Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytoja Jurga Ivanauskaitė apie tai, kodėl iš poezijos perėjo į prozą, apie troškimą kurti kiną

 

Sveiki, skaitytojai!

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė teigė apie tai, kodėl ji iš poezijos patraukė prie prozos rašymo: „Aš nebetilpau į eilėraščio formą, nes norėjau pasakot ilgus siužetus. Svajojau studijuoti kino režisūrą, bet tais laikais tai buvo beveik neįmanoma, nes moterų Maskvoj į GIK-ą beveik nepriimdavo, o po vieną studentą iš Baltijos šalių priimdavo kas trečius metus, taigi moterį iš Baltijos šalių praktiškai kas dešimtus. Eilėraščiu „sukurti“ filmą man atrodė neįmanoma, dėl to pradėjau rašyt apsakymus, jie vis ilgėjo ir dabar kai pradedu romaną, taip įsibėgėju, kad negaliu sustot. Visą laiką žiūriu, kad neišsiplėsčiau iki kokių 600 puslapių ar dar daugiau. Dabar man sunku būtų grįžti prie novelės, nors Himalajuose, Tibete, man buvo tokių periodų, kai iš kažkur aukščiau atėjo eilėraščiai. Buvo 3-4 naktys, kai parašydavau po 20-30 ketureilių. Bet jų net nesiryžau savo vardu skelbti, nors išspausdinau knygoje Prarasta Pažadėtoji žemė.“

Maištinga Siela

Dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie alkoholį, svaigalus ir apie ribines patirtis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Stengiausi. Aš stengiausi patirti viską, kas yra bohema, kas yra įvairios kritinės, ribinės patirtys. Buvau dar gan naivi ir man atrodė, kad tai labai padeda kūrybai: jeigu kažko pats nepatyrei – niekad šito neaprašysi. <...> Taip gyvendama save labai išsėmiau. Priėjau kritinę ribą, kai daugiau būti bohemoje ir taip save draskyti, domėtis psichoanalize ir stengtis surasti savyje visas įmanomas patologijas, kurias turėjo Dostojevskis ar Nyčė... Tiesiog save išsėmiau, atėjo laikas kažkam visiškai kitam, naujam žingsniui.“ Jurga Ivanauskaitė

 

Kas iš menininkų nėra bandę jaunose dienose tai patirti? Išjausti pasaulį su visa jo juoduma ir nuopuoliais? Visgi reiktų atsargiai su eksperimentais ir neidealizuoti, nekoketuoti su alkoholiu, narkotikais ir panašiais dalykais, nes po to tai gali tapti ir viso gyvenimo tragedija. Visgi J. Ivanauskaitei devintajame dešimtmetyje nenuskendo, o priešingai – pasuko dvasinių ieškojimų keliu.

 

Maištinga Siela

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė ant žurnalo "Stilius" viršelio (1998)

 

„Lietuvos ryto“ leidžiamas žurnalas „Stilius“ spausdindavo ne vieną interviu su Jurga Ivanauskaite, kuriame ji atvirai kalbėdavo apie savo patirtis. Pavyzdžiui, 1998 m. ji pasidalino įspūdžiais iš trečiosios kelionės po Indiją, pasakodama apie tai, kaip ten moterys vertinamos ir pastebimos, kas, jos nuomone, skyrėsi nuo to meto Lietuvos. Tokie interviu padėdavo skaitytojams geriau pažinti rašytojos asmenybę, suprasti jos įkvėpimo šaltinius ir požiūrį į pasaulį.

 

Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė nutolsta ir lapkričio 14 dieną sugrįžta!

 

Ei!

 

Kiaurus metus negalvoju apie Jurgą Ivanauskaitę, kažkada padariusią man didelę įtaką. Bet šast – lapkričio 14 diena ir ji ateina, grįžta. Vakar prieš užmiegant apie ją pagalvojau, nevalyvai, kažkaip... ir paskaičiavau, o kada jos tas gimtadienis, kurio anksčiau nepraleisdavau neprisiminęs. Ogi rytoj, t. y. jau šiandien! Vadinasi, tam tikri prisiminimai iškyla net tada, kai išvis negalvoji, net pamiršti. Ar neįdomi toji mūsų pasąmonė? Lapkritis. Skorpionai. Raudona spalva. Paskutinieji lapai. Dvasingumas. Štai su kuo asocijuojasi lapkritis. Ir vis dar taip.

 

Maištinga Siela

Knyga: Akvilina Cicėnaitė "Anglų kalbos žodynas"

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

„Įvykiai praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro (p. 249).“

Sveiki, knygų skaitytojai,

Naujausią Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės (g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A. Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė, jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra, manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos, ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be literatūrinio diplomo.

Prieš įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos pavadinimas labai tinka romanui.

Apie ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja, iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą, pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines pajautas.

Romano struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis. Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation, pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p. 159).“

Tiesa, nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės. Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“

Atrodo, kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.

Akvilina Cicėnaitė

Autorė romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę, nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p. 231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.

Bandydamas suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija, jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas, sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje (p. 274).“

Apie ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi, sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes, netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo, kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

„Galvoju, kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“

Ir atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.

Jūsų Maištinga Siela

Lina Simutytė. Apsakymas "Semper Idem": upė nebūtinai žudikė

Sveiki,

Taip ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“ (iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“ (Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.

Nežinau, ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti. Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį, netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.

Iš pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį, pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo, plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas, neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos Tumasonytės tekstais.

Jutui labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.

Lina Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis. Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t. Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu, tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu. Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno suvokimo, prie kito. Visada taip pat.

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė būtų pasitikusi 60 metų jubiliejų

 Sveiki,

 

Negalėjau nepadaryti šio įrašo. Kažkokia prievolė, net nepadoru nepaminėti Jurgos Ivanauskaitės, kuriai šiandien būtų sukakę 60 metų. 60 metų! Man ji tikriausiai ir liks 45 metų raudonplaukė keliautoja, pasilikusi tose nuotraukose ir atgalinių knygų viršelių fotografijose. Kur ji dabar yra? Toji Jurga, kuriai nebuvo lygių. Ikona. Stebukladarė. Išmintinga ragana.

 

Nieko nenoriu kalbėti. Jau apie Jurgą tiek prikalbėta. Belieka byloti kitų žodžiais, tad dalijuosi leidyklos „Tyto alba“ internetiniame facebook sienoje pasidalytų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų mintimis apie ją.

 

Rimantas Kmita

Gabija Grušaitė

Rimvydas Stankevičius

Renata Šerelytė

Agnė Žagrakalytė

Giedrė Kazlauskaitė

Aušra Kaziliūnaitė

Kristina Sabaliauskaitė

Laura Sintija Černiauskaitė

Gintaras Bleizgys

Lina Simutytė

Jurga Tumasonytė

Mindaugas Nastaravičius

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Baranova apie mąstymo pokyčius visuomenėje per J. Ivanauskaitės asmenybę

 Sveiki,

 

Vakar, jau įsirangius į patalus su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją, galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų skaidriau toliau eiti savo keliu.

 

Visgi galvojau, kokią J. Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008), kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą, vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų, jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi. Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.

 

Šviesos kelionės jai. Ji buvo puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė. Novelė "Pakalnučių metai", 1981.

 Pakalnučių metai

 

Pakalnutės nužydėjo

Nuo geltono šiaurės vėjo.

Švytintis raudonas kūnas

Dangumi triskart praskriejo.

Senas aklas marių paukštis

Savo maldą man šnabždėjo, -

 

deklamavo Saulius, grakščiais, pantomimos ištreniruotais žingsniais stypčiodamas pakele. Jo patraukliame šaltų bruožų veide sklandė ištisas spiečius pačių netikėčiausių išraiškų. Saulius nusiėmė akinius, ir jo žvilgsnis tapo ypač aštrus, keista, kaip palietęs kokį daiktą neperrėždavo jo pusiau. Saulius buvo mūsų kompanijos idėjinis vadas, jį besąlygiškai garbinome, nevargindami savęs klausimais, kuo gi jis mus traukia. Penkiolikmetis Danas ištikimai šlepseno šalia Sauliaus. Jis - jauniausias iš mūsų, todėl turėjo tam tikrų privilegijų. Sakykime, jam buvo leidžiama žavėtis Džeku Kerua- ku, kai kiti gilinosi į dzenbudizmo apologetus ir Dostojevskį. Danas net išsikovojo teisę kalbėti apie tai, ką veiktų tapęs milijonieriumi ar roko žvaigžde. Vienintelė mūsų kompanijos „mis“ - Vilija - ėjo nenuleisdama akių nuo Sauliaus (tikriausiai nereikia aiškinti priežasties) ir todėl nuolatos kniubo. Na o aš nenuleidau akių nuo Vilės. Jei jūs ją pamatytumėt - pateisintumėt mano elgesį. Žinoma, jei jums patinka Holivudo žvaigždės, Renuaro ar Kustodijevo moterys, gal ir palaikytumėt mane bepročiu. Tačiau, turiu pasakyti, Vilė buvo tikras masalas vairuotojams. Kai ji atsistodavo vidury plento plevėsuodama raudonom drapanom, juodais plaukais ir smulkiais žydrais karoliukais, it koks augalas, iškirptas iš Makso Ernsto paveikslo, nė viena mašina nepralėkdavo pro šalį nesustojusi. (Prašau atleisti, kad vis kaišioju įžymybių pavardes!) Vilės veide, judesiuose, kalboje pulsavo sielos potvyniai ir atoslūgiai, kurie keitėsi kas akimirką ir juos buvo galima stebėti tiesiog nemirksint. Užtat aš buvau visų vairuotojų siaubas. Mano plikai skusta galva kažkodėl buvo įgavusi nemalonų pilkšvą atspalvį, o žalios galifė kelnės (jas radau savo dėdės palėpėje) amžinai plyšo nuo senatvės. Vilė turėjo jas adyti ir adyti.

Tikriausiai jau supratote: mes keliavome stabdydami pravažiuojančias mašinas. Kelionė sekėsi puikiai. Vakar anksti rytą išvykome iš Vilniaus, naktį praleidome Daugpilio autobusų stotyje ir štai dabar, apie pietus, buvome tik keliolika kilometrų nuo Pskovo. Taip, mes traukėme į Pskovą ir Novgorodą, baltą milijono cerkvių, varpų gaudesio karalystę.

 

Kai tas paukštis pračiulbėjo,

Pakalnutės nubyrėjo, -

toliau deklamavo Saulius.

 

Ir baisi geltona šmėkla

Prie manęs staiga priėjo, -

 

užbaigiau aš ir prikandau liežuvį.

- Romai, tu amžinai iš visko tyčiojies, - sumurmėjo Vilė.

Paskutinius dešimt kilometrų mes, tikriau - Saulius, nutarėme kulniuoti pėsčiomis. Buvo puikus metas, pati birželio pradžia, kai pirmasis griaustinis sprogdina debesis ir papila žemėn pasiutusią žalumą. Ta žaluma iki kraštų užpildė erdvę mumyse ir aplink mus.

 

Pakalnutės nužydėjo,

Cerkvėse varpai skambėjo!

 

Aš nebetrikdžiau poetiškos mūsų kompanijos nuotaikos, juo labiau kad pakalnučių aplinkui tikrai buvo stulbinamai daug. Jos augo abipus plento, stangrių vėsių lapų beveik nesimatė, vien balti marmuriniai žiedeliai.

Pirmoji į pakalnutes įpuolė Vilė ir ėmė jas su neapsakomu azartu rauti. Paskui ją - Danas, kuris buvo ištikimas „gėlių vaikų“ tradicijoms. Saulius valandėlę dvejojo (tikriausiai mąstė, ką apie tai byloja dzen estetika), bet irgi nusimovė batus ir įbrido tarsi į pieno šaltinį. Pakalnutės buvo tokios tobulos, nuo jų sklindanti vėsa - tokia gundanti, jog ir aš įplaukiau kvapion augalijon. Džiūgavom it maži kumeliukai, išleisti palaigyti į pievą.

Vilija staiga šūktelėjo ir paslika nėrė į pačią baltų gėlyčių tankmę. Man tai buvo panašu į maudymąsi šampane, paniekinamai išsiviepiau. Tačiau kai Saulius su Danu atsisėdo pakalnutėse, aš, žinoma, pasekiau jų pavyzdžiu. Tarp mūsų it koks užklydęs angelas sklandė pakalnučių kvapas.

Saulius atsigulė, o Vilė ėmė raškyti pakalnutes ir krauti jam ant veido. Žiūrėjau, kaip žiedai juda nuo virpančių akių vokų ir besiskleidžiančios šypsenos.

- Kodėl tavo žmona nevažiavo su mumis? Jai čia taip patiktų, - pasakė Vilė, nubraukdama pakalnutes Sauliui nuo veido ir uždedama delną jam ant kaktos.

- Man rodos, jau daug kartų aiškinau. Ji dirba, rašo disertaciją. Ir, beje, tai dar nereiškia, kad jos nėra su mumis.

Ko gero, paties svarbiausio jums nepapasakojau! Sauliaus žmona! Būdamas vienuoliktoje klasėje, Saulius kažkokioje brošiūroje perskaitė, jog Buriatuos ATSR yra budistų. Jis susiskolino iš mūsų pinigų ir vienas - prieš pat egzaminus - išvažiavo pasižiūrėti šventojo Alchanajaus kalno ir stebuklingojo Aršano šaltinio. O sugrįžo... su žmona, dešimčia metų už save vyresne, tačiau jos tėvai, seneliai ir proseneliai buvo tikrų tikriausi budistai! Jos vardas buvo Cagansa- ra - „baltasis mėnuo“! Ji buvo graži, egzotiška, pikantiška, ekscentriška, temperamentinga... tačiau visai nesidomėjo budizmu! Mums visiems atrodė, kad Saulius klaikiausiai apsigavo. Jos intelektas buvo be kraštų, ji domėjosi semantika, politika, parapsichologija, archeologija, antropologija, fizionomika, egzobiologija, piešė plakatus ir rašė eilėraščius, dainas, pjeses, raginančias kovoti už taiką. Saulius, visiškai apolitiškas ir „įtūžęs“ ant pasaulio vaikas, mūsų akyse per kelis mėnesius tapo vyru, skelbiančiu meilę žmonėms, pacifistines idėjas, nuoširdžiai sielvartaujančiu dėl įvykių PAR ar Olsteryje.

Mūsų mokyklos ansamblyje jis ėmė groti politinių dainų melodijas. Nuodugniai žinojo, kas vyksta Salvadore ar Kuveite. Įstojo į žurnalistiką, nors buvo svajojęs apie tapybą.

Visi buvo priblokšti, bet ne taip lengva dievinamąjį Saulių nuversti nuo altoriaus! Neapykanta susitelkė ties vargše Cagansara (ji kartais motociklu atvažiuodavo pasiimti Sauliaus po paskaitų). Tačiau pyktis staiga kuo keisčiausiai virto susižavėjimu, labai greitai Cagansara tapo tokiu pat garbinamu objektu kaip ir Saulius. Dabar ji rašo disertaciją pritrenkiančiu pavadinimu: „Kultūros krizė ir totali filosofo atsakomybė“.

Saulius ir Cagansara gyvena drauge štai jau ketveri metai, ir jų meilei nėra ribų! Tiesa, prieš dvejus metus jiems gimė sūnus, Prusto garbei pavadintas Marseliu.

-Jūs taip mylit vienas kitą, kaip galit pakelti išsiskyrimą? - kažkokiu labai dirbtiniu balsu paklausė Vilija.

- Mes visą laiką kartu - ir ji, ir aš, ir Marselis, - pasakė Saulius įsikąsdamas pakalnutę. - Nesvarbu, kad mūsų materialūs apvalkalai ne visą laiką šalia. Aš jaučiu, kad jos meilė tarsi šilti vėjo gūsiai atsklinda iš kažkokių geltonų tolimų erdvių ir glosto mane ilgais, laike sustingstančiais prisilietimais...

- Tačiau, sprendžiant iš tavo žmonos pasakojimų, kūnas jums taip pat šį tą reiškia. Pati girdėjau ją sakant, jog absoliutus dviejų žmonių bendrumas įmanomas tik fizine prasme, - pareiškė Vilė. (Toji Cagansara tikrai papasakodavo labai intymių ir pikantiškų dalykėlių apie juodu su Sauliumi. Ir toli gražu ne prakilniu stiliumi...)

- Toji dvasinė jėga ir sielų žaidimai visoje jūsų fantastiškoje meilės istorijoje labai nedaug tereiškia, - tęsė Vilė. - Pakalbėk taip Froidui, ir jis pasakys, jog tai nieko daugiau, o tik nepatenkintas libido. Viskas gerokai paprasčiau, nei tu norėtum.

Aš žiūrėjau į Vilę ir mačiau, kaip jos veide blykčioja išgąstis. Žinojau, ji suvokia: užuot priartėjus prie Sauliaus, tolsta nuo jo, degindama tiltus ir statydama užtvaras. Žinojau, kad ji netiki nė vienu savo žodžiu. Pastebėjau, kaip išgąstis joje ėmė tiesiog nepakenčiamai spengti, kai išvydo Sauliaus akis tviskant liūdesiu, o ne pykčiu, ironija ar abejingumu (kaip dažniausiai mes įpratę gintis). Puikiausiai ją supratau. Pamenu, kartą Saulius man ilgai kalbėjo apie karą Vietname. Aš sėdėjau ir stengiausi dėtis visiškai abejingas politikai, apskritai - aplinkiniam pasauliui, tačiau nervingai tabaluojanti koja mane išdavė, kad daug mieliau pasiklausyčiau apie juodviejų su Cagansara naktinius žaidimus. Staiga Saulius išsiėmė kažkokią nuotrauką. Amerikiečių kareivis, laikydamas už kojų kelių mėnesių vietnamietį vaiką, teškia jį į milžinišką akmeninio Budos galvą. Salia jau guli keli kruvini kūneliai ir stovi nuogai išrengta tų vaikų motina. Prisimenu, su kažkokiu šlykščių godumu puolęs prie tos nuotraukos, pasakiau keletą pasibaisėtinai ciniškų žodelių. Pažvelgiau į Saulių, ir mane it verdančiu vandeniu nuplikė. Jo gražiame įkvėptame veide buvo tiek liūdesio ir nuostabos it mažo berniuko, staiga suvokusio, kad niekada nesuras stebuklingosios lazdelės ir nepajėgs skraidyti.

Dabar man irgi lyg kas už liežuvio timptelėjo.

- Vilė priklauso Saulių Mylinčių Vienišų Panelių Klubui. Kurioms pavyko su tavim praleisti naktelę kitą, tos pasakoja stulbinančius dalykus...

Kad nematyčiau Sauliaus veido, žiūrėjau, kaip oranžiniai Dano plaukai degte dega pakalnutėse.

- Aš juk puikiausiai žinau, kad jūs tokie nesate, kaip dabar norite atrodyti. Jūsų idėjos tos pačios kaip ir mano, kitaip jūs neįstengtumėt gyventi, - staiga prabilo Saulius. - Atsimenate Kanto kategoriškąjį imperatyvą? Žmogus daro gera, nes jis geras ir taurus iš esmės, nepriklausomai nei nuo tikslų, nei nuo aplinkybių. Jūs tiek energijos išeikvoja- te pykčio, sarkazmo priepuoliams, o galėtumėt gyventi vien gėriu, meile. Juk matau, kaip jūsų veiduose nervingai trūkčioja abejingumas, kai aš sakau, kad visi žmonės lygūs ne tik socialine, bet ir dvasine prasme, nesvarbu koks jų talentas, intelektas, mąstymo struktūra, kad didžiausias menas pasaulyje - mylėti žmones, o noras pirmauti ir mėgavimasis savo pranašumu tėra sielos skurdumo požymis.

- Bet klausyk, - įsiterpė Danas, - atsimeni Keruaką? Arba pankus? Juos nuskriaudė gyvenimas, ir jie savo pykčiu protestuoja prieš miesčioniją, - ir nuraudo pasakęs tokią „drąsią“ mintį.

- Pyktis ir nusivylimas - tai ne protestas, o konformizmas atvirkščiąja puse. Ir lietaus, ir saulės šviesos gyvenimas visiems dalija po lygiai. Yra amžinų šventų dalykų, kurie gali įlieti harmonijos ir gėrio net į labiausiai išdraskytas sielas. Japonų menas, Bacho muzika, Šagalo tapyba, net ir šios pakalnutės, - pasakė jis ir atsistojo, paskui tyliai pridūrė: - Žinoma, yra ir kitų dalykų - karai, prievarta, nelygybė, tačiau gana apie tai, jus ir taip verčia vemti nuo mano pamokslavimų.

- Bepigu tau taip kalbėti, - pareiškė Vilė, irgi atsistodama, - kai tau viskas gerai. Tu turi moterį, kuri tave myli ir kurią tu myli, jūs. turit žavingą vaiką. Apskritai visi tave myli, lengva ir tau visus mylėti. O aš? Aš myliu tave ir tai yra viskas, kuo aš egzistuoju. Jei tu staiga išnyktum, aš už- dusčiau, aš sprogčiau lyg patekus į vakuumą. Viską, ką aš darau, darau dėl tavęs: vaikščioju, miegu, valgau, skaitau, piešiu, galvoju, domiuosi, kas dedasi pasaulyje, stengiuosi būti gera kitiems. Tačiau aš žinau, jog tu myli tik ją, ir negaliu iš tavęs reikalauti, kad nors truputėlį domėtumeis manimi. Jei parpulčiau prieš tave ant kelių kaip prieš Dievą, tavo basas dulkinas pėdas savo ašarom numazgočiau, savo plaukais nu- šluostyčiau, jei susideginčiau tavo akivaizdoje, jei išsipjaus- tyčiau ant veido tavo vardą, tu vis tiek mylėtum ją, o ne mane, ir būtum absoliučiai teisus! - Vilė ūmai atsiklaupė ir apkabino jo kojas. Saulius įsitempė tarsi styga, paskui staigiai pasilenkęs pakėlė ją, priglaudė ir pabučiavo. Aš ir baisiausiai nuraudęs Danas stovėjome gniaužydami pakalnučių puokštes ir spoksojome į juos it kokie idiotai. Pagaliau aš tariau:

- Ak Vile Vile, ką tau pasakytų didysis Buda Sakjamuni! Savo prakalboje tu keliolika kartų pavartojai asmeninius įvardžius „aš“, „mano“, „man“ ir taip toliau!

-Tu vis tiek myli tik ją, - pasakė Vilė.

- Aš myliu visus, - atsakė Saulius, užsidėdamas akinius.

- Taip, žinoma. Tu myli visą žmoniją. Gal tikrai tavyje įsikūnijęs Buda? Aš visą savo meilę sukroviau ant tavo altoriaus, kitiems - nebeliko. Tu sakai, kad yra amžinos gėrio idėjos, o aš sakau, kad yra amžinos griaunančios jėgos. Jėgos, o ne idėjos. Kad ir karas. Visi nori taikos, bet kyla karas. Tai stichija. Tu ir tavo žmona savo gyvenimą skiriat kovai už taiką, tačiau tai tolygu šamano pastangom atitolinti uraganą ar žemės drebėjimą. Kokia nors estrados žvaigždė paaukoja savo koncerto lėšas badaujantiems Bangladešo vaikams, bet tai bandymas šaukštu išsemti jūrą. Tu sakai, jog myli visą žmoniją, bet niekuo negali padėti vienui vienam žmogui, kad ir man.

- Individo išgyventos kančios fakto negali nuplauti ištisas universalaus gėrio okeanas, yra pasakęs Santajana, - pareiškiau užsirūkydamas (jūs jau tikriausiai pastebėjote, kad esu visai kvaištelėjęs?).

- Kai praeina noras griauti, dingsta ir kančia. O tu be reikalo apsiriboji tokia meile. Man rodos, jei myli žmogų, myli jame visą pasaulį, visus šjnones. Nežinau, ar gali tikra meilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei meilė daro tave svetimą visam pasauliui, jei tolina nuo žmonių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manim, manęs nemyli. Tu myli kažką savyje, tačiau ne mane. Svarbu net ne meilės objektas, o jos ypatinga kokybė. Jei aš myliu žmogų, aš myliu jame visą žmoniją, visa, kas gyva, kartu ir save. Reikia susyti su aplinkiniu pasauliu taip, kad jaustum jį kaip savo dvynį. Užuot mėgavęsis savo kančia, turi užsimerkti ir sugebėti išgirsti, kaip iškalbingai gaudžia tyla. Ištirpti akimirkoje, įtraukdamas save į visatos ritmą, be jokios refleksijos, taip kaip mėnuo kad nesvarsto, ar atsispindėti jam ežero vandenyje, ar ne, - Saulius nutilo ir sukluso.

Iš netolimos gyvenvietės sklido keista nenusakoma muzika.

Pakalnučių glėbiais nešini, mes išėjome į kelią. Muzika tebeskambėjo. Mano pamėlusiai plikei toptelėjo, kad čia bus laidotuvių maršas. Ir tikrai, netrukus iš šunkelio į plentą išsuko laidotuvių procesija. Gavom įsimaišyti į juodai apsitaisiusių žmonių būrį. Jie slinko užtvindydami visą kelią, nepraleisdami mašinų, kurios įkyriai, nepagarbiai tūtavo. Velionį nešė atvirame karste. Mane apėmė keistas susižavėjimas. Netikėjau, jog tas mirusysis nemato pavasarinės laukų ir dangaus erdvės, paskutinįkart atsiveriančios prieš jo užmerktas akis. Vilė drąsiai priėjo prie karsto ir padėjo pakalnučių puokštę mirusiajam ant krūtinės. Pamačiau, kaip jos ranka staiga virptelėjo, o žvilgsnis sustingo ties velionio veidu. Arčiausia karsto ėjusi moteris stvėrė pakalnutes ir nusviedė žemėn.

- Нет, нет, голубушка, только не ландыши,- pasakė ji.

Vilija atšoko į šalį, įsikibdama Sauliui į ranką. Aiškiai mačiau, kad ji labai išsigandusi.

Prasidėjo visai keisti dalykai. Aš vilkausi nuošaly, nesi- maišydamas į tą juodą būrį, tačiau ir prie manęs priėjo kokių šešiolikos metų mergaitė ir atėmė pakalnučių puokštę.

- Не надо ландышей,-pasakė ji, braukdama sugniaužta sauja per gėles. Vienoje jos rankoje liko pliki stiebeliai, o kitoje - sauja smulkių baltų žiedų.

- Не надо слушать, как звенят эти колокола, - pasakė ji ir nuėjo, pabėrūsi baltus varpelius ant žemės.

Pažvelgiau į Saulių, Daną. Jų puokštės taip pat buvo atimtos, numestos ant žemės, sumaigytos.

Mes atsilikome nuo procesijos. Ji pasuko į šalį, kur pamiškėje stūksojo kapinės.

Vėl susėdome pakalnutėse, šalia kelio.

- Keisti papročiai, lyg Rubliovo laikais, - tarė Saulius, - kuo gi jiems užkliuvo tos pakalnutės?

- Nežinau, ar labai tu susižavėtum, - pasakiau, - jei tokie siaubūnai kaip mes ant mirusio tavo artimo užmestų pakelės žolių puokštę?

- Tai aišku. Ciagi provincija. Ką jie išmano? Jie apie bit- nikus, hipius, Keruaką ir visą kitą avangardą nė girdėti negirdėjo, - tikriausiai suprantate, jog taip pasakė Danas.

-Jie nei supyko, nei aprėkė. Tik labai mandagiai išplėšė tas gėles mums iš rankų, - sumurmėjo Saulius užsirūkydamas.

Vilė tylėjo. Paskui prisidegė nuo Sauliaus cigaretę.

- Sauliau, - prašneko labai tyliai, - aš buvau visai arti jo. Jo visas veidas, kaklas ir rankos nusėta smulkiom smulkiom žaizdelėm, lyg būtų adatom subadyta.

Mums tai nepasirodė keista. Ligų būna visokiausių.

Pavakare pasiekėm miestą. Prisiminiau, kaip kažkada Saulius mums pasakojo: „Jeigu kada keliausit į Pskovą, būtinai pasistenkit pirmą kartą įžengt į jį pavakare, kai dienos šviesą užlieja klampi prieblanda. Nesuskaičiuojamos baltos cerkvės, apgaubtos varpų gaudesio ir juodų klegančių paukščių, palengva sūpuodamosi, blykčiodamos variniais kupolais, staiga kyla į žalią dangų. Lygiai taip pat netikėtai, kaip pakilo, klesteli ant neaukštų kalniukų net neišguldydamos žolės. Tai įvyksta akimirksniu, jūs galite net nepastebėti, tik į veidą tvokstelės drėgnas vėjo šuoras - lyg iš milžiniško rūsio“.

Keletą valandų bastėmės po miestą, nuo cerkvės prie cerkvės. Prisipirkom varinių varpelių, plonyčių kvepiančių žvakių. Vilė ir Saulius kas penkios minutės bučiavosi. Bet paskui Saulių it kas būtų uždaręs į dėklą veidrodiniais stiklais. Mes jį matėm, o jis mūsų - ne.

Patraukėme į priemiesčius ieškoti nakvynės. Vėl miegoti stotyje nebesinorėjo, be to - paprasčiausiai buvom pasiilgę normalių žmonių (juk tarp mūsų tokių nebuvo). O šiame krašte žmonės - puikūs!

Vos išėjus iš miesto centro, vėl prasidėjo pakalnutės. Jos bolavo mėlynoje prieblandoje, it kas pievose būtų pridrabs- tęs kefyro. Gaivaus kvapo buvo sklidinas oras. Mes pavargo ше ir tylėjome. Tik Danas pasakė, jog mes visi esam bai- šiai mieli, tarsi nužengę iš „Dharmos bastūnų“ ar „Satori Paryžiuje“ puslapių. Aš bandžiau įsivaizduoti, ką dabar veikia mano mažoji sesutė Rasa (jai buvo tiek pat metų kiek ir Marseliui). Vilė ėjo įsmeigusi akis į Saulių, ir jos lūpos krutėjo.

Prasidėjo neaukšti mediniai priemiesčio namukai. Atsidarę vartelius, įžengėme į vieną kiemą. Jame, kaip ir daugelyje kitų, liepsnojo laužas. Kiemas buvo tiesiog užtvindytas nušienautomis pakalnutėmis. Prie laužo stovintis vyras rankose laikė dalgį. Mažas berniukas raudona vilnone kepuraite mėtė pakalnutes ugnin. Prie laužo gulėjo katinas. Priėjau jo paglostyti. Pasilenkiau ir išvydau, jog jis - negyvas. Visas nusėtas smulkiom žaizdelėm, lyg jį kas būtų subadęs vinimis ar adatomis.

Iš namo išėjo moteris su glėbiu pakalnučių. Paprašėme nakvynės. Mus priėmė, pavalgydino arbata su bulvėmis ir parodė visiškai tuščią kambarį. Jame nebuvo nė vieno daikto, tiktai keli pakalnučių lapai ant grindų. Suskardeno futbolo komentatoriaus balsas, kažkas už sienos žiūrėjo televizorių. Seimininkė davė mums kelias antklodes, turėjome ir savų. Su didžiausiu malonumu mes, ypač Danas, išsitiesė- me asloje.

- Если что-нибудь почувствуете, зовите нас. Спокойной ночи, ребята, - meiliai mus nužvelgė šeimininkė ir išėjo.

- Kiek mistikos, brangieji! - pasakiau. - Jei kas nakčia išvysite ties savim pasilenkusį vampyrą, šaukit, rėkit. Šių namų šeimininkė - įsikūnijęs kunigaikštis Drakula. Dabar jis žiūri televizorių, tačiau naktį, brangieji, naktį...

 - Naktį prasivers po mumis oranžinė praraja ir krisime jon, o paukščiai klyks, ir mums prieš akis prabėgs visi mūsų gyvenimai, nuo dabarties momento iki pradžių pradžios, - tarė Saulius.

Vilė atidarė langą ir prie rėmo rankenos pririšo mūsų varinius varpelius.

- Gal neatidarinėk, - Danas nejaukiai apsidairė. Jis pasiklojo savo užtiesalą tolimiausiame kampe.

Aš pasitiesiau milžinišką polietileno plėvę, lyg ketinčiau miegoti pelkės vidury. Atsigulėme ir šį kartą kažkodėl ne- žaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandininės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. Pamėginkit ir jūs kada prieš užmigdami. Seniai svajoju tokį dalykėlį įsirašyti į magnetofoną. Tačiau dabar visi tylėjo, nes tylėjo Saulius. Kartą jis sakė, jog nenorėtų, kad mes bendrautume tik žodžiais. Jis niekada nesipasakojo apie savo sielos laimėjimus.

Naktį pabudau nuo keisto jausmo: lyg kas adatėlėmis badytų man ranką, kurią laikiau padėjęs ant grindų. Oras buvo pilnas pakalnučių aromato ir vos girdimo tilindžiavimo. Maniau, jog kvapas sklinda pro langą, o skamba mūsų pirkti varpeliai. Tačiau skimbčiojimas nebuvo varinis, o aromatas buvo ne tik aplink mane, bet ir manyje.

Ūmai aštrus skausmas pervėrė man dešinę ranką. Atsimerkęs pakėliau galvą. Aplinkui - vien pakalnutės. Dešinįjį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau - kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. Aš pašokau ant kojų, nustėrau - mano draugai buvo sužydę pakalnutėmis. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skambančiais stiebeliais, jie negalėjo pajudėti. Mano basas pėdas badė nesmarkus skausmas - it uodo įkandimas. Pradėjau nesavu balsu šaukti.

Į kambarį įpuolė šeimininkė.

- Ах, это год, год ландышей, - vaitojo ji ir, prišokusi prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes.

Aš vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos jau buvo sužydėjusios) ir puoliau prie atviro lango. Į mane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys, aš loštelėjau, alkūne išmaliau stiklą. Atsisukęs išvydau, kaip pakalnutės ant Sauliaus kūno ėmė lėtai siūbuoti. Cagansara?

Iššokau pro langą ir pasileidau bėgti.

Jau minėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių metai galutinai išskyrė.

Norite, kad imčiau teisintis?

Prašom!

Luktelėkit, kažkas skambina į duris.

Tai Cagansara ir Marselis, abu su pakalnučių puokštėmis rankose...

 

1981