Filmas: "Dvyliktosios naktis" / "La nuit du 12"

 Sveiki,

 

Mėgstu kriminalinius detektyvus, tačiau neretai nutinka taip, kad filmai vieni įtraukia ir išlaiko įtampą iki galo, o kiti tiesiog praeina be didesnės intrigos. Tiesą sakant, daug kas man rekomendavo pažiūrėti prancūzų režisieriaus Dominik Moll pastatytą „Dvyliktosios naktis“ (pranc. La nuit du 12) (2022), pastarasis Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai pagyrimo ir puikių vertinimų. Iš filmo visgi tikėjausi nemažai, juolab kad neseniai žiūrėjau Auksine palmės šakele įvertintą „Kritimo anatomiją“ – puikią kriminalinę istoriją, tad kontekste visgi „Dvyliktosios naktis“ atrodo netgi prastas filmas.

 

Istorija pasakoja apie vidurnaktį nužudytą jauną moterį. Ją kažkas apipylė benzinu ir padegė, o prancūzų policininkai ir kriminalinių bylų detektyvai bando išsiaiškindami kvosdami tai geriausią žuvusiosios draugę, tai jos meilužius, tačiau viskas, prie ko jie prisikasa, vėliau vienaip ar kitaip jiems išsprūsta iš rankų. Pagrindinis veikėjas Johanas tiria byla ir kartais, bent jau man, priminė Nedą Flandersą iš „Simpsonų“, nes toks beskonis ir vertybių vertybes utriruojantis veikėjas gali atbaidyti bet ką. Jis tiesiog tobulai neįdomus, kaip, beje, ir pats tyrimas ir nusikaltimas, kuris nekelia didelio įspūdžio, o vietomis netgi nuobodžiai sekamas neįdomus Johano gyvenimas, išskirtinai susietas tik su stresiniu darbu.

 

Filmas absoliučiai klasikinio kriminalinio „sukirpimo“, tiesa, pabaigoje taip ir nesužinome, kas iš tikrųjų nužudė moterį – lyg ir turėtų būti gero filmo bruožas nepasakyti visko iki galo, tačiau šioje istorijoje nelabai tai suveikia, nes istorija lyg ir statoma pagal klasikinius detektyvo modelius, kai pabaigoje atskleidžiama tiesa. Tiesa, vienintelis lūžis įvyksta nuobodžiajam Johanui, kuris galiausiai pradeda jausti naujai detektyvei potraukį ir nebesijaučia toks flandersiškas tarp haumeriškų savo kolegų. Jeigu rimtai, filmas labai vidutinis visais atžvilgiais, o retkarčiais epizodiškai ir nuobodokas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rūdys ir kaulai" / "De Rouille et d'Os" / "Rust And Bone"

Sveiki,

Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausias darbas „Rūdys ir kaulai“ (Rust and Bone) (2012 m.), šiemet pristatytas tarptautinėje „Kanų kino festivalyje“ ir sulaukęs gerų tiek žiūrovų, tiek kino kritikų atsiliepimų, tad nedelsiant nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, kai tik pasitaikė pirma proga. 

Labai jau išraiškingas ir simbolinis pavadinimas garantuoja, kad filmas toli gražu nebus paviršutiniškas, o tuo labiau po stulbinančios J. Audiard sėkmės 2009 metais, kai pasirodė jo filmas „Pranašas“ – pastarąjį taip pat įtraukiau į būtinus pažiūrėti filmus sąrašą. „Rūdys ir kaulai“ be jokios abejonės yra sėkmingas filmas visais stambiais gabaritas – siužetu, režisūra bei aktoriais. Vos tik pamatęs Marion Cotillard, supratau, kad filmo „gerumu“ net nereikia abejoti, nes kol kas nemačiau nė vieno prasto darbo su šia Edith Piaf vaidmens atlikėja. Tiesa, nors iš esmės istorija pasakojama apie dviejų žmonių gyvenimus – vyro ir nelaimingos moters, tačiau – bent jau man – filmą nusvėrė vyriškojo gyvenimo pasakojimas ir, mano galva, daugiau buvo pasakojama vienišo tėvo istorija, nei orkų dresiruotojos tragedija. Taigi, kalbant apie aktorius, man net ryškesnis šįkart atrodė Matthias Schoenaertas, kurį kai kas galbūt turėtų pažinoti iš „Galvijo“ (2011 m.). Bet nedrįstu teigti, kad M.C. kažkuo nusileido – abu vaidmenys nepaprastai emocionaliai sudėtingi ir jiems reikėjo ruoštis nemaža laiko tarpą.

Vos nenumiriau juokais, kai kažkas iš komentatorių sulygino šį filmą su komedijiniu žanru turinčiu kitu prancūzų filmu „Neliečiamieji“ – toli gražu „Neliečiamiesiems“ iki šio filmo visomis prasmėmis. O šiaip „Rūdys ir kaulai“ pakankamai skaidrus realybės atspindys, kuris, kai kas jau ir pastebėjo, iš pradžių seanso metu kelia šiokių tokių abejonių, nes trūksta vidinės dramos, įtampos, tačiau pabaigoje ir filmo bėgyje tai atsiperka su kaupu. Filmas sukels ne vieną pamąstymą, o gal ne tik pamąstymą, bet ir išmąstymą. Dviejų žmonių nykstantys pasaulėliai iš visų jėgų bando kabintis į gyvenimą, vyras – vyrišku pradu, moteris – moterišku pradu, todėl šiek tiek nepateisindami vienas kito lūkesčių, įdomūs personažai, jų gyvenimo filosofija yra tarsi taiklus režisieriaus žaidimas aštriais realybės kampais, kuriuos pajusite, nebent po 15 minučių tiesiog galingai užparpsite ir pražiopsosite seansą. Smagu, kad filmas nedvelkė banaliais melodraminiais niuansais kaip gėlių dovanojimais, isterijos ašaromis, norais žudytis vienas dėl kito – ta meilė seksualinė ir kartu platoniška tarp personažų realizuojasi „atsargi“, sušiuolaikinta nykstančiame vertybių ir prieraišumo pasaulyje. Gražu ir kartu labai graudu.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela