Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela

Knyga: James Baldwin "Džovanio kambarys"

 

James Baldwin. „Džovanio kambarys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygą, kurią leidykla Baltos lankos pristato kaip tą, kuri iki Lietuvos keliavo 68 metus, atrodo, būtina perskaityti be eilės, nes gali ji ir nebeišlaukti savo skaitytojų. Labai džiaugiuosi, kad Baltos lankos apskritai be skrupulų leidžia LGBTQ+ turinio knygas, jas drąsiai reklamuoja ir nesistengia kur nors tik subtiliai paminėti, kad knyga priklauso queer literatūros nišai, užuot akcentavusi knygos universaliąsias temas. Turint galvoje, kokia pas mus situacija apskritai su LGBTQ+ informacine sklaida tiek plačiojoje viešojoje erdvėje, tiek mokyklose – bandoma įstatymiškai užčiaupti, prislopinti, nupiešti neva propagandinius Vakarų politikos ideologinius kontekstus, o šią vasarą, nors ir daug organizacijų rėmė Vilniaus Pride akciją ir eitynėse dalyvavo fiziškai, tačiau nereikia pamiršti, kad po kelių savaičių tam tikri politikai, aktyvistai prie Seimo degino LGBTQ knygas ir su pasimėgavimu filmavo savo tinklalaidžių sekėjams. Kada paskutinįkart degintos Lietuvoje knygos? Na gal prieš 10 metų, kai kažkas nusitaikė prieš Andrių Tapiną, tačiau tai gan retas reiškinys, todėl šių dienų kontekste amerikiečių autorius James Baldwin (1924-1987) ir jo romano Džovanio kambarys (angl. Giovanni‘s Room) tarsi pasako, kad laisvoje Lietuvoje nebus užtildomi kai kam nepatogūs žmonės, o laisvoje leidyboje prieinama pati įvairiausia literatūra patiems įvairiausiems žmonėms, kad ir kiek ji bus viešai deginama.

 

Šiemet, rugpjūčio 2 dieną, James Baldwin‘ui būtų suakę 100 metų. Juodosios rasės žmogus ir dar homoseksualus, buvęs JAV žmogaus teisių už įvairovės pripažinimą, deja, savo gimtinėje neturėjo didelių galimybių nei kurti, nei gyventi saugų gyvenimą, todėl autorius nusprendė emigruoti į Prancūziją, kurioje tuo metu homoseksualumas, tiesa, nors ir nebuvo visuotinai pripažintas ir gerbtinas, tačiau nelaikomas nusikaltimu. Maždaug taip patogiai, kaip norėtų dažnas lietuvių homofobas: tegu jie egzistuoja, bet kažkur pusrūsy, nesiviešina, nesidemonstruoja ir kad būtų apie juos pamiršta. Kitaip sakant, juos reikia įgetinti arba patys tegu geruoju įsigetina, užsidaro savo tamsiuose kultūros celėse. Reiktų paminėti, kad knyga atspindi Paryžių ir pačią Europą XX amžiaus viduryje, galima sakyti, dar iki galo neatstatytoje, bet jau vakarietiškai ir savarankiai funkcionuojančioje naujojoje pokario kartoje. Knyga pirmąkart visgi išleista JAV-ose 1956 metais (net nenutuokiu, kokiomis sąlygomis queer literatūra buvo tokiu metu leidžiama ir kiek tam reikėjo ar nereikėjo autoriui pastangų), tačiau iki šių dienų James Baldvino Džovanio kambarys laikomas literatūrinė queer klasika, bet knyga ne vien apie queer, ji turi ir universaliuosius dėmenis.

 

Romaną į lietuvių kalbą išvertė Metų vertėjo krėslo laureatė Violeta Tauragienė ir šis tekstas skamba puikiai. Tiesa, nemažai palikta prancūzų kalbos posakių su paaiškinimais išnašose, nes versta iš anglų kalbos, tad dėl prancūziškos aplinkos bendravimo autentikos palikti visi šie kreipiniai ir frazės šia kalba. Skaitymui tai kojos nekiša ir tekstas susiskaito gana lengvai. Visgi tai XX amžiaus literatūra ir jos maniera, kuri man priminė Remarko Trys draugus ar tą patį mūsų Antano Škėmos Baltą drobulę, kada mizanscenos kuriamos kaip teatro scenos pagrindu: veikėjai nuolat susitinka rašytojo apgalvotoje erdvėje ir būtinai geria kokį nors alkoholį ir rūko. Nežinau, kiek Deividas, pagrindinis šios istorijos veikėjas išgėrė, tačiau tai daro nuolat ir kiekvienoje scenoje. Tai taip tipiška, nes tą darydavo be išskirtinumo ir XX amžiaus teatro veikėjai scenoje, ar tas pats Antanas Garšva, atsiverdamas imigrantui Stenliui tarp darbo pertraukėlių viešbučio barelyje.

 

Romanas Džovanio kambarys apie pabėgėlius į Europą, tiksliau – imigrantus. Deividas yra užmezgęs intymius santykius su Hele, kuri išvykusi į Ispaniją, o jis tuo metu lankosi prastos reputacijos homoseksualų užeigoje, kurioje daugiau ar mažiau pažįsta lankytojus ir netrukus pastebi naują barmeną iš Italijos. Taip, jo vardas Džovanis, ir jis netrukus susibičiuliauja su Deividu ir jiedu pradeda gyventi kartu mažame ir ankštame tarnaitės kambaryje Paryžiaus pakraštyje. Jiedu vos suduria galą su galu, tačiau Deividui netrukus Džovanio kambarys ir jis pats ima atsibosti, Deividas pradeda laukti Helės kaip išsigelbėjimo, tėvo pinigų iš už Atlanto ir visa Deivido socialinė padėtis atrodo labai vargana.

 

Tiesą sakant, siužetas nėra kažin kuo labai ypatingas, visa pasakojimo linija laikosi: įsimylėjau-pamylėjau-nusibodo. Didžiausia romano varomoji jėga yra gėdos ir kaltės jausmas, kurį jaučia Deividas palikdamas Džovanį. Deividui labai svarbus vyriškumo tapatybės dėmuo, akivaizdu, kad jo tapatumas tebėra sumišęs su tradiciniu patriarchaliniu vyro įvaizdžiu, t. y. būti normaliu ir elgtis normaliai, kaip elgėsi jo tėvas. Bet bėda tame, kad Deividas vis tiek gatvėje nužiūrinėja jūreivius, lankosi bare, bendrauja su homoseksualais, vis dar planuoja ateitį su Hele. Jo veiksmai ir svajonės, planai apie normalumą bei homoseksualūs polinkiai yra sumišę, todėl griūna Džovanio, Deivido, Helės ir visas romano sukurta pasaulio iliuzija, kad čia, Paryžiuje, galima kaip nors gyventi dvilypį gyvenimą.

James Baldwin

 

Kitas romano labai svarbus sluoksnis pokarinė migracija. Dažnai, kaip mūsų lietuviams, be atgalinio adreso, tačiau, regis, Deividas turi pasirinkimą. Per jį James Baldwinas perteikia Paryžių kaip tautų katilą, kuriame paguodos ir laimės ieško tas, kas netingi. Imigrantai iš viso pasaulio, apstulbę nuo Paryžiaus grožio, bando imituoti paryžietiškas manieras, tačiau vieni iš kitų dažnai sarkastiškai tyčiojasi, ypač iš Deivido amerikietiškos tapatybės. Knygoje gausu pasikalbėjimo, apskritai romano didžiąją dalį sudaro manieringi pasiplepėjimai, kurie gana daug atskleidžia ne tik apie tuometinę homoseksualų bendravimo kultūrą, bet ir to meto paryžietiškas pritapimo ir adaptacijos pastangas, sumišusias su kiekvieno imigranto tautiniu charakteriu.

 

Nepasakyčiau, kad knyga kokia nors queer erotiška, tačiau intymumo netrūksta. Didžiausias viso pasakojimo simbolis – ankštas Džovanio kambarys, į kurį Deividas nebenori sugrūsti viso savo gyvenimo. „Nubusdavome trečią ketvirtą po pietų, kai blausi saulė grabinėdavo keistus mūsų apšnerkšto kambario kampus. Tada keldavomės, prausdavomės, skusdavomės, atsitrenkdami vienas į kitą, juokaudami ir pykdami dėl neišsakyto noro išsigauti iš to kambario. Paskui šokdavome į gatves, į Paryžių, paskubomis kur nors užkąsdavome... (p. 113)“. Paryžius atskleidžiamas per kontrastą, t. y. kuo labiau Deividas vargsta, neturi pinigų, tuo tas Paryžius atrodo turtingiesiems, tik jiems sukurta mylėti ir būti romantikoje – argi ne iš tų praėjusių dešimtmečių ir atsirado Paryžiaus romantikos kultas? Pasaulio ir Džovanio kambario metafora kontrastinga, nes tai du atskiri pasauliai, tarp kurių migruoja Deividas, jis migruoja be užtikrintumo ir tarp Europos ir JAV, ir nuo vyro prie moters, nerasdamas savojo pasaulio įgalinimo, įžeminimo, aiškios tapatybės, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis nori. „Visos šio miesto šiukšlės? Kur jie veža? Nežinau, kur jas veža, tačiau labai tikėtina, kad į mano kambarį (p. 118)“.

 

Šalia Deivido tapatybės problemos autorius šiek tiek per Helės personažę užgriebia ir feministinių temų. Helė taip pat nežino ko nori. Ji ieško savęs kaip emancipuotos moters, to meto savarankios pasaulietės, kuri gali priimti sprendimus be vyro, štai ką ji sako savo mylimajam Deividui: „Vyrai gali priklausyti nuo moters malonės... Man regis, vyrams patinka taip galvoti – tai glosto jų mizoginiškumą. Bet jeigu koks nors vyras priklauso nuo kokios nors moters malonės... jis liaujasi buvęs vyru. Ir tuomet ta moteris patenka į spąstus, iš kurių neįmanoma išsivaduoti (p. 168)“. Aišku, romano pabaigoje ji atšlyja ir vėl grįžta prie tradicinės namų šeimininkės įvaizdžio, ji nori gimdyti ir kepti pyragus, nes taip saugu, nereikia nieko ieškoti ir dirbti su savimi. Iš esmės Deividas ir Helė kovoja su vyro ir moters vaidmenų įsitikinimais, atėjusiais iš visuomenės nusistovėjusių stereotipų. Deividas nesupranta, kodėl sunku būti moterimi, jam atrodo, kad tai vyrai turi pasirūpinti moterimis ir tai normalu, nors pats negeba be tėvo pinigų išgyventi Prancūzijoje ir aprūpinti Helės. Žodžiu, veikėjai paklydę ne tik tarp šalių, kontinentų, vertybių ir įsitikinimų, jie sumišę ir sutrikę dar ir dėl to, kad lūkesčiai verčia jaustis kaltiems, o bejėgystė gėdinga, iš kitos pusės – negali laisvai pasiduoti savo prigimčiai ir geismui, nes buvo mokomi, kad laimė tėra tik santuokoje su vaikais. Deividas galų gale nebežino ko nori, ar pateisinti viešojo gyvenimo planą, aukojant geidulį ir aistras, ar pasinerti ir lėbauti pogrindyje, tačiau būti atšlijusiam nuo tos laimės, kokią nuo mažų dienų manėsi esanti pačią teisingiausią.

 

Knyga tik atrodo, kad yra lengvai perskaitoma, tačiau tarp tų manieringų XX amžiaus paryžietišką kultūrą imituojančių pokalbių atsiveria prieštaringų žmonių prieštaringi santykiai. Aišku, romano kriminalinė linija, apie kurią nieko sąmoningai nepaminėjau, viską išsprendžia gana šekspyriškai. Tragedijos neišvengsi ten, kur susikerta du vienas kitą paneigiantys pasauliai ir žmogus, kuris negali pasirinkti, neįstengia paneigti nei vieno, nei kito, tokiam lemta susinaikinti. Manau, kad šioji istorija apskritai atspinti psichologiškai sudėtingą queer pasaulį, kurį dažnai matome itin spalvingą, manieringą, protestuojantį, tačiau po karnavaliniu elgsenos modeliu slepiasi sumišimas, atmetimas, kaltė, savigrauža ir gėda, pastangos susigrąžinti savigarbą – dažnai slopinamą, kaip tai darė Deividas. Knyga šiandien kaip niekad reikalinga mūsų verstinės literatūros kontekste, kuri natūraliai įsilieja kaip atsakas į mūsų politinius nūdienos kontekstus ir byloja, atstovauja įvairovės įgalinimo poreikio suvokimui.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Claire Keegan "Tokie smulkūs dalykai"

 Claire Keegan. „Tokie smulkūs dalykai“ – Vilnius: baltos lankos, 2021. – p. 112.

Sveiki,

 

Šių švenčių laikotarpyje norėjosi skaityti paprastas istorijas, be literatūrinės akrobatikos, sudėtingų formų ar didelės apimties. Žodžiu, tokias knygas, kurias galima suskaityti per vakarą, susisupus į šiltą pledą. Viena tokių – airių rašytojos Claire Keegan (g. 1968) mažas romanas Tokie smulkūs dalykai (angl. Small Things Like These), kurią skaičiau tol, kol pabaigiau, t. y. gilią naktį, kai visai nesimiegojo. Tiesa, knygą tikriausiai perskaitė ir jau spėjo aprašyti ryškiausi mūsų šalie knygų apžvalgininkai, o man belieka daugmaž pasikartoti. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos, o pats kūrinys pateko į trumpąjį 2022 metų Booker Prize sąrašą.

 

Autorė išmoningai remiasi savo šalies sukrečiančia Airijos religinės bendruomenės istorija. Nors istorija pasakojama iš 1985-ųjų perspektyvos, tačiau ji apibendrina visą XX amžiaus Airijos skalbėjų, vadinamųjų Magdalietėmis, istoriją. Jaunos ir netikėjusios merginos (turtingos ir iš vidutinių darbininkų klasės) būdavo uždaromos vienuolynuose, kol pasibaigs jų nėštumas. Tūkstančiai jaunų merginų tapdavo vergėmis skalbėjomis, kurias uidavo ir kankindavo ne kas kitas, o būtent „maloningosios“ seserys vienuolės, liepdamos joms šveisti grindis, blizginti, nuo ryto iki vakaro skalbti. Tiesą sakant, apie tai 2002 metais Peter Mullan pastatė filmą Magdalietės, galite pasižiūrėti ir pasidomėti. Tai sukrečia, nes šis išnaudojimas, gėdinimas, traumavimas jaunų merginų lyginamas su pačiais griežčiausiais vyrų kalėjimo sąlygomis, o kad nėščiosios nepabėgtų, aukštas tvoras prismaigstydavo stiklų šukėmis, o Magdalietes laikydavo užrakintas kaip gyvulius...

 

„2014 m. istorikė Catherine Corless paviešino stulbinantį atradimą, jog nuo 1925 iki 1961 m. Tuamo namuose Golvėjaus grafystėje mirė 796 kūdikiai. Tas institucijas bendrai išlaikė ir finansavo Katalikų bažnyčia ir Airijos vyriausybė. Airijos valdžia niekaip neatsiprašė už Magdalenos skalbyklas iki pat 2013-ųjų, iki ministro primininko Enda Kenny (p. 99–100)“.

 

Autorė nesistengia aprašyti šių siaubų, ji mielaširdingai kuria Bilo Ferlango portretą. Bilas augina penkias dukras, visas jas be galo myli ir jomis didžiuojasi. Atrodo, kad nesurasi geresnio žmogaus už Bilą, kuris 1985-ųjų Airijoje sunkiai nuo ryto iki vakaro dirba kaip jautis, kad išlaikytų savo šeimą. Šalyje ekonomė padėtis sudėtinga, daugelis bankrutuoja, skursta, emigruoja, dažnas labai prasiskolinę, tad sunkumų spaudžiami airių žmonės stengiasi išsilaikyti kas kaip išmano. „Buvo aišku, kad toliau nuo miesto kai kuriuose namuose žmonės grumiasi su sunkumais: kokius šešis ar septynis kartus jį ramiai pasivedė į šalį ir paklausė, ar skolą galėtų atidėti (p. 82)“. Nieko nuostabaus, kad ir Bilui, anglių tiekėjui, žmonės taip pat prasiskolinę. Bilą kamuoja ir mechaninis darbas, kuris, nepaisant gausios šeimos džiaugsmo, jį egzistenciškai kaip kokį Sizifą graužia. „Nejau visa šitai niekad nepasikeis, neišsivers į ką nors nauja? Vėliau ėmė svarstyti, kas jam svarbu, be Ailinos ir dukterų. Jis jau beveik keturiasdešimtmetis, tačiau nesijautė ko nors siekiąs ar darąs pažangą ir kartais klausdavo savęs, kam gi reikalingos tos dienos (p. 35)“.

Claire Keegan

 

Bilas – našlaitis, augęs kaip pavainikis turtingos moters malonėje. Anksti mirusi motina taip ir nepasakė, kas tikrasis jo tėvas, tačiau skaitant romaną nesunku suprasti, kas iš tikrųjų Bilo tėvas. Bilą inspiruoja ponios gerumas, mat pagal visas tuometines aplinkybes jo motina su tokia padėtimi turėjo atsidurti vienuolyne ir tapti skalbėja, o jis atimtas ir parduotas kokiems turčiams Australijoje. Bilas suvokia, kad turi pasauliui būti dėkingas, kad jo motinos likimas susiklostė būtent taip ir jis galėjo likti Airijoje.

 

Iš tikrųjų Bilo portretas kuriamas pagal šalies istorinius kontekstus; viską, ką išgyvena pagrindinis veikėjas, yra iliustruojama, paryškinama (tiesa, nepretenzingai) religinių, socialinių ir ekonominių šalies kontekstų. Veikėjas našlaitis, priklausantis nuo kitų gerumo, užaugo ir susitvarkė savo gyvenimą, tačiau vieną dieną jis vienuolyno anglių saugykloje aptinka nukirptą ir sušalusią skalbėją Sarą, iš kurios atimtas kūdikis. Susidūręs su vienuolės vyriausiosios klastingu dvilypumu, jis supranta, kokia įtakinga yra šioji organizacija.

 

Knygos pabaigoje Bilas išvaduoja ir į miestelį atveda basą (turint galvoje, kad tai žiema!) Sarą, nusispjaudamas, kad rizikuoja ne tik vienuolyno pykčiu, miestelėnų neprilankomu, bet ir visos savo šeimos gerove sunkmečiu. Kas benorės iš Bilo pirkti anglis, kai jis viešai atskleis Saros likimą? Kas apskritai veda Bilą atitaisyti neteisybę? Interpretuoti galima visaip, tačiau labiausiai vidinis žmogaus gerumas, tam tikra skola gyvenimui, nes Sara yra tarsi jo motinos likimo atšvaitas, todėl darydamas gerą jis iš esmės atitaiso savo likimą. Dar krikščioniškiau – atjauta kitam, tikrasis Kristaus mokymas, kuris labai prasmingai inspiruotas įspūdingai apvalančia ir išlaisvinančia knygos scena, kai Bilas parveda Sarą lyg nusidėjėlę į civilizaciją, o tas ėjimo procesas, tikintis baisių pasekmių, kirčių iš esmės imituoja jo išlaisvinantį Kristaus kančios kelią į Golgotą. Paradoksas tame, kad apsisprendimas stoti silpnesniosios Magdalietės pusėn Bilą nesugniuždo, o dvasiškai išlaisvina, nes jis žino, kad elgiasi teisingai, pats visą gyvenimą gyvenęs gailestingųjų ir atstumtųjų sociumo periferijoje. Galų gale, nors ir pasakotojas neištaria, jis pagalvoja ir apie savo vyresniąsias dukteris, kurios galėtų patekti į panašią Magdaliečių nemalonę, tačiau žino, kad niekada jų nepasmerktų skalbėjų likimui.

 

Labai graži ir pavykusi knyga, skaidri, trumpa, bet paveiki. Taupiais sakiniais, nesistengiant labai kruopščiai aprašyti visų sudėtingų ekonominių ir socialinių dalykų, autorei Kreegan pavyko sukurti iš detalių gyvenimo lyriškai gražų paveikslą. Iš esmės pavargusiems nuo sudėtingų psichologizuotų veikėjų, Tokie smulkūs dalykai siūlo iš(si)laisvinimo istoriją, kuri gražiai, be pretenzijos pamokslauti pasiūlo nuolankumą ir atjautą, kurios galbūt pernelyg dažnai mums šiuo metu plačiojoje erdvėje trūksta, kai esame skatinami užimti pozicijas ir kovoti tik už save ir savo įsitikinimus. Mano knygų lentynoje šioji dovana pragulėjo beveik dvejus metus, džiaugiuosi, kad išsitraukiau per pačias Kalėdas, kurioms šioji istorija suteikė magiško sakralumo ir švaros.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Damon Galgut "Pažadas"

 

Damon Galgul. „Pažadas“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 288.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su neištesėtais pažadais, kai duodame žodį, tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad išsižadame tai, kas anksčiau buvo žadėta. The 2021 Booker Prize laureatas, Pietų Afrikos Respublikos rašytojas Damon Galgut (g. 1963) naujausiame savo romane Pažadas (angl. The Promise), kurį į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido Baltos lankos, taip pat nagrinėja pažadų prasmę, kuri labai siejasi su religine kultūra, moraliniu įsipareigojimu bei kaltės jausmu.

 

Skaitant Pažadą, nesunku suvokti, kodėl autoriui buvo paskirtas vienas prestižiškiausių pasaulyje literatūrinių apdovanojimų. Vaizduojama Afrikos kultūra, egzotika, politinė istorija, mums visiems svarbi rasinė ir socialinė nelygybė, jaudinanti šeimos saga ir įtaigi literatūrinė kalba. Romanas apima daugiau nei tris dešimtmečius vienos pasiturinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) šeimos sagą, kuri išgyvena baltųjų pakylėjimą ir kelias rimtas šalyje vykusias revoliucijas, dėl kurių šeimos socialinės statusas nusmuko. Tačiau autorius nepiktnaudžiauja istorinių įvykių faktų gausa, visa tai aidi tik šeimos istorijų pasakojimų kontekste, bet net ir lietuviai skaitytojai gali nesunkiai įsivaizduoti, kas nuo devinto dešimtmečio pradžios iki šių dienų vyko šalyje.

 

Pasakojimas prasideda nuo mergaitės Amor (ispaniškai reiškia Meilė), kuri iškviečiama iš mokyklos namo, nes mirė jos motina. Pirmasis romano skyrius apie tai, kaip vyksta motinos Rachelės laidotuvės, dėl kurių konkuruoja PAR žydų ir krikščionių bendruomenės, nes Ma (taip romane vadinama motina) gyvenimo pabaigoje atsivertė į judaizmą. Amor stebi laidotuvių įvykius, tačiau pati netikėtai laidojimo dieną išgyvena pirmąsias mėnesines, kurios koreliuoja su mergaitės bandymu suvokti, kad neteko motinos, kitaip sakant, autorius puikiai perteikia fizinio kūno pojūčius į psichologinį šoką. „Bet kas numalšins skausmą to, kad nebuvai prie kapo, kai į jį leido karstą? Ar kad nebuvai viena iš tų, kurie žengia į priekį, paima kastuvą ir beria žemes ant karsto? (p. 76).“

 

Iš kariuomenės iškviestas brolis Antonas niekam nesako, kad visai neseniai nušovė moterį, todėl viduje išgyveną kaltę ir jaučia, kad Dievas jo paties motiną pasikvietė už jo nuodėmę. Amor vyresnioji sesuo Astrida jau beveik suaugusi, rūpinasi tik savo grožiu ir santykiais su vyrais. Tačiau mažoji Amor nugirdo, kaip mirties patale gulėdama motina prisaikdino vyrą atiduoti namą ir dalį žemės juodaodei tarnaitei Salomėjai, kuri padėjo išauginti tris šeimos atžalas. Tačiau galiausiai per laidotuves paaiškėja, kad niekas tarnaitei turto nė neketina duoti, nes tėvas mįslingai nusuka kalbą, vos tik Amor apie tai prakalba, Antonas ir Astrida taip pat šį mamos norą laiko nesąmone. Iš esmės šeimos pozicija atspinti turtingųjų baltųjų PAR politines ir socialines pažiūras tuo metu suirutę išgyvenančioje šalyje juodaodžių žmonių atžvilgiu.

 

Įdomu, kad į Rachelės ir jau našlio tapusio Meinio turtą rankas tiesą vietos bažnyčios pastorius, kuris naudojasi buvusio alkoholiko atlapaširdiškumu Bažnyčiai. Kaip jau galima įtarti, Amor tampa to esminio pažado liudininke ir vienintele, kuri įsipareigoja įgyvendinti motinos palikimą, bet, deja, dėl valios stokos, dėl blogų santykių su šeima ir dėl to, kad buvo per maža ir naivi, nuolat ši proga išsprūsdavo iš aktualumo lauko. Salomėja vis sensta ir laukia, kol namas teisėtai atiteks jai, tačiau ji lieka tik stumdoma namų tarnaite, kurios pačios sūnus, gabus ir protingas vaikas Lukas, tampa viso labo tik kapinių duobkasiu, tulžingu ir piktu vidutinio amžiaus alkoholiku, kurio svajonėms nelemta išsipildyti kaip ir daugeliui PAR juodaodžių dėl tos pačios luominės santvarkos. Atrodo, kad pati Amor šeima įprasmina kultūriškai suskilusios PAR modelį, nes net Ma patraukia prie žydų tikėjimo, o tėvas po mirties laidojamas šalia pagal krikščioniškąsias tradicijas.

 

„Amor trylika, istorija į ją dar nenusivalė kojų. Ji nenutuokia, kokioje šalyje gyvena. Ji matė, kaip juodieji bėga nuo policininkų, nes nesinešioja dokumentų, girdėjo, kaip suaugusieji tyliai, skubriai šnabždasi apie maištus juodųjų miesteliuose, o vos praeitą savaitę mokykloje reikėjo išmokti slėptis po stalais, jei kas užkluptų, ir ji vis dar nežino, kokioje šalyje gyvena. Yra tokia Nepaprastoji Padėtis, žmonės sulaikomi ir įkalinami be teismo... (p. 84).“

 

Antrame romano skyriuje reikalai klostosi po gero dešimtmečio, kai netikėtai savo reptilijų rezervuare nuo gyvatės įkandimo miršta tėvas. Vaikai vėl susirenka į laidotuves, o Amor vėl kalba apie motinos pažadą, tačiau niekas aplinkui nenori įgyvendinti velionės valios ir Salomėja toliau lieka be turto. Įdomus šio fragmento momentas, nes potekstės romano byloja, kad galbūt tėvas nuo gyvatės mirė demonstruodamas pastoriaus pamasintą poelgį įrodyti, kad tikėjimo galia apsaugo nuo Rojaus gundytojo įkandimo. Kitaip sakant, nusisavinti per palikimą Meinio turtą. Tekstas persmelktas religinėmis aliuzijomis, ištisomis inscenizuotomis perifrazėmis, pavyzdžiui: „Sėdi susmukęs, regis, jokio pasitikėjimo savimi, nors nevalia pamiršti, kad popietę jis buvo nukakęs į klojimą ir paskerdė ten ėriuką, dabar jų ir valgomą. Taip, perrėžė gerklę; kai visai užvaldė bejėgiškumas, trumpam pražydo smurtas – buvo taip gera. Vadinasi, žmonės gailėsis savęs, panirę į liūdesį dėl to, ką prarado, nesuvokdami, kad šitaip tuoj praras ir daug ką kita. Motinos avies sielvartas dėl ėriuko – baisaus daikto? Bet jis palieka pėdsaką ore, kaip žmogaus sielvartas, jo nenuplausi (p. 64-65).“

Damon Galgut

 

Trečiojoje dalyje paaiškėja, kad Astrida nužudoma tiesiog greitkelyje, kai važiuoja iš prekybos centro apsipirkusi namo. Ji tampa įsigalėjusios korupcijos ir smurto šalyje auka. Vėl visi susirenka į laidotuves, tačiau šeimos reikalai pakrikę, nes Antonio santuoka braška, jo žmona susitikinėja su jogos meistru, o pats Antonis paniręs dėl nelaimingo gyvenimo į alkoholį, diena iš dienos bastosi skiesdamas apie neva rašomą romaną ir skolinasi pinigus, švaisto šeimos santaupas. Šį romaną jis rašys 20 metų iki savo mirties, kol galiausiai jį perskaitys jau vidutinį amžių perkopusi lesbietė Amor. Praeis daug laiko, kol Salomėjai, jau visai senutei, bus pasiūlytas sandoris, tačiau ko galima tikėtis po šitiek laiko, kai tarnaitė net išsižadėjo bet kokios vilties ir susitaikė, kad taip ir mirs visą gyvenimą buvusi skurdžių šešėlyje?

 

Iš esmės knyga labai melancholiškai liūdna, nes akivaizdu, kad duotas neįgyvendintas pažadas tampa tam tikru šeimos prakeiksmu – beveik nė vienas šeimos vaikas taip ir nenugyvena laimingo gyvenimo. Doman Galgul perfrazuoja biblines prasmes be jokio didaktikos prieskonio, o drauge perpasakoja ir įsipareigojusios šalies valdžios atstatyti teisingumą ir lygybę, kurios žmonės taip ir nesulaukė, pažadą. Belaukiant, kol pažadai bus įgyvendinti (asmeniniai ar valdžios) galima ir numirti nugyvenant nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių ir pykčio gyvenimą.

 

Romanas parašytas kryžminant keletą modernių XX amžiaus pasakojimo būdų – sąmonės srautas, menamoji kalba, vidinis monologas. Smagu lengvai skaityti tuos perėjimus ir jausti, kaip vienoje pastraipoje pakinta pasakojimo perspektyva ir tonas, kokį mėgo britų rašytoja Virginia Woolf, nes tai leidžia vienu metu byloti įvairioms tiesoms, vertinti skaitytojui iš skirtingų žiūros taškų, suvokti geriau ir įtaigiau, kaip pažado savitas prakeiksmas veikia veikėjus. Manau, kad knyga rašytojui labai pavyko, ji tapo universali ir aktuali netgi tiems, kurie, sakykime, netikėtai susipeša dėl palikimo (kas juk nesvetima ir pas mus, lietuvius). Man asmeniškai labiausiai patiko tos autoriaus išrašytos poetinės apibendrinamosios mintys, išaugančios į filosofinį matmenį, kuriame atsiveria gyvenimo grožis – ir skausmas, ir džiaugsmas praeina, tad ir recenziją baigsiu šiomis citatomis.

 

„Nustebtumėt sužinoję, kokių iššūkių jau kelia kai kurie lavonai – pavyzdžiui, storulių, riebalai suskystėja ir tampa degūs, kartą užsiliepsnojo viena sekcija, arba tų, kurie, pasirodo, turėjo nepastebimų mechaninių įtaisų, kaip tas susprogęs širdies stimuliatorius. Bet atsikratyti Antonu, pasirodo, nesudėtinga. Jis toks liesas, kad lengvai virsta pelenais. Nors tiksliau būtų tarti, kad jis tampa žvyro krūva su įmaišytomis kaulų atplaišomis. Beje, įspūdingas kiekis (p. 254).“

 

„Taip, štai jis, lietus, it koks pigus išganymo simbolis kokioje nors istorijoje, iš šėlstančio dangaus vienodai krintantis ant turtingųjų ir vargšų, laimingų ir nelaimingų. Vienodai abejingai krintantis ant skardinių lūšnų ir ant prabangos. Lietus neturi išankstinių nuostatų. Jis krinta nesmerkdamas ir ant gyvų, ir ant mirusių, ir nesiliauja kritęs kiaurą naktį (p. 275).“

 

„Amor, vien su liemenėle, ant stogo. Pusamžė Amor, su liemenėle ant stogo. Sėdi čia, savo istorijos vidury, kitokia nei tos asmenybės, kuriomis ji buvo, nei tos, kuriomis gali tapti. Dar nesena, bet jau nejauna. Kažkur per vidurį. Kūnas jau patyrė savo visų geriausia, pradeda silpti, girgždėti. Prisimink, koks jis buvo pačiam žydėjime, nors tu to tada nežinojai. Tą dieną, kai pirmą kartą ištekėjo kraujas, tą dieną, kai palaidojo Ma. O dabar kraujavimai, matyt, jau baigėsi. Paskutinės menstruacijos pasirodė prieš tris mėnesius, tikriausiai jau nebebus. Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų (p. 278).“

 

Gal todėl Antono pelenai nėjo nuo stogo į dangų su vėju, o nubiro ant stogo ir lietvamzdžius, nes Dievas priima tik teisingai įvykdžiusius duotus pažadus? Tiek daug gražios užkoduotos poetinės prasmės. Puikus romanas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Brigitte Giraud "Gyvenk greitai"

 Brigitte Giraud. „Gyvenk greitai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p.192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka trumpos ir skaidrios knygos, kurias galima suskaityti per vieną vakarą ir dar ilgai apie jas galvoti. Apie jų paliktą emociją. Prancūzų rašytoja Brigitte Giraud (g. 1960) savo gimtinėje plačiai žinoma, tačiau tik 2022 metais pelnė garsiausią Prancūzijos literatūros premiją – Goncourt‘ų. Tiesą sakant, man ši knyga koreliuojasi su šiais metais skaityta ir neseniai Nobeliu įvertinta Annie Ernaux autofiksiniu romanu Įvykis (Baltos lankos, 2023). Abu romanus sieja autorių asmeniniai išgyvenimai, perpasakojami iš retrospektyvos, žvelgiant daug metų atgal į praeities įvykius. Apskritai tokios asmeninės patirtys, perskrodžiančios prancūzų praeities dešimtmečių tendencijas, šiuo metu labai madingos ir populiarios. Tokios knygos sulaukia labai daug dėmesio, tad Gyvenk greitai (pranc. Vivre vite) taip pat. Ją į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė.

 

Brigitte Giraud rašydama romaną remiasi savo asmeniniais patyrimais, įvykusiais 1999 metų birželio mėnesį, kai persikraustant į naujus namus motociklo avarijoje žuvo jos gyvenimo meilė, muzikos kritikas Klodas ir ji liko našle su augančiu vaiku. Pasakojimą nuo anų įvykių skiria du dešimtmečiai, tačiau skaitant akivaizdu – aštrus skausmas ir bandymai suvokti, kodėl tą lemtingą dieną sugriuvo gyvenimas, yra patys svarbiausi ir tikriausiai neatsakomi iki galo.

 

Autorė lyg detektyvė apmąsto namo pirkimo istoriją ir sudaro ištisą sąrašą, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną nebūtų to ar ano atsitikę. Tai tarsi matrica, atskiras sudarytas įvykių žemėlapis, kuris lemia ir viso romano analitinę struktūrą. Kiekvienam įvykiui autorė skiria po tam tikrą apmąstymo skyrelį, pastaruosiuose retsykiais „prasimuša“ tam tikras kaltinimas ir apgailestavimas. Iš vienos pusės, galima pagalvoti, kad knyga pikta, o autorė pernelyg giliai kapstosi po įvykių, kurių negalėjo pakeisti, tad atrodo, jog nuskyla ir motinai, ir broliui, ir net japonų motociklų gamybos kampanijai. Visų pirma, autorė atskleidžia, kaip jai ir Klodui anuomet buvo svarbu persikraustyti, kokia ji buvo apsėsta naujo namo pirkimu. „Man patiko mintis, kad į namus bus įeinama per sodą, kurį dar reikės įveisti. Viename kampe ketinau pastatyti pašiūrę dviračiui, nes tame geresniame pasaulyje įsivaizdavau save apsipirkti važiuojančią dviračiu, tokią tikrą miestietę, supercool, kuria planavau tapti. Tais laikais tokių dar niekas nevadino bohemiškais buržua (p. 53).“

 

Tikiu, kad prancūzai šią knygą perskaitys dar kitaip. Per du dešimtmečius jų socialiniai luomai, jeigu galima taip pavadinti, labai smarkiai pakito, kaip ir, beje, miestų kvartalai, vertybės, gyvenimo ir pragyvenimo kokybės supratimas. „... spekuliacija nekilnojamuoju turtu, pradėjusi sukti galvas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuperki už 320 000 frankų, po dešimties metų parduodi už dvigubą sumą. Bingo. Mus supo smulkūs pasipūtę sukčiai, taigi, netgi jeigu ir dėjomės tuo neužsiimą, galiausiai išsitraukdavome skaičiuotuvą ir skaičiuodavomės apie kvadratinio metro kainą po remonto (p. 32).“ Tiesą sakant, šitas spekuliacinis naujų būstų supirkimas ir perpardavimas visai neseniai pačioje Lietuvoje sukėlė nepataisomą žalą, kad jau nebeįmanoma tiesiog paprastam žmogui nusipirkti nuosavo būsto nepardavus velniui sielos.

Brigitte Giraud

 

Pamenu 1999 metų saulės užtemimą, kada mes, dar būdami vaikai, nudeginę stiklą žiūrėjome vieną didžiausių Europoje matomų saulės užtemimų, jis, beje, minimas ir pačioje knygoje. Esama laikmečio, naujojo tūkstantmečio ženklų, kuriuos atpažins ir lietuviai skaitytojai. Visgi autorė nestokoja meilės Klodui ir po daugel metų. Pasakodama apie jį, negali išvengti muzikos, kuri pasakotojai tampa jungiamuoju elementu su prisiminimais. „Mano atminty išliko tas ypač neužmirštamas momentas, kai jis parėjo su pirmuoju Dominique A albumu „La Fossette“ ir liepė man nejudėti, kitaip tariant, atsisėsti virtuvėje ant mažos kanapos ir klausytis nieko nedarant (prisimenu tą paliepimą). Ir kaip lietėsi mūsų pečiai, kaip ieškojome vienas kito akimis, kai išgirdome pirmąsias „Le Courage Des Oiseaux“ gaidas, dainos, kuri tapo mūsų kodu, ir kaip ji tapo visos kartos simboliu (p.137).“ Man asmeniškai labai patinka tie muzikiniai saitai su prisiminimais, todėl skaitant galima pasijunti muziką, lengviau perprasti prisiminimų ir teksto ritmą, perprasti asociacijų nostalgiją, sklindančią iš pasakotojos tono. Beje, daug muzikos yra ir kitos prancūzų autorės Virginie Despentes trilogijoje Vernonas Subutexas. Tas, kas skaitė, žino, kaip aliuzija į muziką veikia tekstą ir skaitytoją.

 

Romane mane nustebino ir keletas visiškai atsitiktinių faktų, apie kuriuos nežinojau. Vienas iš jų – amerikiečių siaubo romanų karaliaus Stephen King avarija, kuri įvyko kelios dienos iki Klodo mirties. Autorė kelia prielaidą, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jeigu rašytojas būtų žuvęs, Klodas būtų atkreipęs dėmesį ir kitaip važiavęs brolio motociklu, o gal išvis nesėdęs už vairo. Pasirodo, S. Kingas šią avariją visgi išgyveno ir iki šiol rašo, slogiam pasakotojos nusivylimui. Kitas dalykas – japonų motociklų kampanijos produktas, kuris pačioje Japonijoje buvo uždraustas, nes nesaugus, tačiau dėl tam tikros eksporto politikos šie nesaugūs modeliai vis dar buvo parduodami Europoje, su tokiu važiavo pats Klodas. „Panašiai buvo ir su „900 CBR“, mašina įšventintiesiems, bomba kamikadzėms. Uždrausta pas japonus, nenorėjusius atsidurti griovyje savo dažnai siauruose ir vingiuotuose keliuose (p. 99).“

 

Knygoje visgi daug savigraužos, autorė labiausiai kaltina save, kad išvyko į savo knygos pristatymą, o vakare, plepėdama su lesbiete drauge, taip ir nepaskambino savajam Klodui. Tie minimi jeigu aš, jeigu mama, jeigu Klodas, jeigu brolis... bando aprėpti tą skausmą, kuris pulsuoja iš puslapio į puslapį. Kas tokių klausimų nėra kėlęs, kai buvo arti savo mylimojo ar artimojo mirties? Kas išvengė kaltinimo ir savigraužos? Visgi tenka sutikti su Goncourto premijos komisija, kad knyga, nors ir apie baisius prisiminimus, visgi joje sušvinta ir pats gyvenimas, jo laikinai trapus grožis, kuris buvo kuriamas, juo buvo mėgaujamasi. Knygą labai rekomenduoju perskaityti per vakarą ar du, kad pajustumėte to gyvenimo greitį, aistrą, kuriais reikia džiaugtis kiekvieną dieną, nes juk niekada nežinai... Knyga toli gražu nėra stebuklas, bet džiaugiuosi, kad ji pabaigoje paliko nemažai emocijų. Mėgstu skaityti gulomis, prieš užmiegant. Tąkart, užvertus knygos paskutinį puslapį, mano akys neužsimerkė, jos užsižiūrėjo į lubas, ir galiu prisiekti, kad ką tik grįžau iš visai kito pasaulio, kuris vis dar neužsivėrė.

Dominique A – Le Courage Des Oiseaux

Dieu que cette histoire finit mal

On imagine jamais très bien

Qu'une histoire puisse finir si mal

Quand elle a commence si bien

 

On imagine pourtant très bien

Voir un jour les raisons d'aimer

Perdues quelque part dans le temps

Mille tristesses découlent de l'instant

 

Alors, qui sait ce qui nous passe en tête

Peut être

Finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Tourne ton dos contre mon dos

Que vois tu je ne te vois plus

Si c'est ainsi qu'on continue

Je ne donne pas cher de nos peaux

 

Parfois, qui sais ce qui nous passe en tête

Peut être finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

Jūsų Maištinga Siela