Knyga: David Grossman "Užeina kartą arklys į barą"

David Grossman. „Užeina kartą arklys į barą“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 192 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu tendencingai stengiuosi suskaityti Man Booker ir Man Booker International pačias naujausias išverstas knygas laimėtojus ar nominuotus šioms premijoms (dažnai tai itin aukštos literatūrinės vertės garantas), todėl dažnai akis užkliūva už anotacijoje ar net tame pačiame viršelyje pažymėtu šių premijų užrašų, ranka savaime griebia už knygos. Pernai Man Booker International literatūrinį prizą pelnė izraeliečių rašytojas David Grossman (g. 1954) su savo gana kuklios apimties romanu Užeina kartą arklys į barą (hebr. Sus echad nichnas lebar), kurį išvertė Olga Lempert.

Sofoklis apskritai pamažu sėkmingai verčia šiuolaikinę žydų literatūrą. Per pastaruosius metus iš šios leidyklos tai jau trečiasis mano skaitomas žydų romanas. Puikūs romanai ir Abraham B. Yehoshua Ponas Manis bei Zeruya Shalev Meilės gyvenimas garantavo, kad nebereikia bijoti prašauti ir su Man Booker International laimėtoju, nors toks knygos paikas pavadinimas man asmeniškai nelabai patiko.

Istorija pasakoja apie jau senstelėjusį Dovelį Grinšteiną, kuris pakviečia vaikystėje pažinotą draugą į savo stendapo vakarą. Nežinantiems, kas yra stendapas, pasakysiu, kad tai scenoje anekdotus „skaldantis“ žmogus, rampos šviesoje linksminantis publiką. Būtent šis vakaras tampa įsimintiniausia gyvenimo prasmę apmąstančiu epizodu tiek pačiam Doveliui, tiek jo draugui. Nors Dovelis yra pagrindinis vakaro linksmintojas ir būtent iš jo daugiausia srūva tiesioginės kalbos, tačiau tikrasis pasakotojas yra stebintysis iš baro salės, kuris visomis išgalėmis bando suprasti ne tik Dovelio gyvenimą, bet ir savo paties santykį su Doveliui ir galiausiai su savimi pačiu.

Išraiškingame pasakojime veriasi kelios esminės temos. Viena iš jų – vaikystėje patirtos traumos ir jų poveikis Dovelio gyvenime. Sudėtingi jo ir tėvo, ir psichiniu sutrikimu sergančios mamos santykiai paženklino Dovelio likimą. Taip pat fiziniai duomenys – strazdanotas, mažas, vaikystėje, kad jo niekas neužgautų, vaikščiojęs ant rankų ir stebinęs aplinkinius iš esmės tekste D. Grossmanas perteikia taip natūraliai jautriai, kad patikėti tiesiog neįmanoma. Šįkart veikia pasirinktas ypač vykęs strateginis pasakojimas – per humoro vakarą, praktiškai per kelias pasakojimo valandas, papasakoti ne tik savo asmeninę istoriją, bet dalinai aprėpti visų žydų ir tuo pačiu pasaulio žmonių brendimo, asmenybės tapsmo ir galiausiai santykių nebūvimo tragediją. Sakoma, kad viduramžiuose tik pilies juokdariai galėdavę sakyti karaliui tiesą, nes visa tai buvo priimama kaip juokas, panašiu principu veikia ir šioji Dovelio tragikomiška istorija. Tarp šmaikščių anekdotinių „užsklandėlių“, kuriais veikėjas bando sulaikyti iš baro sprunkančius klausytojus, jis su ritmiškais atotrūkiais pasakoja savo pragaišties istoriją.

David Grossman

Vienas esmingiausių prisiminimų Doveliui yra vasaros stovykla, kurioje vyresni berniukai iš jo šaipėsi ir nuolat mušdavo. Toji didžiulė akimirka, kai jam praneša, kad jo tėvai mirę (jis nežino, ar abu, ar tik motina), jis stengiasi suprasti praradimo skausmą, jį aprėpti, tačiau tas šokas toks didelis, kad visą jį per trūkčiojantį ir chaotišką pasakojimą gali pajusti ir pats skaitytojas. Teksto ritmas sudaro įspūdį, kad šis 57 metų vyras dar tebėra savivokoje, dar tebevažiuoja tuo automobiliu numanomos tiesos ir realaus gyvenimo priėmimo link. Ta kelionė tampa visa Dovelio gyvenimo kelionės parabole, nors jam 57 ir jis seniai išlipęs, tačiau viena labai didelė sielos dalis tebėra ten įstrigusi, praradimo, menkavertiškumo ir niekinimo kelionėje.

Kai kada atrodo, jog D. Grossmanas tuoj su siužetu padarys kažką nerealaus, kažkokią vieną dalį išduos ir tarp berniuko ir jį vežančiojo atsiras kažin kokia baisi intymaus išnaudojimo, pedofilijos praraja ir berniukas gaus dar vieną vaikystės traumą. Tą liudija berniuko ir vairuojančiojo pokalbis, anekdotai intymiomis temomis, tačiau tai tėra tik pasakotojo išgaubta netikro pavojaus sfera, kurioje gali nutikti bet kas ir tik subtilios ir taiklios detalės padeda šiam netvarumo ir nesaugumo jausmui įsigalėti: „...mano sėdynės apmušale buvo skylutė, į kurią beveik visą kelią laikiau įkišęs pirštą. Viduje buvo minkštas porolonas, o aš, nesijuokit, nepažinojau tokios medžiagos, nes mūsų namuose čiužiniai buvo šiaudiniai, ir visą kelią atrodė, kad tai stebuklinga medžiaga iš kito pasaulio, kuri mane saugo, ir jei tik ištrauksiu pirštą, viskas tuoj sutrupės (p. 149)“. Turint galvoje, iš kokios laiko perspektyvos pasakoja Dovelis savo prisiminimus, tos subtilios detalės tik sustiprina traumos, įsirėžusios į jo gyvenimą, katastrofos mastą.

Pasakojimo antraeiliai personažai išties pagyvina pasakojimą, kaip antai neūžauga moteris, atpažinusi jį iš vaikystės. Ilgą laiką taip ir neaišku, kodėl ji, daug kartų viešai pažeminta Dovelio, niekaip neišeina iš baro, tačiau vienijantis tapatus likimas galiausiai suveda pasakojimo gale visus galus. Iš esmės Užeina kartą arklys į barą yra tragedija ir joje nėra nė lašo komedijos, tik komedijos žanro forma, po kuria liejasi nenusisekusio gyvenimo nuoskauda, kylanti iš praeityje patirtų traumų gausos. Dinamiška romano fabula leidžia mėgautis intuityviai perteikta psichologinio ir kartu filosofinio matmens literatūra, kurią šiandien su malonumu galima skaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela