Knyga: Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Leila Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 210 p.

Sveiki,

Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron patarėja.

Jeigu Lopšinėje autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu – jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.

Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas pasakojimas kaip ir Lopšinėje pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią, išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl kokybės nė neabejoju.

Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji turi.

Rašytoja Leila Slimani.

Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės, kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa, knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.

Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų, kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.

Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia, kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.

Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga – prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to, autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Leïla Slimani "Lopšinė"

Leila Slimani. „Lopšinė“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai, 

Goncourt‘ų premija 2016 knyga lietuviams pristatoma beveik kaip eilinis romanas su tais pačiais nuvalkiotais epitetais „sukrečiantis“, „nepatogi tema“, „autorės drąsa“ ir iš esmės tie epitetai jau nieko nebepasako nei apie knygą, nei apie pačią autorė, o tuo labiau apie premiją. Juk ir premijos – ne garantas, kad knyga išties gera. Štai neseniai skaityta korijiečių rašytojos Han Kang daug žadėta Vegetarė, apdovanota viena prestižiškiausių premijų The Man Booker, tačiau gilaus įspūdžio nepaliko ir knygų sraute kūrinys dabar atrodo nykus, ko galbūt nepasakyčiau apie iš Maroko kilusios rašytojos Leilos Slimani romaną Lopšinė (pranc. Chanson douce), kuri pasakoja apie socialines prancūzų nelygybes ir auklės pakrikusią psichiką bei vienatvę.

Romanas „perskaitomas vienu prisėdimu“ – tokius aš mėgstu, nes nereikia ilgai kankintis, jeigu kūrinys, sakykime, nėra paveikus pasiglemžti visą mano dėmesį, tačiau Lopšinei tas netinka, jis sukaltas kaip trileris, nors vargu ar trileriui priskirčiau. Tiesa, romano pradžia kiek neramina, nes ji pernelyg atvira ir iš esmės atitinka trilerio žanrą – aprašomi nusikaltimo padariniai, lavonėliai ir netgi galima suabejoti, ar rašytoja pasirinko teisingai, kad pradėjo tarsi kokį filmą – jau post factum, atversdama atomazgos kortas lyg kokiame itin vidutiniškame filmo trileryje. Tačiau greitai tampa aišku, kad knygoje svarbiausias ne finalas, bet atomazgą iššaukiantis ilgas ir sudėtingas psichologinis procesas, kuris išreikštas tokia lengva plunksna, kad net stebina, kaip taupumas sukuria įtampą nuo pat pirmųjų puslapių ir išlieka iki pabaigos. 

Centre – Masė šeima (Miriam ir Polis), kurie augina du mažamečius ir Miriam, prisireikus grįžti į darbo rinką, susiranda tobulą auklę. Auklės Luizos tobulumo atskleidimas kelia skaitytojui nerimą, nes būtent romano pradžioje uždėtas kruvinas taškas rėkte rėkia, kad po tobulybės skraiste slypi kažkoks demonas. Pamažu atskleidžiami Luizos trūkumai, kurių nepastebėjo Miriam ir Polis, stebina auklės sudėtingas dvasinis pasaulis, kuris absoliučiai sumaltas girnomis ir neturi ne tik jokios atramos, bet ir baugina, kad Luiza gyvena vien iliuzijomis, sirgdama gilia atsakomybės stoka ir depresija. Toks dvilypis žmogus, kuris viduje susikuria lūkesčių pasaulį ir bėga nuo realybės visoje knygoje atrodo kaip granata su ištrauktu žiedeliu – nežinia, kada ji susprogs ir koks įvykis prives prie jau gerai žinomos atomazgos. 

Gal ir neblogas sprendimas atversti knygos pradžioje atomazgos kortas, tai užaštrina visos knygos ramią tobulos Luizos vaizdavimą, kurios profesija ir socialinės bei dvasinės problemos „nupiešia“ išties įsimintiną ir bauginantį charakterį, kad rodos, be didesnių išsišokimų autorė sukuria trilerio vertą įtampą. Vis sakau trilerį, tačiau įtampa veikiau ne kriminalinė, kiek psichologinė: psichiškai serganti auklė, kuri nepripažįsta savo bėdų, bėga nuo bet kokios atsakomybės. Stebina galbūt ir Masė šeimos abejingumas, tačiau labiausiai vienišos Luizos pasaulis, kuris be darbo toks tuščias ir rėkte rėkiantis pagalbos, tačiau moteris visomis pastangomis nuryja vienatvės piliulę tuo labiau įpildama žibalo į liepsną. 

 Leïla Slimani

Vis galvojau, kiek Prancūzijoje mokama už auklės darbą, kad Luiza niekaip negalėjo susimokėti už nuo vandens pūvantį būstą? Kur ji dėjo tuos pas Masė šeimą pinigus, kad jų niekada neturėjo? O juk dirbo ir valytoja, ir aukle, ir virėja – praktiškai jos bauginantis stropumas tarsi maniakiškas noras prisirišti prie šeimos byloja apie meilės ir rūpesčio troškulį – taigi apie vieną iš opiausių Vakarų civilizacijos problemų – meilės trūkumą. Vis galvoju, jeigu šios knygos imtųsi koks itin talentingas režisierius ir gebėtų taip šiurpiai skrupulingai sukurti Luizos dvilypį pasaulį, gyvenimą iliuzijose, filmas turėtų būti išties labai puikus.

Grįžtant prie romano vertimo – jį išvertė visiems puikiai žinoma ir pripažinta vertėja Violeta Tauragienė. Kalbant apie Leilos Slimani literatūrinę rašką, būčiau linkęs priskirti minimalistinei literatūrai, kada minimaliomis verbalinės kalbos pastangomis sukuriama įtampos kupina iliuzija, pasakojimo kaukė, todėl trumpi sakiniai tampa efektyviu būdu perteikti romų ir tik iš pirmo žvilgsnio tvarkingą ir paprastą, bet iš esmės apgaulingą Luizos gyvenimą.

Knyga, manau, taps viena įsimintiniausių šios vasaros knygų, kurioje yra viskas, ko reikia gerai literatūrai: istorija, aštri problema, charakteris, už teksto likęs moralas, kurį dažniausiai išreiškiame posakiu „verčia susimąstyti“, efektyvi kalbinė raiška ir psichologinė įtampa. To po ilgų epinių su romantizmo prieskoniais romanų buvau išsiilgęs kaip peržiemojęs arklys šviežios žolės.

Jūsų Maištinga Siela