Knygų kovos: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo" prieš Joanna Bator "Kartu, kartu"

 

Sveiki!
 
Abi knygas turiu po ranka ir šiuo metu tuoj įpusėsiu K. Atkinson romaną „Gyvenimas po gyvenimo“. Ką tik įsigijau skaitytojų puikiai įvertintą lenkų romanistės Joannos Bater „Kartu, kartu“. Kuri knyga geresnė ir laimės dvikovą?
 
***
 
Literatūros pasaulyje netyla diskusijos, kai susiduria du išskirtiniai šiuolaikinės prozos kūriniai, priverčiantys skaitytojus iš naujo permąstyti laiko, lemties ir šeimos ryšių gijas. Šioje simbolinėje knygų dvikovoje susitinka Kate Atkinson romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ ir Joannos Bator epinė saga „Kartu, kartu“. Abu šie kūriniai išsiskiria ne tik solidžia apimtimi, bet ir giluminiu žvilgsniu į moterų likimus, istorinių kataklizmų fone plėtojamas asmenines dramas bei neįprastas pasakojimo struktūras.
 
Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“ skaitytojus nukelia į XX amžiaus pradžios Angliją, kur per didžiulę pūgą gimsta Ursula Tod. Unikali romano idėja paremta tuo, kad pagrindinė veikėja gauna begalę šansų gyventi iš naujo – jos gyvenimas nuolat nutrūksta ir vėl prasideda, leidžiant taisyti klaidas ir bandyti pakeisti grėsmingą istorijos bei Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Tai filosofinis, sodraus ir įtraukiančio stiliaus kūrinys, verčiantis mąstyti apie alternatyvius pasirinkimus ir pačios būties trapumą.
 
Tuo tarpu Joannos Bator „Kartu, kartu“ atveria audringą Silezijos praeitį per kelių kartų moterų lūpas. Lenkų rašytoja sukuria galingą šeimos epopėją, kurioje susipina žiaurumas ir švelnumas, magiškasis realizmas bei kartėlis. Istorija prasideda nuo mėsininko dukters Bertos lemtingo poelgio, sukūrusio grandininę maišto ir nerimo reakciją per visus palikuonis. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas moteriškos linijos atminčiai ir laisvės ilgesiui patriarchaliniame pasaulyje.
 
Literatūrologai negaili pagyrų abiem autorėms, pabrėždami jų išskirtinį meistriškumą konstruojant sudėtingus siužetus. Kritikų vertinimu, Kate Atkinson pasižymi nepriekaištinga intelektualine intriga ir stilistiniu lengvumu, sugebančiu suvaldyti chaotišką laiko ciklą, o Joanna Bator giriama už tirštą, jausmingą ir ironišką prozą, kurioje istorijos trauma tampa gyvu organizmu. Abiejų knygų autoriai vertinami už gebėjimą sulaužyti tradicinio linijinio pasakojimo rėmus ir suteikti istoriniams romanams naują kvėpavimą.
 
Internautai ir aktyvūs knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose bei platformose atskleidžia šiek tiek kitokį kasdienio skaitytojo žvilgsnį. Diskutuojant apie „Gyvenimą po gyvenimo“, dažnai pastebima, kad knyga reikalauja didelės koncentracijos, o pasakojimo pasikartojimai kartais vargina, nors galutinis emocinis užtaisas atperka visas pastangas. Vertinant Joannos Bator „Kartu, kartu“, skaitytojai pažymi, jog tai tirštas, lėtai skaitomas kūrinys, kurį baigus ilgai neįmanoma rasti nieko kito prilygstančio savo svoriui, nors kai kuriuos pasirodė sunkiai perprantami magiškojo realizmo elementai.
 
Subalansavus kritikos įžvalgas ir skaitytojų atsiliepimus, galima teigti, kad geresnės knygos šiame „mūšyje“ nėra, nes jos tarnauja skirtingiems skaitymo poreikiams. Kate Atkinson kūrinys labiau tiks ieškantiems intelektualaus laiko žaismo, egzistencinių klausimų ir subtilaus britiško stiliaus, tuo tarpu Joannos Bator saga idealiai tiks tiems, kurie trokšta sodrios, europietiškai aistringos šeimos dramos su stipriu istoriniu prieskoniu.
 
Galutinį šių dviejų kūrinių vertinimą internetinėje erdvėje ir literatūros bendruomenėje geriausiai atspindi ši žvaigždučių lentelė:

 
Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela

Literatūra ir vynas šeštadienį: knygos "Editas kompleksas", "Irenos Rei išnykimas", "Užmirštos bylos"

 

Sveiki,

 

Tylus ir šaltas šeštadienis. Apledijęs mano mietas. Belieka kiurksoti namuose tingiai ir šiltai namuose, skaityti literatūrą, gerti vyną, negalvoti apie darbą. Klausytis vinilinių plokštelių. Filosofuoti ir vėl skaityti knygas. Ir nueiti galų gale miegoti... raudonai dažytomis lūpomis.

 

Maištinga Siela

Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Anapus fotografijų"

 Kate Atkinson. „Anapus fotografijų“ – Vilnius: Alma littera, 1999. – p. 334.

 

„Aš pabuvojau pasaulio gale ir sugrįžau, ir dabar žinau, ką įsidėčiau į savo kraičio skrynią. Savo seseris (p. 296).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie garsiąją ir populiariąją tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje britų romanistę Kate Atkinson (g. 1951) girdėjau daug, tačiau niekaip nesiryžau perskaityti bent vieną rašytojos knygą. Jos romaną Anapus fotografijų (angl. Behind the Scenes at the Museum) įsigijau gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvau pradėjęs rinkti leidyklos Alma litteros kadaise leistą knygų seriją Dvidešimto amžiaus aukso fondas. Sunku pasakyti, kodėl šioji knyga nugulė į mano knygų lentyną ir pasimiršo, bet retkarčiais vis apie ją pagalvodavau, nes lietuviškai verstų knygų sraute nuolat sušmėžuodavo Kate Atkinson pasirodantys romanai: Gyvenimas po gyvenimo (Tyto alba, 2014), Griuvėsių dievas (Tyto alba, 2016), Užmirštos bylos (Tyto alba, 2025).

 

Anapus fotografijų iš esmės šių metų skaitymo sezono pabaigoje nulaužė mano neskaitymo bloką. Patyriau didžiulį įsitraukimą į knygą. Pagaliau atgaminau savo paauglystės dienas, kada išties skaitydavau Dvidešimto amžiau aukso fondo romanus ir kiekvienas iš jų būdavo tarsi atskira visata, tad ir šioji K. Atkinson knyga privertė pamiršti laiką, o skaitymai užsitęsdavo iki dviejų nakties. Buvau primiršęs, kaip man patikdavo ilgi epiniai pasakojimai, jaudinančios šeimos sagos, įvairūs atskleisti istoriniai-kultūriniai kontekstai, netikėti kartų likimai – visa tai vėlei tarsi susigrąžinau skaitydamas Anapus fotografijų. Dabar suprantu kodėl: nes pernelyg mano skaitymo gravitaciją paveikė nauji modernūs ir postmodernūs kūriniai, dažnai pasižymintys fragmentiškumu ir nutylėjimais, tačiau Atkinson knyga tarsi vėl grąžino XX amžiaus įprastą pasakojimo ritmą, kuriuo mėgavausi iki paskutinio puslapio.

 

Originalo kalba Anapus fotografijų buvo išleista 1995 metais. Tai debiutinis autorės romanas, rašytas sunkiais jai gyvenimo laikais, nes dirbo aptarnavimo personale, augino vaikus, todėl niekur negalėjo panaudoti savo literatūrinių gabumų, tad teko rašyti į stalčių po sunkių fizinio darbo valandų. Visgi iš to laikotarpio atsirado Anapus fotografijų, kuris beregint patraukė tuomet skaitytojus ir literatūros kritikus. Tai Kate Atkinson rašytojos kelio pradžia, o kai kas teigia, kad netgi geriausias jos iki šiolei parašytas romanas. Kadangi kitų jos knygų neskaičiau, tad sunku palyginti (jau esu įsigijęs naujausią jos detektyvą, pasirodžiusį lietuviškai Užmirštos bylos, tad nekantrauju perskaityti). Lietuviškai knyga pasirodė minėtoje knygų serijoje 1999 metais, o romaną į lietuvių kalbą išvertė Nida Norkūnienė.

 

Istoriją pasakoja Rubi Lenoks, keliaudama į savo giminės praeitį, ateitį, apsistodama dabartyje. Laikas – vienas pamatinių pasakojimo struktūros elementų, leidžiančių skrosti pasakotojai XIX-XX amžiaus kartų intymiausias istorijas. Rubi Lenoks gimė po Antrojo pasaulinio karo, jos motina – Banti (Berenikė) ir Džordžas, kaip ir daugelio pokarinių porų santuoka sudaryta iš skubos ir dėl socialinių sumetimų, todėl akivaizdu, kad nelaiminga. Aptardama seną savo šeimos nuotrauką, Rubė pasakoja savo močiutės Nelės ir jos sesers Lilianos istoriją, taip pat šių seserų pamotės Rachelės ir kadaise išvykusios su fotografu laimės ieškoti Ados istorijas. Iš tikrųjų priskaičiavau penkias per šimtmečius nusidriekusias kartas, tad šios istorijos „šokinėja“ viena per kitą, kaip dažnai ir būdinga tokio masto epiniams pasakojimams, nutraukdamos, o vėliau papildydamos matricą, kol susidėlioja vientisas painokas giminės medis. Skaitant sutinkama daug likimų, daug vardų ir istorijų, kai kurios iš jų gali apsunkti dėl veikėjų gausos, tačiau tai nė kiek neerzino, nes galutiniame variante, dėl autorės gebėjimo nuosekliai ir organiškai sudurti pasakojimo galus, išryškėja vientisas vaizdinys, o veikėjai tampa saviti, jaukūs, charakteringi.

 

Vienas svarbiausių šeimos likimą lemiančių dalykų – du pasauliniai karai. Romano nepavadinsi moterišku, nors didžioji dalis ir skirta moterų paveikslams plėtoti, bet esama ir istorijų iš karo lauko apkasų, tiesa, įdomiai mistifikuotų; čia vyrai kaip užkeikimą nešiojasi moterų padovanotą stebuklingą triušio leteną, čia apsireiškia mirusieji ir angelai, ištinka vizijos. Autorei pritinka mistifikuoti šeimos istoriją, tačiau šis būdas ne vien dėl estetiško šeimos paslapčių atmosferos, bet ir iš esmės pateisina Rubės atminties traumos sukurtą nepatikimos atminties šydą. Įdomiai žvelgiama į šeimos santuokų istoriją, atrodo, kad santuokos sudaromos inertiškai, net nesistengiant vienas kito pažinti: patiko, mirktelėjo – tuokiasi, o po to kenčia.

 

Svarbus elementas – lyčių vaidmenų stereotipai, kuriuos, matyt, padiktuoja pats laikmetis. Moterys be proto didžiuodavosi, jeigu jų vyrai po karo gaudavo apdovanojimus, o vengiantys karo prievolės smerkiami ir gėdinami. „Jo žaizdos, ir dabar jo rankos ir veidas buvo nusėti smulkiom dėmelėm, kurios vertė Nelę didžiuotis, ne jos aiškiai buvo ne bailio žymės. Džekas gavo medalį už drąsą nušaunant tuos tris vokiečius, ir Nelė labai nuvylė, kad jis neįsisega jo išeidamas kartu su ja pasivaikščioti (p. 57).“ Moterų ir vyrų pasauliai tolimi, jie susitinka tik lovoje, intymiai pratęsti giminę, vienas kitą patenkinti, tačiau pokario paliktos traumos, ištisos nelaimėlių, kurie žuvo ir niekada negrįžo – niekas apie tai, rodos, nekalba ir tai dar labiau atitolina vyrus nuo moterų. Šie atskiri moters ir vyrų pasauliai, pasiskirstę buityje ir socialiniame gyvenime juos įgalina kentėti, negalėdami nei išsiskirti, nei vienas kitą suprasti, atjausti ir mylėti. Lyčių frustracija jaučiama ir tarp tų pačių lyčių atstovų, štai motina Banti iš Rubės tenori tokio paties kaip jos socialinio elgsenos modelio, nes tik taip suvokiama užtikrinta moters laimė: „Tavo išsilavinimas, aišku, labai svarbu. – Bet iš teisybės ji verčiau norėtų matyti mane tiesiog ištekant ir priklausant kam nors kitam (p. 278-279).“

Kate Atkinson

 

Autorei svarbu sukurti namų aplinką, kuri intymiai perteikia šeimos aplinką. Banti ir Džordžas ilgą laiką gyvena virš gyvūnėlių krautuvės, o Rubės seserų (Patricijos, Džilianos, Perlės) tuose namuose istorijos patiria daug netekčių ir išbandymų, kurie tokie itin tragiški, tačiau pasakotojos tonas pasakoja taip romiai ir įprastai, lyg tai būtų kokia tolima šeimos legenda, prigesusi, primiršta, atkurta ne visai tiksliai iš atminties, todėl daug baltųjų dėmių užpildo lyriškas mistifikavimas. „Dažnai lipu laiptais aukštyn į tuščius kambarius, kuriuose mes kadaise gyvenome, ir bandau prisišaukti praeitį. Virš Krautuvės staiga pradėjo irti – po gaisro ten niekuomet nebuvo kaip reikiant atstatyta. Dėmėtom lubom kambarys, kur kadaise miegojo Patricija, ir miegamasis, kuriame būdavome mes su Džiliana, turi keistą irimo kvapą, lyg po paneliais tūnotų žiurkė. Rodės, virš Krautuvės tebuvo tik apgaulė iš lentjuosčių, tinko ir šviesos – ir vis dėlto kartais, jei stoviu ant laiptų užsimerkusi, girdžiu namų vaiduoklių balsus, plazdenančius su oro srove šen ir ten. Man įdomu, ar jie mūsų pasiilgsta (p. 249-250).“

 

Visas plačias kartų šeimas, sakyčiau, nors ir skirtingi laikmečiai ir supratimas apie asmeninę laisvę, vienija nesuvaldomai tragiška netekčių ir sudėtingų sprendimų modeliai. Veikėjai, regis, nekovoja už save, bet tampa pasakotojos alaviniais kareivėliais, laikmečio tendencingais veikėjais, tiesa, įdomiais, nenuobodžiais, nors ir schematiškai besielgiančiais. Pasakojimas vengia heroizmo, jis čia visai ir netiktų, tad žavi, kad veikėjai visi labai klysta, jie bėga per gyvenimą (už Atlanto į laikines prerijas, taip pat į Australiją, Prancūziją) ir kuria, plečia žmoniją, kuri dauginasi kaip triušiai, bet ir miršta labai trapiai ir neatsargiai, ištikti nuožmaus likimo smūgių. Pačia bendriausia prasme Anapus fotografijų yra apie likimo atsitiktinumus, kurie tampa šeimos mitais, o pats pasakojimas kaip toks žanras, – šeimos atminties saugykla, – tampa perduodamas iš kartos į kartą ir nuolat kintantis, todėl nebetikras, nebeapčiuopiamas, tačiau kartu gebantis viską apibendrinti, paaiškinti, atleisti ir pateisinti. Fotografijas laikas padaro subjektyviomis, kiekviena nauja karta savo buvusias šeimos kartas linkusi perpasakoti savaip, dažnai idealizuoti, užpildyti trūkstamas pasakojimo dalis pramanais, vaiduokliais, mistiniais sutapimais.

 

Nuostabus romanas! Net neabejoju, kad šiemet bus tarp tų geriausių šiemet skaitytų knygų, kurios sugrąžina tikėjimą epiniais tirštais pasakojimais, kurie talpina ne vien idėjas, ne vien dinamiką, veikėjų portretus, įdomius kontekstus, bet ir tą, tikriausiai, literatūrinį autorės išduodantį talentą sukurti dvasingą ir juslingą pasakojimą, grąžinantį skaitytojui patį tikėjimą, kad įmanoma sukurti patį gyvenimą literatūros formomis. Arba bent jau tokio gyvenimo iliuziją. Kate Atkinson Anapus fotografijų idėja yra ta, kad nuotraukos ir atsiminimai yra tik paviršius, o tikroji, komplikuota ir dažnai tragiška žmogaus gyvenimo prasmė slypi paslėptuose įvykiuose, kuriuos autorius turi atskleisti, o šis romanas kuo puikiausiai tą ir padaro.

 

Maištinga Siela 

Asmenybė. Kate Atkinson – britų rašytoja, kuriai svarbus laiko ir atminties nagrinėjimas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galvoju, kad laikas grįžti prie savo senų bibliotekos knygų ir perskaityti, ką labai seniai norėjau. Pvz., britų rašytojos Kate Atkinson „Anapus fotografijų“. Šis įrašas skirtas jai.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS KATE ATKINSON GYVENIMAS

 

Kate Atkinson gimė 1951 m. gruodžio 20 d. Jorke, Šiaurės Jorkšyro grafystėje, Jungtinėje Karalystėje. Jos vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo gana kuklioje, tačiau aistringai skaitymu ir kalba besidominčioje aplinkoje. Kate tėvas, kilęs iš darbininkų klasės, dirbo pardavėju, o motina – namų šeimininke. Nors šeima nebuvo turtinga, namuose visada buvo pilna knygų. Ši atmosfera, kurioje knygos buvo vertinamos labiau nei materialiniai daiktai, anksti suformavo Kate meilę pasakojimams ir rašytiniam žodžiui.

 

Vaikystėje Kate buvo rami, smalsi ir labai imli mergaitė. Ji lankė St Peter's mokyklą Jorke, kurioje greitai išsiskyrė savo akademiniais gabumais, ypač humanitarinių mokslų srityje. Ją stipriai domino istorija, literatūra ir kalbos. Kate buvo auklėjama skiepijant nepriklausomybės ir kritinio mąstymo vertybes; tėvai skatino ją klausti, abejoti ir ieškoti atsakymų knygose. Ji daug skaitė – nuo klasikinių romanų iki populiariosios literatūros, o ypač ją traukė įmantrios ir sudėtingos istorijos struktūros bei netikėti naratyviniai posūkiai. Būtent šis ankstyvas domėjimasis detektyvais ir sudėtingais siužetais vėliau atsiskleis jos pačios darbuose.

 

Mokyklą baigusi su puikiais rezultatais, Atkinson įstojo į Dandžio (Dundee) universitetą Škotijoje. Čia ji studijavo anglų literatūrą ir ten įgijo pirmosios klasės pagyrimo laipsnį. Po to ji tęsė studijas, rengdama mokslinį darbą, pavadintą „Šiuolaikinių amerikiečių romanų, ypač Thomaso Pynchono, kalbos koncepcija“ (The narrative structure of modern American literature with particular reference to Thomas Pynchon). Šis darbas, sutelktas į postmoderniosios literatūros sudėtingą siužeto konstrukciją, rodo jos gilų domėjimąsi ne tik pasakojimais, bet ir pačiu pasakojimo mechanizmu.

 

Tačiau po sėkmingos akademinės karjeros, įskaitant doktorantūros studijas (kurių nebaigė), Kate Atkinson patyrė sudėtingą asmeninį periodą. Būdama jauna, ji ištekėjo ir susilaukė dviejų dukrų, tačiau santuoka iširo. Šis gyvenimo etapas privertė ją atidėti ambicijas ir ieškoti būdų pragyventi. Ji dirbo įvairius laikinus darbus, įskaitant mokytojavimą ir indų plovimą restorane, o kartu su dukromis gyveno pakaitomis pas artimuosius. Šis finansinis ir emocinis nestabilumas, be abejo, suteikė jai realistinės ir kartais tamsios patirties, kuri vėliau įkvėps jos, kaip rašytojos, temas.

 

Rašymas nebuvo staigus pasirinkimas, o veikiau neišvengiama aistra. Ji daug rašė net ir dirbdama prastai apmokamus darbus, tačiau rimtą proveržį pasiekė tik 1990-ųjų pradžioje. Jos lemiamu momentu tapo istorinio romano konkurso laimėjimas. Ši sėkmė suteikė jai ne tik finansinį prizą, bet ir pasitikėjimą savo sugebėjimais, skatindama toliau dirbti su ilgesnės apimties proza. Ji pamažu pradėjo kurti savo pirmąjį romaną, kruopščiai tobulindama savo savitą stilių, kuriame persipina humoras, drama, ironija ir detektyvo elementai.

 

Galiausiai, būdama 43-ejų metų, Kate Atkinson išleido savo debiutinį romaną „Anapus fotografijų“ (Behind the Scenes at the Museum) 1995 metais, kurį išleido lietuviškai „Alma litera“ 1999 metais. Ši knyga, pasakojanti apie jaunos moters Ruby Lennox gyvenimą XX amžiaus Jorkšyre, buvo pripažinta kritiku ir iš karto laimėjo prestižinį Whitbread metų knygos apdovanojimą (dabar Costa Book Awards), oficialiai pažymint jos, kaip pripažintos rašytojos, karjeros pradžią. Jos kelias į šlovę buvo ilgas, pilnas iššūkių ir pasižymėjo nepalaužiama ištikimybe pasakojimo menui, suformuotu ankstyvojo domėjimosi sudėtingomis naratyvinėmis struktūromis ir postmodernia literatūra.

KATE ATKINSON RAŠYTOJOS PAKILIMAS IR SVARBIAUSI DARBAI, LITERATŪROS BRUOŽAI

 

 

Po to, kai „Anapus fotografijų“ 1995 m. laimėjo prestižinį „Whitbread metų knygos apdovanojimą“, Kate Atkinson tapo pripažinta literatūrine figūra, o jos gyvenimas, nors ir liko gana privatus, įgavo naują kryptį. Sėkmė leido jai visą dėmesį skirti rašymui ir atitrūkti nuo atsitiktinių darbų. Tačiau ji niekada nepasidavė spaudimui kopijuoti savo debiuto stilių. 1997 m. išleido „Žmones tarp medžių“ (Human Croquet), o 2000 m. – „Nukryžiavimą“ (Emotionally Weird), kuriuose toliau plėtojo savo savitą, postmodernizmu ir magiškuoju realizmu dvelkiančią prozą, kupiną sudėtingų šeimos istorijų ir nepatikimų pasakotojų.

 

Lūžis jos karjeroje įvyko 2004 metais, kai ji pristatė detektyvinio romano žanrui priskiriamą kūrinį „Užmirštos bylos“ (Case Histories), šią knygą 2025 m. ką tik išleido „Tyto alba“. Ši knyga ne tik patvirtino jos sugebėjimą meistriškai apdoroti siužetą, bet ir pristatė vieną populiariausių jos personažų – privatų detektyvą Džeksoną Brodi (Jackson Brodie), buvusį policininką, kuris mėgsta gilintis į senas, neišspręstas bylas. Ši serija, kurią sudaro tokie vėlesni romanai kaip (One Good Turn, 2006) ir (When Will There Be Good News?, 2008), tapo bestseleriais, buvo adaptuota televizijai, dar labiau išplėsdama jos skaitytojų ratą.

 

Vienu ryškiausiu ir labiausiai pripažintų jos kūrinių tapo 2013 m. romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ (Life After Life). Šis romanas, kuriame pasakojama apie moterį, kuri gyvena pakartotinus gyvenimus, kiekvieną kartą mirštant ir vėl gimstant, gilinasi į laiko, lemties ir pasirinkimo temas, o karo metais Anglijoje vykstantis veiksmas prikausto skaitytojus. Jo tęsinys, „Griuvėsių dievas“ (A God in Ruins, 2015), tęsė šeimos sagą, bet jau sutelkiant dėmesį į pagrindinės veikėjos brolį. Šie romanai pelnė ne tik komercinę sėkmę, bet ir literatūrinę šlovę, parodydami jos gebėjimą jungti gilų emocinį turinį su eksperimentiniu pasakojimo stiliumi.

 

Kate Atkinson kūryba yra gerai žinoma ir verčiama į lietuvių kalbą. Lietuvių skaitytojai yra susipažinę su didžiąja dalimi jos pagrindinės kūrybos. Be minėtų „Anapus fotografijų“, „Gyvenimas po gyvenimo“ ir „Griuvėsių dievas“, taip pat yra išleistos tokios knygos kaip „Užmirštos bylos“ (Džeksono Brodi serija). Šie vertimai leidžia lietuviškai kalbančiai auditorijai patirti jos sudėtingą stilių ir gilius siužetus.

 

KATE ATKINSON KŪRYBOS TEMOS, PROBLEMOS, BRUOŽAI

 

Kate Atkinson kūrybos branduolys slypi jos nepaliaujamame, kaip teigia kritikai, laiko ir atminties tyrinėjime. Jos darbai nuolat atmeta linijinį pasakojimą, naudodami sudėtingas struktūras, kuriose praeitis ir dabartis persipina, o kartais net atsikartoja, kaip tai ryškiai matyti romanuose „Gyvenimas po gyvenimo“ ar „Griuvėsių dievas“. Jos knygose nuolat keliamas klausimas, kaip neišspręsti praeities įvykiai ir šeimos paslaptys veikia dabartines kartas ir kokią įtaką asmens likimui turi mažiausi, atrodytų, nereikšmingi pasirinkimai. Per šią tematinę prizmę ji nagrinėja gilesnes universalias problemas, tokias kaip praradimas, netektis, sielvartas ir trapi, dažnai neapibrėžta asmens tapatybė.

 

Atkinson kūrybos stilistiką galima apibūdinti kaip išradingą, eklektišką ir subversyvų. Ji neapsiriboja vienu žanru, o meistriškai maišo elementus: detektyvo, komedijos, magiškojo realizmo ir aukštosios literatūros. Šis derinys leidžia jai viename puslapyje vaizduoti smurtą ar tragediją, o kitame pateikti aštrų, absurdišką humorą ar ironišką dialogą. Šio stiliaus esminis bruožas yra nuoširdumas, persmelktas sarkazmo, o jos personažai, net ir detektyvų serijose, yra labiau sutelkti į gyvenimo praradimus ir moralinius klausimus, nei į patį nusikaltimo įvykdymą.

 

Svarbiausias Atkinson kūrybos bruožas yra naratyvinis sudėtingumas ir nepatikimas pasakotojas. Ji nuolat meta iššūkį skaitytojui, naudodama kelis perspektyvos taškus, šokinėjimą laiku ir keisdama toną. Net ir atrodantys tiesmukiausi siužetai dažnai pasirodo esą giliai ištyrinėtos šeimos sagos, paslėptos po detektyvinio siužeto danga. Tačiau per visą šį naratyvinį chaosą visada sklinda humanistinis jausmas – gili empatija veikėjams ir pripažinimas, kad, nepaisant visų nelaimių, kasdieniame gyvenime slypi tiek absurdas, tiek ir grožis.

 

Maištinga Siela