Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"

Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Pasi Ilmari Jääskeläinen "Sniegė ir jos devynetas"

Pasi Ilmari Jaaskelainen. „Sniegė ir jos devynetas“. – Vilnius: Versus Aureus, 2016. 

Sveiki, skaitytojai,

Vaikystėje esu matęs keletą serijų Tvin Pykso miestelis. Tiesą sakant, nieko nebepamenu. Absoliučiai. O štai mano mama buvo didelė gerbėja šio dviejų sezono serialo. Gal dėl to ir patraukė suomių rašytojo Pasi Ilmari Jaaskelainen romanas Sniegė ir jos devynetas. Tai kol kas pirmasis šio rašytojo romanas lietuviškai ir jį mums padovanojo Versus aureus leidykla. Pastarasis būtent ir lyginamas su Tvin Pykso miestelio paslaptimis, tik šįkart šis paslaptingas miestelis vadinasi, beveik kaip Ariogala, tik dar gražiau – Triušiogala. Taigi triušis apskritai šiame mistiniame ir trilerio niuansų turinčioje knygoje įgauna nevienareikšmiškos simbolikos. Visų pirma su suomių tautosaka, vėliau su garsiausiomis pasaulio pasakomis, įskaitant ir Alisa stebuklų šalyje, bei greitėjančiu lyg triušis knygos tempu. Beje, originalo pavadinime triušis taip pat minimas.

Kažkaip nusprendžiau, kaip ir aną vasarą, trumpam atsiriboti nuo rimtos literatūros ir paskaityti tokio žanro kūrinį, nuo kurio tiesiog nesinorėtų atsiplėšti ir pamaniau: o kodėl gi negali būti knyga Sniegė ir jos devynetas. Pavadinimas skamba tarsi Snieguolė ir septyni nykštukai, o knygos atgalinis viršelis, skelbiantis informaciją apie autorių, žadėjo klaikiai gerą nuotykį. Beveik atspėjau. Knygos pradžia išties buvo daug žadanti ir intriguojanti. Pirmieji skyriai žadino intrigą ir mistiką – literatūros mokytoja Ela Milana, laikinai dirbanti Triušiogalos mokykloje, taiso kontrolinį ir – smūgis skaitytojui! – pastebi, kad mokinys prastai išanalizavo F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę... Stop! Visi tie geros pasaulinės literatūros panaudojimai man bet kokioje knygoje tarsi puikios rakštys, ant kurių norisi slydinėti nuogu užpakaliu. Patinka! Tačiau vėliau, staiga intertekstais ir intelektualumu sublizgęs autorius, nusėsta ir rašo grynai mistinį „Hario Poterio“ detektyvinę istoriją.

Triušiogala išties neįtikėtinas atradimas. Mistinis miestelis be aiškių mistinių įvykių. Patys vietos gyventojai nė nesuvokia, kad jų Triušogala panaši į Hogvarcą, tik, žinoma, be magijos mokyklos. Čia magijos mokyklą atstoja garsi visame pasaulyje suomių rašytojų sąjunga, kuri valdoma vaikų literatūros karalienės Lauros Sniegės, „Dyvūnijos“ serijos autorės. Tiesą sakant, įvykių knygoje netrūksta, kaip ir paslaptingos Lauros Sniegės dingimo aplinkybės, nejučia, skaitytoją griebia už gerklės ir įtraukią į įvykių verpetą. Šios bylos neoficialiai ima tirti Ela, naujoji šios paslaptingos sąjungos narė. Kaip vėliau paaiškėja, ši devyneto sąjunga ne šiaip sau, o ją gaubia tamsios paslaptys, kurios rašytojus paverčia labiau keisto ryšio sektantais, nei rašytojais. Galiausiai Ela įsitraukia į keistą ir paslaptingą psichologinį žaidimą, kurį vadina išsiliedinimu – bravo vertėjai Danutei Sirijos Giraitei, kuri rado labai žaismingų ir įdomių lietuviškų žodžių ir sukūrė bei pritaikė naujadarų, nes perfrazuoti neišverčiamus terminus gana neskoningai gali bet kas, o šiai vertėjai pavyko tai padaryti gana gerai.

 Rašytojas Pasi Ilmari Jääskeläinen.

Kiek gal nuvilia pasakojimo struktūra vos knygai įpusėjus, kai daugmaž jau tampa aišku, kad autorius idėjų lygmenyje išsisėmė ir dabar žais tik išsiliedinimo žaidimą. Ela mes iššūkį rašytojams, o rašytojai jai. Tiesą sakant, esu šiek tiek nusivylęs ir knygos atomazga, kuri labiau panėšėjo jau į siurrealistinį filmą, kur pilna neaiškių pasąmonės svyravimų, atitolusių nuo realybės, kur žaidžia daugiau įvairūs suomių folkloriniai simboliai ir padarai, nei knygos herojai. Ne visada mane asmeniškai įtikindavo ir herojų psichologiniai sprendimai, vandališkas brovimasis naktimis per langą, psichotropinių vaistų naudojimas bendraujant, jis veikiau „karkasinis“, primena bedvasį konstruktą, lyg būtų tie perdėtai pritempti paslaptingi dialogai iš minkštais viršeliais pigiai leidžiamų fantastinių knygelių. 

Nepaisant šių trūkumų, knyga vis tiek sugebėjo įtraukti ir išlaikyti intrigą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai, todėl manau, kad Sniegė ir jos devynetas jums bus visai neprastas skaitalas po lietuviška saule, gulint kur nors prie Baltijos jūros po skėčiu, kai norisi kažko gaivaus ir pernelyg neintelektualaus, tačiau ne taip jau bukinančiai banalaus. Sniegė ir jos devynetas gana neprastas mistinis pasakojimas, išlaikantis gana neblogą pasakojimo struktūrą, pateikiantis folklorinių motyvų ir trileriui būdingų elementų, o šis rinkinys garantuoja toli gražu ne šedevrą, bet pakankamai neprastą pramoginės literatūros romaną.

Jūsų Maištinga Siela