Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 19: pasitenkinimas tuo, kas yra šią akimirką

 

Tavęs

 

Šiuo metu tavęs nekamuoja ligos, skolos, bėdos, į tavo namus niekas nesiveržia, esi sotus ir žinai, ką rytoj turi nuveikti, vadinasi, viskas yra gerai. Tau šią akimirką nereikia daugiau, nei turi: nei pripažinimo, nei daugiau pinigų, tau nereikia draskytis ir stengtis gyventi geriau, nieko niekam įrodyti, nereikia aukotis dėl to, ką pasakys kiti, nereikia vaidinti, nes visa tai daroma kartais su nuovargiu arba įniršiu, nes mes patikėjome, kad mums kasdien reikia stengtis, kad būtų daugiau, kad būtų geriau, kad mus labiau pripažintų, kad net pamirštame būti čia ir dabar, tiesiog gyventi. O kada gyvensi, jei risiesi visada per jėgą?

 

Niekada nebus daugiau, geriau, nuostabiau nei tą akimirką, kai sustoji ir suvoki, jog viskas jau yra čia ir dabar.

 

Manęs

 

Aš esu pakankamas, toks, koks esu. Man nereikia trūkumo įsitikinimo, kad gyvenčiau, man užtenka mėgautis vakaru, kad yra minkšta lova, gera knyga, yra muzika, vandens stiklinėje, galiu rinktis bet kurį filmą, galiu ir nesirinkti. Man patinka kaip yra, man patinka mano kūnas, man nereikia nieko deformuoti, kaltinti ir graužtis, gražinti ir apgaudinėti. Man patinka, kad namuose yra savitas kvapas, mano daiktai, kurie yra tokie, kokie yra ir aš šalia jų irgi toks, koks esu. Man patinka ši akimirka, nes sustoju ir viską matau iš pakylėtos perspektyvos, tarsi iš viršaus, matau, kaip ne aš bėgu ir šoku aplink palaikydamas Visatos sukimąsi, o Visata sukasi aplink mane, ir mėgaujuosi tuo reginiu, mėgaujuosi, kad kvėpuoju, mėgaujuosi, nes sulėtėju, nes daugelis problemų tik iliuzija, tik juokai. Viskas sukasi aplink mane ir manęs niekas nedirgina, nes viskas vyksta ir be mano pastangų ir kišimosi, viskas sulėtėja iki malonaus kvėpavimo, iki to, kad net nenuvalytos dulkės neerzina, neišneštos šiukšlės nepiktina, sustojusi buitis laukia ir palauks (yra taip, kaip yra) ir leidžiu tai akimirkai būti, nes ne man skaičiuoti ir išgyventi kiekvieną nukritusį nuo galvos plauką. Už mane jau viskas pasirūpinta. Dabar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina rūke" / "La ragazza nella nebbia" / "The Girl in the Fog"

 Sveiki,

 

Šiais metais kažkas pasidarė su italų kinu, jų juostos plaukia pas mane viena po kitos tiek, kiek, atrodo, per dešimtmetį nebuvau matęs. Dar vienas, kiek senesnis filmas – italų rašytojo Donato Carrisi „Mergina rūke“ (ital. La ragazza nella nebbia) (2017). Įdomu, jog rašytojas pats ir ekranizavo savo romaną, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą (Sofoklis, 2018).

 

Kaip aš pasiilgau detektyvų! Tokių grynuolių, sutelktų į galvosūkį, į įvairias hipotezes ir spėliones verčiančių kelti pasakojimų. Manau, artimiausiu metu pasidairysiu dar keletą detektyvų. Na, o šioji istorija mus nukelia į Alpių priekalnes, mažą religingą miestelį, kuriame dingsta jauna mokyklinio amžiaus mergina. Šią bylą imasi tirti garsus šalyje detektyvas Vogelis. Pastarajam nė motais nekalti žmonės, jam svarbiausia yra žinomumas ir kad byla viešojoje erdvėje būtų išspręsta. Kovodamas su slapukaujančia žurnaliste bei vietos psichologu, jis suranda atpirkimo ožį – vietos mokytoją, kuris galimai pagrobė merginą ir ją nužudė, tačiau mokytojas ne iš kelmo spirtas, jis ryžtingai nusprendė ginti savo interesus ir neigia nusikaltęs...

 

Detektyvo struktūra tik iš pažiūros klasikinė, nes suktas ir analitinio proto nestokojantis detektyvas tiria jaunos merginos dingimą. Siužetas susuktas tikrai gerai, nes per visą filmą spėjau sudaryti galimas filmo baigtis ir vieną visgi įspėti pavyko, tačiau, kaip ir dera apgaulingam siužetui, svarbu įtikinamai suklaidinti žiūrovą, kad jis dėl nieko nebūtų tikras. Štai kodėl man patinka detektyvai! Čia nerasite kažin kaip smarkiai ir įdomiai išplėtotų charakterių su sudėtingomis personalizuotomis istorijos (gal knygoje tas pavyko labiau, nežinau), tačiau intrigos istorijoje dėl to netrūksta. Labiausiai, kas šiame filme, sakyčiau, pavyko, yra perteikti detektyvų ir žiniasklaidos klerkų sandraugą, kuri toli gražu, tradiciškai turėtų atstovauti teisingumo pusei, bet atrodo labiau korumpuota nei tariamas ar galimas žudikas. Kiek kainuoja sukurti visuomenei spektaklį ir kodėl tam sudaromos sąlygos, filmas nedetalizuoja ir neanalizuoja, tačiau pateikia kaip faktą ir tu, žiūrove, daryk savus sprendimus ir prielaidas. Chamizmo ir užuominų čionai netrūksta, bet labiausiai šioji 2017 metais pastatyta drama man asocijuojasi su šių dienų tikrove dėl mokytojų streiko: šiaip ar taip atpirkimo ožiai net ir italų kine būna mokytojai, nes juos apjuodinti lengviausia ir paveikiausia dėl įsigalėjusio dvilypio profesinio įvaizdžio t. y., visuomenėje mokytojas turi būti pasitempęs ir be dėmelės, nes atstovauja tariamam prestižui, o iš tikrųjų jį spardo tas, kas netingi.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas tavęs neišgelbės" / "No One Will Save You"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu sudėtingai sekasi su rimtu kinu, turėjau keletą blokinių nusivylimų, tad kurį laiką traukia prie siaubo ir detektyvinio žanrų. Vis galvoju, kur dingo filmai apie ateivius? Jų tiek mažai, palyginus tuos su apsėdimais ir įvairiais žudikais bei pabaisomis. Aišku, pasakoti naują filmą apie ateivius novatoriškai nėra lengva, paskutinįkart mačiau tikriausiai filmą „Ne“, kuris iš dalies labai stengėsi perteikti kitaip. Kitoniškumo tikėjausi ir iš naujausio filmo „Niekas tavęs neišgelbės“ (angl. No One Will Save You) (2023), kurį režisavo Brian Duffield, o tai jau antrasis ilgametražis kūrėjo darbas.

 

Istorija apie nebylią jauną merginą, gyvenančią mažo miestelio atokiame vienkiemio priemiestyje. Daug apie ją nesužinome, tik tai, kad ji vengia miestelėnų ir policijos. Neturi ji nei draugių, nei tėvų, nei kokio šuns ar katino. Gyvena ji vienui viena ir užsiima rankdarbiais, mokosi šokti, klausydamasi vinilinių plokštelių. Žodžiu, absoliučiai asociatyvi ir dėl to, atrodo, laiminga. Vieną naktį ją prižadina keisti garsai, nes į jos namus įsibrovė... pilkis ateivis humanoidas, klasikinis atvejis, kokius yra nupasakoję teigiantys tikrovėje turėję kontaktą su jais. Mergina, nors ir nebylė, drąsiai kovoja su įsibrovėliu, kol kitą dieną sužino, jog visa apylinkė yra paveikta naktinių svečių ir jai, negalinčiai išrėkti tiesos, belieka tik grįžti į namus ir atsilaikyti dar vienam antpuoliui.

 

Iš vienos pusės buvau nustebintas, kaip režisierius gerai vysto klasikiniais būdais įtampą, kai tamsiame name mergina bando išsisukti nuo ateivio (panašią įtampą, kai žiūrėjau pirmąją „Tylos zona“ (2018) dalį). Tiesa, tai ir lieka geriausia šio filmo dalis. Pagrindinė veikėja su savo nebilyste atrodo plokščia kaip karosas, nes ir vėl scenarijaus autoriai ją "apdovanojo" kažin kokia bejėgyste ir kalte dėl draugės Modės mirties, dėl kurios taip smerkia miestelėnai. Galiausiai susidūrimas su ateiviais jaunai merginai taps kaltės atleidimo košmaru, po kurio, žinoma, ateina išsivadavimas.

 

Nesu tikras dėl tam tikrų erzinančių veikėjos veiksmų, dėl kurių norėjosi sušukti: „Bryna – ateivių žudikė“. Pažangūs ateiviai pilkiai atrodo vietomis kaip tyčia sukvailėję (o tokios technologijos, tokia galia!); kaip tyčia, kai priartėja prie veikėjos, vos sugeba atsilaikyti prieš gležną ir išsigandusią merginą, kuri net spintelės durimis pritalžo įsibrovėlį, o didelis ir stiprus vyras neatsilaiko nė sekundei prieš kosminių laivų spinduliuotę. Tai išties tas loginis kontrastas, stiprinant merginos feministines galias, yra pernelyg klišinis ir nuobodus.

 

Nebloga grafika, kitoks, tirštesnis ir kur kas labiau ne mįslėms bei plepalais grįstas pasakojimas, o tikresnis ir ilgesnis susidūrimas su pilkiais (nereikia laukti filmo galo, kol pamatysite, kaip nupieštas ateivis, jie čionai pasirodo kone iškart ir yra aktyvūs, individualizuoti formomis ir elgsena). Kino kūrėjai iš dalies nori progresyvaus žvilgsnio į ateivius vaizduojantį kiną, sakyčiau, netgi pavyksta, tačiau visas naratyvas maždaug nuo pusės filmo ima pamažu lyg smeigtuku badyti žiūrovų pripūstų balionų lūkesčius – žodžiu, viskas bliūkšta. Toji atgailos, atleidimo istorijos finalinė scena su ilgai sulėtintais ir apsiseilėjusiais veidais tampa ne fiksuota siaubo atmosfera, o vėžliškai besivelkančių klišių karavanas. Scenaristų pastangos apjungti siaubą su žmogiškaisiais pagrindinės veikėjos traumos faktoriais darosi ne tik nepatrauklios, bet kankinančiai karčios, lyg žiūrėtum staiga iš trilerio pasakojimo padarytą pantomimos teatro reprezentaciją, kuri įgauna parodijos atspalvių. Negi galima apsieiti be trokštamų graudenti siaubo žanre, argi tai jau taip būtina?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 18: viduje esu beribis, o išorė yra vidaus projekcija

Laba diena, skaitytojai,

 

Dažnai būna, kada atrodo, jog pasaulis uždeda tau ant galvos gaubtą, po kuriuo sekinančiai sukasi tos pačios niūrios mintys, įsitikinimai, saviplaka. Manau, svarbu valyti savo mentalinį kūną, pastebėti, kokias mintis generuojame. Šįkart medituodamas pajutau norą ištrūkti iš įsisenėjusių man primestų ir jau paties įtikėtų vaidmenų bei įsitikinimų, nes šiaip ar taip aš vis tiek...

 

Esu DAUGIAU už ribotumą.

Esu kur kas DAUGIAU, nei tik klystantis žmogus.

Esu kur kas DAUGIAU už kaltės jausmą.

Esu DAUGIAU už gėdos jausmą.

Esu DAUGIAU už priešiškumą.

Esu DAUGIAU už baimes ir melą.

Esu DAUGIAU, nei mato ir (į)vertina mane kiti.

Esu DAUGIAU, nei mirtingas sutvėrimas.

Esu DAUGIAU, nei rinkėjas ir mokesčių mokėtojas.

Esu DAUGIAU, nei chroniškas liūdesys.

Esu kur kas DAUGIAU, nei vienatvė.

Esu tikrai kur kas DAUGIAU, nei eilinis nesuprastas žmogus.

Esu DAUGIAU, nei riboti kitų manęs įsivaizdavimai.

Esu DAUGIAU už savigailą.

 

Esu kur kas labiau, daugiau, įdomiau už viską, kas apie mane žinoma išorėje, mano paveikslas, mano atvaizdas, mano intencijos, mano potencialas neturi ribų ir niekas jokiais veiksmais, jokiais žodžiais negali to įrėminti, nes tik aš kuriu savo santykį su ribomis ir netgi daug daugiau, nei leidžia kartais žinoti mano paties protas. Viduje esu beribis, o išorė yra vidaus projekcija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Tension [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Kylie Minogue – Tension [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Shakira – Dónde Están los Ladrones? [vinyl / LP] (1998)

 
Informacija apie albumą:  Shakira – Dónde Están los Ladrones? [vinyl / LP] (1998)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Anastacia – Our Songs [vinyl / 2LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Anastacia – Our Songs [vinyl / 2LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Madame X - Music From The Theater Xperience (Live) [vinyl / 3LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Madame X - Music From The Theater Xperience (Live) [vinyl / 3LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Tiësto - In Search Of Sunrise 6 (Ibiza) [vinyl / 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Tiësto - In Search Of Sunrise 6 (Ibiza) [vinyl / 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Shakira – Estoy aqui [lyrics / žodžiai / letra]

 Sveiki,

 

Šią seną dainą prisiminiau iš senų laikų, tiesiog išgirdau fragmentą ir, atrodo, atsigamino ištisas laikmetis. Garsios iš Kolumbijos kilusios atlikėjos Shakiros (g. 1977) daina „Estoy Aqui“ (liet. Esu čia) buvo ne kartą panaudota įvairių filmų garso takeliui, būtent iš ten ir ateina šios dainos atmosfera ir asmeninės asociacijos. Shakira šiuo metu vis dar yra viena populiariausių ispanakalbių šalių atlikėja, kuri į savo koncertus pritraukia tūkstančius. Šiuo metu atlikėjai 46 metai, tačiau savo muzikinę karjerą jau tęsia ketvirtą dešimtmetį. Jos tikrasis aktyvumo kaip dainininkės laikas prasidėjo dar paauglystėje, apie 1990 metus, kada šovė ispaniškai kalbančiose šalyse į muzikos padanges. Amerikietiškoje rinkoje ji išpopuliarėjo po dešimtmečio jau kaip savitai susiformavusi atlikėja su albumu „Laundry Service“ (2001), iš kurio Shakirą daugelis lietuvių jau atpažįsta kaip pasaulinio lygio atlikėją, nors prieš tai visą dešimtmetį ji įrašinėjo vien ispanišką muziką.

 

Daina „Estoy aqui“ yra pirmasis singlas ispanų kalba iš trečiojo komerciškai sėkmingo albumo „Pies Descalzos“, pasirodžiusio 1995 metais. Vien šio albumo pasaulyje parduota per 4 milijonus kopijų. Daina US Latin Pop Airplay reitinge pasiekė pirmąją poziciją, kūrinys laikomas pirmuoju atlikėjos proveržiu už Kolumbijos ribų, kūrinys populiarus buvo ir tebėra tarp ispanakalbių amerikiečių. Yra išleista portugališka versija, taip pat neoficiali piratinė nutekėjusi angliška versija. Dainą muzikos kritikai įvertino išties palankiai akcentuodami, jog jai būdinga labai įtrauki ir kabinanti šokio melodija, lengvumas ir balso savitumas. Man ji absoliučiai kitokia daina Shakiros repertuare, dar prieš seksualiai hiperbolizuotas visas kitas būsimas atlikėjos idėjas. Siūlau pasiklausyti.

Žodžiai / letra / lyrics

Shakira – Estoy Aqui

 

Ya sé que no vendrás

Todo lo que fue

El tiempo lo dejó atrás

Sé que no regresaras

Lo que nos pasó

No repetirá jamás

Mil años no me alcanzarán

Para borrarte y olvidar

Y ahora estoy aquí

Queriendo convertir

Los campos en ciudad

Mezclando el cielo con el mar

Sé que te dejé escapar

Sé que te perdí

Nada podrá ser igual

Mil años pueden alcanzar (mil años pueden alcanzar)

Para que pueda perdonar

Estoy aquí queriéndote

Ahogándome

Entre fotos y cuadernos

Entre cosas y recuerdos

Que no puedo comprender

Estoy enloqueciéndome

Cambiándome un pie por la cara mía

Esta noche por el día y que

Nada le puedo yo hacer

Las cartas que escribí

Nunca las envié

No querrás saber de mí

No puedo entender

Lo tonta que fui

Es cuestión de tiempo y fe

Mil años con otros mil más (mil años con otros mil más)

Son suficientes para amar

Estoy aquí queriéndote

Ahogándome

Entre fotos y cuadernos

Entre cosas y recuerdos

Que no puedo comprender

Estoy enloqueciéndome

Cambiándome un pie por la cara mía

Esta noche por el día y que

Estoy aquí queriéndote

Ahogándome

Entre fotos y cuadernos

Entre cosas y recuerdos

Que estoy enloqueciéndome

Cambiándome un pie por la cara mía

Esta noche por el día y que

Si aún piensas algo en mí

Sabes que sigo esperándote

Estoy aquí queriéndote

Ahogándome

Entre fotos y cuadernos

Entre cosas y recuerdos

Que estoy enloqueciéndome

Cambiándome un pie por la cara mía

Esta noche por el día y que

Y que estoy aquí queriéndote

Ahogándome

Entre fotos y cuadernos

Entre cosas y recuerdos

Que estoy enloqueciéndome

Cambiándome un pie por la cara mía

Esta noche por el día y que

Y estoy aquí queriéndote

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: visi aktorės Meryl Streep geriausi vaidmenys

 

Sveiki,

 

