3 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Gabija Grušaitė, Francis M. Mandomore, Fernanda Melchor, Eglė Frank, Edourd Louis

 

Gabija Grušaitė yra viena iš išskirtinių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė ir scenaristė, gimusi 1987 metais Vilniuje. Jos kūryba pasižymi jautrumu, įžvalgumu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas asmenines ir socialines problemas, dažnai pasitelkiant autoironiją ir subtilų humorą. Grušaitės romanai ir pjesės yra žinomi dėl stiprių psichologinių portretų, giluminių apmąstymų apie tapatybę, priklausomybę, laisvę ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinius klausimus. Ji yra autorė, kuri drąsiai kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti jaunam, laisvam ir ieškančiam savęs pasaulyje, kuris nuolat kinta.

Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ (pasirodė 2020 metais, patikslinu, tai jau pakartotinis leidimas kitu viršeliu) yra kūrinys, kuris giliai nagrinėja šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio globalizuotame pasaulyje, dilemas, o LGBTQ temos jame yra įpintos natūraliai ir organiška. Nors romanas nėra išimtinai skirtas LGBTQ tematikai, jame ryškiai atsispindi įvairūs šios bendruomenės aspektus, atskleidžiantys personažų tapatybės paieškas, santykius ir vidinius konfliktus.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai matoma seksualinės tapatybės įvairovė ir jos priėmimas (arba nepriėmimas). Grušaitė kuria personažus, kurių seksualinė orientacija skiriasi nuo heteronormatyvinės, ir tai nėra pateikiama kaip problema ar nukrypimas, o kaip natūrali jų tapatybės dalis. Tai padeda normalizuoti LGBTQ patirtis ir parodyti, kad meilė, aistra ir santykiai neturi lyčių ar orientacijos apribojimų. Nors tiesioginių LGBTQ problemų, susijusių su diskriminacija, gali nebūti tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Édouard'o Louis romane, „Neišsipildymas“ vis tiek leidžia pajusti, kaip veikėjai bando atrasti savo vietą ir priimti savo seksualumą visuomenėje, kuri kartais dar vis stokoja atvirumo.

Antra, knyga tyrinėja santykių sudėtingumą, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Romano centre – jaunų žmonių, ieškančių artumo ir prasmės, santykiai. Grušaitė meistriškai narplioja emocinius ryšius, aistrą, išsiskyrimus, paieškas ir nusivylimus, kurie yra universalūs, bet LGBTQ kontekste įgyja papildomų niuansų. Knygoje kalbama apie emocinį „neišsipildymą“ – nuolatinį jausmą, kad kažko trūksta ar kad negalima pasiekti visiškos laimės ar pilnatvės. Šis neišsipildymo jausmas gali būti susijęs ir su LGBTQ asmenų patirtimis ieškant autentiškų santykių visuomenėje, kuri dar ne visada yra visiškai atvira ir priimanti.

Galiausiai, „Neišsipildymas“ prisideda prie LGBTQ matomumo ir normalizavimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gabija Grušaitė, įpindama LGBTQ temas į pagrindinį pasakojimą apie jaunosios kartos gyvenimą, padeda griauti tabu ir stereotipus, susijusius su seksualumu. Romane rodoma, kad įvairios seksualinės orientacijos yra tiesiog dalis šiuolaikinės visuomenės realybės, ir svarbiausia – tai, kaip žmonės ieško ryšio, meilės ir prasmės savo gyvenime. Tai yra svarbus indėlis į tolerancijos ir supratimo skatinimą.

Francis M. Mondomore yra britų mokslininkas, rašytojas ir istorikas, kurio pagrindinė tyrimų sritis apima seksualumo istoriją, ypač homoseksualumo raidą ir sampratą skirtingose kultūrose bei epochose. Jis yra žinomas dėl savo kruopščių istoriografinių darbų, kuriuose stengiamasi atskleisti kompleksinius visuomenės požiūrio į seksualumą pokyčius. Mondomore'o darbai dažnai prisideda prie platesnės diskusijos apie tapatybę, socialinę normą ir marginalizaciją, pasitelkiant išsamią istorinę analizę.

Francis M. Mondomore knyga „Homoseksualizmo prigimties istorija“ (orig. „A History of the Nature of Homosexuality“ arba panašus pavadinimas, dažniausiai „A History of Homosexuality“ arba „Homosexuality: A History“ – tikslų pavadinimą reikia patikrinti pagal konkretaus leidimo metaduomenis, tačiau esmė išlieka ta pati) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1996 metais. Ši knyga yra išsamus ir monumentalus tyrimas, skirtas homoseksualumo sampratos, suvokimo ir socialinio statuso evoliucijai Vakarų kultūroje nuo Antikos laikų iki moderniųjų amžių.

Knyga yra istorinis veikalas, nagrinėjantis, kaip homoseksualumas buvo suprantamas ir apibrėžiamas skirtingose epochose, pradedant Senovės Graikija ir Roma, kur homoseksualūs santykiai turėjo kitokią, dažnai socialiai priimtinesnę vietą nei vėlesniais laikotarpiais. Mondomore'as analizuoja perėjimą nuo Antikos laisvumo prie krikščioniškosios moralės diktuojamo pasmerkimo Viduramžiais, per Renesanso atgimimą ir Apšvietos epochos naujas sampratas. Jis detaliai nagrinėja, kaip homoseksualumas iš socialiai priimtino elgesio formos virto nuodėme, nusikaltimu, o vėliau – medicinine diagnoze.

Pagrindinė knygos idėja yra parodyti, kad homoseksualumo „prigimtis“ nėra statiška ar universali, bet yra socialiai ir kultūriškai konstruojama. Autorius teigia, kad tai, ką mes šiandien vadiname „homoseksualumu“, yra moderniosios epochos kūrinys, atsiradęs kartu su moksliniais, medicininiais ir teisiniais diskursais, kurie bandė apibrėžti, klasifikuoti ir dažnai kontroliuoti seksualinę tapatybę. Mondomore'as atskleidžia, kaip keitėsi terminologija (pvz., nuo „sodomitų“ iki „homoseksualų“), kaip evoliucionavo teisinė praktika ir kaip mokslas bandė „paaiškinti“ ar „išgydyti“ homoseksualumą. Knyga yra esminis šaltinis tiems, kurie domisi LGBTQ+ istorija ir platesne seksualumo sociologija.

Fernanda Melchor (gimusi 1982 m. Verakruze, Meksikoje) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų, pelniusi tarptautinį pripažinimą už savo drąsų ir bekompromisį literatūrinį stilių. Jos kūryba išsiskiria giliu įžvalgumu, brutaliu nuoširdumu ir gebėjimu be pagražinimų kalbėti apie visuomenės paribius, smurtą, skurdą bei išnaudojimą. Melchor dažnai pasitelkia tirštą, regionine tarme praturtintą kalbą, kuri sustiprina pasakojimo autentiškumą. Ji gilinasi į pažeidžiamų žmonių gyvenimus ir tiria socialines sistemos spragas, kurios veda į tragedijas, taip tapdama svarbiu balsu šiuolaikinėje literatūroje.

Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ (isp. „Temporada de huracanes“) yra šiurpi, intensyvi ir daugiaplanė istorija, kuri, nors ir nekoncentruoja tiesiogiai tik į LGBTQ temas, vis dėlto jas giliai įpina į savo brutalų naratyvą, atskleisdama svarbius aspektus apie seksualinę tapatybę ir jos marginalizavimą atšiaurioje aplinkoje. Knyga prasideda nuo tragiško translytės šamanės, žinomos kaip „Ragana“ (La Bruja), nužudymo. Būtent šis įvykis tampa centrine ašimi, aplink kurią pinasi kitų kaimelio gyventojų istorijos, atskleidžiančios smurto, skurdo ir prietarų kupiną Meksikos provincijos realybę.

Romane LGBTQ temos atsiskleidžia per kelis svarbius aspektus. Visų pirma, pati „Raganos“ figūra yra esminė LGBTQ perspektyvai. Ji yra translytė asmenybė, arba bent jau tokia, kuri kaimo bendruomenės yra suvokiama kaip peržengianti tradicines lyčių ribas. Nors romanas tiesiogiai neįvardija „Raganos“ kaip transseksualios moters šiuolaikine prasme, jos tapatybė akivaizdžiai egzistuoja už tradicinių vyro ir moters vaidmenų ribų. Ji gyvena su vyru, yra kaimo šamanė, patirianti ir gerbimą, ir baimę, o jos „kitoniškumas“ yra vienas iš veiksnių, galiausiai privedančių prie smurto. Melchor meistriškai parodo, kaip tokios tapatybės priimamos ir atmetamos atokiose, prietaringose bendruomenėse, kur „kitoniškumas“ lengvai tampa atpirkimo ožiu ar smurto objektu.

Antra, nors romane nėra tiesioginių ir atvirų homofobijos ar transfobijos scenų, „Raganos“ nužudymas ir aplink ją kuriami gandai rodo gilų neigiamą požiūrį į bet kokį seksualinio ar lytinio elgesio nukrypimą nuo normos. Kaimelio gyventojų pasakojimuose atsiskleidžia baimė, neapykanta ir brutalumas, nukreiptas prieš tuos, kurie neatitinka griežtų patriarchato ir tradicijų rėmų. Romanas efektyviai atskleidžia, kaip smurtas prieš LGBTQ asmenis gali būti glaudžiai susijęs su skurdu, neišsilavinimu ir giliai įsišaknijusiais prietarais, suformuodamas uždarą ir agresyvią aplinką.

Trečia, knygoje taip pat nagrinėjami sudėtingi galios santykiai, susiję su seksualumu. Personažų pasakojimai dažnai atskleidžia seksualinį išnaudojimą, prievartą ir tai, kaip pažeidžiami asmenys (tarp jų ir tie, kurių seksualinė tapatybė yra marginalizuojama) tampa aukomis. Nors tai nėra tik LGBTQ specifinė tema, ji atskleidžia platesnį socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame seksualinė tapatybė gali būti pažeidžiama ir panaudota prieš asmenį, dar labiau sustiprinant jo pažeidžiamumą. „Uraganų sezonas“ yra daugiau apie bendrą smurto ir brutalumo ciklą Meksikos provincijoje, tačiau „Raganos“ personažas ir aplink ją vykstantys įvykiai padaro knygą nepaprastai svarbia diskusijai apie LGBTQ asmenų padėtį atokiose, konservatyviose bendruomenėse ir apie tai, kaip kitoniškumas gali tapti neapykantos ir smurto taikiniu. Tai nėra tiesiogiai „LGBTQ romanas“, bet jis nepaprastai svarbus, atskleidžiant sudėtingus sluoksnius, kuriuose persipina socialinė klasė, lytis, seksualumas ir smurtas.

Eglė Frank yra jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kritikė ir redaktorė, gerai žinoma dėl savo aštraus socialinio jautrumo ir drąsos kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Jos kūryba neretai provokuoja diskusijas ir skatina kritiškai vertinti nusistovėjusias normas. Frank pasižymi savitu, atviru stiliumi, leidžiančiu jai giliai nagrinėti tapatybės, atminties ir socialinių ribų temas, atveriant kelius naujoms perspektyvoms lietuvių literatūroje.

Eglės Frank romanas „Mirę irgi šoka“ yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kuris drąsiai ir atvirai narplioja įvairias socialines temas, o LGBTQ temos jame užima ryškią ir reikšmingą vietą. Knyga, kupina simbolizmo ir netikėtų posūkių, pasakoja apie sudėtingus personažų santykius ir jų vidinius pasaulius, kuriuos neretai formuoja visuomenės spaudimas ir lūkesčiai.

Romane homoseksualumas ir biseksualumas pristatomi ne kaip marginalinė, o kaip integrali ir natūrali personažų tapatybės dalis. Frank vengia stereotipų ir kuria daugiasluoksnius veikėjus, kurių seksualinė orientacija yra tik vienas iš daugelio bruožų. Knyga atvirai kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria LGBTQ asmenys, ypač mažesnėse, konservatyvesnėse bendruomenėse ar šeimose, kuriose trūksta supratimo ir palaikymo. Autorė parodo vidinius konfliktus, patiriamus bandant derinti savo tikrąjį „aš“ su visuomenės lūkesčiais, ir skausmą, kurį sukelia atstūmimas ar negebėjimas būti atviram.

Be to, „Mirę irgi šoka“ nagrinėja tabu ir tylėjimo problemas, susijusias su seksualumu Lietuvoje. Frank knyga yra tarsi mėginimas praskleisti šydą nuo to, apie ką dažnai vengiama kalbėti, skatinant dialogą ir didesnį atvirumą. Romanas parodo, kaip visuomenės normos ir tradicijos gali slopinti asmens laisvę ir autentiškumą, o LGBTQ asmenų patirtys tampa ne tik asmeninėmis istorijomis, bet ir platesnio socialinio konteksto atspindžiu.

Galima teigti, kad „Mirę irgi šoka“ yra ne tik meninis, bet ir socialiai svarbus kūrinys, prisidedantis prie LGBTQ temų normalizavimo ir matomumo lietuvių literatūroje. Tai knyga, skatinanti empatiją ir supratimą, primenanti apie būtinybę priimti įvairovę ir griauti išankstinius nusistatymus.

Édouard Louis (tikrasis vardas Eddy Bellegueule) yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų ir intelektualų, gimęs 1992 metais skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaime. Jo kūrybos centre – asmeninė patirtis ir aštri socialinė kritika, dekonstruojanti klasinius, lytinius ir seksualinius stereotipus. Louis garsėja savo sociologiniu požiūriu į literatūrą ir itin atviru stiliumi, leidžiančiu jam nagrinėti sudėtingas tapatybės, smurto ir socialinės atskirties temas. Jo romanai yra tarsi veidrodis, atspindintis šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės problemas.

Romane „Edžio Belgelio pabaiga“ Édouard Louis pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir paauglystę, praleistą atokioje, skurdžioje ir homofobiškoje Prancūzijos provincijoje. Pats knygos pavadinimas – „En finir avec Eddy Bellegueule“ (liet. „Baigti su Edžiu Belgelio“) – simbolizuoja autoriaus atsisveikinimą su savo senuoju „aš“, kuris buvo engiamas ir niekinamas dėl savo seksualinės tapatybės. Ši autobiografinė istorija yra itin svarbi, nagrinėjant LGBTQ temas.

Visų pirma, romanas ryškiai atskleidžia homofobijos ir prievartos realybę. Edžio gyvenimas kaime yra nuolatinė kova su aplinkinių patyčiomis ir prievarta. Jis patiria fizinį ir psichologinį smurtą, yra niekinamas ir atstumiamas ne tik bendraamžių, bet ir savo šeimos bei bendruomenės narių dėl savo „moteriškumo“ ir netradicinės seksualinės orientacijos. Autorius detaliai ir be pagražinimų aprašo, kaip ši nuolatinė neapykanta paveikia jauną žmogų, formuojant jo tapatybę ir savivertę. Šis nuoširdus pasakojimas leidžia skaitytojui pajusti homofobijos naštą ir jos ilgalaikes pasekmes.

Antra, knygoje gilinamasi į vidinę kovą ir tapatybės paieškas. Edžio bandymai pritapti prie jam primestų „vyriškumo“ normų, slėpti savo tikrąjį „aš“ ir atitikti visuomenės lūkesčius yra skausmingi. Jis bando vaidinti „kietą“ vaikiną, netgi ieško merginos, kad išvengtų patyčių ir įžeidimų. Tačiau ši vidinė kova tik dar labiau išryškina jo unikalumą ir parodo sudėtingą procesą, kaip jaunas žmogus suvokia savo seksualinę orientaciją priešiškoje aplinkoje. Knyga atvirai narplioja tapatybės formavimąsi, kai aplinka yra priešiška ir smerkianti.

Galiausiai, knyga yra ir pabėgimo bei išsilaisvinimo istorija, tampanti stipria socialine kritika. Edžio išvykimas iš kaimo į Amiensą, o vėliau į Paryžių, kur jis pagaliau atranda laisvę būti savimi, simbolizuoja ne tik asmeninį, bet ir platesnį išsilaisvinimą. Pakeisdamas savo vardą į Édouard'ą Louis, jis pradeda naują gyvenimą ir randa pripažinimą intelektualių sluoksnių tarpe. Nors tai asmeninė istorija, ji tampa aštria socialine kritika, atskleidžiančia, kaip skurdas, išsilavinimo trūkumas ir atskirtis prisideda prie homofobijos ir netolerancijos atokiuose regionuose. Louis parodo, kad klasinė padėtis ir kultūrinis kontekstas yra glaudžiai susiję su prietarais prieš LGBTQ asmenis, todėl knyga yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, padedantis geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės, ieškantys savo tapatybės netolerantiškoje aplinkoje. Tai knyga apie išlikimą, atsparumą ir drąsą būti savimi, paliekant „Edžio Belgelio“ praeitį už nugaros.

Šios dienos citata: rašytoja Gabija Grušaitė kritikuoja mokyklinę literatūros programą

 

Sveiki, skaitytojai,

„Čia ir yra pradinis taškas – švietimo sistema ruošia žmones, kurie netoleruoja neapibrėžtumo, taigi netoleruoja gyvenimo apskritai. Nes būtent gebėjimas ištverti nežinomybę ir vis tiek judėti į priekį yra bet kokio augimo, savito kelio paieškos ir tuo pačiu sėkmės sąlyga, kita vertus, totalitarinėse sistemose nėra jokios nežinios, nereikia priimti sprendimų, tik išmokti taisykles, kurias diktuoja socialinis elitas. Kokios ateities linkime Lietuvai? Ar norime auginti kartą, kuri galėtų toleruoti nekomfortą ir nepatogią tiesą, ar tokią, kuri ieškotų instrukcijų – ar pas populistinius pažadus dalijančius politikus, ar sąmokslo teorijose tamsiuose interneto vandenyse ar bukinančiuose darbuose?“ Gabija Grušaitė (paimta ir dienraščio 15min.lt)

Šiandien svarbi kai kuriems žmonėms diena, nes sprendžiasi jų likimas. Lietuvių kalbos valstybinis ir iš esmės mokyklinis egzaminas nulemia šių abiturientų gyvenimą. Kitą vertus, tie, kurie jau praėjo šį slenkstį, kasmet vis smarkiau tuo pat metu pasisako prieš pasenusią, nepažangią ir neaktualią literatūros mokyklos programą. Viena iš tokių – rašytoja ir menininkė Gabija Grušaitė, su kuria sutinku tik iš dalies. Pats puikiai prisimenu mokyklos suolą ir kaip sunkiai bei neįdomiai krimtau Donelaitį ir Vaižgantą, šiandienos mokiniui vos paskaitomą su žodynu, bet dažnam ir tai per sunku.

Protu suvokiu, jog brandus lietuvis turi kultūriniais pjūviais išmanyti literatūros raidos istoriją, jos evoliuciją, kontekstus, bet tiesa tame, kad, kaip G. Grušaitė teigė, pabaigus senuosius autorius (jau mirusius), nelabai lieka laiko naujiesiems, nes tada jau būna egzaminai ant nosies ir kartoji paprastai kanoninius autorius ir ties R. Gaveliu sustoji. Na, dar Marių Ivaškevičių, jeigu spėji.

Kitą vertus, programa eina sinchroniniais laikmečio epochų tąsomis, todėl daug integruota istorijos. Neapibrėžtumas, turint galvoje mokytojams sudėtus specialiųjų poreikių mokinius, mokinius, kurie su tekstais apskritai nebendrauja, mokinius, kurie apskritai svajoja, kad kuo greičiau baigtųsi pamokos ir t. t., nes tuos nelemtus tekstus reikia SUVOKTI, o tai yra tikras pragaras. Pabandykite atverti tekstą vidutiniams ar visiškai nemotyvuotiems ar net specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, kai jų yra 30 vienu metu skirtingo lygmens ir brandos. Pragaras mokytojui, pragaras mokiniui. Net apibrėžtume dažnas mokinys „plaukioja“, nesupranta, kuo skiriasi proza nuo lyrikos, nes nesugeba išmokti skiriamųjų bruožų net iš 10 karto, dažnai net per 12 metų, apie kokį neapibrėžtumo pasaulio pasirengimą mes galime kalbėti? Nekalbu apie prestižines mokyklas, o apie vidutines, suformuotas iš vargo visuomenės, o jų yra dauguma.

G. Grušaitė lyg ir kritikuoja mokytoją, kuri nepritarė anuomet K. Sabaliauskaitės iškeltai minčiai dėl kūrybinio rašymo, kuris teoriškai turėtų išlaisvinti nuo kanoniškumo, tačiau paskandintų didžiąją dalį mokinių. Skirtumas nuo šios mokytojos ir K. Sabaliauskaitės bei G. Grušaitės yra labai didelis, nes mokytoja yra praktikė, o jos – menininkės ir vizionierės (tikriausiai abi baigusios prestižines mokyklas, kurios bet ko nepriima), kurios norėtų, kad būtų geriau. Aš irgi norėčiau, tačiau gyvenime yra taip, kad džiaugiesi, jog mokinys paskaito tau bent kelis sakinius ir geba perteikti žodžiu, ką perskaitęs, dažnas pasako net 10 klasėje (aš nepamenu ką skaičiau prieš 5 minutes). Aišku, kad nebuvo įdomu, nes juk atsimename tik tai, kas dirgina. Pabandyk dešimtoką sudirginti Gaveliu, net provokuojant apie seksą ir keksą nebepavyks.

Visgi nereiktų nusiminti, nes tai paskutinis tokio griežtumo kanoninis egzaminas Lietuvoje, jau nuo 2023 metų diegiamas kitoks literatūros modelis, kur leista 30 procentų kūrinių patiems mokytojams pasirinkti ir duoti mokiniams (pirmyn – visas šiuolaikinis literatūros aruodas su vampyrais, seksu, mangais, sudėtingomis socialinėmis tapatybės problemomis, originalumu bei urbanistine kultūra ir kas tik tai norite), bet Grušaitė pamiršta, kad lietuvių visuomenė sensta, o lietuvių kalbos mokytojai, dažnai prie pensinio amžiaus ar maldomis išprašyti grįžti iš pensijos su pusantriniais etatais), pusę gyvenimo dėstę Šatrijos Raganą ir Joną Biliūną, kažin, ar atneš „iš savęs“ įdomių skaitymo patirčių? Tam tiesiog nesudarytos pedagoginės sąlygos, juk lituanistai net universitetuose išugdyti pagal mokyklinės programos naratyvą, ką gali mokytojas pasiūlyti po etatinių darbų, po darbų lovoje prieš miegą paskaitęs kokį lengvesnį romaną? Gal tik grybo sapnus... Kitas dalykas – legaliai gauti vienai klasei naujausios literatūros. Manote mokiniai kaip sovietmečiu perskaitys per naktį, kad perduotų kokią „Moneta ir labirintas“ ar „Baltieji prieš juoduosius“ draugui? Baikite juokus.

P. S. Gaila tik vieno, kad nukenčia labai mažytė Lietuvos saujelė, kuri iš tikrųjų galėjo potencialiai susigundyti literatūra ambicingai, bet kuri čia didesnė tada blogybė?

P. P. S. Galėtų būti įsteigtos atskiros literatūros sustiprintos klasės pasirinktinai, kurias lankant įskaitiniu būdu būtų galima kompensuoti normatyvaus egzamino balą, pavyzdžiui, pridedant 10-15 procentų. Bet ar to reikia, kai šalia kaip bičių koriai steigiasi tiksliųjų mokslų ir inovatyvių programų būriai su STEAM‘ais, atrodo, kad literatūra tampa net ne Pelene, o Piktąja pamote, kuri trukdo informatikams, inžinieriams baigti mokyklą gerais pažymiais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Akvilina Cicėnaitė "Anglų kalbos žodynas"

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

„Įvykiai praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro (p. 249).“

Sveiki, knygų skaitytojai,

Naujausią Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės (g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A. Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė, jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra, manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos, ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be literatūrinio diplomo.

Prieš įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos pavadinimas labai tinka romanui.

Apie ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja, iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą, pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines pajautas.

Romano struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis. Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation, pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p. 159).“

Tiesa, nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės. Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“

Atrodo, kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.

Akvilina Cicėnaitė

Autorė romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę, nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p. 231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.

Bandydamas suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija, jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas, sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje (p. 274).“

Apie ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi, sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes, netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo, kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

„Galvoju, kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“

Ir atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.

Jūsų Maištinga Siela

Helovinas baigėsi, bet siaubas dar ne: kiek kainuoja Gabijos Grušaitės "Stasys Šaltoka"?

Sveiki,

Helovinas ką tik pasibaigė, tačiau manęs nenustoja gąsdinti sparčiai augančios kainos. Kiek kainuoja maža kukli grožinės literatūros knygelė citrininiu viršeliu? Pavyzdžiui, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka“ 111.99 eurų! Pamaniau, kad dvejinasi akyse ir „Akropolio“ kainų aparatas sublūdijo, tačiau perverčiau visas knygas ir visos po kuklią 111.99 eurų. Na, gerai... Gal ir per daug sublūdijo tas aparatas, tačiau nebepirkau šios knygos. Tiek to, kainos sugniuždė mano jautrią psichiką, o, kaip žinia, mes ypač paskutiniais metais reaguojame į kainų šuolį.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 37 (3633), 2017 spalio 13 d.

Sveiki,

Kas šįkart gero savaitraštyje Literatūra ir menas? Žinoma, mane patį labiausiai domina literatūra, todėl pirmiausia puolu skaityti skyrelį knygų presas, kuriame „svečiuojasi“ šmaikštusis Marijus Gailius, kuris apžvelgia per trisdešimtmečių prizmę trijų rašytojų knygas – Povilo Šklėriaus, Gabijos Grušaitės ir Dovydo Pancerovo kūrinius. Apie ką rašo trisdešimtmečiai taip išskirtinio bruožo recenzentui ir nepavyko surasti, nes temos gana įvairios. Dėmesys lietuvių literatūrai ir naujai kartai turėjo sudominti literatūra, bet kažkodėl po M. Gailiaus „įžvalgų“ nebesinori nė vienos skaityti, nes kažkaip retai jis randa už ką rašytoją vienaip ar kitaip pagirti, o įspūdis toks, kad recenzentas labiau mėgaujasi ne savo įžvalgomis, bet pačių recenzijų rašymu, nors neprikiši, ką atkapsto, argumentuoja. Jau buvau nusižiūrėjęs P. Šklėrių paskaityti, bet... Po recenzijos pagalvojau: o gal ir nebeverta gaišti laiko. (Povilai, padėkok Gailiui).

Nustebino tik prielankesnė recenzija D. Pancerovo Kiborgų žemei, kurios nė dykai neimčiau, nes tos reportažinės knygos apie karo zonas, atleiskite, vemti verčia, nuo brukamo militaristinio (pseudo)divyriško-patriotiško romantizavimo. Nesakau, kad apie karą skaityti ir kalbėti blogai, tačiau paskutiniu metu ta militarizavimosi mada šalia tokios literatūros tampa viena didele smegenų plovimo mašina – ir nė velnio nematau čia gėrio ir pasigėrėjimo nei žiniasklaidoje, nei literatūroje, nei išpūsto heroizmo klostėse... Tai gal G. Grušaitę skaityti?

Iš esmės šis numeris skirtas dviem dalykams: Povilo Šklėriaus kūrybos reklaminei kampanijai ir feminizmo ir maskulinizmo peštynėms. Povilo Šklėriaus tiek, kad vežimu vežk. Pirmuosiuose puslapiuose – interviu su juo, kuris iš pradžių pasirodė nu žiauriai nuobodus, bet ir tas interviu pritemptas prie lyčių lygybės, kol galiausiai išsirutulioja, kad Šklėrius puikus žmogus, nuoširdus ir visoks be kaukių ir menininko pseudo įvaizdžių. Jo kūrybą nagrinėjo Viktorija Ivanova, apžvelgdama du romanus Ko negalima sakyti merginai bare (velniai griebtų, pavadinimas kaip iš žurnalo Cosmopolitan vyrams – niekada tokio neskaityčiau!) bei mano dėmesį patraukęs Mano tėvas, mano sūnus – biblijinio skonio pavadinimas iškart prisibeldžia apie gilesnio teksto bylojimą. Tiesą sakant, V. Ivanovos teksto viso neįveikiau, nes jis labiau analitinis ir skirtas tyrinėtojams ir tiems, kurie jau sugraužė P. Šklėriaus kūrybą. Ne gana to, dar ir M. Gailius jį aprašo.

Antroji svarbi tema galbūt ta, kurią socialiniuose tinkluose įžiebė Aušra Kaziliūnaitė, kai Jotvingių premiją pasidalijo... ir vėl vyrai. Moterų ir vyrų literatūros įvertinimai tapo tarsi feminisčių ir maskulinistų kovos lauku, tad „į temą“ kaip tik straipsnis apie Lietuvos kalinius vyrus, o tiksliau apie jų rankdarbių būrelius – tapybą, mezgimą ir kitus atseit nebachūriškus reikalus kalėjime – Renatos Obcarskės straipsnis Apie vyriškumą ir kūrybą už grotų. Šią temą papildo ir Adronės Urbonaitės prisiminimai ir apmąstymai Sužeistų ambicijų vyrai: gailėtis ar papjauti? Kaip visada straipsnio autorė šmaikšti, kandi ir žurnalistiškai greitai skaitoma kaip horoskopai – čia gerąja prasme.

Štai Virginijos Cibarauskės verstas Kat George straipsnis Kodėl Courtney Love trikdo žmonės? Buvo pats įdomiausias šiame numeryje, kad net apskritai po jo pakeitė nuomonę apie pačią C. Love, kad net bėgau po straipsnio youtubinti jos dainų, o iš tikrųjų dar vienas akmuo į maszkulinizmo daržą, kuris iš esmės užgožė du svarbius literatūrinius įvykius paminėtus „tarp kitko“ labai saikingai – pati Jotvingių premija ir Nobelio laureatas Kazuo Ishiguro. Juokas juokais, nors premijas nuskynė pas jotvingius vyrai, tačiau visgi moterų išsidalijusių vietas tarp poezijos įvairiuose konkursuose Druskininkų rudens „lapų šūsnyje“ tikrai netrūko, bet suvirškinti jų poezijai jau, kažin, ar man užtenka jėgų. Poetiškiausiai, bent man, pasirodė Neringa Dangvydė, bet grįžau prie Gyčio Norvilo poezijos pirmame puslapyje ir net įsipatoginau lovoje pusmėnulius, kai perskaičiau apie vienuolę transporto priemonėse, tačiau greitai pamečiau eilėraščio mintį ir supratau, kad gal ir ne man šis G. Norvilo liepos 17 d. natiurmortas.

Ir pabaigai – Mindaugo Nastaravičiaus laudacija Vytautui Stankui iš esmės švelniai įžnybė pulkui feministiškai nusiteikusių žąsų taip ir nerandant vienybės. Ar tai reiškia, kad kitąmet Jotvingių premiją tikrai pelnys moteris? Jei pelnys, tai čia kaip ir „dėl lygiųjų“? O jei nelaimės, tai čia „ir vėl vyrai išsidalijo premijas“? Kad ir kaip nutiks, viskas vis tiek bus tik dalis proceso tarp amžino moteriškumo ir amžino vyriškumo – ir vis tiek vieni be kitų niekaip.

P. S. Krienai ant Literatūra ir menas viršelio? Really? Negi nieko patrauklesnio nebuvo galima sugalvoti? Tikriausiai, kad ne.

Jūsų Maištinga Siela