Filmas: "Klasė" / "Klass"

Sveiki,

Estų režisierius Ilmar Raag sukūrė filmą, kuris, mano supratimu, turėtų vadintis kultiniu ir būtinai įtrauktas į mokyklinę programą. Tikriausiai daugelis iš jūsų ir matė šį filmą pavadinimu „Klasė“ (est. Klass) (2007), kuris pasakoja apie žiaurumo, arogancijos ir prievartos apimtą klasę, kurių pyktis nukreiptas prieš mažakalbį Džozefą.

Daugelis gal ir nesutiks, sakydami, kad filmas paaugliams ir jaunimui iš esmės yra per žiaurus, tačiau filmas labai puikiai, mano galva, sudeda visus taškus ant i, kai tiesiog per gražią žiniasklaidos atstovų beletristiką ir terminų srautą pražiūrime esminius dalykus. Juk paaugliai ne iš gero gyvenimo žudosi ir... žudo vieni kitus, apie ką ir yra filmas „Klasė“.

Filmas susideda iš aukos ir skriaudėjų pulko, iš esmės akcentuoja patyčių, persekiojimo ir psichologinio bei fizinio smurto. Galima, žinoma, diskutuoti apie kai kuriuos šio filmo neįtikėtinus niuansus, pavyzdžiui, kaip tylenis Džozefas (absoliučiai intravertas) ima drąsiai ir nusikerpa prekinį ženklą nuo marškinėlių. Tam tikrų loginių ar bent jau abejotinų spragų yra, bet visumoje filmas palieka neišdildomą niūrų, tamsų ir chaotiškai šokiruojantį poveikį. Koks laukia aukos ir sadistų vaikų galas, kai viskas taip nevaldoma? Filmas iššaukiantis begalės diskusijų: kur buvo suaugusieji, tėvai ir globėjai, kur buvo socialiniai darbuotojai, kodėl Kasparas ir Džozefas niekur nesikreipė, ar teisingai pasielgė aukos, ar teisingas šios istorijos finalas... Apie tai apskritai, kokią žymę žiūrovui palieka šis filmas. Kiek teko matyti panašaus žanro filmų, o tokių panašių tikrai rasite, manau, šis filmas paliko iš tokių pasakojimų didžiausią įspūdį.

Šaunuoliai estai, jų kinas išties geriausias Pabaltyje ir tai nėra vien tik šis filmas. Kai prieš daugiau nei 10 metų pamačiau šį filmą, likau šokiruotas, šiandien žiūrėdamas taip pat patyriau esminius pokyčius, aišku, jau nebe tokius aštrius kaip anuomet, bet, manau, tai pavyzdinis filmas, kurį vertą pamatyti, nes jis truputį ir apie mus visus.

P. S. Pagal šį serialą sukurtas estų mini serialas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Denas tikrame gyvenime" / "Dan in Real Life"

Sveiki,

Tiesiog pasiilgau nieko neįpareigojančios komedijos – tokią ir gavau, pažiūrėjęs kritikų gerai įvertintą „Denas tikrame gyvenime“ (angl. Dan in Real Life) (2007), kuriame pasirodo super žvaigždės Juliette Binoche ir Steve Carel. 

Nedaugžodžiaujant pasakysiu, kad nelabai supratau, kodėl tas filmas šitaip patiko kritikams, nes tiek scenografija, tiek „juokingos“ situacijos, tiek visa bedvasė aplinka dvelkė paprastu pigumu. Nepadėjo net gerai žinomi aktoriai, kurie prastai turškėsi kaip vištos įkritusios į klišėmis paženklintus scenarijaus spąstus. Nors ko ir tikėtis? Nebent naivaus ir paprasto juoko, kokio tikrai netruko kitoje J. Binoche nusifilmuotoje komedijoje „Žodžiai ir paveikslėliai“, tačiau šioji labai skysta komedija ir nevykėlis tėvas, nesugebantis „pakabinti“ brolio merginos, pasirodė jau pernelyg perdirbtas įvairių kitų filmų ir ta perdėm gyvenimiška filosofija, kurią tikriausiai kino kritikai įžvelgė pagrindiniame personaže, nes jis trijų dukrų tėvas našlys ir bla bla nė kiek per tą dirbtiną amerikietišką niurzglių klišę nesugebėjo manęs nei patenkinti, nei prajuokinti – išskyrus viena scena, kai J. Binoche kuriamas personažas lipo į vonią, bet ir toji situacija jau kažkur matyta...

Nesuprantu, gal kalti mano kažkokie paslėpti lūkesčiai, nes filmas manęs nesužavėjo. Aišku, yra prastesnių komedijų, tačiau likau tuščiu skrandžiu ir sustingusiais už juoko konvulsijas atsakingais raumenimis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Susitikimai pasaulio krašte" / "Encounters at the End of the World"

Sveiki,

Ką žinote apie Antarktida? Kad ten tirpsta ledynai ir vasaroja pingvinai? Tai tikriausiai viskas, ką mes žinome apie šį ledo kontinentą. Dokumentinis filmas „Susitikimai pasaulio krašte“ (angl. Encounters at the End of the World) (2007) tik po kelerių metų buvo pastebėtas ir netgi nominuotas „Oskarui“ geriausių dokumentinių filmų kategorijoje. Iš esmės nieko apie Antarktidą nežinančiam žiūrovui šis filmas žiūrėsis kaip edukacinis, kone Youtubinis vaizdinys.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi kur kas daugiau emocijų ir įdomesnių istorijų. Turint galvoje, kad dokumentikos žiūriu gana retai ir ji dažnai mane „įkrauna“ didžiulėmis emocijomis, tai šis filmas paveikė kur kas mažiau, nei tikėjausi. Žinoma, tenka pripažinti, kad gal filmą nufilmuoti apie Everestą kur kas paprasčiau nei apie Antarktidą, nes čia žmones ir įrangą galima suskaičiuoti ant vieno popieriaus lapo. Sudėtingos filmavimo sąlygomis ne kažin kiek tos Antarktidos ir parodoma, kur kas labiau režisierių jaudina žmogaus ir gamtos santykis bei ten gyvenančių mokslininkų asmeninės biografinės istorijos. Toks įspūdis, kad ten gyvena pasaulio valkatos, neturintys nei namų ir nuolat migruojantys kaip pingvinai – viskas ok, nes tai iš tikrųjų žavi ir man patinka, tačiau žiūrint apie Antarktidą būtent ir tikiesi išvysti Antarktidos grožį ir siaubą...

Filmas paveikus tiek, kiek režisieriui pavyko panirti po ledu ir atskleisti tą ledo ir vandens karaliją, ant kurio vaikšto žmogus. Garsai, spalvos, pingvinai ir ruoniai, vandenynų dugno gyventojai, narai po ledu – štai, kas iš esmės visada šiame filme jaudino, keista uždaro ledo katedra, ramybė ir perteiktas didingas baugumas. Na, ir žinoma, buvo įdomios tos gyventojų sąlygos bei tyrinėjimo objektai, kai mes skaičiuojame sekundėmis išnykstančias gyvybės rūšis, tai ten kasdien atrandama bent po vieną naują gyvybės formą (žinoma, vasaros metu), nes Antarktidoje, kaip ir Šiaurės poliuje, saulės nebūna penkis mėnesius. Iš esmės įdomi dokumentika, pažintinė ir kartu šiek tiek su hipiškos nuotaikos gaidele pasakojama istorija, kažkodėl nei nustebino, nei ką, bet buvo ganėtinai įdomu save pažindinti su Antarktida per šį filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manęs čia nėra" / "I'm not There"

Sveiki,

Nobelis amerikiečių tekstų ir dainų autoriui Bob Dylanui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. O mano rezerve filmas „Manęs čia nėra“ (angl. I‘m not There) (2007) praktiškai buvo nepajudinamai paskendęs ir beveik nebepasiekiamas, nors ir labai norėjau pamatyti tuos gausybę aktorių, kurie atliko puikius vaidmenis.

Tiesą sakant, šį filmą pamačiau tik iš trečio karto. Pirmuosius du kartus vis kas nors sutrukdydavo, niekaip nesugebėdavau net įpusėti, o sugrįžęs prie kino, jau rinkdavausi vis kitas juostas. Režisierius Todd Haynes man puikiai žinomas iš tokių filmų kaip „Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“ ar „Kerol“, kad praktiškai net neabejojau, kad šis filmas bus tikrai geras. Jis ir buvo geras, tačiau palyginus su kitais režisieriaus filmais, šis be jokios abejonės pats sudėtingiausias ir sunkiausiai susivirškinęs. Žinoma, dėl kultūrinių epochų, kurios mums lietuviai sunkiai atpažįstamos, kol gyvenome sovietų konclageryje, Amerika išgyveno revoliucinius muzikos procesus, kurių istoriniai momentai, ištisos asmenybės žinomos nebent iš enciklopedijų, dokumentinių filmų ir t. t. „Manęs čia nėra“ filmas apčiuopia ištisos epochos charakteristiką, Bob Dylano kartos politinius, emocinius ir dvasinius dalykus, kurie sunkiai, bent man, buvo suvokiami kaip natūraliai atgaminami kultūros dariniai. Bet dėl to filmas nėra prastas, priešingai, jame įžvelgiau ir tokių puikių jausenų ir laikmečių rekonstrukcijų, kad tiesiog sukėlė kažin kokių mados nostalgijų – baldai, aplinkos detalės, septinto ir aštunto dešimtmečio nostalgija, muzika... Viskas padaryta preciziškai kruopščiai, tačiau tuo pačiu metu kliuvo ir dirbtinės konstrukcijos, nenatūralus montažas, kuris duoda ekspresijos ir bent man momentais priminė T. Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ bei Julie Tyamor „Aplink visatą“.

Nepaisant sunkiai suvokiamo originalaus scenarijaus, kurį palaimino pats B. Dylanas, filmas turi milžinišką žavesį iš aktorių, kurie sukūrė neeilinius vaidmenis – ištisas žvaigždynas, ypač C. Blanchett, kuri suvaidino B. Dylano prototipą. Įtariu, kad filmas ne kiekvienam, tačiau vis tiek savo žavesio jis turi nemažai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela