Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 21 (3781), 2023 m. gruodžio 1 d.

 

Sveiki,

 

„Kaziukas... nusipirksiu / medinę Meko kaukę.“ Aleksandras Burokas

 

Kaip seniai rašiau apie kultūrinę spaudą. Sau. Į paraštę. Gal ir Jums, jeigu įdomu. Šįkart iš „Akropolio“ (Dieve, kas mane ten nešė?), kur jau šurmuliuoja kalėdinių dovanų beieškančios minios ir šiaip neturintys ką veikti, parsivežiau naujausią „Literatūra ir menas“ numerį. Ne visada spėju perskaityti, dažniausiai nuotrupas, vieną kitą straipsnį, o kartais, žiūriu, net ir tiek nebelieka laiko, nes jau būna pasirodęs ir kitas numeris. Tam tikra prasme, kas du mėnesius išeinantis žurnalas ne taip jau ir retai, ką?

 

Visgi šįkart numeris orientuotas labai į latvių literatūrą. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė apžvelgia du sėkmingus latvių literatūros romanus, išverstus į lietuvių kalbą – Laura Vinogradova „Upė“ ir Nora Ikstena „Motinos pienas“. Pastarasis išleistas dar prieš pandemiją, mano paties skaitytas ir... tenka pripažinti, kad Cibarauskė teisi, romanas trafaretinis. Linas Daugėla apžvelgia latvių poeto (Artis Uostupas) poeziją „Gestai ir kiti eilėraščiai“, Arvydas Valionis išvertė Andos Baklane straipsnį apie senuosius latvių romanus.

 

Su malonumu perskaičiau Linos Simutytės „Scanoramos“ feministinių filmų ir Saros Poisson „Nepatogaus kino“ apžvalgas. Kai kuriuos norėčiau pamatyti. Ypač „Barbarę“ ir „Rožavą“.

 

Vyriausioji redaktorė Lina Laura Švedaitė įžangoje dalijasi savo prisiminimais apie senelio mirtį, bet dar įdomiau – „vėjo telefono“ idėją, savitą skambučių į kosmosą pas mirusiesiems skambutį. Žinoma, kad tai toks savigydos reikalas, kuris, pasirodo, buvo padarytas ir prie Nacionalinio operos ir baleto rūmų. Lietuviai ten skambino savo išėjusiems 4000 sykių. Kiek kitokią trauminę patirtį byloją „s-keltiniuose“ Gintautė Riabovaitė, parašiusi čionai pirmąjį savo tekstą „Apie savivertę“. Dieve, kaip aš ją suprantu. Labai lengva patikėti, kad esi nieko vertas, dar baisiau – tenka su tuo Sizifo akmeniu gyventi ir nuolat psichologiškai grumtis. Dovydas Kiauleikis, kurio straipsnius šiaip mėgstu, nes kelia nemažas diskusijas, šįkart ramiai išsakė savo renginių perdegimo sindromą. Aš vis galvoju, ar tikrai reikia aplankyti kiekvieną renginį, pamatyti visus festivalių filmus, būti ten ir šen (juk einama iš kultūrinio bado ir patyrimo), o ne dėl to, kad nuvalgyti visą kultūrinė grietinę. Visgi apie išlepintą kultūrinį žmogų esama tiesos. Pritraukti į kino sales reikia dar papildomo cirko, kitaip niekas nevyks.

 

Nemėgstu suomio Akio Kaurismakio kino. Man nesuprantamas tas lėtas, melancholiškas sustingusio teatro humoras, nors „Kita vilties pusė“ (2017) tikriausiai mažiausiai erzino. Visgi tekste (keistos prozinės formos interviu) autorius kalba apie savo priklausomybę nuo alkoholio ir tai, nėr ko slėpti, viso interviu vinis ir tą jis pasakoja gurkšnodamas baltąjį vyną su ledukais – va, kur roko žvaigždės įvaizdis. Aišku, dar ir miela lietuvio širdžiai aiški režisieriaus neapykanta kapitalistams ir grobuonėms valdininkams.

 

Lenkų versti haiku kaip haiku, bet štai prabėgom perskaičiau Aleksandro Buroko meditatyvias poezijos miniatiūras ir suklusau. Grįžau prie pirmojo ir užbaigiau kaip kokį žuvies delikatesą per Jūros šventę t. y., pasičiulpdamas taukuotus pirštelius. Labiausiai paveikęs šio numerio skaitinys. Artima poezija, suprantama subjekto sugestija, būsenos ir poetiniai įvaizdžiai, kurių kai kada net proto pastangomis nesukursi, kyla spontaniškai iš kūrėjo vidaus. Vienas iš tokių:

 

kraujo – bus

turiu stiklainį rūgšties

ir trachėjoj gegutę,

Rammsteinus kukuojančią.

bus, sausakimšas Vingis –

sieben, acht, neun,

aus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Kai aš buvau malalietka"

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.

Sveiki,

  

Vakar pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide, sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę, nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.

Vienas stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų? autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai... Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis, šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama, visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta maištingumo ir visko neigimo dvasia.

Knygoje niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos, universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur fikcija, o kur tikrovė.

Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)

Asmeniškai įdomiausia skaitant malalietką buvo analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės kiemo zonai ir chrasnūkiškam posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą paauglišką durnumą, kurį visi mes vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu, maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk, atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės, kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.

Teksto polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos įvaizdžiais.

Du abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą – iš esmės ir malalietka kaip literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose, tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu, turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius triukus atlieka puikiai.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 46 (3642), 2017 gruodžio 15 d.

Sveiki,

Šiemet pasirodęs Lanos Del Rey naujausias albumas Lust for Life man priminė tuos stebuklingus hipių laikus, kai visi apspangę akimis tyrinėjo dangų, įsivaizdavo didžiules spalvingas planetas, kuriose – sunkiai nusakomas geresnis pasaulis. Atrodė, kad viskas pasiekiama, atrodė, kad viskas čia pat: ateiviai, meilė, svajonė, geresnė visuomenė, seksualinė revoliucija... Ir visa tai radosi fantastinėje literatūroje. Būtent šis Literatūra ir menas numeris skirtas fantastinei literatūrai ir kosmosui.

Nors ant viršelio Ugnės Žilytės pieštas fantastinės literatūros kūrėjo A. Ch. Clarke (1917-2008) portretas ir Virginijos Cibarauskės verstas interviu, visgi ne jis šio numerio centrinė figūra. Tiesą sakant, jis gerokai „pritemptas“ ir jo interviu tiesiog tuščias – ateities prognozė, kuri pasitvirtino? Camon, viskas ir taip aišku.

Gyčio Norvilo gedulingame fone Demokratijos pabaigos prieangis ir tai ne žinios iš atviro kosmoso iš esmės taiko į tą skandalingą Vyčio Lukiškių aikštėje akiratį – demokratijos seniai nėra, ji tik imitacija, vis tiek esti susisluoksniavimas, tačiau dar tikriausiai niekada nebuvo taip ryškiai išreikšta (be Garliavos įvykių), kokią buką buką, juodą juodą valdžią mes išsirinkome. O kas sakė, kad išsirenkame? Bananų respublikoje viskas įmanoma. Bet būtų lietuviai normali demokratiška tauta, nueitų ir išverstų Karbauskį iš kėdės: Ukraina juk gali, nors ten korupcijos lygis nesvietiškas, o čia kažkokį ciuciką iš Naisių paspirti, negi Vyčio palikuonys ujami lazda ir įstatymais negali pasipriešinti? Juk vis tiek nėra demokratijos, kam ją piliečiams imituoti?

Benigna Kasparavičiūtė man patinka: ji amžinai taip ironiškai dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir... Bet blemba, geri jos tie tekstai, tik ne visada konceptualiai suvokiami, apie kokias instancijas ji rašo, o išgriebtos pavardės kaip muselės ir pieno primena veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimą viešojoje erdvėje, nei protą nušviečiantį straipsnį.

Lina Buividavičiūtė Distopija lietuvių literatūroje tik patvirtina šios ambicingos ir paskutiniu metu visose literatūros forumuose, formose, renginiuose matomą pavardę, kad netgi imu ir nustembu: o kaip čia renginys, žurnalas, kultūra be Linos Buividavičiūtės? Ak. Jos straipsnis apžvelgia kelis paskutinio dešimtmečių distopinių bruožų turinčius lietuvių gožinės literatūros kūrinius (A. Jakučiūno #Utopijos, J. Melniko „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“ ir t.t.) Straipsnis pasirodė šiek tiek tuštokas – norėta įvardyti funkcijas ar parodyti, kad esame distopijų pasaulyje neatsilikę?

Kur kas įdomesnis ir produktyvesnis pasirodė Neringos Mikalauskienės straipsnis Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos, kuriame išsamiai apžvelgiama mūsų fantastikos raida su istoriniais ir kultūriniais pjūviais. Lina Ožeraitytė vėl ieško vertimuose pinklių ir šįkart apie H. G. Wells Nematomas žmogus, kurio vertimą vertina kaip itin prastą – ką čia ir bepridursi, Lina deda tritaškį, o aš tikrai jau saugosiuosi tokios knygos.

Pokalbis su Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi Gunaru Imantu Kakaru – tiesa, neįveikiau visko, nes paskaitęs kelis klausimus, panirau į prisiminimus, kaip pats vaikystėje „sirgau žvaigždėmis“ ir kaip žiemos giedromis naktimis stebėdavau dangų, bandydamas suvokti šios Visatos didybę. Pamenu, kaip šiaušdavosi plaukai uhhhh...

Pabaigoje perskaičiau Dominyko Norkūno publikuotus eilėraščius. Šiaip dažniausiai tokiomis eilėmis nusiviliu, bet šįkart susiskaitė visai gerai. Kaip visada daug Dievą neigiančių ir menkinančių gairių, per negatyvą pulsuojanti savęs pažinimo tema, intelektualių kultūrinių ir istorinių blyksnių (pvz., Spintrija), kurie sumišę su įsibrovusiomis buitiškomis kasdienybės detalėmis lyg ir kelia sakralumo įspūdį, tačiau jis pasirodė negyvybingas, veikiau dirbtinis konstruktas, aliuzijų ir asociacijų rebusas, kiek perdėtai manieringas, kiek iliustratyviai įdomus. Norėčiau tik eilių, kurios įkvėptų gyvenimui, o ne rūgščiai nuteiktų, kas būdinga šios kartos poezijai – savęs ieškojimui po pasaulio platybes ir savo odos antros puse.

Tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"

Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 37 (3633), 2017 spalio 13 d.

Sveiki,

Kas šįkart gero savaitraštyje Literatūra ir menas? Žinoma, mane patį labiausiai domina literatūra, todėl pirmiausia puolu skaityti skyrelį knygų presas, kuriame „svečiuojasi“ šmaikštusis Marijus Gailius, kuris apžvelgia per trisdešimtmečių prizmę trijų rašytojų knygas – Povilo Šklėriaus, Gabijos Grušaitės ir Dovydo Pancerovo kūrinius. Apie ką rašo trisdešimtmečiai taip išskirtinio bruožo recenzentui ir nepavyko surasti, nes temos gana įvairios. Dėmesys lietuvių literatūrai ir naujai kartai turėjo sudominti literatūra, bet kažkodėl po M. Gailiaus „įžvalgų“ nebesinori nė vienos skaityti, nes kažkaip retai jis randa už ką rašytoją vienaip ar kitaip pagirti, o įspūdis toks, kad recenzentas labiau mėgaujasi ne savo įžvalgomis, bet pačių recenzijų rašymu, nors neprikiši, ką atkapsto, argumentuoja. Jau buvau nusižiūrėjęs P. Šklėrių paskaityti, bet... Po recenzijos pagalvojau: o gal ir nebeverta gaišti laiko. (Povilai, padėkok Gailiui).

Nustebino tik prielankesnė recenzija D. Pancerovo Kiborgų žemei, kurios nė dykai neimčiau, nes tos reportažinės knygos apie karo zonas, atleiskite, vemti verčia, nuo brukamo militaristinio (pseudo)divyriško-patriotiško romantizavimo. Nesakau, kad apie karą skaityti ir kalbėti blogai, tačiau paskutiniu metu ta militarizavimosi mada šalia tokios literatūros tampa viena didele smegenų plovimo mašina – ir nė velnio nematau čia gėrio ir pasigėrėjimo nei žiniasklaidoje, nei literatūroje, nei išpūsto heroizmo klostėse... Tai gal G. Grušaitę skaityti?

Iš esmės šis numeris skirtas dviem dalykams: Povilo Šklėriaus kūrybos reklaminei kampanijai ir feminizmo ir maskulinizmo peštynėms. Povilo Šklėriaus tiek, kad vežimu vežk. Pirmuosiuose puslapiuose – interviu su juo, kuris iš pradžių pasirodė nu žiauriai nuobodus, bet ir tas interviu pritemptas prie lyčių lygybės, kol galiausiai išsirutulioja, kad Šklėrius puikus žmogus, nuoširdus ir visoks be kaukių ir menininko pseudo įvaizdžių. Jo kūrybą nagrinėjo Viktorija Ivanova, apžvelgdama du romanus Ko negalima sakyti merginai bare (velniai griebtų, pavadinimas kaip iš žurnalo Cosmopolitan vyrams – niekada tokio neskaityčiau!) bei mano dėmesį patraukęs Mano tėvas, mano sūnus – biblijinio skonio pavadinimas iškart prisibeldžia apie gilesnio teksto bylojimą. Tiesą sakant, V. Ivanovos teksto viso neįveikiau, nes jis labiau analitinis ir skirtas tyrinėtojams ir tiems, kurie jau sugraužė P. Šklėriaus kūrybą. Ne gana to, dar ir M. Gailius jį aprašo.

Antroji svarbi tema galbūt ta, kurią socialiniuose tinkluose įžiebė Aušra Kaziliūnaitė, kai Jotvingių premiją pasidalijo... ir vėl vyrai. Moterų ir vyrų literatūros įvertinimai tapo tarsi feminisčių ir maskulinistų kovos lauku, tad „į temą“ kaip tik straipsnis apie Lietuvos kalinius vyrus, o tiksliau apie jų rankdarbių būrelius – tapybą, mezgimą ir kitus atseit nebachūriškus reikalus kalėjime – Renatos Obcarskės straipsnis Apie vyriškumą ir kūrybą už grotų. Šią temą papildo ir Adronės Urbonaitės prisiminimai ir apmąstymai Sužeistų ambicijų vyrai: gailėtis ar papjauti? Kaip visada straipsnio autorė šmaikšti, kandi ir žurnalistiškai greitai skaitoma kaip horoskopai – čia gerąja prasme.

Štai Virginijos Cibarauskės verstas Kat George straipsnis Kodėl Courtney Love trikdo žmonės? Buvo pats įdomiausias šiame numeryje, kad net apskritai po jo pakeitė nuomonę apie pačią C. Love, kad net bėgau po straipsnio youtubinti jos dainų, o iš tikrųjų dar vienas akmuo į maszkulinizmo daržą, kuris iš esmės užgožė du svarbius literatūrinius įvykius paminėtus „tarp kitko“ labai saikingai – pati Jotvingių premija ir Nobelio laureatas Kazuo Ishiguro. Juokas juokais, nors premijas nuskynė pas jotvingius vyrai, tačiau visgi moterų išsidalijusių vietas tarp poezijos įvairiuose konkursuose Druskininkų rudens „lapų šūsnyje“ tikrai netrūko, bet suvirškinti jų poezijai jau, kažin, ar man užtenka jėgų. Poetiškiausiai, bent man, pasirodė Neringa Dangvydė, bet grįžau prie Gyčio Norvilo poezijos pirmame puslapyje ir net įsipatoginau lovoje pusmėnulius, kai perskaičiau apie vienuolę transporto priemonėse, tačiau greitai pamečiau eilėraščio mintį ir supratau, kad gal ir ne man šis G. Norvilo liepos 17 d. natiurmortas.

Ir pabaigai – Mindaugo Nastaravičiaus laudacija Vytautui Stankui iš esmės švelniai įžnybė pulkui feministiškai nusiteikusių žąsų taip ir nerandant vienybės. Ar tai reiškia, kad kitąmet Jotvingių premiją tikrai pelnys moteris? Jei pelnys, tai čia kaip ir „dėl lygiųjų“? O jei nelaimės, tai čia „ir vėl vyrai išsidalijo premijas“? Kad ir kaip nutiks, viskas vis tiek bus tik dalis proceso tarp amžino moteriškumo ir amžino vyriškumo – ir vis tiek vieni be kitų niekaip.

P. S. Krienai ant Literatūra ir menas viršelio? Really? Negi nieko patrauklesnio nebuvo galima sugalvoti? Tikriausiai, kad ne.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 33 (3629), 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sveiki,

Po penktadienio alaus ar vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.

Pirmiausia visada pažiūriu skiltį knygų presas – be jo neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“ vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera. Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, – aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai apgalvotai sukuria viršelius.

Kita literatūrinė skiltis – apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai tikriausiai ir yra svarbiausia.

Gyčio Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo. 

Prabėgomis perskaičiau ir apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust, kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių. Patiko man jos pasakymas, kai Jurga Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?

Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas, nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!

Lina Ever myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame daugiausia dėmesio skiria Stambulo pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti. Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą, už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą. 

Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios, velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.

Praleidęs skiltis apie dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane, išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto jaunosios poetų kartos poezijoje.

Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai, jo romanas Jei tai žmogus jau programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.

Tai tiek šį aprimusį šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.

Palaukit, šeštadienis dar nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?

Jūsų Maištinga Siela