Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rolandas Rastauskas "Privati teritorija"

Rolandas Rastauskas. „Privati teritorija“ – Vilnius: Apostrofa, 2009.

Sveiki,

Lietuvių literatūroje eseistikos žanras tiesiog klestėti klesti. Kasmet sulaukiame bent vienos itin kokybiškos ir vertos dėmesio eseistinės knygos, tad, neatsilikdamas nuo laikmečio, suskubau perskaityti Nacionalinės kultūros ir meno laureato knygą Privati teritorija (2009). Nors pernai pasirodė Trečiasis tomas, kuris vainikuoja šią eseistikos trilogiją, tačiau būtent pirmoji dalis Kitas pasaulis (2004), kuri kaip mat tapo pastebėtas ir įvertintas kritikų bei skaitytojų, atnešė autoriui ryškiausią pripažinimą. Privati teritorija yra antroji trilogijos dalis ir pradėjęs nenuosekliai skaityti, visgi ryžausi pasidalyti įspūdžiais, komentarais, pastebėjimais.

Itin gerų eseistų neturime tiek ir daug, be R. Rastausko, kitaip dar vadinamo literatūriniame pasaulyje visiems suprantamu trumpiniu RoRa, tikriausiai Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė (kuriuos autorius irgi mini Privačioje teritorijoje), dar galėtume pridėti Mindaugo Kvietkausko pavardę. Rolandui Rastauskui pavaldus ne vienas literatūrinis žanras, tačiau jo eseistika savita, kaip savita ir Privati teritorija. Pats pavadinimas įspėja, kad įžengiame į itin intymią ir privačią žmogaus asmenybės zoną, vėliau, paaiškėja, kad ne tiek jau daug ir sukelia diskomforto. 

Privati teritorija suręsta pagal atrastą ir patogią autoriui struktūros harmoniją, kuri patogi skaitančiajam – skyreliai suskirstyti temomis ir numeriais, kurie siejasi įvairiai: vienąsyk skyreliai tampa istorijų tęsiniais, kai kada juos jungia tik panašios tematikos paralelinės istorijos. 

Eseistika yra „slidus“ žanras, kadangi labai greitai sensta. Šiandien ji atliepia aktualias tema, o rytoj, žiūrėk, ji jau nebeaktuali. Tai kokia ta išliekanti RoRa eseistikos ypatybė? Sakyčiau, išliekamoji po ES įstojimo pirmųjų penkerių metų istorinė-archyvinė empirinė emociškai išlaikyta visuma, kuri gana lengvai atpažįstama kiekvienam nors kiek laikmečius apmąstančiam skaitytojui. Tekstai čia surinkti ir sustyguoti iš 2005–2009 laikotarpio, todėl skaitant daug kas atpažįstama kultūriškai jau įsišakniję iš vieno teksto į kitą: kilusi emigracijos banga į Airiją, ekonominės krizės niūrumas, tuštėjantys Lietuvos didmiesčiai... Šiandien, praėjus aštuoneriems metams nuo knygos pasirodymo, kažkodėl šie tekstai atrodo turintys archyvinį dvelksmą – šalis šiandien susiduria (kaip ir visas likęs pasaulis) su naujomis problemomis, naujais iššūkiais. 

 Rolandas Rastauskas

Nepaisant atitolusių laikmečio tendencijų, tekstai išlieka unikalūs dar ir dėl daugiaklodiškumo, nes RoRa eseistika ne tik laikmetį atliepianti rašliava, bet nesibaigianti asmeninė erudito kelionė per pasaulį (intelektualinį ir geografinį). Daug kelionių įspūdžių (tą dvasios kelionę) papildo estetiškai įterpti kaip iliustracijos esantys kelionių bilietai. Neretai nuotykiai kur nors Bulgarijoje primena kriminalinį trilerį su Q. Tarantinui būdingu sarkazmu, brėžiant punktyrą tarp rimto pasaulio ir rastaukiškai ironizuoto jaunatviško kelionių nuotykių polėkio, kokį retsykiais galėjome užčiuopti, kad ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemijoje. Neretai eseistas retrospektyviai grįžta į sovietmetį, prisimena keliones į Piterį, Maskvą, brėžia analogiškas tendencingas prasmių paralelias su nūdienos 2005-2009 metų gyvenimu.

Intelektualumo žaismė ir netgi savęs ironizavimas leidžia mėgautis tekstais ir kiek prisiminti mūsų pačių pasivaikščiojimus, keliones ir nuotykius. Štai „kedo pabučiavimas“ RoRa nuvežė į ligoninę – iškritimas iš rikiuotės, atsijungimas leidžia kartu empiriškai su pasakotoju patirti ir savo ekstremalius išgyvenimus, prisiminti tą jausmą, kai laimė susimaišo su pažeminimu ir t. t. Esminiai klausimai, kodėl vieni renkasi gyventi intelektualiai ironišką gyvenimą, traukia į keliones, o kiti lieka kriminalinio pasaulio liūne, verčia save priskirti vieniems arba kitiems. Štai ką autorius rašo apie vietinius chuliganus, kurie šypsojosi ir žvengė fotografuojami policijos nuovadoje: „Prieš nugarmėdami kalėjimų nebūtin, jie dantimis iškanda savo 15 minučių nešlovės, kuri suvokiama priešingai. Ir tas nešlovės albumas pampsta akyse, žaižaruoja visom kraujosruvų varsom. Atvirkščias žmogus nutraukia virkštelę, siejančią jį su šviesa, tiesa ir kitais... fantomais (p. 45)“.  

Gale knygos autorius taria savo paskutinį žodį apskritai apie eseistiką. Lygina Jūratės Baranovos ir Julijos Baranovos žvilgsnį į eseistiką, pats pažeria taikliai šmaikščių „kirčių“ apie šį gyvatišką žanrą, tad pagalvojau, kad toli dairytis informacijos apie esė ir nebereikia – užtenka atsiversti paskutinį Privačios teritorijos tekstą ir jame su visomis aliuzijomis rasite viską apie šią literatūrą.

Visgi skaitant tekstą po teksto ir pamažu perkopus antrą knygos dalį, pasidarė šiek tiek monotoniška, literatūriniai laukai išsiplėtė, kultūrinės patirtys ir kelionės tapo dar platesnės, temos įvairesnės ir kai kada dar įmantriau išreikštos, kad tiesiog norėjosi, kad knyga greičiau pasibaigtų. Gal tiesiog ji dėl savo sodrumo (kas dažniausiai būna tik knygos privalumas), pasidarė monotoniška – ta pati ironiška žaismė, ta pati struktūra, panaudoti biblijinio kalbėjimo motyvai Skrajojančiame katine, kad viskas ėmė lietis į vientisą sunkiai išmatuojamą žmogaus teritoriją. Visgi tekstai, kad ir kokie būtų asmeniniai, kad ir kokie būtų apie autoriaus gyvenimo potyrius ir apmąstymus, ji iš esmės aprėpia kiekvieną mūsų asmeninę kelionę po kultūrinį ir egzistencinį (nors ar tai pas RoRa nėra vienas ir tas pats?) gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Skaitymo ypatumai: knyga prie jūros - man ne "draugė"

Sveiki, 

Va, šįryt padaryta nuotrauka: rytinė kava su knygomis prie apskrito stalelio. Galvojau, kokią knygą vežtis į prie jūros. Visos lyg ir savo formatu tinka – nedidelės apimties, patogios, žinomi autoriai, žinoma, ko daugiau ar mažiau iš jų tikėtis. Na, išskyrus Rolandą Rastauską (RoRa), kurio eseistikos dar niekad neskaičiau, bet baisiausiai knieti, gal dėl to, kad jo kaip eseisto nepažįstu ir palikau namuose. Kaip sakant, geresniems laikams ir maloniems literatūriniams atradimams. 

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“ ar J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“? Kad ir kaip norėčiau griebti „Barbarus...“, visgi pasiėmiau „Jaunoji nuotaka“ – pradėsiu nuo jos. A. Baricco visada gaivus ir lengvai bei poetiškai tinkantis praslysti prie jūros ir... ak, koks nusivylimas.

Ne, ne knyga, bet beveik nemoku skaityti prie jūros. Jeigu išvis įmanoma skaityti. Gerai, atsiguli ant audinio, atkiši nugarą saulei kepinti ir iškenti 5-10 minučių, pro juodus stiklo akinius tekstas srūva prakaitu ir į galvą lenda mintys, kad geriau trauktis į pavėsį ar pasiklausyti mp3. Ir žinote, tai ne pirmas kartas, kai tiesiog knyga nesiskaito prie jūros. Jūra nori dėmesio sau, o knyga sau. Tai nesuderinama. Kaip meilė ir kaktusas. Kaip gaivios ir traškios salotos lyginant su riebiais šunienos kotletas. Geriausia visgi, manau, knygų prie jūros man nuo šiol nebesinešioti, o skaityti ten, kur geriausiai skaitosi – namuose. 

P. S. Na, ir taip, aš pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti bet kur ir bet kada, kad ir važiuodami viešuoju transportu.

 

Jūsų Maištinga Siela