4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela

Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Emausas"

Alessandro Baricco. „Emausas“ – Vilnius: Alma littera, 2010 – 144 p.

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, yra pasaulyje tokių knygų, kurias lengva skaityti, nes įvykiai veja įvykius, nes stilius lengvas ir neįmantrus. Yra tokių knygų, kurios turi kažin kokį sodrų ir tirštą stilių, gilią minties prasmę, skvarbią visumos idėją ir jas taip gera gurmaniškai skaityti palengva ir mėgautis. Yra tokių knygų ir rašytojų, kaip italas Alessandro Baricco (g. 1958), kuris kaip kūrėjas apima pirmųjų dviejų knygų tipų diapazoną: filosofinę gelmę ir stiliaus lengvą grakštumą.

Kažkas dar bandė šį, mano akimis, stebuklingą autorių lyginti su Paulo Coelho, kuris, bent jau man, po Alchemiko yra nepaskaitomas autorius, nes nei stiliaus, nei gelmės, vien plokščio pasaulio banalybės. Galima plokštumu apkaltinti ir A. Baricco knygą Emausas (ital. Emmaus), kuriame lyg ir prislopintas poetinis grakštumas, nebėra jūrų platybių, nepasiekiamų svajonių, kukius dalykus galėjome įskaityti ir saviškai patirti jo geriausiuose kūriniuose Jūra vandenynas, Aistrų pilys, Novečentas, City, Šilkas. Nuo 2000 metų autorius gerokai „suplokštėjo“, tačiau...

Tačiau vis tiek jis kaip gėlės žiedas vilioja savo skaitytojus bites. Matyt, iš to ilgesio. Taip, Emausas toli gražu nėra geriausias jo kūrinys, ir vargu, ar rašytojas kada nors beparašys geresnių kūrinių, tačiau romano visuma vis vien daro gerą įspūdį. Istorija pasakoja apie septyniolikmečius aštuoniolikmečius vaikinus, kurie iš tolo stebi Andrė, mergaitę karalienę, gerokai subrendusią jų amžiaus merginą, kurios trokšta visi ir ji neatsisako. Smarkiai erotizuotame romane rasime daug jaunuoliškos aistros, geismo, kuris slepiasi po krikščioniškuoju įvaizdžiu. Vaikinu gaujelė, iš kurios perspektyvos žvelgiama į pasaulį, randasi dvigubo pasaulio standartai: vienas nevaržomas pasaulietinis, o kitas – smarkiai katalikiškų šeimų paveiktas, kone atitvertas pasaulis nuo pagundų, įrėmintas bažnytinių ritualų, senolių slaugos namų. Tačiau geismas abejuose pasauliuose yra tas pats geismas, kuris nori būti išreikštas, todėl jis tampa centrine veikėjų ir nelaimių varomąja jėga.

Iš tikrųjų veiksmas vyksta Italijoje, bet A. Baricco vienas iš tų rašytojų, kuris pasižymi tokia literatūra, kurioje nusitrina nacionaliniai ženklai ir tai, atrodo, gali vykti bet kur. Beskaitant vis dingojosi, kad istorija kažin kokia amerikietiška, vietomis labai priminė Jeffrey Eugenides kultinę knygą Jaunosios savižudės, kada iš vaikinų perspektyvos pasakojama apie šeimą per nuotolį, darant savitas išvadas, idealizuojant veikėjų ydas, moralinius nukrypimus.

Stipriausioji šios jaunatviškos istorijos literatūrinė vertė yra autoriaus mokėjimas aiškinti susipriešinusių pasaulių skerspjūviais – pasaulietinio (realaus, esamo) ir religinio (išgalvoto, bet siekiamo) sankirtomis. Kad ir koks atrodytų patogus, doras, pilnas moralės religinis pasaulis, kurį gyvena „geri“ berniukai, jis pagrindiniam pasakotojui atrodo kažin koks fasadinis. Tikriausiai nederėtų knygos turinio ir pasakotojo tapatinti su autoriumi, tačiau giliai povandeninės literatūrinės prasmių sankirtos suponuoja manyti, kad pats A. Baricco turi ne itin geriausią santykį su bažnyčia, nors kituose jo kūriniuose šių pasakojimo prasmių nėra. Iš ko tai rodosi? Iš to, kaip samprotauja pasakotojas, bandydamas priešpriešomis įvertinti religijos (ne)naudą.

Alessandro Baricco

Emausas – tai miestas, į kurį žygiavo žmonės, kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, kai Dievas žmogaus pavidale buvo nužudytas, dar neprisikėlęs, vadinasi, pats nusivylimo metas, pačios sutemos iki dar vienas gerosios žinios – prisikėlimo. Savotišką meilės, aistros ir praradimų tamsumas išgyvena gauja katalikų berniukų, kurie vis labiau išsižada sekmadieninės bažnyčios ir vis labiau leidžiasi užvaldomi aistros ir pasaulietinio gyvenimo. Aišku, galima tarp eilučių stabtelėti ir pagalvoti, ar dėl tų nelaimių – savižudybės, abortai, žmogžudystės – yra tos pasireiškiančios aistros ar lokaliosios religijos priežastis? „Kuo kuklesnę tradiciją jie mums perduoda, tuo labiau kas dieną stiprėja jų įskiepytas nesąmoningas geismas neribotų siekių – beveik beprotiškas prasmės lūkestis (p. 82).“

Kitas labai svarbus, kone beveik skausmingai knygoje aidintis probleminis laukas – tėvų ir vaikų santykiai, jų nesusikalbėjimas, šeiminis apleidimas „... mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi (p. 100)“. Akivaizdu, kad ne šventieji puodus daužo ir akivaizdu, kad neidealiame jaunuolių gyveniman ima kilti ir jų tėvų netobulas gyvenimas – neištikimybė, noras nusižudyti, abejingumas. Jie norom nenorom perima jų ydas ir polinkius, nors sekmadienio bažnyčioje katalikiškai šypsosi vieni kitiems. „Galimas daiktas, dieną mūsų širdys perpildytos gėdos ir pasibjaurėjimo, prasiveržiančio giliai viduje glūdinčiu liūdesiu, – mes kaip įskilę indai, suvokiantys savo slaptus trūkumus (p. 104).“

Galima numanyti, kad romano principas yra supriešinti tikėjimo ir potyrio, siekiamybės ir realaus pasaulio vaizdinius. Iš esmės tai tik būdas, kurį pasirinko autorius, norėdamas atskleisti žmogiškumo prigimtį. Pabaigoje įterpiama transvestito Silvijos istoriją – jį nužudo, tačiau pasakotojas filosofiniame lygmenyje kalba apie žmonių kūnus ir skirtingas prigimtis: kodėl vieni turi tramdyti ir būti tokiais, kokie nėra, o kiti, išėję iš komforto zonos, geba džiaugtis savo kūniškumu, bet už tai yra niekinami?

Labiausiai mėgstu A. Baricco kūrinio minties apibendrinimus kūrinių pabaigose. Kaip ir romane Be kraujo, taip ir Emause, pasakotojas padaro esminius apibendrinimus apie tikėjimą ir praktinį gyvenimą, apie įvaizdžius, kuriais sekame pamesdami savo kelią. Emause tai pati skaidriausia ir kartu skaudžiausia kūrinio dalis, nes romanas ilgą laiką bylojęs apie seksualinį jaunuolių gyvenimą, per jaunuolių patirtis pateikia savas išvadas, kurios ne vien grakščios literatūrinės plunksnos vertas skaitymas, bet byloja ir apie autoriaus gebėjimą emociniu intelektualu apčiuopti, – ko visada tikiuosi iš A. Baricco – nuslėptos ar paslėptas gyvenimiškos tiesos, kuri pasakoja apie mūsų prieštaringą ambivalentiškamą tarp gyvenimo būdo ir noro gyventi geriau, tarp gyvenimą namuose ir būvimą sociume, tarp kūno ir dvasios, tarp meilės ir keršto... Ir tai jis paverčia filosofine minties poezija.

Tiesiog negaliu nepacituoti. „Kur kas aukštesniu – mirties – lygmeniu paženklintas mūsų galutinis ir neatšaukiamas paveikslas, nukryžiuotojo Kristaus paveikslas, – rodos, nesutaikomų kraštutinumų, tėvas sūnus šventoji dvasia, suvedimas į vienatinį lavoną, kuris yra ir nėra Dievas. Iš aporijos par excellence pasidarėme fetišką – vieninteliai visame pasaulyje garbiname mirusį dievą. Ir kaip dabar galėtume neišmokti šio neregėto gebėjimo – ir siekio įveikti bet kokį atstumą? (p. 136).“

Alessandro Baricco – galite jį mėgti, galite ne, – yra savitai genialus rašytojas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Arundhati Roy "Didžiausios laimės ministerija"

Arundhati Roy. „Didžiausios laimės ministerija“ – Vilnius: Alma litera, 2018 – 406 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas žino indų rašytoją Arundhati Roy (g. 1961), tas tikriausiai skaitė jos puikųjį romaną Mažmožių dievas, sulaukusį ne vienos laidos lietuvių kalba. 1997 metais už šį romaną autorė pelnė Booker premiją ir nuo to karto neberašė jokios grožinės prozos, atsidavė žmogaus teisių veiklai Indijoje ir tik 2007 metais autorė prasitarė, jog rašanti antrąją knygą. Ši veikla pareikalavo dešimties metų – ilgas, tirštas, sudėtingos kompozicijos romanas, taip pavadinčiau Didžiausios laimės ministerija (angl. The Ministry of Utmost Happiness), kuris pateko į ilgąjį Man Booker sąrašą, tačiau tokios sėkmės, kokią turėjo Mažmožių dievas, deja, mano supratimu, nebepavyko pakartoti.

Nepaisant tai, kad pirmoje pastraipoje suformavau visas šabloniškas žinias, kurias galite rasti bet kokiame lietuviškame straipsnyje ar interviu apie A. Roy, bet kalbėti apie šį romaną, nepaminant Mažmožių dievą, kuris, beje, man tuokart dar paaugliui padarė milžinišką įspūdį, tikriausiai neįmanoma. Jeigu pirmasis romanas kur kas labiau literatūrinis, nukreiptas į fiktyvius veikėjų personažus, tai Didžiausios laimės ministerijoje veikiau vaizduojama visos Indijos politinė, socialinė, ekonominė susipriešinimo tragedija. Aktyviai vykdydama žmogaus teisių veiklą, autorė savo literatūros potencialą nukreipė į šią knygą, tvirtindama, kad literatūra geba persmelkti ir pavaizduoti kartais mums per politinius lozungus ir atvirą liudijimą nesuprantamus ryšius visumoje.

Romanas išties netrumpas, tačiau ilgai vengęs knygų apie Indiją – paskutinįkart skaičiau tikriausiai Šantaramą, kurio taip ir nepabaigiau, nes tiesiog pavargau. Didelį įspūdį padarė Salman Rushdie proza, ypač Vidurnakčio vaikai, kuris kaip ir A. Roy Mažmožių dievas – pasauliniai šedevrai. Sakyčiau, šedevras yra ir Didžiausios laimės ministerija, o tai, kad romano skaitymas intensyvus, margas ir šiek tiek apsunkintas nuo politinio rezonanso veikėjų likimuose, man atrodo, tik sveikintinas dalykas. Išties buvau labai pasiilgęs indiškos atmosferos literatūros ir A. Roy romanas vėl sugrąžino šį džiaugsmą.

Manau, autorė ne juokais išvargo rašydama šį romaną, padėkos žodyje, knygos gale, ji dėkoja broliui už tai, kad šis neleidęs jai išprotėti. Aprėpti tautos tragediją ir išlikti literatūriškai juslingai, nepasiduoti dokumentinės prozos jėgai, tai išties, manau, atima daug jėgų, bet užtat dešimtmetį austas pasakojimas nepalieka akylesnio skaitytojo abejingo.

Pasakojimo centre – hidžra Adžam, kuri atitiktų hermafrodito sąvoką (čia vėl prisiminiau Pulicerio premija įvertintą nuostabų J. Eugenides romaną Midlseksas). Hidžros Indijoje turi savo socialinę padėtį ir Adžam ilgą laiką auga ir gyvena su jomis. Pirmieji 100 teksto puslapių itin tvarkingi, nuoseklūs, atskleidžiantys Indijos šalies multikultūrinę erdvę, kurioje visi randa savo vietą. Tiesa, pasakojimas nieko bendra neturi su kiek holivudiškai nusladintu Lūšnynu milijonieriumi, nes A. Roy romane greitai įveda politinių nesantaikos, korupcijos ir susiskaldymo pavyzdžių, kai valdžios organai iš esmės Indijoje tampa tik nusikalstomos grupuotės klanu.

Tikriausiai tokiai didžiulei šaliai kaip Indija didžiausias prakeiksmas yra troškimas išlikti didingai, bet nepavyksta, nes tiek musulmonai, tiek hinduistai tarpusavyje kovoja dėl valdžios ir įtakos. Po kiekvienų rinkimų keičiasi šalies įstatymai tiek šalies gatvėse, tiek viešojoje erdvėje, todėl skurstantys žmonės yra priversti nuolat prisitaikyti prie pokyčių. Adžam yra tas centrinis personažas, kuris šiuos pokyčius atskleidžia savo identiškumu, neišreikštu motinystės instinktu ir požiūriu į pasaulį.

Kita centrinė pasakojimo persona yra tamsiaodė Tila (manoma, pačios autorės prototipas), per kurią (ir su kuria) papasakojama apie tris skirtingus mylimuosius, priklaususiems skirtingiems valdžios ir įsitikinimų barikadoms. Romane per personažus veriasi neblėstantis veikėjų skausmas, kančia, kuri dažniausiai kyla ne iš nepritekliaus, ligų ar bado (kaip mums, vakariečiams, atrodo), bet būtent iš nesaugumo ir nusikalstomos valdžios, kuri nesibodi šaudyti į atvirą minią, įvesti keisčiausius įstatymus, kad galėtų persekioti žmones, juos traumuoti, suimti ir tardyti. Vienas iš tokių, pavyzdžiui, įstatymas dėl karvių žudymo, nes už savaime nuo senatvės padvėsusią karvę tu galėjai būti nužudytas, jeigu ji pastips prie tavo namų.

Arundhati Roy

Didelė veiksmo dalis vyksta Kašmyre, Šiaurės Indijoje, todėl nemažai dėmesio skiriama Pakistano ir Indijos santykiams. Priešingai nei politinėje plokštumoje, viskas kiek kitaip atrodo hidžros Adžam pasaulyje, kuri susirenčia naujus namus šalia lavoninės esančiose giminių kapinėse. Tai išties stulbina – toks atsainus, kone gyvuosius ir mirusiuosius smelkiantis magiškas santykis trypti ant kažkada gyvenusiųjų. Čia nerasite kažin kokių vaiduoklių, autorei mistifikuoti nereikia, nes pati Indija tampa kaip vienas didelis, galingas išsiliejęs sapnas. Daugybė personažų, persipynusių, „atsirišusių“ ir galiausiai vėlei „susirišusių“ į bendrą tautų ir įsitikinimų mazgą. Adžam namuose glaudžiasi visokio plauko tikintieji ir būtent čia absoliučiai nesvarbi, kokia tavo lytis, kokia religija, visi gyvena draugėje pagal savuosius įsitikinimus ir nėra jokios jėgos, kuri žemiausios kastos atstovus kiršintų. Kiršinti nori tik valdžia, nes „skaldyk ir valdyk“ principas galioja net Indijoje.

Iš esmės Adžam namai, pastatyti ant kapinių, tampa visos Indijos metafora, nes po šitiek kraujo, nekaltųjų mirčių, vaizduoja Indiją kaip vieną didelį ir neaprėpiamą kapinyną. Veikėjai suvokia, kad jie taip pat yra lavonai, tik kol kas vaikščiojantys. „Šitaip prasidėjo sukilimas. Visur tvyrojo mirtis. Viskas buvo mirtis. Profesija. Troškimas. Svajonė. Meilė. Pati jaunystė. Mirtis tapo tik dar vienu gyvenimo būdu. Parkus ir pievas, paupius, laukus ir miškų progumas aprėpė kapinės. Iš žemės it mažų vaikų dantys dygo antkapiai. Kiekvienas kaimas, kiekviena apylinkė turėjo savas kapines (p. 291)“.

Net viršelio angliškame ir lietuviškame variantuose pavaizduotas antkapis, ant kurio simboliškai užrašyta, kad čia ilsisi Didžiausios laimės ministerija. Ar toji laimė buvo išreikšta? Manau, kiekvienas skaitytojas susidarys savo nuomonę. Vieniems šioji „ministerija“ taps Adžam namai kapinėse, kurie iš tikrųjų trumpa užuovėja ir laimė valkatoms, kitiems šis pavadinimas reikš kandų politinį spjūvį Indų korumpuotoms ministerijoms, kurios „kuria laimę“, nors šioje knygoje, kaip ir gyvenime, vienos tikrosios tiesos nėra.

Didžiausios laimės ministerija, neįtraukta Lietuvoje į 15min.lt nominuotų tarp geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių šiemet. Manau, tam kiekvienas ras priežasčių, pavyzdžiui, kai kada pasakojimas tapdavo išbalansuotas, įvestas metaforinis Tilos kalbėjimas, dokumentai, laiškai, painiai sumazgyti likimai, bet visumoje knygą vertinčiau kaip galingą epą, kuris, manding, skaitėsi tikrai įdomiau už norvegų K. O. Knausgardo Mano kova: mirtis šeimoje. Visgi nenominuota knyga rodo, kad kasmet mes sulaukiame labai daug geros elitinės literatūros vertimų, kurie aršiai grumiasi ir tiesiog jau nebeįmanoma visko suskaityti...

Knygą vertinu nevienareikšmiškai kaip stiprią Arundhati Roy literatūrinę pergalę ne vien prieš save pačią, bet kaip ir savo tautos pergalę prieš krauju permirkusią istoriją. Tai visų pirma yra skaudus daugiabalsis ir daugiamintis liudijimas apie likimo, politikos, suiručių, revoliucijų blaškomus, mėtomus ir vėtomus gyventojus. Su nepaprastu literatūriniu juslingumu ir emociniu intelektu gebėjimas perteikti visą tą neįsivaizduojamą skausmą yra tikras pasimėgavimas gurmanui skaitytojui. Tekstą išvertusi puiki vertėja Danguolė Žalytė, mano supratimu, vėlei nusipelnė pagyrų, nes tokį tekstą versti reikia nepaprastai daug žinių apie Indiją. Jau daug metų verčianti apie Indiją prozą, vertėja vėlei pademonstravo aukštą pilotažą. Tiesiog puiki knyga. Netgi drįsčiau pavadinti tikru šedevru.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi knygų viršeliai Amerikoje 2017 / The Best Book Covers of 2017

Sveiki,

Kiekvienas bukinistas yra iš esmės kažkiek ir knygų fetišistas, kuriam rūpi poligrafija, knygos viršelis, popieriaus kokybė. Mano nuomone, lietuviška knygos leidyba išties prabangi ir geros kokybės, nors nemažai kritikos kaskart susilaukia komercinės leidyklos dėl to, kad jie savo knygų viršelius leidžia tarsi žurnalus ir neretai supigintai priskiria vieną ar kitą apnuogintą merginos nugarą rimtam autoriaus kūriniui.

Žvelgiant į štai amerikietiškos literatūros rinką – vaizdelis kur kas sausesnis, čia knygų apipavidalinimas ne toks įvairus, kadangi leidyba turi savas tradicijas, o ir viršeliai neretai būna dar pigesni, plonais viršeliais, greitai skurstantys ir t. t. Man regis, lietuviška poligrafija visgi laimi tiek prabanga, tiek dizainu.

Štai New York Times surengė geriausių 2017 metais pasirodžiusių knygos viršelių rinkimus ir štai, kokios knygos šiemet išleistos patraukliausiai. Manau, kiekvienas susidarys savo nuomonę.

Geriausiu viršeliu pripažinta Katie Kitamura romanas A Saparation (liet. Išsiskyrimas).

Peter Hayes „Why? Explaining The Holocaust“ (liet. Kodėl? Holokausto paaiškinimas).

Jeffrey Eugenides „Fresh Complain“ (liet. Naujas skundas).

Alisson  Nutting „Make for Love“ (liet. Sukurti meilę).

Jillian Tamaki „Boundless“ (liet. Beribis).

Anne Micheals „All We Saw“ (liet. Viskas, ką matėme).

Fernanda Torres „The End“ (liet. Pabaiga).

Ralf Rotman „To Die in Spring“ (liet. Mirti pavasarį).

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela