Filmas: "Sutartis" / "El pacto"

 Sveiki,

Buvau pasiilgęs ispanų mistinių trilerių, tad vedamas senos meilės ispanų aktorei Belen Rueda, kuri yra šio žanro tikra ispanų trilerių pažiba, nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą filmą „Sutartis“ (ispan. El pacto) (2018), kuris pasakoja apie vidutinio amžiaus motiną Moniką, kuri kontroliuoja savo dukters Klaros gyvenimą. Išsiskyrusi su alkoholiku vyru dėl jo problemų, ji galiausiai atsiduria keistomis aplinkybėmis pas „Baltojo voro“ šamaną, kuris jai sugirdo serumą, po kurio ji sutvirtina sutartį, jog už savo dukters gyvybę reikės nužudyti ką nors kitą...

Filmas niūrus ir pilnas mistinių elementų, panašu, jog „Sutarties“ režisierius remiasi Holivudo mokykla ir istoriją su gera idėja konstruoja tarsi iš chrestomatinio vadovėlio. Iš vienos pusės istorija apie baltąjį vorą ir mirčių ciklą intriguoja, jas iliustruoja siurrealistiniai vaizdiniai, pvz., smėlio laikrodis, kuris fiksuoja tau likusį laiką iki sutarties įtvirtinimo, tačiau tuo pačiu vėl žaidžiama atsibodusiomis motinos žiauriais instinktais perteiktu siaubu dėl vaikų padaryti viską. Kaip visada šis siaubas virsta motinos bebaimiškumu ir galingu, nors kine jau atsibodusiu, siaubą keliančiu motyvu. Labai panašiai šįkart ir Monika, kuri ir sielą tikriausiai dėl dukters parduotų, nors iš dukters sulaukia dėl kontrolės vien tik pagiežos. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Filmas lyg ir nėra prastas, siužetas ir siaubo deriniai išlaiko kone detektyvinę intrigą, tik po filmo lieka toks prėskas skonis, jog filmas galėjo būti žymiai geresnis, jeigu būtų daugiau siužetinio mundfuck‘o, mažiau šablonų ir pretenzingo noro viską hiperbolizuotai motyvuoti tais atsibodusiais tėvų pasiaukojimais dėl savo vaikų leitmotyvais. Sakyčiau, kol žiūri, dalyvauji istorijoje, ir ji nėra nuobodi, tačiau visumoje filmas labai vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miražas" / "Durante la tormenta" / "Mirage"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių režisieriaus filmų.

Pradėkime nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.

Didžiausia pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai, kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos kaip geras įtraukiantis serialas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kūnas" / "El Cuerpo"

Sveiki,

Pasigendu tiesiog gerų ir aštrių mistinių trilerių – vieni geriausių tokių filmų kūrėjai, žinoma, yra ispanai. Štai filmas „Kūnas“ (ispan. El Cuerpo) (2012) pasakoja apie morge dingusios turtingos moters lavoną: vaizdo kameros neužfiksavo nieko įtartino, morgo sargas sušaudytas... Štai jums ir rebusas, kur dingo kūnas, ar moteris gyva? Retrospektyviai kadrai vis grąžina į tuos laikus, kai moteris buvo gyva ir pasakojama jo vyruko, kuris susimokęs prieš ją, nusprendžia žmoną nunuodyti... Klasikinė šekspyriška drama, tačiau rebusas, pasirodo, nėra toks jau paprastas, nes jį gaubia kur kas įdomesnės paslaptys.

Mistinę atmosferą nuolat aitrina smuiko muzikinis fonas, filmas filmuotas mažose uždarose patalpose, todėl atrodo gana tamsus ir itin tinka mistinio filmo atmosferai. Žinoma, didžiausias šio filmo pliusas yra nenuspėjamai gerai suregztas scenarijus, kuris ir įtraukia žiūrovą. Visgi šiek tiek buvo apmaudu, kad didžioji filmo dalis visgi vyko ne tiek įtemptoje retrospektyvoje, bet absurdiškai laikomo vyro įtariamojo policijos nuovadoje-morge. Manau, režisieriai galėjo labiau išnaudoti bauginančią mistinę pasakojimo pusę, tačiau jie labiau vystė detektyvinę pusę. Ir nors jau antrojoje filmo dalyje žiūrovas patiki pamažu dėliojama kerštingos gyvatės manipuliacija, siužetas pabaigoje vėl viskas apverčiama ir atskleidžiama tikroji įvykių versija.

Nors filmas geras, jame pasirodo puikūs ispanų aktoriai, matyti iš tokių siaubo ir mistinių filmų kaip „Prieglauda“ bei „Džiulijos akys“, kuriose vaidino puikioji Belen Rueda, tačiau visumoje filmas, kad ir kaip jis ypatingai sunarpliotas siužetiškai, lieka jausmas, kad jis klišinis. Tokių neblogų trilerių išties yra, tačiau dėliojami akcentai, kad ir pavyzdžiui finalinė išpažinties scena, topinė klišė. Tokių akcentų ir tėkmės trilerių dar ir šiandien kuria ne tik ispanai, bet ir Holivudas. Tačiau neapsigaukite, filmas visgi verčia mąstyti kartu su veikėjais, spręsti, kokią čia šunybę finale pateiks scenaristai ir tos spėlionės tikriausiai yra vienas smagiausių šio filmo teikiamų malonumų. Manau, juosta tikrai daugeliui patiks, o kai kam net paliks didelė įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieglauda" / "El Orfanato"

Sveiki,

Tikriausiai vienas mėgstamiausių ispaniško siaubo filmų po „Pano labirinto“ ir „Kiti“ yra „Prieglauda“ (ispan. El Orfanato) (2007), kadaise regėtas kino teatre ir palikęs itin gerus prisiminimus. Po šitiek laiko kažkodėl nusprendžiau vėlei jį pažiūrėti. Nesu linkęs žiūrėti filmus antrą kartą, vis norisi pamatyti kažką naujo ir neregėto, ir tik išskirtinius filmus ryžtuosi susigrąžinti, vedamas keistų nostalgijų...

Po antro seanso kažkaip šiek tiek atlyžau. Nepaisant visko, filmas vis vien labai geras ir vykęs. Keli smarkūs kadrai netgi priverčia krūptelti, šįkart dėl forsuojančių ir staigių garso efektų. Istorija pasakoja apie didžiuliame name buvusią našlaičių prieglaudą, kurią vėl bando atidaryti kūdikio negalinti susilaukti moteris su vyru. Vedama nostalgijos, ji stebisi savo sūnaus pasakojimais apie nematomus draugus, kol vieną gražią dieną sūnus dingsta... Manau, kad „Prieglauda“ yra puikus siaubo ir trilerio filmo pavyzdys, kada nebanaliai pavyksta išgauti tai, ko taip gurmanai ilgėsi siaubo žanruose – tą ypatingą atmosferą, kur suteka mistika, siaubas ir pasaka. „Prieglaudoje“ išvien eina motinos skausmas ir atskira šiurpi prieglaudos paslaptis, kur viskas šiek tiek nenuspėjama, bet pajaučiama intuityviai.

Belen Rueda – viena mėgstamiausių ispanų aktorių, gaila, kad su ja filmai pasiekia taip retai, nors pati aktorė irgi nėra produktyvi, tačiau jai labai tinka vaidinti tokio tipažo filmuose. Apskritai tai sodrios atmosferos filmas su stipriu ir daugialypiai išvystytu scenarijumi, kuris įgyvendintas puikiai kinometografiškai. Gal jau antrą kartą žiūrint, kad ir po devynerių metų pertraukos, jau nebepadarė tokį stiprų įspūdį, tačiau, manau, kad tai vienas geriausių tokio žanro filmų, skaičiuojant nuo 2000 metų. Smarkiai rekomenduoju tiems, kurie atranda save kai gurmaną, nes nepaisant visko, filmas dar išlaiko ir pramoginio kino intrigą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiaurus gailestingumas" / "Savage Grace"

Sveiki visi,

Kai pirmą kartą pamačiau filmą „Žiaurus gailestingumas“ (Savage Grace) (2007 m.), man nepatiko, iš tiesų, ištempiau iki pusės filmo ir jau nebepamenu, kodėl seansas baigėsi... Šįkart sugrįžau prie filmo po jau nemažai metų dėl senos geros meilės Julianne Moore ir tikrai nepasigailėjau, nes po daugelių matytų filmų, ši juosta jau atrodo kur kas kitaip, daug brandesnė, įdomesnė. Šiaip daugelį žiūrovų glumina filmo tema – incestas, motinos ir sūnaus intymūs santykiai, tačiau filmas paremtas ne audringa iškrypėlio fantazija, veikiau tai biografinis filmas apie nesveiko proto vaikiną, kuris realiame gyvenime išgyveno iki 1981 metų kalėjime, tai jo gyvenimo intymioji istorija, jo šeimos paslaptys. Išties kai kurios detalės filme glumina, bet man tas suglumimas patinka, patinka, kai istorija provokuoja, flirtuoja su žiūrovu, audrina jo fantaziją.

Filmas tikrai skirtas ne visiems, bet neabejoju, kad jis suras savo rimtą žiūrovą. Visa istorija žaviai, pakankamai stilingai nufilmuota, įdomus motinos infantiliškas charakteris, kurį sukūrė J. Moore, kas be ko, ji buvo ryškiausias personažas visame filme ir jai lygių nebuvo, džiaugiuosi antraeiliuose vaidmenyse pamatęs keletą nuostabių ispanų aktorių – Belen Rueda ir Elena Anaya. Nepavadinčiau filmo keistu, jis pakankamai gyvenimiškas, tačiau filmo finalas tiesiog šokiravo savo „lengvumu“, man ji pasirodė tokis teatrališkas, dirbtinas – tas smurtas, tas kritimas ant grindų, vaikino reakcija... Suprantu, kad tai protiškai sutrikusio žmogaus reakcija, tačiau pats veiksmas man buvo neužtikrintas, praktiškai pati pabaiga viską sudrumstė, o po to kaip visada – faktai apie realiai buvusius personažus.

Šiaip tikrai nesigailiu pažiūrėjęs, dailus filmas, yra gilių, intriguojančių dalykėlių, tad rekomenduoju tik rimtesnio ir kartu „pasyvesnio“ filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas "Džiulijos akys" / "Los Ojos de Julia"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko pažiūrėti dar vieną ispanų kiną. Na, turiu savotišką silpnybę šios šalies kinui, o dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčyjama. Tebūnie. Taigi šįkart į rankas pateko ispanų siaubo trileris „Džiulijos akys“ (Los ojos de Julia) (2010 m.). Labai džiaugiuosi čia vėl sutikęs vieną mėgstamiausių savo ispanų aktorių Belen Rueda, kurią turėtumėt prisiminti iš tokių filmų kaip „Jūros gelmėse“, „Prieglauda“, pastarasis tikrai labai patiko Lietuvos kino teatro žiūrovams. Šįkart Belen taip pat manęs nenuvylė, labai mėgstu jos vaidybą ir nuostabų raktikaulį, kuris ypač efektingai atrodo ispanų siaubo kinuose.

Filmas visiems patiks, kam patinka ispanų kinas, tokie darbai kaip antai „Pano labirintas“, „Prieglauda“ ir t.t. Tai pasakojimas apie moterį Džiuliją, kuri tiria savo sesers dvynės apakimo ir mirties aplinkybes ir pati susiduria su mistiniu žudiku, kuris moka apakinti žmones fotoaparoto blykste. Iš tikrųjų ispanai moka kurti siaubo filmus, nu tikrai nepalyginsi su prastais amerikiečių „Veidrodžiais“. Įtampos tikrai filme užtenka, pakankamai gerai išvystytas siužetas, mistiniai dalykai veda veiksmą ir žiūrovo smalsumą į priekį, mažai banalybių. Reiktų pagalvoti, kada paskutinį kartą žiūrėjau tikrai tokį gerą siaubo trilerį? Savo stilistika ir dvasia visgi kažkuo panašus į „Prieglaudą“, kurį tikrai rekomenduoju visiems pažiūrėti. Aišku, „Džiulijos akys“ yra šiek tiek silpnesnis darbas, tačiau turi daug parako ir savų ambicijų. Siūlau paties pažiūrėti ir tuo įsitikinti.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.7