė vaizduoja salos gyventojus, jų pasirinkimus ir pokyčius. Kol pačioje Airijoje liejasi kraujas, panašu, kad kiek kitokiais rakursais vyksta kovos ir pačiuose atokiausiuose pasaulio kampeliuose.

10 Maddie Mortimer „Maps of Our Spectacular Bodies“ (liet. Mūsų įspūdingų kūnų žemėlapiai“)

Puslapių 448, Goodreads.com reitingas 4.15 (balsų 250)

Šiame labai gražiame jaunos britų rašytojos debiutiniame romane pasakojama apie senatvės poveikį žmogaus sąmonei. Knygoje vaizduojama pagyvenusi Lia, kuri sužino, jog serga nepagydoma liga ir, galimas daiktas, greitai mirs. Ji ima sarkastiškai tyrinėti ir prisiminti savo gyvenimą, kaip kiekvienas žmogus pakeitė jos kūną. Tai kūniškas romanas, kritikai jį išskiria kaip komišką buitinį epinį kūrinį, kuriame atskleidžiamos Lios gyvenimo tamsa ir šviesa. Romane gvildenama jos santuokos tema, taip pat išskleidžiama jos sudėtingi santykiai su dukra Iris, kuri itin prisirišusi prie savo socialinių tinklų. Knyga, man regis, atrodo absoliučiai šiuolaikinis šeimos modelis, būtų įdomu sužinoti, koks autorės stilius, nes kritikai pabrėžia būtent išskirtinį autorės tekstinį muzikalumą.

11 Leila Mottley „Nightcrawling“ (liet. „Naktinis persikraustymas“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.22 (balsų 3985)

Jauniausia visų laikų Booker Prize nominantė šią knygą, kaip ji tikina, parašė būdama septyniolikos metų. Pati rašytoja kilusi iš Kalifornijos Oklendo, tad ir romane ji vaizduoja šio miesto rajono kvartalus. Romane pasakojama apie du jaunus mokyklą metusius žmones Markusą ir jo seserį Kiarą, kurie savo šeimoje patyrę ir mirtį bei nesantaiką bando kaip nors išgyventi. Marksusas svajoja tapti repo žvaigžde, o Kiara kur kas žemiškesnė ir suvokia, jog gyventi reikia dabar, todėl stengiasi sudurti galą su galu pakilus būsto nuomos kainai. Jiedu taip pat bando apsaugoti mažametį rajono berniuką, bet vieną naktį viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai Kiara įsivelia į istoriją su vietos policijos departamentu. Ji pamato tai, kas gali šokiruoti ir demaskuoti apskritai visą policiją šalies mastu, todėl ji tampa svarbia liudininke...  

12 Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (liet. „Po Sapho“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.42 (balsų 36)

Menkai kam žinomos rašytojos Selby Wynn Schwartz debiutinis romanas „Po Sapho“ yra antikinės garsiausios poetės ir jos mokinių bei mūzų transformacija. Atrodo, kad Sapho anuomet padarė esminį moters literatūroje ir mene lūžį, kurį pakeitė po to romėnai ir galiausiai visai iš šio lauko moteris išstūmė Viduramžiai. Autorė šią knygą sukūrė vinjetės struktūros pavidalu, skirdama dėmesio istorinėms moterims, kurios darė praeityje esminius pasirinkimus, susijusius su menu ir literatūra. Tai daugiabalsis sudurstytas pasakojimas iš skirtingų epochų ir moterų balsų. Paminėsiu tik vieną: Virginia Woolf, kuri savo prisiminimuose rašė, jog nori kūrybos, pilnatvės ir laiko sau... Iš tikrųjų tai romanas apie moters išsivadavimą iš istorinių rėmų, man regis, tema ganėtinai išsisėmusi, bet jeigu knyga pateko į Bookerio sąrašą, tikriausiai, kad parašyta neprėskai ir įdomiai.

13 Elizabet Strout „Oh, William!“ (liet. „O, Viljamai!“)

Puslapių 240, Goodreads.com reitingas 3.90 (balsų 42183)

Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino šios amerikiečių autorės įtraukimas į Booker. Man ji čia atrodo veteranė ir tai vardas „atidirbtas“ kaip reikiant. Ji ir ekranizuota, ir lietuviškai verčiama, mylima, žinoma ir skaitoma. Deja, turiu pripažinti, kad taip nieko nesu perskaitęs iš Strout kūrybos, nors lentynoje turiu. Daugybę visokių premijų pelniusi rašytoja ištikima savo sukurtam pasauliui ir naujausias jos romanas, beveik net neabejoju, bus taip pat išverstas į lietuvių kalbą. Tai Lucy Burton knygų serijos tęsinys, kuris pasakoja apie personažės netikėtai atsinaujinusius senus santykius su mylimuoju.

Štai tokie Booker Prize metai! Iš to, ką pristačiau, mane tikriausiai labiausiai domintų šios knygos: Greame Macrae Burnet „Case Study“ (seniai neskaičiau psichologinės įtampos keliančios knygos, kuri nebūtų banali!), NoViolet Bulawayo „Glory“ (vilioja pasakojimo maniera ir pati Afrika!), Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (įtariu, kad galgi net erzintų, bet vis tiek norisi pažiūrėti, kaip vinjetės užpildymo forma veikia literatūroje!), Leila Mottley „Nightcrawling“ įtariu, kad knyga politiška, o aš tiek mažai apie Amerikos juodą tikrovę žinau...

Jūsų Maištinga Siela