Šeštadienis: Donaldas Kajokas "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Katalonija), dainininkas Robbie Williams "Britpop", laikraštis "370", knyga "Apie gyvulius ir žmones"

 

Sveiki,

 

Dar vienas šeštadienis. Dar vienas malonumas su savaitgalio muzika ir naujaisiais skaitiniais.

 

Maištinga Siela

Literatūra ir vynas šeštadienį: knygos "Editas kompleksas", "Irenos Rei išnykimas", "Užmirštos bylos"

 

Sveiki,

 

Tylus ir šaltas šeštadienis. Apledijęs mano mietas. Belieka kiurksoti namuose tingiai ir šiltai namuose, skaityti literatūrą, gerti vyną, negalvoti apie darbą. Klausytis vinilinių plokštelių. Filosofuoti ir vėl skaityti knygas. Ir nueiti galų gale miegoti... raudonai dažytomis lūpomis.

 

Maištinga Siela

Veronika Povilionienė: kultūros žurnalas "Nemunas", viršelis (2025, rugsėjis)

 

Sveiki,

 

Šiaip Lietuvoje yra daug šviesių asmenybių, viena iš tų, kuri verčia suklusti – Veronika Povilionienė, kuri davė interviu ir papuošė kultūros mėnraščio žurnalą „Nemunas“.

 

Veronika Povilionienė (gimusi 1946 m. Lazdijų rajone, Dzūkijoje) – viena žymiausių ir labiausiai pripažintų Lietuvos liaudies folkloro dainininkių, per savo ilgą karjerą nusipelniusi „dainavimo Lietuvai ir pasauliui“ ambasadorės vardo. Ji garsėja kaip stipraus ir įtaigaus balso atlikėja, ypač išraiškingai atskleidžianti dzūkiškų vienbalsių dainų melodiką, dermes ir protėvių pasaulio autentiką. 1976 m. baigusi Vilniaus universitetą, vėliau ilgą laiką dirbo su Liaudies muzikos teatru, Liaudies buities muziejumi, o nuo 1991 m. vadovauja dainos klubui „Blezdinga“.

 

Veronika Povilionienė išsiskiria tuo, kad sujungė tradicinį dainavimą su moderniomis aranžuotėmis ir kitais žanrais. Ji aktyviai bendradarbiavo su džiazo ir akademinės muzikos kūrėjais, tokiais kaip saksofonininkas Petras Vyšniauskas, kompozitoriai Bronius Kutavičius ir Vidmantas Bartulis, taip pat dainavo su pop ir roko grupėmis, tokiomis kaip „Antis“ ir „ŽAS“, taip drąsiai ir novatoriškai populiarindama liaudies dainas. Jos veikla apėmė ne tik koncertus Lietuvoje, bet ir pasirodymus Vakarų Europos, Azijos, Amerikos valstybėse, o savo gimtajame regione ji užrašinėjo dzūkų liaudies dainas, apeigas ir papročius.

 

Už nuopelnus puoselėjant tautosakos paveldą ir aktyvią kultūrinę veiklą Veronika Povilionienė apdovanota daugybe aukščiausių įvertinimų. 2008 m. jai įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, taip pat ji yra J. Basanavičiaus premijos laureatė ir apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Ši dainininkė yra ne tik atlikėja, bet ir ryški visuomenės veikėja, kuri nuolat akcentuoja tautinio paveldo ir šeimos vertybių svarbą.

 

Maištinga Siela

Knyga "Desperatiški veiksmai" Megan Nolan, "Raudonųjų skruzdžių amžius" Tania Pjankova, dainininkė Cher, Christina Aguilera, Nemunas

 

Nors jos memuarai „Cher“ buvo išleisti anglų kalba ir sulaukė didelio populiarumo, informacijos apie vertimą ir leidimą lietuvių kalba kol kas nėra viešai prieinama.

Vis dėlto, sekite Lietuvos leidyklų naujienas ir knygynų tinklalapius, nes jei tokie planai yra, informacija apie būsimas knygas dažniausiai pasirodo ten. Taip pat galite ieškoti naujienų apie Cher gerbėjų forumuose ar socialiniuose tinkluose, kur galbūt bus dalijamasi neoficialia informacija.

* 

Megan Nolan romanas „Desperatiški veiksmai“ (angl. Acts of Desperation), išleistas 2021 metais, sulaukė didelio tarptautinio dėmesio ir įvairių vertinimų. Daugelis kritikų pabrėžė atvirą ir bekompromisį autorės požiūrį į sudėtingus meilės, priklausomybės, savigarbos ir moters patirties klausimus.

Knyga dažnai lyginama su Sally Rooney kūryba dėl panašaus intymumo ir jausmų niuansų nagrinėjimo, tačiau nemažai apžvalgininkų teigė, kad Nolan nagrinėjamos temos yra skaudesnės ir radikalesnės. Ypač buvo akcentuojamas pagrindinės veikėjos portretas – jos pažeidžiamumas, destruktyvūs santykiai ir vidinė kova. Kritikai atkreipė dėmesį į autorės gebėjimą perteikti tamsiąją meilės pusę, priklausomybę nuo kito žmogaus ir savęs naikinimą vardan meilės troškimo.

Vis dėlto, kai kurie skaitytojai ir kritikai galėjo rasti pagrindinę veikėją erzinančia ar sunkiai suprantama dėl jos pasirinkimų ir pasyvumo. Tačiau net ir šie vertinimai dažnai pripažindavo Nolan prozos jėgą ir gebėjimą provokuoti diskusiją apie sudėtingas šiuolaikinių santykių realijas. Apskritai, "Desperatiški veiksmai" buvo įvertintas kaip drąsus, įžvalgus ir emociškai intensyvus romanas, įtvirtinęs Megan Nolan kaip talentingą ir perspektyvią šiuolaikinę rašytoją.

M. S.

Žurnalas "Nemunas" 2025 (kovas, balandis): aktorė Viktorija Kuodytė, dirigentė Giedrė Šlekytė

 

Viktorija Kuodytė yra viena ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos teatro ir kino aktorių. Gimusi 1970 m. Vilniuje, ji 1994 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar būdama studentė, pradėjo vaidinti Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, kurie tapo svarbiu jos kūrybinio kelio pradžios tašku ir lėmė ilgalaikį bendradarbiavimą.

Per savo karjerą V. Kuodytė sukūrė įsimintinų vaidmenų įvairiuose Lietuvos teatruose, tokiuose kaip „Meno fortas“, Kauno valstybinis dramos teatras ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, o nuo 2011 m. yra Vilniaus Jaunimo teatro trupės narė. Jos talentas ir universalumas atsiskleidė tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikiniuose pastatymuose, kuriuose ji įkūnijo sudėtingus ir įvairiaplanius personažus. Aktorės darbai teatre pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, įskaitant „Kristoforus“ statulėles už geriausius moters vaidmenis.

Be teatro, Viktorija Kuodytė taip pat yra aktyvi kino aktorė, vaidinusi įvairiuose lietuviškuose ir tarptautiniuose filmuose. Jos sukurtus vaidmenis kine kritikai ir žiūrovai vertina už gilumą ir įtaigumą. Nuo 2006 m. V. Kuodytė taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, profesorė, perduodanti savo patirtį ir žinias jaunajai aktorių kartai. 2019 m. aktorė buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.

Giedrė Šlekytė yra talentinga ir tarptautinį pripažinimą pelniusi dirigentė, kilusi iš Lietuvos. Muzikinį išsilavinimą ji pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, o vėliau studijavo dirigavimą Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje bei Ciuricho menų universitete.

Jos profesionali karjera sparčiai kilo po sėkmingo dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose. G. Šlekytė yra Tarptautinio Malko jaunųjų dirigentų konkurso Kopenhagoje laureatė. 2015 metais ji buvo nominuota Zalcburgo festivalio jaunųjų dirigentų apdovanojimui, o 2018 metais – "Metų naujoko" kategorijoje Tarptautiniuose operos apdovanojimuose.

Dirigentė aktyviai koncertuoja su įvairiais orkestrais Europoje ir už jos ribų. Ji yra dirigavusi tokiuose žymiuose teatruose kaip Ciuricho opera, Frankfurto opera ir kituose. G. Šlekytė taip pat yra aktyvi lietuvių muzikos ambasadorė, atliekanti lietuvių kompozitorių kūrinius įvairiose šalyse.

Maištinga Siela

Leidiniai: "Šiaurės Atėnai", "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Dalia Staponkutė "Vivat Regina!")

 

Sveiki,

 

Tik vasario mėnesį,

Gerokai jau atslūgus šventėms,

Sumirksėjau

Tyrinėdamas pirkinių čekį.

 

Nuo kada „Nemunas“ už 7 eurus?

 

Kada? Kada? Kada?

 

Kultūrinė spauda ir vėl pabrango.

Kaip sviestas, margarinas, grybai, uogos.

 

Kaip ir bilietai į Kino pavasarį,

Vilniaus viešasis,

Kaip ir paukščių dainos medžiuose,

Kaip ir viskas šiam pasauly.

 

Jau pabrango.

 

Tik kad ne vienodai.

Už kiaulienos kilogramą sumokėjau 3,50.

Už „Literatūra ir meną“ – 4 eurus.

(Dar euras ir bus tiek, kiek pernai dar gruodį

Kvadratinė „Nemuno“ plytelė).

 

Prabangioj šaly –

Prabangi kultūra,

Tik ją rašantys ir kuriantys

Kaip už kiaulienos paršą.

 

Maištinga Siela

Hiperbolė, vinilinė plokštelė "Pamiršk mane" (1991), knygos Gatopardas, Raudonio gatvė, Prakeiktos žudikės, Jurga Šeduikytė, Žurnalas "Nemunas"

 

*

Hiperbolės vinilinė plokštelė „Pamiršk mane“, išleista 1991 m., yra reikšmingas lietuviško roko istorijos artefaktas. Tai geriausių grupės dainų rinkinys, pasirodęs svarbiu Lietuvos istorijos momentu – po nepriklausomybės atkūrimo, ir tapo vienu pirmųjų lietuviško roko įrašų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje. Plokštelėje skamba tokie hitai kaip „Pamiršk mane“, „Sugrįžk“ ir „Aš dar dainuosiu“, kurie yra tapę lietuviško roko klasika. Šis įrašas taip pat žymi „Zona Records“, vienos pirmųjų nepriklausomų įrašų kompanijų Lietuvoje, pradžią, ir yra svarbus dokumentas, liudijantis to meto lietuviško roko scenos raidą.

**

Roberto Bolaño rinkinys „Prakeiktos žudikės“ jo kūryboje atlieka svarbų vaidmenį, nes atskleidžia rašytojo polinkį į marginalų, atstumtųjų pasaulį, kuriame susipina smurtas, nusivylimas ir desperacija. Šios novelės, kaip ir didieji jo romanai, nagrinėja tamsiąsias žmogaus prigimties puses, atskleidžia Lotynų Amerikos visuomenės problemas ir nepaliaujamą literatūrinį eksperimentavimą. Knyga, kupina netikėtų siužeto posūkių, siurrealistinių vaizdų ir poetiškos kalbos, parodo Bolaño gebėjimą sukurti savitą ir įtaigų literatūrinį pasaulį, kuriame realybė susipina su fikcija.

***

Shuang Xuetao romanas „Raudonio gatvė“ atskleidžia šiuolaikinės Kinijos visuomenės prieštaravimus ir socialinę atskirtį per intymias ir dažnai tamsias veikėjų patirtis. Autorius meistriškai vaizduoja pramoninio Šenjango miesto nykumą ir jo gyventojų, įstrigusių tarp praeities ir dabarties, likimus. Romane gvildenamos tokios temos kaip prarasta jaunystė, nostalgija, socialinė nelygybė ir individo kova su modernizacijos keliamais iššūkiais. Xuetao subtiliai pina asmenines istorijas su platesniu visuomeniniu kontekstu, kurdamas įtaigų ir niūroką portretą Kinijos, kuri patiria greitus ekonominius pokyčius, tačiau kartu susiduria su egzistencinėmis ir moralinėmis dilemomis. „Raudonio gatvė“ yra ne tik kronika apie materialinę gerovę siekiančią visuomenę, bet ir gilus žvilgsnis į žmonių vidinį pasaulį, kuriame susiduria viltis ir nusivylimas.

****

Giuseppe Tomasi di Lampedusa romanas „Gatopardas“ (it. Il Gattopardo) yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir gili meditacija apie laiką, pokyčius ir aristokratijos nykimą. Romane vaizduojamas XIX a. vidurio Sicilijos visuomenės perėjimas nuo feodalinės aristokratijos prie naujos, buržuazinės tvarkos. Don Fabrizio Corbera, Salinos princas, simbolizuoja senąją tvarką, kuri negali prisitaikyti prie Garibaldžio suvienytos Italijos. Šis romanas yra istorinis pasakojimas apie Italijos suvienijimą, kuris atskleidžia, kaip keitėsi visuomenė ir kaip senosios tradicijos nyko.

„Gatopardas“ yra gilus mąstymas apie laiko tėkmę ir neišvengiamą visų dalykų nykimą. Princas Salina suvokia, kad jo pasaulis nyksta, ir jis priima šį faktą su tam tikru stoicizmu. „Gatopardas“ nagrinėja praradimo, tradicijų nykimo ir naujo pasaulio gimimą. Lampedusa sukūrė įtaigų ir niuansuotą aristokratijos portretą, atskleisdamas jos stiprybes ir silpnybes. Princas Salina yra sudėtingas personažas, kuris yra ir didingas, ir tragiškas. Ši knyga taip pat nagrinėja etiką, šeimos pasididžiavimą ir viltis dėl ateities.

„Gatopardas“ yra laikomas vienu didžiausių XX a. Italijos romanų. Jo stilius yra turtingas ir poetiškas, o jo temos yra universalios ir laikui nepavaldžios. Giuseppe Tomasi di Lampedusa meistriškai sukuria įtikinamą ir autentišką pasaulį. Apibendrinant, „Leopardas“ yra daugiau nei tik istorinis romanas. Tai gilus ir elegiškas mąstymas apie laiką, pokyčius ir žmogaus prigimtį.

*****

Žurnalas „Nemunas“ Lietuvai reikšmingas kaip ilgametis kultūros ir meno leidinys, leidžiamas nuo 1967 m. Kaune. Per savo gyvavimo laikotarpį, nepaisant politinių ir socialinių permainų, „Nemunas“ išliko svarbiu intelektualinės minties ir kūrybinės raiškos forumu, kuriame buvo publikuojami žymiausių Lietuvos rašytojų, poetų, menininkų kūriniai, literatūros kritikos straipsniai, kultūros apžvalgos. Jis atliko svarbų vaidmenį formuojant ir palaikant tautinę savimonę, skatinant kultūrinį dialogą ir pristatant lietuvių kultūrą pasauliui. „Nemunas“ yra neatsiejama Lietuvos kultūros istorijos dalis, liudijanti šalies intelektualinį ir meninį gyvybingumą.

Maištinga Siela

Laikraštis "Šiaurės Atėnai", knygos "Gatopardas", "Moneta ir labirintas", žurnalas "Nemunas"

 

Sveiki,

 

Paprastai neperku „Šiaurės Atėnų“, bet pravartau kokiame prekybos centre. Vis prisimenu vaizdus, kaip šio leidinio redaktorė Giedrė Kazlauskaitė važiuoja Vilniaus centre ant dviračio, vilkėdama sportines spalvotas tampres. Šįkart tiek daug mažų jos apžvalgų apie paauglių ir suaugusiųjų literatūrą, kad ėmiau ir nusipirkau! Suskaičiau visus vienu prisėdimu ir suabejojau, ar man beverta rašyta ilgas recenzijas ir knygų apžvalgas, kai galima šitaip paprastai ir lakoniškai keliais sakiniais nusakyti vieną knygos aspektą ir duoti užuominą – patiko ar nepatiko, verta ar neverta skaityti.

 

P. S. Suintrigavo Virginijos Kulvinskaitės pristatomos trumposios prozos knygos.

 

Maištinga Siela

Šeštadienis: Literatūra ir menas (Pajūris), Kultūros barai, Nemunas, Leon Somov ir Jazzu - Lees and Seas

 

Sveiki,

Šeštadienis! Miegas iki pietų, kava, lėti ritualai, tempimo ir jogos pratimai, vonia, skutimasis ir kulnų grandymas. Jazminai jau po langais beveik nužydėjo ir idealus oras, kai nėra tvankumos ir karščio – ar gali būti kas idealiau, nei idealios lietuviškos vasaros? Taip, dar puiki jausminga muzika bei kultūriniai leidiniai, „apsirengę“ vasariškai, kurie visą savaitę ant sofutės pralaukė, kol bus laisvo laiko juos pavartyti ir paskaitinėti.

Nepaliauju galvoti apie savo gyvenimo kokybės gerinimą ir dėjimą tam pastangų, atsisakant sunkio ir liūdesio, kuris dažnai man labai būdingas. Vedžiau kurį laiką čia viešą pozityvumo dienoraštį ir jis tikrai retkarčiais veikdavo, matyt, reikėtų visgi prie jo kaip nors sugrįžti, labiau koncentruotis į sąmoningą veiksmą. Tai nuskausmina, kitaip sakant, nuima egzistencinį skausmą ir jos dar sudėtingesnę daugybos lentelę kaip koks ibuprofenas.

Maištinga Siela

2023 m. rugsėjis, kultūrinė spauda: laikraštis Šiaurės Atėnai, žurnalas Nemunas, Literatūra ir menas, Kultūros barai

 

Labi,

 

Šiandien prisiminiau kultūrinę spaudą, nuo kurios retsykiais dėl laiko stokos, o kartais ir nuovargio atitolstu (neįmanoma visko besuskaityti). Anksčiau dažniau šeštadieniai susipirkdavau kultūrinę spaudą – „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“, „Kultūros barus“ ir „Literatūrą ir meną“ – ir savaitgalio rytas su kava lovoje būdavo ilgas. Dažnai tam lyg ir ūpo nebėra, kovido ir karo užaštrinimo temos išstūmė, lyg ir sugriovė tam tikrą įsivaizdavimą, jog pasaulis laikosi ant kultūros pamatų. Ne, nesilaiko, jis laikosi iš šviesuolių idėjų pasiaukojimo, o karui kultūra nereikalinga, tačiau šiandien pagalvojau, jog pasiilgau to ritualo ir vėl. Ne, ne dėl to, kad kultūra išgelbės pasaulį, ne dėl to, kad dar vienas straipsnis ir interviu mane kaip nors keis ir pakeis, bet dėl atsipalaidavimo ir lėto mintijimo. Juk šiandien visą dieną ūkanotai graži, vėsi, vietomis darganota. Nusipelnėme rudens.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros barai, A. Kristof "Vakar", Nemunas, V.Despentes "Vernonas Subutexas 3", Dr. Agnė Kajackaitė "Wo/Men"

 

Sveiki,

 

Maniau, kad jau per pastaruosius metus pavyko išguiti iš savo gyvenimo tą keistą įprotį pirkti kultūrinę spaudą. Dažniausiai net nebelieka laiko ne tik suskaityti įdomiausius straipsnius, bet dar net išvis neatsiverčiu, todėl leidiniai kaupiasi stirtomis, ir galvoju, gal vieną dieną parduoti... Bet vasara, atostogos, galvoju, gal tikrai pavyks rasti laiko „Kultūros barams“ ir „Nemunui“. O ką jau sakyti apie karštas „Baltų lankų“ knygas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lina Simutytė. Apsakymas "Semper Idem": upė nebūtinai žudikė

Sveiki,

Taip ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“ (iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“ (Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.

Nežinau, ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti. Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį, netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.

Iš pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį, pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo, plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas, neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos Tumasonytės tekstais.

Jutui labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.

Lina Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis. Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t. Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu, tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu. Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno suvokimo, prie kito. Visada taip pat.

Jūsų Maištinga Siela

Kosminė žurnalo "Nemunas" prenumeratos reklama

 

Sveiki,

Kokiam kosmose bebūtum, prenumeruok!

Kai pirmąkart pamačiau mėnesinio žurnalo „Nemunas“ prenumeratos kosminę reklamą, nesupratau, kad tai reklama. Pamaniau, kad kokia tiesiog meninių fotografijų paroda, apipavidalinta kaip tyčia senyvais žmonėmis dėl šventos kovos su visuomenę persmelkta jaunystės kulto idėja, kuri, tiesą sakant, pamažu išgyvena saulėlydį ir pradedama socialiai instaliuoti, kad ir pagyvenęs žmogus yra vis dar veiklus ir įdomus žmogus.

Bet tai kokia ramybė skaityti „Nemuną“ ir bumbsint troleibuse ant paskutinės sėdynės galvoti, jog keliauji į Marsą ar Kentrauro Proximą. Šmaikštu, originalu ir patrauklu! Tiesa, 2023 pirmajame numeryje rasite ir atvirutę su vienu iš kosminių herojų. Manoji atvirutė jau prirašyta.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "Nemunas" 1988, Nr. 10: Arvydas Sabonis, Rolandas Šimulis, Gintaras Patackas

 Sveiki,

Tas, kas nuosekliau seka „Maištingos sielos“ saitą, tikriausiai žino mano meilę meno krypties leidiniui „Nemunas“, kuris per ilgus dešimtmečius ne kartą pakeitė ne tik savo išvaizdą, bet ir turinį. Žinote, kas man patinka senų knygų, leidinių  ir sendaikčių krautuvėlėse? Atsitiktinumai. Viename Vilniaus „Keistokos“ knygynėlyje prie stoties rajone yra didelės stirtos tarybinių laikų žurnalų. Išsitraukiau atsitiktinai „Nemuno“ 1988 metų spalio mėnesio numerį. Tai laikas, pagalvojau, kai Lietuvoje dėjosi įdomūs dalykai, o aš pats tebuvau tuo metu vaisiaus stadijoje, todėl man šis laikotarpis labai įdomus.

Šiame numeryje labai išdidžiai pristatomas Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis, Gintaro Patacko poezija ir dar daug kitų dalykų, kurie anuomet buvo labai skaitomi ir dalijamasi su kitais, nes nebuvome išlepę nuo informacijos pertekliaus. Visgi mane labiausiai nustebino negirdėto Rolando Šimulio fotografijos sovietinės armijos tema. Šiems puslapiams, tiesą sakant, jų nespalvotoms fotografijoms, skyriau daugiausia dėmesio, nes... Fotografijos ir nejaukios, ir keistos, ir savaip atpažįstamos iš to meto kino juostų ir pasakojimų. Dalijuosi.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "Nemunas": Eglė Ridikaitė (Nr. 2022, 1)

 

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo prielankumą leidiniui „Nemunas“. Kaip jis man patinka! Kaskart radęs ten įdėtą atviruką, galvoju, kad neturiu kam jo nusiųsti ir ką jame parašyti. Tačiau šįkart mane sužavėjo menininkės Eglės Ridikaitės darbai publikacijos žurnale. Turiu rasti priežastį, kam nusiųsti! Ypač tie seno miesto grindiniai, išdilusios ir išblukusios plytelės. Atrodo, kas čia tokio, o per tai kalba miestas, jo istorija, ateina mūsų suvokimas, ant ko vaikštome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Erika Drungytė apie žurnalo "Nemunas" reikšmę

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo susižavėjimą Kauno žurnalu „Nemunas“, kuris tapo jau keleri paskutinieji metai mano mėnesiniu savotišku privalomuoju pirkiniu. Įsimesti „Nemuną“ prekybos centre šalia bananų, ar apelsinų, ar vyno butelio, ar nukainuotų kojinių ir jautiesi laimingas. Štai neseniai rašytoja Jurga Tumasonytė kalbino vyriausiąją „Nemuno“ redaktorę, vertėją ir poetę Eriką Drungytę, kuri pasidalijo savo santykiu su „Nemunu“.

 

Kažkur kaime iš tikrųjų yra skylamušiu išmušti ir susegti mano mamos kaupti sovietiniai „Nemunai“. Pavartęs nustėrau – kiek juose erotikos! Šių dienų „Nemunas“ nepaprastai geras, kokybiškas, įdomus, spalvotas. Neturintis analogiškų leidinių Lietuvoje. 1989 metais „Nemuno“ tiražas siekė net 70 tūkstančių egzempliorių!

 

Visą interviu su Erika Drungyte galite perskaityti straipsnyje: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Keturakis apie socialinę distanciją, suomius ir laimę

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos citata priklauso Sauliui Keturakiui iš jo publikuoto „Nemune“ (Nr. 10, 2020) straipsnio „Socialinė distancija, arba elkimės kaip suomių rašytojai“. Saulius Keturakis šiame straipsnyje apžvelgia garsių praeityje buvusių rašytojų manifestus, kūrinius, kuriuose skelbiama apie žmogaus egzistavimo realybę nebendraujant ir išlaikant distanciją. Vienas įdomiausių pavyzdžių E. M. Forsterio tekstas „Mašina sustoja“ bei J. Austen laiškai.

Galiausiai teksto pabaigoje pateikiama netikėtai ironiškas laimės receptas – būkime suomiais, kurie konservatyvūs, vieniši, nelinkę bendrauti. Suomiai laimingiausia pasaulio tauta (vis dar nežinau, kaip tas laimingumas nustatomas), nes kai nebendrauji su kitais, tai ir problemų neturi. Kaip tai tinka COVID-19 atveju. Kažin, kiek užsikrėtusių suomių?

Jūsų Maištinga Siela

Literatūra ir menas, Nemunas, Nina Simone - rugsėjo savaitgalio skaitiniai ir muzika

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką skaitote ilgais šeštadienio rytais? Aš, pavyzdžiui, stengiuosi atsigriebti ilgas miego trūkumo valandas iš darbo dienų ir ilgai vartytis lovoje su periodiniais leidiniais. Šį rytą prie kavos skaitinėjau naujausią rugsėjo mėnesį kultūrinį leidinį „Nemunas“, kuriame naujausias Liutauro Degėsio interviu. Taip pat skaitinėju „Literatūra ir menas“, kuris, kaip teigia autoriai, pirmąkart apskritai Lietuvos periodikos istorijoje išleistas su trimis skirtingais viršeliais. Maniškis iš tų rijų yra būtent toks, kokį matote fotografijoje.

 

Laikas ir šiltas rugsėjis slenka, pas mane groja Nina Simon vinilinė plokštelė, jos pirštai lakioja per pianino klavišus ir atrodo tykus ir lėtas džiazas. Tiesiog tobulas šeštadienis!

 

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas Nemunas: elegancija, išskirtinis leidinys, patrauklus dizainas, turtingas turinys

Sveiki,

Paskutiniu metu esu susižavėjęs kultūros žurnalu „Nemunas“. Net nepastebėjau, kada jis pakeitė savo išvaizdą, gal prieš tris metus, gal ir seniau, tačiau koks patrauklus dizainas ir kokybė! Vyriausioji redaktorė Erika Drungytė irgi puiki! Ir viskas šiame leidinyje taip puiku, pradedant nuo vizualaus kas mėnesį pasirodančio vis kito viršelio, ant kurio vaizduojami garsūs menininkai ir viduje esančios atvirutės.

Paskutiniame numeryje tiesiog nebegalėjau atsitraukti nuo straipsnio apie čekų menininką Alfons Mucha ir apie jo meną, apie kurį rašo Eglė Petreikienė, ir tą puikų atviruką. Labai patinka, kad „Nemunas“ negaili per visą puslapį vaizduoti meno kūrinių, tarsi tampa ne tik straipsnių, interviu žurnalu, bet ir skoningu katalogu. Sakyčiau, toks leidinys mirtinai reikalingas Lietuvai, netgi „Kultūros barai“, „Metai“ ar „Literatūra ir menas“ negali sau to leisti, o „Nemunas“ gali. Net nepastebėjau, kaip kaskart vis dairausi prie spaudos lentynos vis naujo numerio.

O Jūs ar skaitote „Nemuną“?

Jūsų Maištinga Siela