Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"

 Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.

Sveiki,

Mano neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31 eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze. Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.

Skaityti W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo, šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias prasmes.

Vertėjas keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą, kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi, jog  Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.

Būtent autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms, pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas / neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“

Szymborskos poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai, arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“ Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo, nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.

Wislawa Szymborska

Arba man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą, kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73). Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas, kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena naratyvą, mažas noveletes.

Kitą vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus, turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį motinišką instinktą.

Subjektė apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami, kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame, tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens, karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.

Giliamintė Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio – karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be didaktinio patoso.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas“ – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai laukiamų knygų per Vilniaus knygų mugę buvo Nacionalinės premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės rinkinys Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones, tačiau priėjęs prie stendo gavau špygą – sako, knygos nėra, ateikite rytoj. Nueinu rytoj – knygos tiražas išparduotas. Ką gi, nėra ir nereikia, tad knygą įsigijau tik vasaros pradžioje iš tos puikios inercijos, kurią vis dar jaučiu po rinkinio Šiąnakt miegosiu prie sienos.

Tekstų persekiojimas šiek tiek siauresnės tematikos rinkinys, todėl tas, kas neturi reikalų su literatūra, jie gali atrodyti neaktualūs, nors autorė, sistemingai kurdama teksto struktūrą, temas pateikia keliais pjūviais, tad jeigu pirmame plane skaitome vien apie nagrinėjamą autorių ir neįžvelgiame aplinkinių temų, manau, reiktų tada iš akių išsitraukti rąstus...

Grįžtant prie Tekstų persekiojimo, kad ir kaip po pirmųjų puslapių jie atrodytų literatūrinių interpretacijų pavyzdžiais, jie nėra vien tik interpretacijos, nes Giedros Radvilavičiūtės rašymas nusižengia daugeliui „mokyklinio rašymo“ taisyklių, pavyzdžiui, pamesdama istoriją ima ir ką nors savo tekste įterpia arba pradeda pasakoti kitą istoriją, rasdama vėliau sąsajų su pirmąja istorija. Toks nenuoseklus tekstų dėstymas iš esmės sukelia dinamiško ir modernaus pasakojimo įspūdį, kitaip sakant, sąmonės srautas, kuris visgi turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą. Tas pats būdinga ir ankstesniems autorės kūriniams. Būtent žaismingumas, „tekstų pokštavimas“ yra vienas smagiausių dalykų, dėl ko verta skaityti Tekstų persekiojimą.

Rinkinyje autorė išsiduoda, kad skaito Murakami ir nepraleidžia progos dažnai įgelti Andriui Užkalniui, yra ir kitų „pasilikusių“ atributų, iš kurių nemažai galima be didesnės fantazijos susikurti pačios Giedros Radvilavičiūtės vaizdinį. Prisipažinsiu, kad tai vienas įdomiausių dalykų apskritai eseistikoje, nes žanras toks nedėkingas, jis daug ką atskleidžia apie rašantįjį, nors autorės tekstuose yra ir nemažai sugalvotų autobiografinių siužetų – įgudęs skaitytojas intuityviai gali pajusti, kada fikcija pateikiama kaip pačios autorės patirtis. Priežastis dažnai būna ne tam, kad pameluotų ar sukeltų turtingos patirties įvaizdį, bet tam, kad galėtų „pažaisti“, pateikti dar vieną apjungiančių istorijų interpretacijos versiją.

Dažnu Giedros Radvilavičiūtės tekstų kūrimo struktūros elementu yra sąmoningai pateikta klišė – tiek literatūrinė, tiek kultūrinė. Štai vienoje iš tekstų pasakodama apie žiniasklaidos įteisinamą patyčių kultūrą, ji randa kaip pavyzdį Andrių Užkalnį, pateikia jo rašomų tekstų elemento pavyzdžių ir staiga pačios Giedros Radvilavičiūtės tekstas perima aptariamo teksto „žaidimo taisykles“ ir rašomą tekstą pertransformuoja, parodydama, kad tokius taip iš esmės gali rašyti daugelis, jeigu turi tikslą paveikti tam tikrą skaitytojų auditoriją. „...man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laido kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu... (p. 69-70)“.

Giedra Radvilavičiūtė

Vienas stipriausių, mano galva, tekstų buvo pirmasis, kuriame autorė „persekioja“ kanadiečių rašytoją Alice Munro. Net man, neskaičiusiam A. Munro, įdomu, ką papasakos G. Radvilavičiūtė. Fragmentiškai pateikusi ištrauką apie berniuką, kurį partrenkė automobilis ir iš jo galvos pasirodė kraujas, primenantis verdančios braškių uogienės putas (labai įsimenantis palyginimas!), ji išradingai kuria alternatyvią istoriją, kaip galėjo būti pagal, tarkime, lietuvių rašytojų logiką, bet tuo pačių nagrinėja A. Munro asmeninio gyvenimo faktus, laikmetį ir lietuvių rašytojų moterų raidą. Esė finalas pritrenkiančiai kinematografiškas, visąlaik manydami, kad berniukas negyvas, A. Munro „prailginta“ citata esė pabaigoje parodo, kad jis kvėpuoja. Sukuriami atskiri esė klodai: grožinės literatūros kaip atskiros istorijos, A. Munro literatūros analizė ir aktualusis probleminis laukas – kur kokybiška lietuvių autorių literatūra?

Labiausiai patikęs tekstas visgi buvo Marine life, kuriame dinamiškais pasakojimo štrichais pasakojama nuo infantilios scenos, kai autorė susirašinėja su paaugle trumposiomis žinutėmis, apsvarsto ne tik lietuvaičių lolitų likimą, bet aprėpia ir literatūrinį lauką. Pats prisiminiau, kiek kartų sėdėjau stoties McDonalde ir žiūrėjau pro tuos langus, galvodamas apie Sodų gatvėje dirbančias prostitutes... Empirinis tekstų audinys leidžia gretintis, stebėtis, šiek tiek atsikvėpti ir prisiminti savo patirtį.

Štai tekstai, kuriame pasakojama apie Kedžio bylą, visgi buvo patys silpniausi poveikiu. Gal dėl to, kad tiek daug apie tai prirašyta, kalbėta ir diskutuota, kad G. Radvilavičiūtės versija nebejaudino. Dėmesys šiuolaikinei žiniasklaidai bei lietuvių kalbos pokyčiams bei požiūriui apima visą antrą knygos skyrių. Kikenau, kaip autorė prisirinkusi nemažai teksto pavyzdžių iš delfi.lt portalo smagiai rikiuoja mintis, kurdama greitosios žinių visuomenės atsilikimą ne tik raštijoje, bet ir sveikoje logikoje. Kitą vertus, apie tas problemas daug kas kalba ir daug kas pateikia iš kojų verčiančių pavyzdžių, todėl probleminis laukas, nors ir svarbus bei aktualus, atrodo visuomeniškai išakėtas, žinomas ir netgi nualintas. Tai iš esmės „kerta“ per G. Radvilavičiūtės tekstų kokybę, nes autorės kokybė ir prasmių gylis atrodo suplokštėjęs, vietomis netgi subanalėjęs. Tačiau tai gyvatės, ryjančios savo uodegą, efektas, kadangi visuomenėje jau taip priimta, kad kalbėti apie Garliavos įvykius, peikti žiniasklaidą gali kiekvienas ir todėl tai jau savaime tampa blogo tono požymiu.

Noriu pasidžiaugti išleistos knygos vizualumu – paprasta, bet neprasta. Leidykla Apostrofa neleidžia daug knygų, bet tai, ką išleidžia, turi savo „svorį“ tiek turinio prasme, tiek skoningu dizainu.

Viena labiausiai jaudinančių minčių buvo apie tai, kad žmonėms „uždrausta“ liūdėti. Mes visomis išgalėmis kabinamės į pozityvumą, dinamiškumą, kad bet kokios liūdesio apraiškos laikomos liga. Tas pats ir literatūroje: „Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku (p. 57)“. Kol kas pas Giedrą Radvilavičiūtė viskas jauku ir nėra nepatogių temų, požiūrio ar žaismo. Nors daug kur nestokojam humoro, retsykiais ironijos, tačiau autorė ir toliau išlaiko savitą tembrą ir tekstų kokybiškumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"

Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rolandas Rastauskas "Privati teritorija"

Rolandas Rastauskas. „Privati teritorija“ – Vilnius: Apostrofa, 2009.

Sveiki,

Lietuvių literatūroje eseistikos žanras tiesiog klestėti klesti. Kasmet sulaukiame bent vienos itin kokybiškos ir vertos dėmesio eseistinės knygos, tad, neatsilikdamas nuo laikmečio, suskubau perskaityti Nacionalinės kultūros ir meno laureato knygą Privati teritorija (2009). Nors pernai pasirodė Trečiasis tomas, kuris vainikuoja šią eseistikos trilogiją, tačiau būtent pirmoji dalis Kitas pasaulis (2004), kuri kaip mat tapo pastebėtas ir įvertintas kritikų bei skaitytojų, atnešė autoriui ryškiausią pripažinimą. Privati teritorija yra antroji trilogijos dalis ir pradėjęs nenuosekliai skaityti, visgi ryžausi pasidalyti įspūdžiais, komentarais, pastebėjimais.

Itin gerų eseistų neturime tiek ir daug, be R. Rastausko, kitaip dar vadinamo literatūriniame pasaulyje visiems suprantamu trumpiniu RoRa, tikriausiai Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė (kuriuos autorius irgi mini Privačioje teritorijoje), dar galėtume pridėti Mindaugo Kvietkausko pavardę. Rolandui Rastauskui pavaldus ne vienas literatūrinis žanras, tačiau jo eseistika savita, kaip savita ir Privati teritorija. Pats pavadinimas įspėja, kad įžengiame į itin intymią ir privačią žmogaus asmenybės zoną, vėliau, paaiškėja, kad ne tiek jau daug ir sukelia diskomforto. 

Privati teritorija suręsta pagal atrastą ir patogią autoriui struktūros harmoniją, kuri patogi skaitančiajam – skyreliai suskirstyti temomis ir numeriais, kurie siejasi įvairiai: vienąsyk skyreliai tampa istorijų tęsiniais, kai kada juos jungia tik panašios tematikos paralelinės istorijos. 

Eseistika yra „slidus“ žanras, kadangi labai greitai sensta. Šiandien ji atliepia aktualias tema, o rytoj, žiūrėk, ji jau nebeaktuali. Tai kokia ta išliekanti RoRa eseistikos ypatybė? Sakyčiau, išliekamoji po ES įstojimo pirmųjų penkerių metų istorinė-archyvinė empirinė emociškai išlaikyta visuma, kuri gana lengvai atpažįstama kiekvienam nors kiek laikmečius apmąstančiam skaitytojui. Tekstai čia surinkti ir sustyguoti iš 2005–2009 laikotarpio, todėl skaitant daug kas atpažįstama kultūriškai jau įsišakniję iš vieno teksto į kitą: kilusi emigracijos banga į Airiją, ekonominės krizės niūrumas, tuštėjantys Lietuvos didmiesčiai... Šiandien, praėjus aštuoneriems metams nuo knygos pasirodymo, kažkodėl šie tekstai atrodo turintys archyvinį dvelksmą – šalis šiandien susiduria (kaip ir visas likęs pasaulis) su naujomis problemomis, naujais iššūkiais. 

 Rolandas Rastauskas

Nepaisant atitolusių laikmečio tendencijų, tekstai išlieka unikalūs dar ir dėl daugiaklodiškumo, nes RoRa eseistika ne tik laikmetį atliepianti rašliava, bet nesibaigianti asmeninė erudito kelionė per pasaulį (intelektualinį ir geografinį). Daug kelionių įspūdžių (tą dvasios kelionę) papildo estetiškai įterpti kaip iliustracijos esantys kelionių bilietai. Neretai nuotykiai kur nors Bulgarijoje primena kriminalinį trilerį su Q. Tarantinui būdingu sarkazmu, brėžiant punktyrą tarp rimto pasaulio ir rastaukiškai ironizuoto jaunatviško kelionių nuotykių polėkio, kokį retsykiais galėjome užčiuopti, kad ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemijoje. Neretai eseistas retrospektyviai grįžta į sovietmetį, prisimena keliones į Piterį, Maskvą, brėžia analogiškas tendencingas prasmių paralelias su nūdienos 2005-2009 metų gyvenimu.

Intelektualumo žaismė ir netgi savęs ironizavimas leidžia mėgautis tekstais ir kiek prisiminti mūsų pačių pasivaikščiojimus, keliones ir nuotykius. Štai „kedo pabučiavimas“ RoRa nuvežė į ligoninę – iškritimas iš rikiuotės, atsijungimas leidžia kartu empiriškai su pasakotoju patirti ir savo ekstremalius išgyvenimus, prisiminti tą jausmą, kai laimė susimaišo su pažeminimu ir t. t. Esminiai klausimai, kodėl vieni renkasi gyventi intelektualiai ironišką gyvenimą, traukia į keliones, o kiti lieka kriminalinio pasaulio liūne, verčia save priskirti vieniems arba kitiems. Štai ką autorius rašo apie vietinius chuliganus, kurie šypsojosi ir žvengė fotografuojami policijos nuovadoje: „Prieš nugarmėdami kalėjimų nebūtin, jie dantimis iškanda savo 15 minučių nešlovės, kuri suvokiama priešingai. Ir tas nešlovės albumas pampsta akyse, žaižaruoja visom kraujosruvų varsom. Atvirkščias žmogus nutraukia virkštelę, siejančią jį su šviesa, tiesa ir kitais... fantomais (p. 45)“.  

Gale knygos autorius taria savo paskutinį žodį apskritai apie eseistiką. Lygina Jūratės Baranovos ir Julijos Baranovos žvilgsnį į eseistiką, pats pažeria taikliai šmaikščių „kirčių“ apie šį gyvatišką žanrą, tad pagalvojau, kad toli dairytis informacijos apie esė ir nebereikia – užtenka atsiversti paskutinį Privačios teritorijos tekstą ir jame su visomis aliuzijomis rasite viską apie šią literatūrą.

Visgi skaitant tekstą po teksto ir pamažu perkopus antrą knygos dalį, pasidarė šiek tiek monotoniška, literatūriniai laukai išsiplėtė, kultūrinės patirtys ir kelionės tapo dar platesnės, temos įvairesnės ir kai kada dar įmantriau išreikštos, kad tiesiog norėjosi, kad knyga greičiau pasibaigtų. Gal tiesiog ji dėl savo sodrumo (kas dažniausiai būna tik knygos privalumas), pasidarė monotoniška – ta pati ironiška žaismė, ta pati struktūra, panaudoti biblijinio kalbėjimo motyvai Skrajojančiame katine, kad viskas ėmė lietis į vientisą sunkiai išmatuojamą žmogaus teritoriją. Visgi tekstai, kad ir kokie būtų asmeniniai, kad ir kokie būtų apie autoriaus gyvenimo potyrius ir apmąstymus, ji iš esmės aprėpia kiekvieną mūsų asmeninę kelionę po kultūrinį ir egzistencinį (nors ar tai pas RoRa nėra vienas ir tas pats?) gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dalia Staponkutė "Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja"

Dalia Staponkutė. „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. – Vilnius: Apostrofa, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Antroji Dalios Staponkutės Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja knyga pasirodžiusi po septynerių metų pertraukos, galima sakyti, smogė kaip angies kirtis: 2014 metų kūrybiškiausia knyga, 2015 metais skirta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, gausa profesionalių literatūros kritikų recenzijų prestižiniuose literatūros leidiniuose ir dabar turi realius šansus tapti Metų knyga. Štai jums ir visa knygos pergalinga odisėja per lietuvių literatūrą, todėl tiesiog nebeištvėriau, įsigijau vieną geriausių pastarųjų metų, kaip teigiama, lietuvių grožinės literatūros knygų.

Pirmoji pažintis su D. Staponkutės kūryba gana maloni, knyga švelni, moteriška, filosofiška, ieškanti tvirtų būties pamatų ir kartu nevaržomai keliaujanti kaip smiltelė po pasaulį. Sunkoka apibrėžti visos knygos žanrą, tačiau akivaizdu, jog tai galėtų būti autobiografinė eseistika, nevengianti asmeniškumo ir realių autorės gyvenimo faktų: dukros, miestai, kaimai, studijos, namai Kipre, santykiai su vyru ir t. t. Daug filosofinių retrospekcinių pasakotojos grįžimų į anuos laikus, kai ji išvažiavo iš Lietuvos į Peterburgą studijuoti, prisimenami dukrų auklėjimo ypatumai ir, žodžiu, visa nepaprasta kasdienybė, kuri gaubia autorę. Per jos sąmonę „persimala“ nugyvento gyvenimo ir laiko įvykiai ir įvyksta atsargus vertinimas, įsivertinimas, ieškant Aš identifikuojančiojo faktoriaus. Tą faktorių D. Staponkutė intuityviai užčiuopė besiblaškydama tarp dviejų kultūrų ir šalių (Lietuvos ir Kipro) ir šis atskaitos taškas, kuris žymi kiekvieno iš mūsų tautinį identitetą, yra mūsų gimtoji pirmųjų namų kalba. Būtent kalbą autorė iškelia kaip pagrindinį kultūrinį skirtumą ir tik vėliau fizinius žmonių parametrus, juos tekstuose gretina, lygina, pateikia kultūrinių paralelių. Pasakotoja nuolat tekste užduoda sau klausimą, tačiau niekada neatsako: ar jos Aš pasikeistų, jeigu ji imtų rašyti graikiškai? Kaip kalba, kaip mąstymo ir suvokiamo pasaulio priemonė pakeičia žmogų ir ar apskritai pakeičia. 

D. Staponkutė grožinius tekstus rašo išskirtinai tik lietuvių kalba, nors išsilavinimas leidžia jai tai daryti ir rusų, ir graikų, ir anglų kalbomis. Kipre dirbdama vertėja ji savo „profesijos gaires atneša“ ir į savo tekstus, daug įdomių įterptų graikiškų žodžių tiek jų rašmenimis, tiek lotyniškomis raidėmis, tiek skliaustuose versdama lietuviškai. Tokie tekstiniai inkliuzai įdomūs ir egzotiški, leidžia tiesiogiai skaitytojui pagliaudyti graikų kalbos molį, tačiau džiugu, kad autorė nepersistengė jų kiekybe, nes kiekviename sakinyje po graikišką inkliuzą, pripažinkime, būtų pernelyg nemalonus skaitymas, prilygstantis ne pažintiniam beletristikos skaitymui, bet akademinei studijai. Eseistikos autobiografiškumą visgi kai kada gožia pažintinė publicistika, kuri galbūt ne visiems patinka, kai renkamasi grožinę lektūrą, tačiau ji tokia suasmeninta, kad retai primena gido vedžiojimą po Kipro politines periferines ribas, bandant suvokti, kaip sala tautiškai ir geopolitiškai pasiskirsčiusi.

Rašytoja, filosofė, vertėja Dalia Staponkutė.

Kalbant apie knygos struktūrą, ji neatsiejama nuo leidyklos Apostrofos komandos sukurtos neįtikėtinai kokybiškos poligrafijos – negelstantis „sunkus“ popierius, solidus ir patikimas knygos viršelis su antikiniais motyvais, aukso įspaustomis raidėmis ir, žinoma, knygos nespalvotų fotografijų iliustracijos, kurios perskiria penkis svarbius knygos struktūros žingsnius, anotacijoje dar minimus kaip autorės gyvenimo kryptys. Kiekviename eseistiniame žingsnyje, skyriuje yra formuojama centrine problema, kuri dar skaidoma į smulkius eseistinius pasakojimus, ieškant naujų pasakotojos žiūros taškų ir kartu visuminio problemos bendrumo, pvz., pirmasis skyrius Judėjimas ratu formuoja motinos ir dukters ryšį per dviejų šalių kultūrinį auklėjimo aspektą. Pasakojimai, kaip autorė mokė dukras lietuvių kalbos, kaip dukros priėmė jos metodus, kaip važiuodavo nugyventi lietuviškų vasarų ir t. t. Kartais neapleidžia jausmas, kad pasakotoja konkuruoja su Kipro kultūra, stengdamasi dukroms pasukti upės tekėjimo vagą, tikriausiai autorei apskritai kaip humanitarei buvo nepaprastai svarbu, kad dukros gautų lietuvišką kalbinį ir kultūrinį imunitetą, tiesa, neaišku, ar daugiau dėl pasakotojos noro „pririšti“ dukras prie savęs, ar dėl pačių dukrų gerovės, bet kokiu atveju, nekyla abejonių, kad nuveiktas didžiulis auklėjimasis darbas. 

Lygiai taip pat ir kiti skyriai bei kryptys, autorė ne tik apsiriboja maršrutu Kipras–Lietuva ir Lietuva–Kipras, ji ir jos pasakojimai keliauja po platųjį pasaulį, aprėpia daug asmenybių, jų kultūrines patirtis t. y. kelionės į JAV, Istambulą ir pan. Visoje kelionėje ieškoma tai, kas sunkiai įvardijama verbaline kalba, bet filosofiškai suprantama, kad ieškoma tapatumo ir paralelių tarp kultūrų ir, žinoma, savo asmeninio atskaitos taško. Čia Turkija lyginama su Kipru, JAV su Lietuva ir Kipru ir atvirkščiai, todėl per eseistiką užmetamas daugiakultūrinis tinklas „ant pasaulio“, suvokiant skirtumus ir panašumus tarp visų pasaulio tautų, bet tikriausiai knygoje svarbiausia pasakotojos būsena, kuri primena periferinę tuščiavidurę erdvę, nei ji kada nors bus tikra kiprietė, nei kada nors vėl bus „normali“ standartinė lietuvė. Toji tarpinė periferinė savasties identiteto būsena, norėtųsi dar pasakyti būklė, siejasi su knygos pavadinimu apie pasirinkimą. Pasirinkimo nebėra, yra tik keista nesvarumo būsena, kuri išreiškia daugiakultūrinį įsisąmoninimą ir savęs suvokimą kaip pasaulio pilietę. Žinoma, Z kartos atstovams tai padaryti kur kas lengviau, tačiau užaugus Sovietų Sąjungoje ir savo namus bei tėvynę ilgą laiką suvokus kaip bazinį savo identiteto rezervą, išties sunku matyti, kaip lūžta ir trupa senosios vertybės ir ateina naujas pasaulio persitvarkymas.

Daug tekstuose kalbama apie savo mito kūrimą ir savo „paveikslą“ kitų sąmonėje, kad ir kaip save suvoktume, mus visada mato ir matys kiekvienas vis kitaip. Brazilų rašytojas Paulo Coelha Alchemike metaforiškai rašė apie asmeninę žmogaus legendą, panašiai galima suvokti savo mito kūrimą ir D. Staponkutės knygoje. Mes vis laužome stereotipus, suokiame apie tai, kaip svarbu nusimesti kultūrinius barjerus ir kiekvieną priimti kaip savą, tačiau kuriant savo mitą, suvokiant save vis dar be galo svarbu apčiuopti savo šaknis, vis dar gajus troškimas turėti savo tėvynę, identifikuoti save per kalbą, per tai, kur tu eini, ką darai, sakai, reflektuoji, galiausiai ką myli ir vertini – šita bazė esi tu, tai tavo likimas, tavo mito variklis. 

Neįmanoma nepaminėti D. Staponkutės rašymo kokybės. Teksto lengvumas, kalbant apie tokius dvasinius ir fizinius migracijos procesus, „išausta“ su kantrumu, neapsunkinant nei minties, nei sakinių struktūros. Priešingai, tekste juntama pasakotojos moteriškumo ir motiniškumo galia, kažin koks „pritraukimas“ skaitytojo arčiau savo balso, vartojant „minkštąją kalbą“, kad ir toks paprastas žodis „babytė“ daug ką pasako apie autorę, jos ryšį su lietuviškąją gimine, o nuolat kalbėdama apie žmogiškąjį ryšį, vartojama daug švelnių būdvardžių ir veiksmažodžių taip smarkiai nutolusių nuo kurį laiką įsiėdusios ciniškos ir vien tik absurdą užkabinančios, gyvenimo beprasmybę afišuojančios literatūros. Žodis tampa D. Staponkutės santykiu su savo mintimis, norima „permesti“ informacija, o kartu užmegzti santykį su skaitytoju.

Graži, jauki ir įdomi knyga, kurioje tikriausiai įdomiausi, žvelgiant jau visai paviršutiniškai, tie kultūriniai „perliukai“, kuriuos galėtume įvardyti kaip egzotiškais kultūriniais niuansais, iš kurių gimsta patys tikriausi anekdotai, o kai kada ištisi ir solidūs filosofiniai traktatai.

Jūsų Maištinga Siela