Pasiilgstu savęs prieš septynerius-aštuonerius metus, kai masiškai filmus peržiūrinėdavau su aktore Meryl Streep. Daugiausia kartų „Oskarui“ nominuota aktorė vis dar tebesifilmuoja įvairiuose kino ir serialų projektuose. Žiūriu į šią fotografiją ir galiu beveik visus vaidmenis identifikuoti. Šiuo metu tikriausiai labiausiai iš naujo norėčiau peržiūrėti „Abejonė“ bei „Sofijos pasirinkimas“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatella Versace apie toleranciją ir savo šeimos mados namus

 Sveiki,

 

Nesu joks mados ekspertas, tačiau mane sujaudino antrasis serialo „Amerikos nusikaltimų istorija: Gianni Versace nužudymas“ sezonas. Kas dar nematė, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Ten būtent ir sužinojau apie 1997 metais Donatellos Versace brolio Gianni nužudymo aplinkybes ir apskritai apie Versace šeimą, seriale vaizduojama ir pati Donatella, kuri tęsė savo brolio mados namų verslą. Šiais metais dizainerė savo gimtojoje Italijoje gavo prestižinį įvertinimą – apdovanojimą už įtrauktį ir teisingumą. Savo kalboje ji pabrėžė, kad šiuo metu Italijoje leidžiami vis daugiau ribojančių laisves įstatymų ir vis labiau varžoma įvairovė. Kas būtų, jei pasaulis būtų toks, kaip ji sako šioje citatoje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: LGBTQ+ propaganda, karikatūra, memas

 

Sveiki,

 

Tikriausiai tik tradicija auklėja žmogų, naujas tradicijas įvesti labai sunku. Iš karikatūros matome, kaip nematome vienų kenksmingų dalykų, nes jie jau seniai tapę norminiais kultūroje. Ar tikrai LGBT vėliava ir šios nacijos pripažinimas yra blogiau nei smurtas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalbėk su manimi" / "Talk to Me"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu siaubo kino žanro, o ypač tų, kuriuos internautai pavadina „vienas geriausių metų siaubo filmų“. Aišku, skonis skoniui ir supratimui, kas geriausia, nelygu, tad gal iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Kalbėk su manomi“ (angl. Talk to Me) (2022), kuris pretendavo į vieną įdomiausių siaubo reginių.

 

Visgi maniau, kad tai filmas bus iš tos neseniai užgimusios kitoniškos siaubo bangos, kuriame idėja, mindfuck ir kiti paturbinti (pagerinti) dalykai ateina į naują siaubo kino renesansą („Saulės kultas“, „Motina!“, „Vyrai“, „Ne“, „Babadukas“ ir kt.), tačiau žiūrint „Kalbėk su manimi“, atrodo, jog šioji kino juosta tik dar bando patekti į kitą siaubo kino kategorijos lygą. Istorija apie akmeninę ranką, per kurią ūgtelėjęs jaunimas susisiekia su dvasiomis ir leidžia joms kurį laiką pabūti jų kūnuose. Kol dvasia juose, jiems linksma, smagu, nes tai galimybė tikrovėje (kaip ir socialiniuose tinkluose) tiesiog patirti kitą tapatybę. Idėja iš esmės nebloga, o ir į siaubą jaunimėlis žiūri ne kaip į bauginantį reikalą, o adrenaliną ir naujas patirtis veriantį dalyką.

 

Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų, šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.17: suprojektuok rytdieną ir padaryk ką nors kitaip!

 

Bar Beni, A joke Painting, Germany

Sveiki,

 

Žinau, kaip kartais sudėtinga išgyventi įprastą darbo dieną, kai viskas juda ir vyksta mechaniškai, o mus aplanko vis tie patys jausmas, reakcijos ir nuovargis. Juk svarbu yra kasdien linksmintis, tad sąmoningai projektuokim rytojaus dieną kitaip. Kitaip sakant, iškrėskim pokštą arba nustebinkime kitą. Padėkime saldainį kitam ant darbo stalo, kol nemato, nupirkime kavos, pasielkime kaip nors neįprastai, suplokite rankomis dėl niekų, uždainuokite posmą „lygioje vietoje“. „Mūūūūūūūsų dienos kaip šveeentėėėėėė!“ Ir šventė iš tikrųjų įvyksta, jūs tada išsimušate iš algoritmo. Kiek iškart žaismės, kai aplinkinių reakcija atsimuša į kitokią jūsų projekciją. Iš to pajuskime malonumą. Nežinau, kaip Jūs, o aš sakau, kad rytoj pokštausiu ir linksminsiuosi kitaip.

 

Jūsų Maištinga Siela