Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Balta jūra"

Roy Jacobsen. „Balta jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 256 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus, kai perskaičiau norvegų rašytojo, šiemet Vilniaus knygų mugės vieno iš ryškiausių svečių, Roy Jacobsen (g. 1954) romaną Neregimieji, įtrauktą į trumpąjį Man Booker International sąrašą, nė neįtariau, kad knyga taps vienu geriausių pernai skaitytų kūrinių. Pirmoji trilogijos dalis išties pasižymėjo subtilumu, jautrumu, elegancija ir tai vienas iš tų romanų, kuriame viskas vyksta tyliai, neregimai, intuityviai. Atšiaurios salos Bariojos gyventojų šeimos sagoje centrine figūra tampa Ingrida, kuri užauga ir pasiekia savo brandą. Apie Ingridos brandos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu ir pasakojama antrojoje trilogijos dalyje Balta jūra (norveg. Hvitt hav).

Kaip ir pirmojoje sagos dalyje, taip ir Baltoje jūroje, autorius išlaiko savitą knygos stilių – tyliai šiaurietiško, kiek šiurkštoko, mažakalbio pasakojimo ritmą, kuris neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Veikėjai retai kalbasi, arba kalbasi esminėmis frazėmis ir yra labiau linkę veikti nei analizuoti, linkę atkartoti tėvų veiksmus ir gyvenimo įpročius, nei klausti, kodėl ir kam to reikia. Tai šiaurietiškų salų mentalitetas ir bendravimo būdas, kuris, sakyčiau, yra pats gardžiausias knygos perliukas, dėl ko knygą gera skaityti kaip tam tikrą meditaciją, bylojančią iš esmės kaip išgrynintą egzistencializmo, savotišką robinzono kruzo atsiskyrėlišką visuomenės modelį, atribotą nuo perteklinės informacijos, miesto triukšmo ir kitų civilizacijos neramumų.

Iš pirmo žvilgsnio teksto kalba atrodo nesudėtinga, jautriai poetiška, bet kartu ir buitinė: veikėjų emocijas pasakotojas perteikia per salos aplinkos faktorius, todėl dažniau apie vidinį veikėjo filosofiją ir emociją mums papasakoja banguojanti jūra, sniegas, vėjas nei „atvira“ teksto eilutė apie veikėją, kas dažnai taip būdinga šiuolaikinei populiariajai grožinei literatūrai. Toks veikėjų gyvensenos ir mentaliteto atskleidimo būdas nėra lengvai pasiduodantis vertėjai Norai Strikauskaitei, kurios Neregimųjų vertimą sukritikavo Marijus Gailius. Tiesą sakant, tam tikrų vertimų spragų nepastebėjau, nes neturiu originalo teksto, o ir nesistengiu skaitydamas pastebėti kokių nors teksto vertimo trūkumų, tačiau Baltoje jūroje būta tokių sakinių, kuriuos lengvoje pasakotojo minties tėkmėje teko perskaityti net po kelis kartus, norint suprasti, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Ypatingai tose teksto vietose, kur nėra tiesioginio palyginimo ir juos keičia metaforos, būdingos šiaurietiškai, skandinaviškai kultūrai.

Balta jūra, kaip dažniausiai būna su serijinėmis knygos, nebepalieka tokio neišdildomo įspūdžio, kaip būna su pirmąją knyga, nes žinai, ko daugiau ar mažiau tikėtis. Kokybiškai šioji knyga nėra prastesnė ar geresnė už Neregimuosius, veikiau, ji nedalomą pirmtakės tąsa, kurią taip pat malonu skaityti. Siužetiškai keičiasi įvykiai – po Ingridos tėvo mirties, okupavus vokiečių naciams Norvegiją. Atrodo, kur galėtum geriausiai pasislėpti nuo Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne atokioje saloje, kurioje vyrauja asketiškas ir skurdus gyvenimas, kur paties naciams nėra kas veikti? Ingridos broliai, teta Barbra dėl susiklosčiusių aplinkybių išvyksta iš Bariojos ir Ingrida lieka vienui viena karo apsuptyje.

Roy Jacobsen

Pirmojoje knygos dalyje daug dėmesio skiriama Ingridai ir jos vienatvei saloje, kurią drumsčia nuojauta, kad ji saloje ne viena: „Apėjo salą tarsi rodyklės laikrodžio ciferblatą, neaptikdama nei pasikeitimų, nei to, ką privalo rasti, kad pati taptų vientisa (p. 146)“. Netrukus ji pradeda aptikti ant uolų potvynio užneštus kareivių lavonus. Intuicija tampa svarbiausia Ingridos savybe kartu liudijanti ir vietos gyventojų išskirtinumą nuo likusios civilizacijos, nors Ingrida mažai išsilavinusi ir menkai geba skirti rusą nuo vokiečių netgi pagal kalbines ypatybes, jos moteriška išvystyta intuicija tampa jos likimu, kuris kažin kuo labai nesiskiria nuo filmuose ir kituose literatūros kūriniuose matytų moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, kada per kiemą žygiuoja tai vokiečiai, tai rusai – prievartos aktai, meilužiai, nėštumas tampa nereti to laikotarpio moterų kasdienybės įvykiai.

Kitaip sakant, jeigu atmestume tą apleistos ir atokios salos vaizdinį, pasakotojo žavesį, atskleidžiant neregimųjų pasaulį, atrodo, kad siužetiškai knyga paliudija jau žinomus ir regėtus dalykus. Tai jos trūkumas, juk naujų fantastinių dalykų ir neprigalvosi, kai literatūra ir kinas šitiek daug dėmesio skiria Antrajam pasauliniam karui, kad siužetiškai perspaudus ir įterpiant neįtikėtinų įvykių, kūrinys atrodytų pernelyg pretenzingas, visgi autorius pretenzingumo išvengia.

Ingridos karo meto meilės istoriją bandoma mistifikuoti, autorius strategiškai įterpia vietinių valdžios smurto aktą, po kurio pagrindinė veikėja atsiduria ligoninėje be atminties. Atmintis ir prisiminimai pamažu grįžta ir įsiterpia fragmentiškai į pasakojimą, kai Ingrida laukia sugrįžtančių brolių ir tetos Barbros. Toks chaotiškai suluošintos atminties ir traumos moters gijimas ypač gerai veikia pasakojimo ritme. Baltos jūros istorijos pabaiga, kada paskelbiama karo pabaiga ir visi pamažu grįžta į salą ir bando atstatyti seniai nebesamus pastatus, primena emocinį pozityvumo augimą, išsivadavimą iš pasaulinio sąstingio, tačiau pasakotojas nuolat konstatuota, kad Ingrida vis dar gyvena prarastos meilės ir mergaitės Nelvės, kuri laikinai gyvenusi ir karo metu mirusi (tikriausiai nuo vandenligės), skausme. Skausmo ir sugrįžusiųjų džiaugsmo sumišimas kuria vėlgi šiauriečių gyvenimo filosofiją: džiaukis atsargiai, nes menki juokai gali brangiai kainuoti liūdesio ir melancholijos mėnesiais.

Balta jūra – skaidrus literatūrinis vėrinys, papildantis Neregimuosius lygiaverčiu pasakojimo talento žvilgėjimu ir nors siužetiškai apie karo siaubiamus Europos užkampius, netgi Bariojos saloje, istorijų esame girdėję ir skaitę labai panašių, visgi šioji knyga labiau priartina prie Ingridos, kurios karo patirtis mums daugiau ar mažiau žinoma iš kitų literatūros pavyzdžių. Knyga pasižymi gaivumu, mąslumu, lėta pasakojimo eiga, kurioje veikėjos vidiniai virpėjimai, nuojauta yra ne ką menkesni už kitų rašytojų ir jau kitose knygose didžiai aprašomus prievartos ir karo žiaurumo aktus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Neregimieji"

Roy Jacobsen. „Neregimieji“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 264 p.

Sveiki,

Norvegų rašytojo Roy Jacobsen (g. 1954) romanas Neregimieji (noveg. De Usynlige) šiandien laikomas vienas geriausių šiais metais Lietuvoje išleistų verstinės grožinės literatūros knygų. Kad skandinavų literatūra turi puikias šaknis ir ji populiari Lietuvoje, dėl to tikriausiai niekam nekyla abejonių. Neregimieji nominuoti Man Booker Internationl premijai ir tikriausiai tik per plauką nepelnė šio apdovanojimo, nes išduosiu paslaptį – yra dėl ko.

Šiaurietiško dvelksmo knyga yra pilna gaivališkos gamtos atmosferos knyga. Kaip žmonės eina išvien su gamta, dirbdami ir patirdami kasdienybės grožį, tikriausiai lietuvių literatūroje tokį kūrinį galėtume įvardyti Vaižganto Pragiedrulius, tačiau Pragiedruliai šiandieninį skaitytoją tikriausiai išvargintų, o Neregimieji grąžina gurmaniškam skaitytojui sunkiai nusakomą geros literatūros skonį. Visų pirma knyga trykšta autentiškumu ir autorius sukelia tokį stiprų empirinės literatūros įspūdį, kad taip ir norisi sužinoti, ar jis pats kartais ne iš Norvegijos šiaurėje pabirusių tūkstantinių salų?

Pasakojimo cente – XIX ir XX amžių sandūros laikotarpis, kuriame gyvena ypatingai asketiška šeima atokioje saloje. Iš tikrųjų jie nėra tokie asketai sąmoningai, tiesiog pati gamta ir geografinė padėtis juos pavertė atsiskyrėliais, kitaip sakant, neregimaisiais nuo likusio pasaulio. Jų pasaulis ir horizontai – tai salų virtinė, kur kiekviena kalvelė, statesnė uola, įlanka ar medis turi savo pavadinimą. Atrodytų, viskas labai kaimiška, jeigu ne besikeičianti atšiauri šiaurės vandenų žiema, kuri mums, lietuviams, visgi teikia egzotiškumo įspūdį. Kiekviena šeima turi po savo salą ir tai yra jų stiprybė. Gamtos gaivališkumas diktuoja jų gyvenimo ritmą.

Roy Jacobsen kuria atmosferinį romaną, kuriame tik iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta. Aprašoma geografinė zona, iš Rusijos atklydęs medis, beržynėlis ir kt., tačiau per tai, kaip papasakojama gamta, iš tikrųjų pasakojama to meto gyventojų gyvenimo filosofija. Tik iš pažiūros atrodo, kad pasakotojas porina apie aplinką, norėdamas išvengti tiesioginio žvilgsnio į veikėjus, bet tai tikriausiai būtų klaida, nes žmogus neatsiejamas nuo gamtos, romane jis kaip dar vienas geografinis objektas su savo pavadinimu (bent jau romano pradžioje).

Aprašomi kasdieniniai šeimos darbai itin poetiška ir turtinga kalba. Pasakotojo tone tvyro juntama išgryninta pagarba visumai, vengiant aštrių konfliktų, susipriešinimo akcentavimo, todėl sukuriamas dar ir sakralumo įspūdis. Kai Barbra nėščia pabėga iš salos, atrodo, tuoj kils skandalas, tačiau ne, ji vėl priimama į šeimą, pasakotojui nuslopinus pačių veikėjų nerimą ir žodžius. Atmosferiniame romane nesunku pajusti druską, vėją, jūrą, kietą šiaurietišką žemę. Būtų galima pasigesti intrigos, tačiau jos absoliučiai šiai knygai nereikia. Lėta teksto tėkmė kelia mąslumo, kasdienės egzistencinės pajautą, o iš pažiūros nuostabaus grožio saloje, miniatiūriniai įvykiai apie veikėjus atskleidžia kur kas daugiau nei atviri aprašymai įtempto siužeto detektyvuose. 

Roy Jacobsen

Kalbant apie veikėjus, jie turi savotišką šiaurietišką charakterį. Pavojinga gyventi saloje, orai čia permainingesni už pačius veikėjus: „Salos gyventojai nebijo, jei taip nutiktų, jie negalėtų čia gyventi, bet turėtų susirinkti savo mantą su visu geru ir išsikraustyti, o tada apsistoti, kaip ir visi kiti, miške ar slėnyje, tai būtų katastrofa, salos gyventojai yra niūraus būdo, juos sukausto ne baimė, o rimtis (p. 55)“. Rimti personažai tik iš pažiūros atrodo gana statiški ir knyga atrodo tik iš pažiūros statiška. Besikeičiant laikui ir įvykiams, mirštant ir atsirandant naujiems salos gyventojams visgi išryškėja, kad pasakotojo centre visgi yra ne Hansas ir ne Martinas, ir ne Marija su Barbra, o būtent mažoji Ingrida, pasižyminti aštriu protu ir nuovoka. Ji ir Larsas yra naujosios kartos salos gyventojai, kurie neprarasdami tradicijų tęstinumo įveda novatoriškumo.

Persiritus romanui į antrąją pusę, kinta ir pasakojimo dinamika. Vis daugiau ir daugiau pasakojama apie žmonių gyvenimus, jų rūpesčius, ypač Ingridos rūpinimąsi svetimais paliktais vaikais. Jaučiama, kad kinta suardytas gamtos ritmas, civilizacijos pokyčiai ritasi per atokias Norvegijos salas ir kapitalizmas griauna iki tol nerašytus turto ir priklausomybės įstatymus. Vaikai, užaugę visą gyvenimą, susiduria su negailestinga industrializacijos jėga, kuri visiems laikams pakeičia pastoralinę atokios salos gyventojų kasdienybę. Viena iš esmių knygos filosofinių poteksčių būtų kaip iš neregimųjų tampama regimaisiais, apie žmogaus gyvenimą gamtos ir civilizacijos pokyčių laikais, apie mentališką, dvasišką ir socialinę adaptaciją, prisitaikymą, neprarandant archetipinio ryšio su savimi ir pasauliu.

Iš esmės visa knyga yra šeimos saga, apimanti tris kartas. Kažkiek priminė mano mėgstamos švedų rašytojos Marianne Fredriksson Ana, Hana ir Johana, taip pat kai kuriais atmosferiniais dalykais norvego Lars Mytting Plauk su skęstančiais – tai romanai, kurie aprėpia pačią gyvenimo tėkmę. R. Jacobsen tęsia puikias skandinaviškos sagos tradicijas, o jo novatoriškumas būtų pasakojimo išgryninimas, skausmingų gyvenimiškų pokyčių sūkuryje akcentuojamos sakralumo, romumo ir pozityvumo pusės. Romano kalba tokia taki, kad tikriausiai būtina paminėti Noros Strikauskaitės vertimo kokybę, dėmesys senovinės šiaurietiškos gyvensenos leksikai. Tai meditatyvi, išmintinga knyga, kurią be galo gera skaityti ir laikas neprailgsta. Prisipažinsiu – viena iš tų knygų, kurių nenorėjau, kad baigtųsi.

Jūsų Maištinga Siela