Asmenybė. Rašytojas Mathias Enard – aistringasis orientalistas prancūzų rašytojas

 

Sveiki, mieli skaitytojai, praeiviai ir literatūros gerbėjai!

 

Tęsiu pernai pradėtą tokį visiškai atsitiktinai „Maištingos sielos“ pasaulio garsiausių rašytojų skiltį, kuriame pristatau reikšmingiausius ir man bent jau asmeniškai įdomiausius pasaulio rašytojus, o šiandien dėmesį skirsiu garsiam šiuolaikiniam prancūzų rašytojui Mathias Enard, kurio trys knygos „Kompasas“, „Vagių gatvė“ ir „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ pasirodė lietuviškai, visas jas į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido „Baltos lankos“.

 

ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO MATHIAS ENARDO GYVENIMAS

 

Mathias Enardas gimė 1972 m. sausio 11 d. Niore, nedideliame Prancūzijos vakarų miestelyje, esančiame netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Jis augo viduriniosios klasės šeimoje, kurią pats vėliau apibūdino kaip „labai prancūzišką“. Nors savo vaikystę rašytojas prisimena kaip puikią ir ramią, gimtasis Nioras jam atrodė gana pilka, nuobodi ir ne itin įkvepianti vieta, kurioje, jaunojo Mathiaso akimis, nieko ypatingo nevyko. Šis provincijos ramumas tapo savotišku impulsu jo ankstyvajam smalsumui – norui pabėgti iš pažįstamos aplinkos ir atrasti tai, kas svetima bei tolima.

 

Nuo pat jaunų dienų M. Enardas pasižymėjo kaip itin žingeidus ir į išorę orientuotas vaikas. Užuot domėjęsis vietinėmis aktualijomis, jis visa galva pasinerdavo į knygas, kurios nukeldavo jį į tolimus kraštus. Paauglį ypač domino kelionių aprašymai, reportažai ir romanai apie svetimas kultūras. Šis literatūrinis smalsumas anksti suformavo jo svajonę tapti rašytoju, tačiau jis juto, kad prieš pradedant rašyti, jam pirmiausia reikia sukaupti patirties ir pažinti pasaulį ne tik iš puslapių, bet ir tiesiogiai.

 

Jaunystėje jis jautė didelę trauką ne tik literatūrai, bet ir menui bei kalboms. Būdamas aštuoniolikos, M. Enardas paliko gimtąjį miestą ir išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti šiuolaikinį meną prestižinėje „École du Louvre“. Visgi vien meno istorijos jam nepakako – troškimas peržengti Europos ribas ir suprasti Rytų civilizacijas paskatino jį lygiagrečiai imtis arabų ir persų kalbų studijų Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Šis pasirinkimas buvo sąmoningas būdas nutolti nuo to, kas įprasta, ir pasinerti į visiškai naują kalbinę bei kultūrinę erdvę.

 

Ankstyvąją jo asmenybę stipriai formavo ir kelionės, kurios tuo metu dar nebuvo tokios paprastos kaip šiandien. M. Enardas prisimena vaikystės išvykas į Ispaniją, kai dar egzistavo griežtos sienos, ir savo pirmąją kelionę į tuometinę Rytų Vokietiją, kur susidūrimas su ginkluotais kareiviais ir griežta pasienio kontrole paliko neišdildomą įspūdį. Tokios patirtys ugdė jo supratimą apie politines ribas, istorines įtampas ir kartu stiprino norą tas sienas kirsti tiek fiziškai, tiek intelektualiai.

 

Prieš pasukdamas profesionalaus rašytojo keliu, M. Enardas tapo tikru „pasaulio piliečiu“. Studijų metais jis daug laiko praleido Artimuosiuose Rytuose – Irane, Egipte, Libane ir Sirijoje. Būdamas aštuoniolikos, 1990-aisiais, jis netgi dirbo Raudonojo Kryžiaus savanoriu karo draskomame Beirute. Šis laikotarpis jam buvo ne tik akademinių žinių gilinimas, bet ir intensyvus gyvenimo būdas: jis gyveno Teherane ar Damaske, į Paryžių grįždamas tik laikyti egzaminų, o vėliau dvejus metus mokė prancūzų kalbos mažame Sirijos kaimelyje.

 

Šis jauno žmogaus gyvenimo tarpsnis buvo paženklintas nuolatinio mokymosi, vertimo praktikos ir betarpiško ryšio su Rytų kultūra kūrimo. Iki tol, kol pasirodė pirmieji jo literatūriniai tekstai, M. Enardas spėjo susiformuoti kaip eruditas, puikiai valdantis kelias kalbas ir turintis neįkainojamos patirties konfliktų zonose bei egzotiškose visuomenėse. Tai buvo ilgas pasirengimo laikotarpis, per kurį jis kaupė informaciją, pojūčius ir istorijas, vėliau tapusias pamatine jo kūrybos dalimi.

 

RAŠYTOJO MATHIASO ENARDO LITERATŪRINIS PAKILIMAS IR GYVENIMAS

 

Pirmieji rimti Mathias Énardo literatūriniai bandymai pasirodė jau subrendus, po ilgų klajonių po Artimuosius Rytus. 2003 metais debiutavęs romanu „Tobulas šūvis“ (pranc. La Perfection du tir), jis iškart atkreipė kritikų dėmesį. Šiame kūrinyje, pasakojančiame apie pilietinio karo snaiperį, rašytojas panaudojo savo asmeninę patirtį iš Beiruto, tyrinėdamas smurto mechanizmus ir individo nužmogėjimą. Knyga buvo priimta kaip itin stiprus ir negailestingas debiutas, laimėjęs „Prix des cinq continents de la francophonie“ bei „Prix Edmée-de-La-Rochefoucauld“, kas suteikė autoriui pasitikėjimo tęsti kūrybinį kelią.

M. Enardo knygos lietuviškai mano bibliotekoje.

 

Tikrasis proveržis įvyko 2008 metais, kai pasirodė romanas „Zona“ (pranc. Zone). Tai buvo drąsus literatūrinis eksperimentas – beveik penkių šimtų puslapių kūrinys, sudarytas iš vieno nesibaigiančio sakinio. Rašydamas šią knygą, Énardas siekė perteikti Viduržemio jūros regiono istorijos traumų ir smurto srautą, o toks stilius reikalavo iš autoriaus didžiulės disciplinos bei erudicijos. Kritikai šį kūrinį lygino su Jameso Joyce’o modernizmu, o autorius buvo įvertintas prestižinėmis premijomis, įsitvirtindamas kaip vienas intelektualiausių savo kartos prancūzų rašytojų.

 

Vėlesnė kūryba tik dar labiau gilino jo pagrindines temas: Rytų ir Vakarų santykį, kultūrinį vertimą bei istorijos svorį. 2010 metais išleistas kūrinys „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ meistriškai interpretavo neišlikusį Mikelandželo projektą Konstantinopolyje, o 2015-aisiais pasirodęs romanas „Kompasas“ (pranc. Boussole) tapo autoriaus kūrybos viršūne. Už šią melancholišką, muzikos ir orientalizmo kupiną knygą jis buvo apdovanotas garbingiausia Prancūzijos literatūrine premija – Goncourt’ų premija. Šis įvertinimas pavertė jį pasaulinio garso autoriumi, kurio darbai verčiami į dešimtis kalbų. Knyga pateko į trumpąjį Tarptautinio Bookerio sąrašą.

 

Énardo kūrybinis metodas pasižymi milžinišku pasiruošimu ir akademiniu preciziškumu. Jis rašo lėtai, dažnai siedamas grožinę literatūrą su giliomis istorinėmis studijomis. Autorius teigia, kad jo tikslas yra „pastatyti tiltus“ tarp kultūrų, kurios politiškai dažnai supriešinamos. Jo kūriniuose gausu nuorodų į arabų poeziją, persų meną ir Europos intelektualinį paveldą, todėl skaitytojas privalo būti pasirengęs ne tik sekti siužetą, bet ir mokytis kartu su pasakotoju.

 

Asmeninis rašytojo gyvenimas bėgant metams tapo sėslesnis, tačiau išliko glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros erdve. Po ilgų metų gyvenimo Damaske, Teherane ir Romoje, Énardas įsikūrė Barselonoje. Nors apie savo šeimą ir privatų gyvenimą jis kalba itin santūriai, žinoma, kad jis yra tėvas ir aktyviai dalyvauja Katalonijos kultūriniame gyvenime. Gyvendamas Barselonoje, jis jaučia sveiką distanciją nuo Paryžiaus literatūrinio „burbulo“, o tai jam leidžia išlaikyti nepriklausomą ir kritišką žvilgsnį į Prancūzijos visuomenę bei jos kolonistinę praeitį.

 

Jo pažiūros per pastaruosius dešimtmečius išliko nuosekliai humanistinės. Énardas dažnai pasisako prieš ksenofobiją ir radikalizmą, pabrėždamas, kad Vakarų kultūra yra neatsiejama nuo Rytų įtakos. Jis neslepia nusivylimo dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, kurią laiko savo „antrąja tėvyne“. Viešojoje erdvėje jis vertinamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip intelektualas-tarpininkas, padedantis Europai geriau suprasti Islamo pasaulio sudėtingumą ir grožį.

 

Paskutiniuoju laikotarpiu autoriaus kūryba atsigręžė į kiek asmeniškesnes ir vietines temas, ką iliustruoja jo romanas „Metinis banketas duobkasių brolijoje“ (pranc. Le Banquet annuel de la Confrérie des fossoyeurs). Čia jis sugrįžta į savo vaikystės peizažus Puatu regione, tačiau net ir prancūzišką kaimą jis aprašo per jam būdingą istorinę bei filosofinę prizmę. Tai rodo rašytojo evoliuciją – nuo egzotiškų kraštų ieškojimo iki gebėjimo matyti visą pasaulio istoriją savo gimtojoje žemėje.

 

Visuomenė Mathias Énardą šiandien mato kaip šiuolaikinį klasiką, kurio balsas yra būtinas norint suprasti sudėtingą XXI amžiaus geopolitinę tikrovę. Jis išlieka kuklus, dažnai pabrėždamas, kad rašymas jam pirmiausia yra būdas gyventi kitus gyvenimus ir mokytis. Jo autoritetas literatūros pasaulyje yra neginčijamas, o jo darbai tapo studijų objektais universitetuose, nagrinėjančiuose postkolonizmą ir tarpkultūrinį dialogą.

 

Maištinga Siela

Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela

Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Mathias Énard apie globalizaciją ir tapatybės išsaugojimą

 Sveiki,

Pernai Mathias Enardo, prancūzų rašytojo, romanas „Kompasas“ man asmeniškai tapo vienu sunkiausiu skaitytu kūriniu, tačiau ir vienu įdomiausiu. Tai tarsi tam tikras literatūrinis potyris. Taip pas mus jau būna su itin gerais autoriais, kad vienus skaito ir verčia, o kiti tiesiog ir „praplaukia“ nelabai pastebėti. Regis, su Mathias Enardu taip nebus, nes ką tik pasirodė antrasis jo romanas „Vagių gatvė“.

Naujausiame „Literatūra ir menas“ numeryje (Nr. 3713) publikuotas jo interviu apie jo paties klajones po žemynus. M. Enard, kaip ir kiti intelektualai, įžvelgia tam tikrus europietiškus procesus, kurie paantrintų COVID-19 versijai – užsidaryti, išsaugoti, gintis. Galiu tik pritarti, kad toks požiūris labai gyvas, artėjantis prie nacistinių jėgos struktūrų ir troškimo turėti priešus tam, kad pasijustume pasaulyje reikalingi ir reikšmingi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Bėgūnai"

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 394 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar tik pernai džiaugėmės Man Booker Internetional laureate, mūsų kaimynų lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) sėkmė, šiemet jau turime laureatės romaną Bėgūnai (lenk. Bieguni) lietuviškai. Originalo kalba Lenkijoje šis kūrinys pasirodė 2007 metais, bet reikėjo kiek daugiau nei 10 metų, kad kūrinys būtų išties pastebėtas pasaulio skaitytojų. Pati autorė sako, kad Bėgūnus ji buvo beveik pamiršusi, gyvena naujais kūriniais ir literatūriniais sumanymais, todėl šios knygos sėkmę vertina kaip antrą romano atgimimą. Lenkijoje ji šiuo metu perleista, o ir angliškai ji jau sulaukė ne vienos leidimo versijos. Lietuviai turėjo keletą jos romanų išsivertę, bet tai buvo, mano supratimu, mažai pastebimi kūriniai, kurių nebeįmanoma rasti (nebent bibliotekose), tad tai dar vienas šansas leidykloms, kurios siekia kokybiškos literatūros, perleisti rimtą ir garsią autorę, kuri yra šiuo metu „ant bangos“. Kaip žinia, kitąmet turėtų pasirodyti ir kitas Olgos Tokarczuk romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris netikėti vėlei pateko į trumpąjį Man Booker Internationl 2019 sąrašą.

Bėgūnai tikriausiai tapo geidžiamiausiu šios vasaros sezono skaitomu kūriniu, nes ne paslaptis, kad ypač seku Man Booker‘ių laureatus, kuriuos paskutiniuoju metu lietuvių leidyklos itin verčia į lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad ne vien laimėtojus, bet ir autorius iš šių apdovanojimų trumpųjų ir ilgųjų sąrašų (dabar leidykla Sofoklis netrukus pristatys Amos Oz romaną Judas, kuris buvo šiems apdovanojimams nominuotas 2017 m.).

Na, tenka pripažinti, kad palyginus su 2017 metų laimėtoju David Grossman Užeina kartą arklys į barą romaną su O. Tokarczuk 2018 metais – romanai nesulyginami nei literatūrinėmis užmačiomis, nei paties kūrinio polėkiu. Kur kas man artimesnis Bėgūnams variantas būtų tar šiemet Baltų lankų leidyklos išleistas prancūzų rašytojo Mathias Enard romanas Kompasas (tikrai net ne visiems skaitytojams gurmanams lengvai perskaitomas!), kuris beje buvo 2017 metų trumpajame The Man Booker Ineternational sąraše, tačiau tuokart laurai visgi atiteko D. Grossmano romanui.

Bėgūnui – tai chaotiškos, dinamiškos struktūros pasakojimas, sudurstytas iš skirtingų siužetinių linijų, kurios dažnai neturi užuomazgos ir neturi pabaigos, tačiau akylesniam skaitytojui tai nesudaro jokios problemos. Jau teko skaityti kai kurių lietuvių atsiliepimus, kad romanas pernelyg padrikas, neva neturi apskritai siužeto... Bėgūnai turi kur kas daugiau nei siužetą – tai literatūrinė idėja apčiuopti dvasinę veiksmų būseną, paties žmogaus judėjimo dvasinėje, mentalinėje ir fizinėje plotmėje būseną ir siekia išsiaiškinti judėjimo prasmę praeityje, dabartyje ir ateityje. Kaip pati autorė viename interviu sakė, kad chronologinis siužetas tokiai minčiai išreikšti netiko, dėl jai teko rinktis dėlioti istorijų koliažą. Ir iš tikrųjų knygoje pilna įvairių pasakotojų (moterų, vyrų, neapibrėžtų nei lytimi, nei amžiumi, kaimo jurgių ir absoliučiai moksliniu stiliumi pasakojimų).

Tekstas nuolat keičiasi, siužetinė linija nutrūksta ir ji gali „išnirti“ po 100 puslapių pasakojimų ir toliau tęsti nutrūkusią istorijos grandį. Daugiabalsinis pasakotojų gorgoniškumas įprasmina paties romano sumanymą. Anotacijoje minima sentikių sekta, kuri visą gyvenimą keliavo ir judėjo vien tam, kad blogis, velnias, šėtonas jų nepagautų (aliuzija ir į tokias kaip čigonų ir žydų tautas). Vienoje iš knygos pasakojimų atkarpų jauna moteris, auginanti neįgalų vaiką, pabėga viską palikusi į šalčiu sukaustytą miestą ir susipažįsta su kuoktelėjusia bename, kuri tiki, kad blogis tyko visur, todėl privalu visada judėti. Gal kiek netikėta sužinoti apie tokią sektą, religijos nešėjus, kurie buvo šalia Lietuvos, kur kas lengviau patikėti vienuoliais Indijoje, kurie visą gyvenimą praleidžia ant kojų, todėl jų sąnariai sutinę ir primena dramblio kojas. Šitokiu būdu vienuoliai maną, kad išlaiko pastovų ryšį su žeme ir savo dvasia...

Olga Tokarczuk

Tačiau knyga ne apie religiją, bet apskritai apie judėjimą. Knygoje išplėtojama keletą ryškesnių ir įdomesnių siužetinių linijų, kurios žanriniu požiūriu primena apsakymus t. y. saloje žmoną ir vaiką pametęs vyrukas, kuris žino, kad niekada jų neras, tačiau nepasiduoda ir toliau jos ieško;  XVII-XVIII amžių sandūroje atsiradusi žmogaus organų ir gyvūnų konservavimo viskyje, formaldehide manija, kur profesorius Filipas netekęs kojos ją užkonservuoja stiklainyje ir tai tampa jo filosofiniu prakeiksmu – turime tyrinėti savo skausmą (p. 181); šiuolaikinis donžuanas ir senųjų preparatų kolekcionierius, kuris nuvykta pas našlę ir vos neužmezga erotinio romano, kad gautų buvusio jos vyro tyrimo laboratorijos reikmenis ir užrašus... Tų įdomių siužetinių pasakojimų linijų yra ir daugiau, tarp jų įsiterpia trumpi trūkinėjantys ir tarp atskirų pasakojimų dalių kaip jungtys, esančios filosofinės pasakojimų dalys, pavyzdžiui, kelionių psichologijos naratyvas, kuriame stengiamasi oro uoste vykdyti paskaitą ir apibendrinti žmogaus aistrą kelionėms.

Jeigu reiktų išskirti kokią nors liniją, tikriausiai paveikiausia buvo tos istorinės gelmės pasakojimai apie preparatus ir žmonių iškamšas, kurios bendroje romano idėjos sąrangoje tik iš pradžių atrodo, kad brėžia neapčiuopiamą idėją tėkmėje tapti amžinu. Tai šėtoniška ir užginta žmonėms, nes pats judėjimas yra procesas, žmogaus prigimties esminis komponentas. Žmogaus kūnas tampa atskiru Žemės gaubliu, tyrinėjimo ir patyrimo pasauliu.

Romane bandoma fiziniu būdu aprėpti pasaulį, pasakojimai nuolat keičia savo geografinį tašką: veiksmas vyksta salose, Lenkijoje, Amsterdame, Australijoje ir t. t. Atrodo, kad ne tik ši geografinė plokštuma yra svarbi, bet ir istorinis gylis. Siužetai nusidriekia seniai į praeitį, daro esmines žmogaus suvokimus apie gyvenimą, laiką ir mirtį, todėl knyga atrodo išgaubta tiek geografinės plokštumos, tiek diachroninio laiko ir vėlgi tai pasitarnauja ne vien bendrai knygos energetikai ar paikam norui sudaryti sudėtingo romano įspūdį, bet ir paaiškinti žmonijos esmę, kartais metafiziškai tik nujaučiant, kartais moksliškai konstatuojant: „...žiūrėti į žmones kaip į linijas, plokštumas ir geometrinius kūnus (p. 183).“ Sunku nusakyti paliktą literatūrinį skonį, potyrį, kurį sukelia šio romano nepastovi minties gravitacija, ji tiesiog išsilydo į bendrą prasmių katilą, kuriame atsiranda per laiką, erdvę, kūną ir žemę keliaujančių žmonių visuma, kurį kažin kokiais biologiniais ir fizikiniais dėsniais bandoma perteikti nepaaiškinamus žmogaus evoliucinius procesus.

Autorė šmaikščiai ir lengvai užbaigia romaną mintimi, kad esame tie, kurie vienas kitą užrašome, o tai reiškia iš esmės ne patį užrašymą, bet požiūrių ir variantų gausybę, kurioje mūsų suvokimas apie save pasimeta, todėl kelionėje ieškodami savęs iš tikrųjų ieškome naujo kitame žmoguje nepatirto savo paties atspindžio, naujo varianto, kuris apie mus pačius praneštų ir patvirtintų, ką ir taip iš esmės seniai žinojom esant. Manau, visos knygos esmė būtų ne tiek ir filosofinė, kiek išreikštu dvasiniu tame gyvenimo ir laiko judėjime suvokimu, tokiu paprastu ir kukliu, bet reikalaujančiu nesuvokiamai daug laiko ir energijos, kad jis būtų patyrimiškai suvoktas: „...kaip teikia kelionių psichologija, yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias, tai etapas, kuris yra galutinis tikslas, – kur bekeliautume, visuomet keliaujame jo link. „Nesvarbu, kur esu“, man tas pats, kur esu. Esu (p. 380)“.

Bėgūnai, dabar net neabejoju, bus viena svarbiausių šiemet perskaitytų knygų, kuri kaip ir M. Enard Kompasas turi neapibrėžtumo, dvasinio polėkio veržtis į plačius pasaulio horizontus, mėgautis kelionėmis, judėjimu ir suteikti visam tam procesui filosofinį ir dvasinį matmenį. Intelektualiai švytinti ir paveiki knyga gali atrodyti kaip jūra be krantų, neapibrėžta savo siužetiniuose parametruose, bet ar reikia apibrėžti ir užbaigti tai, ką šiaip turi nuveikti skaitytojo sąmonė? Bėgūnai – knyga, kuri peržengia iš esmės net geros literatūros rėmus ir palieka techniškai sudėtingą, nepagaunamą ir iki galo nesudurstytą literatūrinį nuotykį, kuris garantuoja kur kas daugiau nei geros beletristinės knygos įspūdį; tokia knyga palieka dreifuojantį dvasinį potyrį, kad iš tikrųjų gyvenai ir pažinai tas istorijas ir staiga likai tų nestabilių kelionių prasmės esminiu suvokėju.

Jūsų Maištinga Siela