Knyga: Roy Jacobsen "Balta jūra"

Roy Jacobsen. „Balta jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 256 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus, kai perskaičiau norvegų rašytojo, šiemet Vilniaus knygų mugės vieno iš ryškiausių svečių, Roy Jacobsen (g. 1954) romaną Neregimieji, įtrauktą į trumpąjį Man Booker International sąrašą, nė neįtariau, kad knyga taps vienu geriausių pernai skaitytų kūrinių. Pirmoji trilogijos dalis išties pasižymėjo subtilumu, jautrumu, elegancija ir tai vienas iš tų romanų, kuriame viskas vyksta tyliai, neregimai, intuityviai. Atšiaurios salos Bariojos gyventojų šeimos sagoje centrine figūra tampa Ingrida, kuri užauga ir pasiekia savo brandą. Apie Ingridos brandos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu ir pasakojama antrojoje trilogijos dalyje Balta jūra (norveg. Hvitt hav).

Kaip ir pirmojoje sagos dalyje, taip ir Baltoje jūroje, autorius išlaiko savitą knygos stilių – tyliai šiaurietiško, kiek šiurkštoko, mažakalbio pasakojimo ritmą, kuris neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Veikėjai retai kalbasi, arba kalbasi esminėmis frazėmis ir yra labiau linkę veikti nei analizuoti, linkę atkartoti tėvų veiksmus ir gyvenimo įpročius, nei klausti, kodėl ir kam to reikia. Tai šiaurietiškų salų mentalitetas ir bendravimo būdas, kuris, sakyčiau, yra pats gardžiausias knygos perliukas, dėl ko knygą gera skaityti kaip tam tikrą meditaciją, bylojančią iš esmės kaip išgrynintą egzistencializmo, savotišką robinzono kruzo atsiskyrėlišką visuomenės modelį, atribotą nuo perteklinės informacijos, miesto triukšmo ir kitų civilizacijos neramumų.

Iš pirmo žvilgsnio teksto kalba atrodo nesudėtinga, jautriai poetiška, bet kartu ir buitinė: veikėjų emocijas pasakotojas perteikia per salos aplinkos faktorius, todėl dažniau apie vidinį veikėjo filosofiją ir emociją mums papasakoja banguojanti jūra, sniegas, vėjas nei „atvira“ teksto eilutė apie veikėją, kas dažnai taip būdinga šiuolaikinei populiariajai grožinei literatūrai. Toks veikėjų gyvensenos ir mentaliteto atskleidimo būdas nėra lengvai pasiduodantis vertėjai Norai Strikauskaitei, kurios Neregimųjų vertimą sukritikavo Marijus Gailius. Tiesą sakant, tam tikrų vertimų spragų nepastebėjau, nes neturiu originalo teksto, o ir nesistengiu skaitydamas pastebėti kokių nors teksto vertimo trūkumų, tačiau Baltoje jūroje būta tokių sakinių, kuriuos lengvoje pasakotojo minties tėkmėje teko perskaityti net po kelis kartus, norint suprasti, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Ypatingai tose teksto vietose, kur nėra tiesioginio palyginimo ir juos keičia metaforos, būdingos šiaurietiškai, skandinaviškai kultūrai.

Balta jūra, kaip dažniausiai būna su serijinėmis knygos, nebepalieka tokio neišdildomo įspūdžio, kaip būna su pirmąją knyga, nes žinai, ko daugiau ar mažiau tikėtis. Kokybiškai šioji knyga nėra prastesnė ar geresnė už Neregimuosius, veikiau, ji nedalomą pirmtakės tąsa, kurią taip pat malonu skaityti. Siužetiškai keičiasi įvykiai – po Ingridos tėvo mirties, okupavus vokiečių naciams Norvegiją. Atrodo, kur galėtum geriausiai pasislėpti nuo Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne atokioje saloje, kurioje vyrauja asketiškas ir skurdus gyvenimas, kur paties naciams nėra kas veikti? Ingridos broliai, teta Barbra dėl susiklosčiusių aplinkybių išvyksta iš Bariojos ir Ingrida lieka vienui viena karo apsuptyje.

Roy Jacobsen

Pirmojoje knygos dalyje daug dėmesio skiriama Ingridai ir jos vienatvei saloje, kurią drumsčia nuojauta, kad ji saloje ne viena: „Apėjo salą tarsi rodyklės laikrodžio ciferblatą, neaptikdama nei pasikeitimų, nei to, ką privalo rasti, kad pati taptų vientisa (p. 146)“. Netrukus ji pradeda aptikti ant uolų potvynio užneštus kareivių lavonus. Intuicija tampa svarbiausia Ingridos savybe kartu liudijanti ir vietos gyventojų išskirtinumą nuo likusios civilizacijos, nors Ingrida mažai išsilavinusi ir menkai geba skirti rusą nuo vokiečių netgi pagal kalbines ypatybes, jos moteriška išvystyta intuicija tampa jos likimu, kuris kažin kuo labai nesiskiria nuo filmuose ir kituose literatūros kūriniuose matytų moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, kada per kiemą žygiuoja tai vokiečiai, tai rusai – prievartos aktai, meilužiai, nėštumas tampa nereti to laikotarpio moterų kasdienybės įvykiai.

Kitaip sakant, jeigu atmestume tą apleistos ir atokios salos vaizdinį, pasakotojo žavesį, atskleidžiant neregimųjų pasaulį, atrodo, kad siužetiškai knyga paliudija jau žinomus ir regėtus dalykus. Tai jos trūkumas, juk naujų fantastinių dalykų ir neprigalvosi, kai literatūra ir kinas šitiek daug dėmesio skiria Antrajam pasauliniam karui, kad siužetiškai perspaudus ir įterpiant neįtikėtinų įvykių, kūrinys atrodytų pernelyg pretenzingas, visgi autorius pretenzingumo išvengia.

Ingridos karo meto meilės istoriją bandoma mistifikuoti, autorius strategiškai įterpia vietinių valdžios smurto aktą, po kurio pagrindinė veikėja atsiduria ligoninėje be atminties. Atmintis ir prisiminimai pamažu grįžta ir įsiterpia fragmentiškai į pasakojimą, kai Ingrida laukia sugrįžtančių brolių ir tetos Barbros. Toks chaotiškai suluošintos atminties ir traumos moters gijimas ypač gerai veikia pasakojimo ritme. Baltos jūros istorijos pabaiga, kada paskelbiama karo pabaiga ir visi pamažu grįžta į salą ir bando atstatyti seniai nebesamus pastatus, primena emocinį pozityvumo augimą, išsivadavimą iš pasaulinio sąstingio, tačiau pasakotojas nuolat konstatuota, kad Ingrida vis dar gyvena prarastos meilės ir mergaitės Nelvės, kuri laikinai gyvenusi ir karo metu mirusi (tikriausiai nuo vandenligės), skausme. Skausmo ir sugrįžusiųjų džiaugsmo sumišimas kuria vėlgi šiauriečių gyvenimo filosofiją: džiaukis atsargiai, nes menki juokai gali brangiai kainuoti liūdesio ir melancholijos mėnesiais.

Balta jūra – skaidrus literatūrinis vėrinys, papildantis Neregimuosius lygiaverčiu pasakojimo talento žvilgėjimu ir nors siužetiškai apie karo siaubiamus Europos užkampius, netgi Bariojos saloje, istorijų esame girdėję ir skaitę labai panašių, visgi šioji knyga labiau priartina prie Ingridos, kurios karo patirtis mums daugiau ar mažiau žinoma iš kitų literatūros pavyzdžių. Knyga pasižymi gaivumu, mąslumu, lėta pasakojimo eiga, kurioje veikėjos vidiniai virpėjimai, nuojauta yra ne ką menkesni už kitų rašytojų ir jau kitose knygose didžiai aprašomus prievartos ir karo žiaurumo aktus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Neregimieji"

Roy Jacobsen. „Neregimieji“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 264 p.

Sveiki,

Norvegų rašytojo Roy Jacobsen (g. 1954) romanas Neregimieji (noveg. De Usynlige) šiandien laikomas vienas geriausių šiais metais Lietuvoje išleistų verstinės grožinės literatūros knygų. Kad skandinavų literatūra turi puikias šaknis ir ji populiari Lietuvoje, dėl to tikriausiai niekam nekyla abejonių. Neregimieji nominuoti Man Booker Internationl premijai ir tikriausiai tik per plauką nepelnė šio apdovanojimo, nes išduosiu paslaptį – yra dėl ko.

Šiaurietiško dvelksmo knyga yra pilna gaivališkos gamtos atmosferos knyga. Kaip žmonės eina išvien su gamta, dirbdami ir patirdami kasdienybės grožį, tikriausiai lietuvių literatūroje tokį kūrinį galėtume įvardyti Vaižganto Pragiedrulius, tačiau Pragiedruliai šiandieninį skaitytoją tikriausiai išvargintų, o Neregimieji grąžina gurmaniškam skaitytojui sunkiai nusakomą geros literatūros skonį. Visų pirma knyga trykšta autentiškumu ir autorius sukelia tokį stiprų empirinės literatūros įspūdį, kad taip ir norisi sužinoti, ar jis pats kartais ne iš Norvegijos šiaurėje pabirusių tūkstantinių salų?

Pasakojimo cente – XIX ir XX amžių sandūros laikotarpis, kuriame gyvena ypatingai asketiška šeima atokioje saloje. Iš tikrųjų jie nėra tokie asketai sąmoningai, tiesiog pati gamta ir geografinė padėtis juos pavertė atsiskyrėliais, kitaip sakant, neregimaisiais nuo likusio pasaulio. Jų pasaulis ir horizontai – tai salų virtinė, kur kiekviena kalvelė, statesnė uola, įlanka ar medis turi savo pavadinimą. Atrodytų, viskas labai kaimiška, jeigu ne besikeičianti atšiauri šiaurės vandenų žiema, kuri mums, lietuviams, visgi teikia egzotiškumo įspūdį. Kiekviena šeima turi po savo salą ir tai yra jų stiprybė. Gamtos gaivališkumas diktuoja jų gyvenimo ritmą.

Roy Jacobsen kuria atmosferinį romaną, kuriame tik iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta. Aprašoma geografinė zona, iš Rusijos atklydęs medis, beržynėlis ir kt., tačiau per tai, kaip papasakojama gamta, iš tikrųjų pasakojama to meto gyventojų gyvenimo filosofija. Tik iš pažiūros atrodo, kad pasakotojas porina apie aplinką, norėdamas išvengti tiesioginio žvilgsnio į veikėjus, bet tai tikriausiai būtų klaida, nes žmogus neatsiejamas nuo gamtos, romane jis kaip dar vienas geografinis objektas su savo pavadinimu (bent jau romano pradžioje).

Aprašomi kasdieniniai šeimos darbai itin poetiška ir turtinga kalba. Pasakotojo tone tvyro juntama išgryninta pagarba visumai, vengiant aštrių konfliktų, susipriešinimo akcentavimo, todėl sukuriamas dar ir sakralumo įspūdis. Kai Barbra nėščia pabėga iš salos, atrodo, tuoj kils skandalas, tačiau ne, ji vėl priimama į šeimą, pasakotojui nuslopinus pačių veikėjų nerimą ir žodžius. Atmosferiniame romane nesunku pajusti druską, vėją, jūrą, kietą šiaurietišką žemę. Būtų galima pasigesti intrigos, tačiau jos absoliučiai šiai knygai nereikia. Lėta teksto tėkmė kelia mąslumo, kasdienės egzistencinės pajautą, o iš pažiūros nuostabaus grožio saloje, miniatiūriniai įvykiai apie veikėjus atskleidžia kur kas daugiau nei atviri aprašymai įtempto siužeto detektyvuose. 

Roy Jacobsen

Kalbant apie veikėjus, jie turi savotišką šiaurietišką charakterį. Pavojinga gyventi saloje, orai čia permainingesni už pačius veikėjus: „Salos gyventojai nebijo, jei taip nutiktų, jie negalėtų čia gyventi, bet turėtų susirinkti savo mantą su visu geru ir išsikraustyti, o tada apsistoti, kaip ir visi kiti, miške ar slėnyje, tai būtų katastrofa, salos gyventojai yra niūraus būdo, juos sukausto ne baimė, o rimtis (p. 55)“. Rimti personažai tik iš pažiūros atrodo gana statiški ir knyga atrodo tik iš pažiūros statiška. Besikeičiant laikui ir įvykiams, mirštant ir atsirandant naujiems salos gyventojams visgi išryškėja, kad pasakotojo centre visgi yra ne Hansas ir ne Martinas, ir ne Marija su Barbra, o būtent mažoji Ingrida, pasižyminti aštriu protu ir nuovoka. Ji ir Larsas yra naujosios kartos salos gyventojai, kurie neprarasdami tradicijų tęstinumo įveda novatoriškumo.

Persiritus romanui į antrąją pusę, kinta ir pasakojimo dinamika. Vis daugiau ir daugiau pasakojama apie žmonių gyvenimus, jų rūpesčius, ypač Ingridos rūpinimąsi svetimais paliktais vaikais. Jaučiama, kad kinta suardytas gamtos ritmas, civilizacijos pokyčiai ritasi per atokias Norvegijos salas ir kapitalizmas griauna iki tol nerašytus turto ir priklausomybės įstatymus. Vaikai, užaugę visą gyvenimą, susiduria su negailestinga industrializacijos jėga, kuri visiems laikams pakeičia pastoralinę atokios salos gyventojų kasdienybę. Viena iš esmių knygos filosofinių poteksčių būtų kaip iš neregimųjų tampama regimaisiais, apie žmogaus gyvenimą gamtos ir civilizacijos pokyčių laikais, apie mentališką, dvasišką ir socialinę adaptaciją, prisitaikymą, neprarandant archetipinio ryšio su savimi ir pasauliu.

Iš esmės visa knyga yra šeimos saga, apimanti tris kartas. Kažkiek priminė mano mėgstamos švedų rašytojos Marianne Fredriksson Ana, Hana ir Johana, taip pat kai kuriais atmosferiniais dalykais norvego Lars Mytting Plauk su skęstančiais – tai romanai, kurie aprėpia pačią gyvenimo tėkmę. R. Jacobsen tęsia puikias skandinaviškos sagos tradicijas, o jo novatoriškumas būtų pasakojimo išgryninimas, skausmingų gyvenimiškų pokyčių sūkuryje akcentuojamos sakralumo, romumo ir pozityvumo pusės. Romano kalba tokia taki, kad tikriausiai būtina paminėti Noros Strikauskaitės vertimo kokybę, dėmesys senovinės šiaurietiškos gyvensenos leksikai. Tai meditatyvi, išmintinga knyga, kurią be galo gera skaityti ir laikas neprailgsta. Prisipažinsiu – viena iš tų knygų, kurių nenorėjau, kad baigtųsi.

Jūsų Maištinga Siela