Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kava Berlyne" / "A Coffee in Berlin" / "Oh boy"

 Sveiki,

 

Nedaug tenka per metus pamatyti vokiečių kino. Vienas įsimintiniausių pastarųjų filmų buvo režisieriaus Jan-Ole Gerster „Lara“. Pastarasis filmas pasakojo apie savo sūnaus pianisto talentu abejojančią ir meilės bei švelnumo stokojančią griežtą mamą. Filmas pasižymėjo unikaliai gerai perteiktu moters charakteriu, todėl nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisieriaus filmą pavadinimu „Kava Berlyne“ (angl. Coffe in Berlin) (2012), tikėdamasis labai panašaus ir sodraus charakteringo filmo, juolab kad daug kas gyrė aktoriaus Tom Schilling pasirodymą šiame filme.

 

Juodai baltoje kino juostoje pasakojama apie trisdešimtmetį vyruką, kuris neranda savo gyvenime tėkmės. Prisimelavęs tėvui apie tęsiamas studijas, jis dienų dienas šlaistosi už jo pinigus po Berlyną, kai jo bendraamžiai jau turi vaikų, yra ne tik baigę studijas, bet ir gerokai įsitvirtinę, žinantys ko nori iš gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Nikas nežino, ko nori, jis tiesiog diena iš dienos plaukia per Berlyną, dalyvauja bohemiškoje draugijoje ir tiesiog, sakant žargonu, chillina. Kokia tada gyvenimo prasmė? Ilgą laiką žiūrint į veikėją ir bandant suvokti jo visišką ambicijų ir troškimo neturėjimą, manding, atsiveria dvi šio vyruko gyvenimo perspektyvos. Viena iš jų klasikinė: turtingo tėvo sūnelis tikriausiai buvo išlepęs, todėl tapo tinginiu, tikru lepšiu, todėl neišsiugdęs tvirtumo, neturi ir gyvenime stuburo. Kita perspektyva: visas pasaulis spaudžia vyruką būti tokiu, kaip ir visi kiti – kalti pinigus, būti kažkuo, įgyti profesiją, vesti, turėti vaikų. Kodėl jam reikia būtinai gyventi tokį šablonišką ir primestą gyvenimą, jeigu galima mėgautis buvimu čia ir dabar. Dvi perspektyvos ir šis laisvas bei betikslis vyrukas vis mažiau ir mažiau mėgaujasi tariama savo laisve, nes savęs neberealizuoja...

 

Iš tikrųjų filmas labiau apie vertybių ir ambicijų nebuvimą, nei apie maištą prieš šablonišką sistemą. Kuo toliau analizavau veikėją, tuo jis man darėsi neįdomus ir necharakteringas. Galiausiai visam filmui pasibaigus jaučiausi tik išgėręs kavos ir plepėjęs tuščiai apie nieką. Nors filmas vizualus, dialogai sukalti gana gyvi, bandoma siužetą paaštrinti kerštaujančios smarkiai nuo mokyklos laikų suliesėjusios blondinės konfliktais ir isterijomis, visgi pagrindinis veikėjas niekur mūsų nenuveda, nepralinksmina, net nesujaudina. Statiškas ir atbukęs charakteris, kuris suponuoja XY kartos pasimetusius ir nežinančius ko iš gyvenimo nori žmones. Norėčiau sakyti, kad filmas nieko neanalizuoja, jo funkcija absoliučiai jausminė – perteikti įstrigusio žmogaus gyvenimo tėkmėje bejėgystę, kurion tikriausiai ne vienas esame atsidūrę, bet visgi šis filmas, kad ir gurmaniškas, žiūrėjosi be aistros.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stipruolis" / "10 valandų iki Rojaus" / "10 timer til Paradis" / "Teddy Bear"

Sveiki,

Kažkada festivalyje „Scanorama“ rodytas danų filmas „10 žingsnių iki Rojaus“ dabar įvairiose interneto platformose pasiekiamas pavadinimu „Stipruolis“ (dan. 10 timer til Paradis) (2012) pasakoja apie 38 metų kultūristą Denį, kuris vis dar stipriai prisirišęs prie motinos, jam nesiseka su merginomis ir dėl to išsiruošia slapta nuo manipuliatorės motinas į Tailandą ieškoti sau merginos.

Ne visada kultūristai yra santykių ąsai ar alfa patinai, kai kada po raumenimis glūdi labai jautri ir kompleksuota asmenybė. Nors man asmeniškai atrodo kiek nuvalkiotas sprendimas veikėją siųsti į Tailandą, kur šitiek pagundų ir tiek mažai pagalbos suluošintam žmogui, tačiau šiame filme, regis, viskas tik į gerą. Už viliojimo meną ir nevykusius santykių bandymus su moterimis, šiame filme, bent man, įdomiausias dalykas buvo Denio santykiai su pakvaišėle motina. Šioji situacija rodo, kaip kartais vampyrės mamytės geba pririšti savo sūnus prie savęs, paversti juos vergais, padėjėjais, tarnais... Išties bežiūrint filmą gaila tiek pačios mamytės, nes ji vis vien pasmerkta likti vienui viena, tiek paties Denio, kad gražiausi metai prabėgo šalia mamos, stengiantis jai įtikti...

Filmas europietiškas, lėtas, po kurio lieka nemažai erdvės diskusijai. Nesu tikras, ar iki galo patikėjau Denio vaidyba ir tomis nuotykių situacijomis Tailande, truputį vietomis dvelkė pritapta sintetika, netikrumu ir nenatūralumu, bet pačios problemos apie prieraišumo problemas man labai patiko. Kur kas gyvesnis ir įdomesnis visgi atrodo X. Dolan filmas „Mamytė“ arba kitas jo filmas „Aš nužudžiau savo motiną“. „10 žingsnių iki Rojaus“ iš esmės filmas ir apie vyriškumo mitą visuomenėje. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Filmas 2007 metais su tais pačiais aktoriais buvo pateiktas kaip trumpametražis, o vėliau tapo ilgametražiu ir, manau, gurmanams ir šiaip europietiško kino mėgėjams turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kūnas" / "El Cuerpo"

Sveiki,

Pasigendu tiesiog gerų ir aštrių mistinių trilerių – vieni geriausių tokių filmų kūrėjai, žinoma, yra ispanai. Štai filmas „Kūnas“ (ispan. El Cuerpo) (2012) pasakoja apie morge dingusios turtingos moters lavoną: vaizdo kameros neužfiksavo nieko įtartino, morgo sargas sušaudytas... Štai jums ir rebusas, kur dingo kūnas, ar moteris gyva? Retrospektyviai kadrai vis grąžina į tuos laikus, kai moteris buvo gyva ir pasakojama jo vyruko, kuris susimokęs prieš ją, nusprendžia žmoną nunuodyti... Klasikinė šekspyriška drama, tačiau rebusas, pasirodo, nėra toks jau paprastas, nes jį gaubia kur kas įdomesnės paslaptys.

Mistinę atmosferą nuolat aitrina smuiko muzikinis fonas, filmas filmuotas mažose uždarose patalpose, todėl atrodo gana tamsus ir itin tinka mistinio filmo atmosferai. Žinoma, didžiausias šio filmo pliusas yra nenuspėjamai gerai suregztas scenarijus, kuris ir įtraukia žiūrovą. Visgi šiek tiek buvo apmaudu, kad didžioji filmo dalis visgi vyko ne tiek įtemptoje retrospektyvoje, bet absurdiškai laikomo vyro įtariamojo policijos nuovadoje-morge. Manau, režisieriai galėjo labiau išnaudoti bauginančią mistinę pasakojimo pusę, tačiau jie labiau vystė detektyvinę pusę. Ir nors jau antrojoje filmo dalyje žiūrovas patiki pamažu dėliojama kerštingos gyvatės manipuliacija, siužetas pabaigoje vėl viskas apverčiama ir atskleidžiama tikroji įvykių versija.

Nors filmas geras, jame pasirodo puikūs ispanų aktoriai, matyti iš tokių siaubo ir mistinių filmų kaip „Prieglauda“ bei „Džiulijos akys“, kuriose vaidino puikioji Belen Rueda, tačiau visumoje filmas, kad ir kaip jis ypatingai sunarpliotas siužetiškai, lieka jausmas, kad jis klišinis. Tokių neblogų trilerių išties yra, tačiau dėliojami akcentai, kad ir pavyzdžiui finalinė išpažinties scena, topinė klišė. Tokių akcentų ir tėkmės trilerių dar ir šiandien kuria ne tik ispanai, bet ir Holivudas. Tačiau neapsigaukite, filmas visgi verčia mąstyti kartu su veikėjais, spręsti, kokią čia šunybę finale pateiks scenaristai ir tos spėlionės tikriausiai yra vienas smagiausių šio filmo teikiamų malonumų. Manau, juosta tikrai daugeliui patiks, o kai kam net paliks didelė įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Renuaras" / "Renoir"

Sveiki,

Tiesą sakant, skeptiškai vertinau filmą „Renuaras“ (pranc. Renoir) (2012), kuris pasakoja apie prancūzų dailininką impresionistą Pierre-Auguste Renoir (1941-1919). Tai filmas apie paskutines jo gyvenimo dienas jo viloje prie jūros. Pirmojo pasaulinio karo apsuptyje jis gyvena ramybės oazėje, kai du vyriausi sūnūs kovoja karo fronte, tačiau gyvenimas nelengvas – tapytoją kamuoja sunki liga, kuri reikalauja nuskausminamųjų...

Labai mėgstu biografinius filmus, tačiau tai nėra vienas iš tų, kurio užduotis atskleisti tapytojo gyvenimą. Ne, veikiau jo kaip dailininko filosofiją, savotišką pasaulio matymą, o pati istorija veikiau koncentruojasi į dailininko sūnų, būsimą itin garsų XX amžiaus kino režisierių, kurio juostų turiu savo duomenų bazėje, bet niekaip vis nepažiūriu, o derėtų... Pačiame filme mažai veiksmo – viso labo pozuotoja sukinėjasi apie senuką tapytoją ir užmezga romaną su jo sūnumi. Daug nuogumo, XIX amžiaus tapybiškos romantikos ir... Bet kokios šio filmo spalvos! Kokios spalvos! Pats filmas kaip atskiras meno kūrinys, paveikslas, kurio kadrai pulsuoja energetika. Visumoje filmas panardina į iš pažiūros provincialų gyvenimą, tačiau laikmečio detalės, senuko skausmas ir noras tapyti „iki galo“ tiesiog leidžia mėgautis filmu kaip kokia estetine filosofija.

Žinoma, kaip ir daugelis, kurie nebuvo susidūrę su Renuarais, po filmo bėgo gūglintis, kiek šiame filme yra tiesios – ir realūs veikėjai, ir situacijos analogiškai atkartotos. Simpatingi prancūzų aktoriai, gera scenografija, pagalios šviesos leidžia filmu mėgautis tarsi atskiru paveikslu, negana to, dar ir papasakoja laikmečio istoriją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į stebuklą" / "To the Wonder"

Sveiki,

Režisieriaus T. Malick paskutinieji filmai kaip ilgi eilėraščiai – kadrai poetiški, pilni sakralumo, metafizinių simbolių. Štai filmas „Į stebuklą“ (angl. To the Wonder) (2012) labai panašus į pernai matytą „Taurių riteris“, galima sakyti, netgi savotiška „Į stebuklą“ tąsa, antroji paveikslo dalis. Filmas iš pažiūros pasakoja banalią ir mėgėjišką, didelių iššūkių nereikalaujančą meilės istoriją: 27 metų moteris smarkiai prisiriša prie vyro, atiduoda savo dukrelę buvusiam vyrui, tačiau jos meilės ryšys smarkiai trūkinėja, todėl ji tai grįžta, tai bėga nuo savo antrojo vyro... Kone buitinė meilės istorija, tačiau kai tokios istorijos imasi T. Malick, kažin, ar beverta šnekėti apie buitiškumą.

Filmas kaip ir „Taurių riteris“ bei ankstesnieji jo darbai, įskaitant ir labiausiai man patikusį šio režisieriaus filmą „Gyvenimo medis“, vibruoja nepaaiškinama metafizine energija. Aišku, tai susiję su tuo, kad režisierius kuria improvizacinį filmą: sukviečia aktorius, duoda jiems siužetą ir jie improvizuoja, režisierius filmuoja ir lipdo iš jų improvizacijų istoriją... Aktoriai buvo apstulbę, kad jie kartais neturėdavo net scenarijaus ir aikštelėje tiesiog žaisdavo. Netipinis režisierius ir netipiniai filmai žavi savo laisvumu, pripildyta meilės, gyvenimo ir kažin kokios pakylėtos poezijos, kuri tampa filosofiška gyvenimo išraiška, todėl jo filmas  atrodo labai abstraktūs, kone eksperimentinis, todėl kas mėgsta logiškai struktūruotus ir klišėmis virtusius filmus, tam šis filmas gali visai nepatikti, arba priešingai – išlaisvinti, pripildyti neregėtų simbolių prasmės. Filmas išties gražus, jame juslių visata, todėl žiūrovas priverstas jį pajusti visai kitomis savo proto galiomis.

Iš esmės man filmas patiko ir netgi labai. Jaučiu su šiuo režisieriumi kažin kokį ryšį, tačiau „Taurių riteris“ pernelyg panašus į „Į stebuklą“, o gal režisierius bando sukurti filmų ciklą, vienijančias temas, garsius Holivudo aktorius, nepabūgusius dirbti kiek kitaip nei paprastai. Šįkart Olga Kurylenko tiesiog pranoko pati save: šitoks laisvumas ir atsidavimas, kad net galvoju, kad ji itin potenciali aktorė, kažkodėl „nuėjusi“ į brutalius veiksmo filmus. Filosofinis juslių filmas, peržengiantis įprastines filmo logikos zonas. Gurmaniškas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvieji menai" / "Humanitariniai mokslai" / "Liberal Arts"

Sveiki, kino žmonės,

Romantinė drama „Humanitariniai mokslai“, kai kur dar verčiama kaip „Laisvieji menai“ (angl. Liberal Arts) (2012) iš esmės pasakoja apie literatūros pasaulio žmones, apie tuos, kurie pamišę dėl knygų, rašytojų, popieriaus kvapo. Pagrindinį vaidmenį šiam filmui sukūrė Josh Radnor, kuris, beje, yra dar ir šio filmo pagrindinis autorius bei scenarijaus autorius. Na, neretai būna, kada aktoriai patys sugalvoja išmėginti savo jėgas režisūroje, susikviečia gana gerai žinomus aktorius draugus ir sukuria vienos vasaros istoriją.

Galima sakyti „Laisvieji menai“ taip pat yra vienas iš tokių filmų, kur gana mažas biudžetas, taupant apgalvotos scenos, vengiant masinių scenų ir t. t. Nepaisant visko, režisierius bando surasti savitą kalbą ir braižą, išgauti savotišką melancholiją, būdingą kai kuriems humanitarinių ir menų mokslo žmonėms, pasitelkdamas intelektualumo jis į dialogus įtraukia nemažai literatūros pasaulio diskutuotinų dalykų. Nesunku patikėti, kad aktoriui ir režisieriui rūpi literatūros ir menų pasaulis, kartais jis tiek pat svarbus, kiek santykiai su moterimis. Viena didžiausių personažo dilemų yra jo trauka gerokai jaunesnei studentei. Tai tarsi pasakojimas apie vienodai pažengusias ir brandžias sielas, tačiau biologiškai ir visuomenės standartai verčia atsitikėti – kur tokie santykiai veda?

Šiaip filmas gana jaukus ir mielas, pernelyg neįpareigojantis, tačiau pakankamai tinkantis intelektualiam žiūrovui, kuris ganėtinai liberalus ir gaudosi literatūriniame pasaulyje, geba apčiuopti ir suvokti jo „virtuvę“ bei magiškus kūrybos dėsnius. Iš kitos pusės – filmas ganėtinai nuspėjamas ir truputį trūksta dinamikos, kaip antai kur kas įdomesnis pasirodė filmas „Sodų valstija“ (2004). Nuolat lyg fokusininkas išlendantis aktoriaus Zac Efron personažas išvis neįtikino ir priminė tuos prastus filmus apie banalius santykių peripetijas iš studentų miestelio. Aktorės Elizabeth Olsen meilumas ir paprastumas, kaip visada, pritrenkiantis. Tai išties talentinga aktorė, gimusi būti kino kadre...

Mielas filmas, tačiau kartu lyg ir tikėjausi kažko daugiau, nei vidutinio amžiaus ir jaunėlės santykių analizės, apkrautos grožinės literatūros pavadinimais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela