Filmas: "Tokie smulkūs dalykai" / "Small Things Like These"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių išsako pačių įvairiausių.

 

Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre – bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda, kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas). Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki 1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies „Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko bendro su tikėjimu.

 

Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai suprantami.

 

Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla (tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis, nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali atjausti kitus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Knyga: Claire Keegan "Tokie smulkūs dalykai"

 Claire Keegan. „Tokie smulkūs dalykai“ – Vilnius: baltos lankos, 2021. – p. 112.

Sveiki,

 

Šių švenčių laikotarpyje norėjosi skaityti paprastas istorijas, be literatūrinės akrobatikos, sudėtingų formų ar didelės apimties. Žodžiu, tokias knygas, kurias galima suskaityti per vakarą, susisupus į šiltą pledą. Viena tokių – airių rašytojos Claire Keegan (g. 1968) mažas romanas Tokie smulkūs dalykai (angl. Small Things Like These), kurią skaičiau tol, kol pabaigiau, t. y. gilią naktį, kai visai nesimiegojo. Tiesa, knygą tikriausiai perskaitė ir jau spėjo aprašyti ryškiausi mūsų šalie knygų apžvalgininkai, o man belieka daugmaž pasikartoti. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos, o pats kūrinys pateko į trumpąjį 2022 metų Booker Prize sąrašą.

 

Autorė išmoningai remiasi savo šalies sukrečiančia Airijos religinės bendruomenės istorija. Nors istorija pasakojama iš 1985-ųjų perspektyvos, tačiau ji apibendrina visą XX amžiaus Airijos skalbėjų, vadinamųjų Magdalietėmis, istoriją. Jaunos ir netikėjusios merginos (turtingos ir iš vidutinių darbininkų klasės) būdavo uždaromos vienuolynuose, kol pasibaigs jų nėštumas. Tūkstančiai jaunų merginų tapdavo vergėmis skalbėjomis, kurias uidavo ir kankindavo ne kas kitas, o būtent „maloningosios“ seserys vienuolės, liepdamos joms šveisti grindis, blizginti, nuo ryto iki vakaro skalbti. Tiesą sakant, apie tai 2002 metais Peter Mullan pastatė filmą Magdalietės, galite pasižiūrėti ir pasidomėti. Tai sukrečia, nes šis išnaudojimas, gėdinimas, traumavimas jaunų merginų lyginamas su pačiais griežčiausiais vyrų kalėjimo sąlygomis, o kad nėščiosios nepabėgtų, aukštas tvoras prismaigstydavo stiklų šukėmis, o Magdalietes laikydavo užrakintas kaip gyvulius...

 

„2014 m. istorikė Catherine Corless paviešino stulbinantį atradimą, jog nuo 1925 iki 1961 m. Tuamo namuose Golvėjaus grafystėje mirė 796 kūdikiai. Tas institucijas bendrai išlaikė ir finansavo Katalikų bažnyčia ir Airijos vyriausybė. Airijos valdžia niekaip neatsiprašė už Magdalenos skalbyklas iki pat 2013-ųjų, iki ministro primininko Enda Kenny (p. 99–100)“.

 

Autorė nesistengia aprašyti šių siaubų, ji mielaširdingai kuria Bilo Ferlango portretą. Bilas augina penkias dukras, visas jas be galo myli ir jomis didžiuojasi. Atrodo, kad nesurasi geresnio žmogaus už Bilą, kuris 1985-ųjų Airijoje sunkiai nuo ryto iki vakaro dirba kaip jautis, kad išlaikytų savo šeimą. Šalyje ekonomė padėtis sudėtinga, daugelis bankrutuoja, skursta, emigruoja, dažnas labai prasiskolinę, tad sunkumų spaudžiami airių žmonės stengiasi išsilaikyti kas kaip išmano. „Buvo aišku, kad toliau nuo miesto kai kuriuose namuose žmonės grumiasi su sunkumais: kokius šešis ar septynis kartus jį ramiai pasivedė į šalį ir paklausė, ar skolą galėtų atidėti (p. 82)“. Nieko nuostabaus, kad ir Bilui, anglių tiekėjui, žmonės taip pat prasiskolinę. Bilą kamuoja ir mechaninis darbas, kuris, nepaisant gausios šeimos džiaugsmo, jį egzistenciškai kaip kokį Sizifą graužia. „Nejau visa šitai niekad nepasikeis, neišsivers į ką nors nauja? Vėliau ėmė svarstyti, kas jam svarbu, be Ailinos ir dukterų. Jis jau beveik keturiasdešimtmetis, tačiau nesijautė ko nors siekiąs ar darąs pažangą ir kartais klausdavo savęs, kam gi reikalingos tos dienos (p. 35)“.

Claire Keegan

 

Bilas – našlaitis, augęs kaip pavainikis turtingos moters malonėje. Anksti mirusi motina taip ir nepasakė, kas tikrasis jo tėvas, tačiau skaitant romaną nesunku suprasti, kas iš tikrųjų Bilo tėvas. Bilą inspiruoja ponios gerumas, mat pagal visas tuometines aplinkybes jo motina su tokia padėtimi turėjo atsidurti vienuolyne ir tapti skalbėja, o jis atimtas ir parduotas kokiems turčiams Australijoje. Bilas suvokia, kad turi pasauliui būti dėkingas, kad jo motinos likimas susiklostė būtent taip ir jis galėjo likti Airijoje.

 

Iš tikrųjų Bilo portretas kuriamas pagal šalies istorinius kontekstus; viską, ką išgyvena pagrindinis veikėjas, yra iliustruojama, paryškinama (tiesa, nepretenzingai) religinių, socialinių ir ekonominių šalies kontekstų. Veikėjas našlaitis, priklausantis nuo kitų gerumo, užaugo ir susitvarkė savo gyvenimą, tačiau vieną dieną jis vienuolyno anglių saugykloje aptinka nukirptą ir sušalusią skalbėją Sarą, iš kurios atimtas kūdikis. Susidūręs su vienuolės vyriausiosios klastingu dvilypumu, jis supranta, kokia įtakinga yra šioji organizacija.

 

Knygos pabaigoje Bilas išvaduoja ir į miestelį atveda basą (turint galvoje, kad tai žiema!) Sarą, nusispjaudamas, kad rizikuoja ne tik vienuolyno pykčiu, miestelėnų neprilankomu, bet ir visos savo šeimos gerove sunkmečiu. Kas benorės iš Bilo pirkti anglis, kai jis viešai atskleis Saros likimą? Kas apskritai veda Bilą atitaisyti neteisybę? Interpretuoti galima visaip, tačiau labiausiai vidinis žmogaus gerumas, tam tikra skola gyvenimui, nes Sara yra tarsi jo motinos likimo atšvaitas, todėl darydamas gerą jis iš esmės atitaiso savo likimą. Dar krikščioniškiau – atjauta kitam, tikrasis Kristaus mokymas, kuris labai prasmingai inspiruotas įspūdingai apvalančia ir išlaisvinančia knygos scena, kai Bilas parveda Sarą lyg nusidėjėlę į civilizaciją, o tas ėjimo procesas, tikintis baisių pasekmių, kirčių iš esmės imituoja jo išlaisvinantį Kristaus kančios kelią į Golgotą. Paradoksas tame, kad apsisprendimas stoti silpnesniosios Magdalietės pusėn Bilą nesugniuždo, o dvasiškai išlaisvina, nes jis žino, kad elgiasi teisingai, pats visą gyvenimą gyvenęs gailestingųjų ir atstumtųjų sociumo periferijoje. Galų gale, nors ir pasakotojas neištaria, jis pagalvoja ir apie savo vyresniąsias dukteris, kurios galėtų patekti į panašią Magdaliečių nemalonę, tačiau žino, kad niekada jų nepasmerktų skalbėjų likimui.

 

Labai graži ir pavykusi knyga, skaidri, trumpa, bet paveiki. Taupiais sakiniais, nesistengiant labai kruopščiai aprašyti visų sudėtingų ekonominių ir socialinių dalykų, autorei Kreegan pavyko sukurti iš detalių gyvenimo lyriškai gražų paveikslą. Iš esmės pavargusiems nuo sudėtingų psichologizuotų veikėjų, Tokie smulkūs dalykai siūlo iš(si)laisvinimo istoriją, kuri gražiai, be pretenzijos pamokslauti pasiūlo nuolankumą ir atjautą, kurios galbūt pernelyg dažnai mums šiuo metu plačiojoje erdvėje trūksta, kai esame skatinami užimti pozicijas ir kovoti tik už save ir savo įsitikinimus. Mano knygų lentynoje šioji dovana pragulėjo beveik dvejus metus, džiaugiuosi, kad išsitraukiau per pačias Kalėdas, kurioms šioji istorija suteikė magiško sakralumo ir švaros.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Ilgasis Booker Prize 2022 knygų sąrašas / The Booker Prize longlist 2022

 

Sveiki,

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, paskelbtas ilgasis Booker Prize knygų sąrašas. Tai tikriausiai mano labiausiai laukiama knygų premija, kadangi nuo jos dažniausiai „atsispiriu“ rinkdamasis lietuviškai išverstus kūrinius, kurių dažna leidykla neišvengia ir taip pat remiasi rinkdamos, ką išleisti savo skaitytojams.

Nuodugniau apie tai, kaip buvo išrinktos iš 169 knygų 13 ilgojo sąrašo kūrinių, galite paskaityti ganėtinai išsamų 15min.lt straipsnį: „Paskelbtas ilgasis 2022-ųjų „Bookerio“ premijos sąrašas.“ Pastarajame susipažinsite artimiau su autoriais ir tam tikromis įdomybėmis, rekordais, na, o aš tradiciškai apžvelgsiu turinio prasme kiekvieną iš šių knygų ir pasakysiu, kuri knyga mane domintų, o kurios galbūt neimčiau net į rankas.

1 NoViolet Bulawayo „Glory“ (liet. Garbė)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 399)

Knyga turi ir kitą paantraštę, kur kas politiškesnę „Mums reikia naujų vardų“, kurią skyrė Booker finalininkai tikriausiai įvardydami šią autorę kaip naujo literatūrinio vardo atėjimą į pasaulį. Tai debiutinis Zimbabvės autorės romanas, o pastaruoju metu Booker‘is labai mėgsta Afrikos literatūrą, tad ir pas mus su vertimais pastaruoju metu ne taip jau ir prastai! Naujasis Afrikos literatūros balsas pasakoja, kaip jau įprasta to regiono literatūrai, mitologizuotą istoriją apie išgalvotą šalį, bet ryškiai susietą su pačia Zimbabve. Tai 40 metų trunkantis kančios politinis saulėlydis, kai šalį valdo neveiksnus vadinamas vadas Senasis Arklys, dėl kurio kenčia smarkiai kasdien traumuojama tauta. Įdomiausia šioje knygoje tikriausiai yra ne mitologija, ne iš sąstingio bundančios ir besivaduojančios tautos istorija, o tai, kad ji perteikta skirtingų gyvūnų balsais ir, bent jau man, aiški aliuzija į Orwello „Gyvulių ūkį“. Manau, tokia literatūra būtų įdomi.

2 Hernan Diaz „Trust“ (liet. „Pasitikėk“)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.91 (balsų 5095)

Štai ką sako kritikai apie H. Diaz romaną: „Tai elegantiškas, daugialypis epas, atkuriantis balsus, slėptus po mitais, pateisinančiais mūsų pagrindinę nelygybę, „Trust“ yra literatūrinis triumfas su plakančia širdimi ir įdomia strategija.“ Autorius remiasi Volstryto magnato Benjamino ir aristokratės Helenos meilės istorija, kuri XX amžiuje pirmojoje pusėje tapo tikra sensacija, pagal juos parašytas ne vienas kūrinys, tačiau H. Diaz bando visai kitą perspektyvą ir viską perteikti „iš vidaus“. Tai knyga, kuri vaizduoja augančios galios struktūras, kurios turės įtakos visos planetos žmonėms ir gyvoms struktūromis. Kaip pinigai ir galia iškreipia tikrovę, kaip manipuliuojama visuomene, sakyčiau, knyga absoliučiai amerikietiška. Kiek man žinoma, aktorė Kate Winslet neseniai paskelbė, kad dirbs prie šios knygos ekranizacijos.

3 Percival Everett „The Threes“ (liet. „Medžiai“)

Puslapių 309, Goodreads.com reitingas 4.16 (balsų 2453)

„Medžiai“ itin amerikietiška knyga, kurią parašė jau nemažai išleidęs amerikiečių rašytojas P. Evererttas. Pats būdamas juodaodžiu gilinasi į afroamerikiečių problemas, tad šįkart autorius pasirinko rašyti detektyvą apie Money miestelyje vykstančias žmogžudystes. Ne tiek Bookeriuose būna tų detektyvų, tačiau šioji (kol kas neskaičius) mano iš ankstinė nuostata tokia, kad tai labai panašu į tuos ekranizuotus detektyvinius trilerius iš 90-ųjų apie rasines žmogžudystes. Kritikai tikina, kad rašytojas laiko ir jaučia Amerikos literatūros pulsą, sugeba greitai ir veržliai rašyti apie nosį krapštančius policininkus ir žiaurų žmogžudį, kuris žudo pagal vieno žmogaus panašumą, tad knygoje viskas dėliojama taip, lyg tai būtų kerštaujančio psichopato kraugeriškas kerštavimas. Nežinau, šioji knyga kol kas nevilioja.

4 Karen Joy Fowler „Booth“ (liet. „Booth“)

Puslapių 480, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 4087)

Garsi amerikiečių rašytoja, lietuviams tikriausiai labiausiai žinoma už lietuviškai išverstą romaną „Džeinės Ostin knygų klubas“, šįkart sugrįžta su trenksmu pristatydama romaną „Booth“. Booth – tai šeimos pavardė, kuri realiai atspindi XIX amžiaus pirmosios pusės sudėtingą tiek istoriškai, tiek politiškai amerikiečių gyvenimą. Istorija pasakoja apie šeimą, kuri nusprendžia susilaukti 10 vaikų, atsikrausto į šiaurines JAV valstijas, kuri viskas kur kas taikiau ir stabiliau. Čia šeima įkuria pirmąjį keliaujantį šeimos teatrą, į kurį įsitraukia tiek vyras, tiek žmona, o vėliau ir augantys vaikai. Šeima gyvena pakankamai laisvai ir įdomiai, jie kalbasi ir stato Šekspyro dramas, tačiau netrukus sėkmė ima slysti jiems iš rankų. Įtikėję keista pranašyste jiems iš tikrųjų ima atsitikti nelaimės ir kriminaliniai įvykiai (netrukus bus nušautas teatre Abraomas Linkolnas), o šalyje jau bręsta Pilietinis karas ir troškimas panaikinti vergvalystę...

5 Alan Garner „Treacle Walker“ (liet. Triklis Valkeris)

Puslapių 152, Goodreads.com reitingas 3.80 (balsų 543)

Šiaip britų rašytojas Alan Graner rašė visą savo gyvenimą ir tai seniausias visų laikų nominuotas Bookeristas šiuose sąrašuose. Nedidukėje knygoje autorius, kaip jam ir įprasta, kuria magišką pasaulį, suliedamas mitologiją su folkloru. Šioje knygoje pasakojama apie mažą berniuką, kuris skaitinėja komiksus, tačiau jo žvilgsnis nuolat nuslysta į aplinkos detales, kol galiausiai atsiskleidžia ypatingas berniuko žvilgsnis į pasaulį. Berniukas susidraugauja su keistuoliu Trikliu Valkeriu, kuris jam tampa tarsi kelrode žvaigžde, mokytoju, parodančiu visiškai kitokį pasaulį, nei jis galvojo iki tol. Manau, ši knyga universali, bet labiau skirta paaugliams arba jaunimui.

6 Shehan Karunatilaka „The Seven Moons of Maali Almeida“ (liet. Septyni Mali Almeidos mėnuliai)

Puslapių 368, Goodreads.com reitingas 4.05 (balsų 101)

Bookeryje dar viena egzotika – angliškai rašantis Šri Lankos menininkas Shehanas Karunatilada. Prieš dešimtmetį išgarsėjęs rašytojas romanu „Kinas“, buvo kurį laiką dingęs, tačiau jis sugrįžo su stulbinančiu, kaip sako knygos skaitytojai, satyriniu kūriniu. Istorija pasakoja apie 1989-uosius Šri Lankos sostinę Kolombą, kuriame nužudomas garsus šalies karo fotografas ir šiaip lošėjas, linkęs į ekstremalius dalykus. Jo lavonas plūduriuoja viename iš šalies ežerų, o visa istorija perteikiama iš pomirtinio pasaulio. Mirusysis nežino, kas jį nužudė, sąrašas įtariamųjų labai ilgas dėl šalyje esančios korupcijos, tad jis šioje egzistencinėje plotmėje turi 7 mėnulius (taip matuojamas laikas), kad išsiaiškintų, kas tai padarė. Kol jis tą sarkastiškai daro, atskleidžiama jo meilės istorija...

7 Claire Keegan „Small Things Like These“ (liet. „Tokie smulkūs dalykai“)

Puslapių 118, Goodreads.com reitingas 4.20 (balsų 2465)

Apie šią knygą nėra ko daug ir kalbėti, nes mes ją išsivertėme ir išsileidome stebėtinai greitai. Vertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos. Cituoju: „1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.“

8 Greame Macrae Burnet „Case Study“ (liet. „Atvejo analizė“)

Puslapių 288, Goodreads.com 3.75 (balsų 1050)

Manau, šis romanas man turėtų patikti, bet galiu ir klysti. Škotų kilmės rašytojas savo intriguojančia istorija mus nukelia į 1965 metų Londoną, kuriame jauna pagrindinė veikėja tyrinėja savo sesers savižudybės atvejį. Ji mano, kad šioji nusižudė dėl to, kad ją tai padaryti privertė jos psichoterapeutas. Apsimetusi visai kita moterimi, ji užsirašo pas daktarą ir pradeda lankyti savo įtariamojo seansus, o viską fiksuoja ir užrašinėja savo sąsiuviniuose, kurie ir yra šio romano forma. Galiausiai mergina patenka į visai netikėtą pasaulį ir pradeda abejoti viskuo, kuo iki tol tikėjo, netgi savimi. Toks psichologizuotas trileris apie savęs ir tiesos paieškas.

9 Audrey Magee „The Colony“ (liet. „Kolonija“).

Puslapių 376, Goodreads.com reitingas 4.26 (balsų 824)

Perspektyvios airių rašytojas Audrey Magee antrasis romanas „Kolonija“ pateko į ilgąjį Booker sąrašą. Romane vaizduojama 1979 metų Airija, kai šalyje prasiveržė smurtas ir nesantaika. (Beje, panašios tematikos už romaną „Pienininkas“ kita airių autorė A. Burn pelnė Bookerį), tačiau čia istorija kiek kitokia. Kolonija – tai atoki Airijos sala pietvakarinėje jūrų dalyje. Į ją keliauja ne itin jūrą mėgstantis dailininkas Loidas, kuris trokšta savo kūrybai naujo įkvėpimo šaltinio ir mano, kad būvimas atokioje saloje su vietos gyventojams tai jam suteiks. Salos gyventojus labai saugo prancūzas Mansonas, kuris tyrinėja ypatingą šios salos kalbinį dialektą ir kultūrą, todėl jis trokšta išguiti iš salos viską, kas gali pakenkti ar pakeisti vietos kultūrą, todėl natūralu, kad dailininką jis mato kaip invazinį žmogų. Autorė vaizduoja salos gyventojus, jų pasirinkimus ir pokyčius. Kol pačioje Airijoje liejasi kraujas, panašu, kad kiek kitokiais rakursais vyksta kovos ir pačiuose atokiausiuose pasaulio kampeliuose.

10 Maddie Mortimer „Maps of Our Spectacular Bodies“ (liet. Mūsų įspūdingų kūnų žemėlapiai“)

Puslapių 448, Goodreads.com reitingas 4.15 (balsų 250)

Šiame labai gražiame jaunos britų rašytojos debiutiniame romane pasakojama apie senatvės poveikį žmogaus sąmonei. Knygoje vaizduojama pagyvenusi Lia, kuri sužino, jog serga nepagydoma liga ir, galimas daiktas, greitai mirs. Ji ima sarkastiškai tyrinėti ir prisiminti savo gyvenimą, kaip kiekvienas žmogus pakeitė jos kūną. Tai kūniškas romanas, kritikai jį išskiria kaip komišką buitinį epinį kūrinį, kuriame atskleidžiamos Lios gyvenimo tamsa ir šviesa. Romane gvildenama jos santuokos tema, taip pat išskleidžiama jos sudėtingi santykiai su dukra Iris, kuri itin prisirišusi prie savo socialinių tinklų. Knyga, man regis, atrodo absoliučiai šiuolaikinis šeimos modelis, būtų įdomu sužinoti, koks autorės stilius, nes kritikai pabrėžia būtent išskirtinį autorės tekstinį muzikalumą.

11 Leila Mottley „Nightcrawling“ (liet. „Naktinis persikraustymas“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.22 (balsų 3985)

Jauniausia visų laikų Booker Prize nominantė šią knygą, kaip ji tikina, parašė būdama septyniolikos metų. Pati rašytoja kilusi iš Kalifornijos Oklendo, tad ir romane ji vaizduoja šio miesto rajono kvartalus. Romane pasakojama apie du jaunus mokyklą metusius žmones Markusą ir jo seserį Kiarą, kurie savo šeimoje patyrę ir mirtį bei nesantaiką bando kaip nors išgyventi. Marksusas svajoja tapti repo žvaigžde, o Kiara kur kas žemiškesnė ir suvokia, jog gyventi reikia dabar, todėl stengiasi sudurti galą su galu pakilus būsto nuomos kainai. Jiedu taip pat bando apsaugoti mažametį rajono berniuką, bet vieną naktį viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai Kiara įsivelia į istoriją su vietos policijos departamentu. Ji pamato tai, kas gali šokiruoti ir demaskuoti apskritai visą policiją šalies mastu, todėl ji tampa svarbia liudininke...  

12 Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (liet. „Po Sapho“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.42 (balsų 36)

Menkai kam žinomos rašytojos Selby Wynn Schwartz debiutinis romanas „Po Sapho“ yra antikinės garsiausios poetės ir jos mokinių bei mūzų transformacija. Atrodo, kad Sapho anuomet padarė esminį moters literatūroje ir mene lūžį, kurį pakeitė po to romėnai ir galiausiai visai iš šio lauko moteris išstūmė Viduramžiai. Autorė šią knygą sukūrė vinjetės struktūros pavidalu, skirdama dėmesio istorinėms moterims, kurios darė praeityje esminius pasirinkimus, susijusius su menu ir literatūra. Tai daugiabalsis sudurstytas pasakojimas iš skirtingų epochų ir moterų balsų. Paminėsiu tik vieną: Virginia Woolf, kuri savo prisiminimuose rašė, jog nori kūrybos, pilnatvės ir laiko sau... Iš tikrųjų tai romanas apie moters išsivadavimą iš istorinių rėmų, man regis, tema ganėtinai išsisėmusi, bet jeigu knyga pateko į Bookerio sąrašą, tikriausiai, kad parašyta neprėskai ir įdomiai.

13 Elizabet Strout „Oh, William!“ (liet. „O, Viljamai!“)

Puslapių 240, Goodreads.com reitingas 3.90 (balsų 42183)

Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino šios amerikiečių autorės įtraukimas į Booker. Man ji čia atrodo veteranė ir tai vardas „atidirbtas“ kaip reikiant. Ji ir ekranizuota, ir lietuviškai verčiama, mylima, žinoma ir skaitoma. Deja, turiu pripažinti, kad taip nieko nesu perskaitęs iš Strout kūrybos, nors lentynoje turiu. Daugybę visokių premijų pelniusi rašytoja ištikima savo sukurtam pasauliui ir naujausias jos romanas, beveik net neabejoju, bus taip pat išverstas į lietuvių kalbą. Tai Lucy Burton knygų serijos tęsinys, kuris pasakoja apie personažės netikėtai atsinaujinusius senus santykius su mylimuoju.

Štai tokie Booker Prize metai! Iš to, ką pristačiau, mane tikriausiai labiausiai domintų šios knygos: Greame Macrae Burnet „Case Study“ (seniai neskaičiau psichologinės įtampos keliančios knygos, kuri nebūtų banali!), NoViolet Bulawayo „Glory“ (vilioja pasakojimo maniera ir pati Afrika!), Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (įtariu, kad galgi net erzintų, bet vis tiek norisi pažiūrėti, kaip vinjetės užpildymo forma veikia literatūroje!), Leila Mottley „Nightcrawling“ įtariu, kad knyga politiška, o aš tiek mažai apie Amerikos juodą tikrovę žinau...

Jūsų Maištinga Siela