Šiuolaikiniai Izraelio rašytojai: Amos Oz, Zeruya Shalev, Abraham B. Yehoshua

Sveiki,

Šiuo metu skaitau „Poną Manį“ ir kažkuris iš kolegų paklausė, o ką dar turime išsivertę šiuolaikinio iš Izraelio rašytojų? Ne kažin ką galėjau pasakyti, nes galvoje sukosi labiau Primo Levi ir įvairios knygos Holokausto temomis, o žydų kilmės rašytojai išsibarstę po visą pasaulį, daugiau jų telkiasi Europoje. Prisiminiau ir Kafką, tačiau jis toli gražu nepriklauso šiuolaikinei Izraelio rašytojams, tad greitai perbėgau per savo namų bibliotekos lentynas ir radau tik šias knygas, kurios reprezentuotų šios šalies šiuolaikinė literatūrą.

Tikriausiai yra išleistų ir daugiau – juk visko ir nesuskaitysi. Visos šios trys knygos stipriai įsirėžė į atmintį, jos turi savitą koloritą, energetiką, aktualumą ir suteikė skaitymo malonumą.

Taigi. O ką jūs skaitėte tokio žydiško?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Leila Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 210 p.

Sveiki,

Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron patarėja.

Jeigu Lopšinėje autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu – jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.

Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas pasakojimas kaip ir Lopšinėje pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią, išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl kokybės nė neabejoju.

Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji turi.

Rašytoja Leila Slimani.

Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės, kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa, knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.

Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų, kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.

Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia, kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.

Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga – prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to, autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela