Šiuolaikinė estų literatūra: geriausi ir labiausiai pripažinti Estijos rašytojai, jų knygos ir temos

 

Sveiki!

 

Ką žinote apie šiuolaikinę estų literatūrą? Aš beveik nieko. Esu kelis šiuolaikinius autorius skaitęs, bet pastarasis dešimtmetis – tuščia vieta. Gal dėl to, kad estų literatūra susijusi ir su vertimais į lietuvių kalbą problema. Ją, estų kalbą, mažai kas moka, o verčia dar mažiau, bet, nepaisant visko, pateikiu šiuolaikinių estų garsiausių ir labiausiai pripažintų kūrėjų sąrašą.

 

Jaan Kross (1920–2007)

 

Nors tai klasikas, jo įtaka šiuolaikinei estų literatūrai išlieka milžiniška, o jo darbai – aukščiausiu prozos standartu. Jis garsėjo istoriniais romanais, kuriuose per individualius likimus nagrinėjo sudėtingus tautinio išlikimo ir moralinio pasirinkimo klausimus, pavyzdžiui, pasaulinį pripažinimą pelniusioje knygoje „Imperatoriaus pamišėlis“. Krossas sugebėjo meistriškai per istorines alegorijas kalbėti apie sovietinės okupacijos laikotarpio nutylėjimus, kartu išlaikydamas aukštą meninę kokybę. Pagrindinės jo temos – intelektualo atsakomybė priespaudos akivaizdoje, istorinė atmintis ir estų tautos tapatybės paieškos per amžius.

 

Andrus Kivirähk (g. 1970)

 

Vienas populiariausių ir mylimiausių šiuolaikinių estų rašytojų, pasižymintis unikaliu humoro jausmu ir gebėjimu derinti realizmą su magiškuoju pasauliu. Jo garsiausias kūrinys „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (ją su autografu įsigijau Vilniaus knygų mugėje!) tapo šiuolaikine estų klasika, nagrinėjančia kultūrų sandūrą ir nykstančių tradicijų ilgesį. Kivirähko kūryba dažnai remiasi absurdo elementais, kurie padeda atskleisti tiek nacionalinį charakterį, tiek universalius žmogaus prigimties bruožus. Pagrindinės temos – folkloriniai motyvai, groteskas, socialinė satyra ir gilus, nors dažnai ironiškas, požiūris į estų nacionalinį charakterį.

 

Tõnu Õnnepalu (g. 1962)

 

Poetas, prozininkas ir eseistas, kurio kūryba išsiskiria melancholišku, filosofiniu tonu bei ypatingu dėmesiu gamtos ir žmogaus būties sąsajoms. Jo romanas „Landšaftas su moterimi“ yra vienas reikšmingiausių kūrinių, analizavusių posovietinės Estijos visuomenės virsmus ir žmogaus atskirtį. Õnnepalu tekstai dažnai primena meditaciją, kurioje kalba yra tarsi įrankis tyrinėti dvasinį pasaulį ir jo ryšį su aplinka. Pagrindinės temos – vienatvė, prisiminimai, vietos dvasia (genial loci) ir žmogaus tapatybės trapumas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

 

Sofi Oksanen (g. 1977)

 

Estų ir suomių kilmės rašytoja, kurios kūryba sulaukė didžiausio tarptautinio dėmesio pastaraisiais dešimtmečiais. Šiaip ji – suomė ir rašo suomiškai, tačiau dažnai priskiriama tarptautinėje arenoje ir prie Estijos literatūros. Jos romanas „Valymas“ pasauliui atvėrė skaudžią Estijos sovietinės okupacijos patirtį, koncentruodamasis į moterų likimus ir per kartas perduodamą traumą. Oksanen stilius yra intensyvus ir negailestingas, ji nebijo griebtis temų, kurios visuomenėje dažnai yra ignoruojamos ar slepiamos. Jos kūrybos temos – istoriniai nusikaltimai, smurtas artimoje aplinkoje, moterų tapatybė ir politinių režimų paliktos traumos.

 

Maarja Kangro (g. 1973)

 

Viena intelektualiausių šiuolaikinių rašytojų, dirbanti poezijos, esė ir prozos srityse, pasižyminti aštriu, ironišku ir itin kultūringu stiliumi. Jos prozoje dažnai gvildenamos šiuolaikinio žmogaus egzistencinės baimės ir kultūrinio vartojimo paradoksai, pateikiami su tam tikru intelektualiu atstumu. Kangro tekstai išsiskiria originaliu požiūriu į kūno politiką ir asmens autonomiją moderniame pasaulyje. Pagrindinės temos – meno ir realybės santykis, šiuolaikinio gyvenimo absurdas, kūno politika ir intelektualinė atskirtis.

 

Indrek Hargla (g. 1970)

 

Garsiausias estų detektyvų autorius, išgarsėjęs viduramžių Taliną vaizduojančia vaistininko Melchioro serija, kuri sėkmingai ekranizuota. Jis meistriškai sujungia istorinę rekonstrukciją su įtemptu detektyviniu siužetu, suteikdamas skaitytojams unikalų, beveik fizinį žvilgsnį į Hanzos laikų Estiją. Hargla sugeba sukurti itin įtraukiančią atmosferą, kurioje istorinės detalės tampa neatsiejama paslapties dalimi. Temos – istorinis teisingumas, kasdienybės detalės praeities kontekste ir žmogaus prigimtis, nekintanti per šimtmečius.

 

Mehis Heinsaar (g. 1973)

 

Tai rašytojas, atstovaujantis magiškojo realizmo krypčiai, kurio tekstai primena sapniškus, poetiškus pasaulius, kupinus netikėtumų. Jo apsakymų rinkiniai, tokie kaip „Härra Pauli kroonikad“, yra vertinami dėl kalbinio žaismingumo, originalumo ir gebėjimo išvesti skaitytoją už įprastos logikos ribų. Heinsoaro kūryba yra tarsi pabėgimas nuo kasdienybės pilkumos į pasaulį, kuriame stebuklas yra natūrali būtis. Pagrindinės temos – žmogaus išėjimas iš „normalaus“ pasaulio, gamtos stebuklingumas, kasdienybės transcendencija ir vaizduotės galia.

 

Mihkel Mutt (g. 1953)

 

Ryškus intelektualas, eseistas ir satyrikas, kurio proza itin taikliai fiksuoja Estijos visuomenės socialinius pokyčius nuo sovietmečio iki šių dienų. Jis dažnai vadinamas estų „socialiniu metraštininku“, sugebančiu su humoru ir ironija atskleisti įvairius visuomenės sluoksnius, nuo menininkų bohemos iki politinio elito. Mutto kūryba yra ne tik literatūrinis tekstas, bet ir sociologinis tyrimas, atveriantis estų mentaliteto slėpinius. Temos – socialinė stratifikacija, kultūrinis elitas, politinis oportunizmas ir estų perėjimas iš vienos santvarkos į kitą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"

Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela