Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela 

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela