Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kelionės pabaiga" / "The End of the Tour"

Sveiki, skaitytojai,

Filmų apie pačius keisčiausius rašytojus sukurta ne vienas. Vieni biografiniai filmai būna vykę, kiti – nelabai. Šiaip rašytojai laikomi vieni labiausiai pažeidžiamų psichiškai meninės srities žmonių, kurie linkę labiausiai į neurozes, depresiją ir savižudybę. Šįkart filmas „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of the Tour) (2015) pasakoja apie amerikiečių rašytoją David Foster, kuris išleidęs didžiulį romaną „Begalinis pokštas“ tapo tikra dešimto dešimtmečio sensacija, o jo kūrinys – šedevru. Lietuviškai šios knygos kol kas neturime. Trečioji autoriaus knyga pasirodė gerokai po autoriaus mirties, nes David Foster, sirgęs daugiau nei 20 metų depresija, galiausiai 2008 metais, nesulaukęs nė 50 metų, nusižudė. Įdomu tai, kad jo romanas „Begalinis pokštas“ yra daugiau nei 1000 puslapių apimties savižudžio laiškas.

Filmas pasakoja tik penkių dienų laikotarpį, kai autorių užgriuvo netikėtai po romano pasirodymo šlovė. Jo penkios dienos su žurnalistu tampa jo gyvenimo permąstymo dienomis. Iš esmės filmas gana lėtas, prigrūstas pačių įvairiausių dialogų, rekonstruotų iš išlikusių juostelėse įrašų, todėl režisieriui beliko tiesiog surasti gerus aktorius ir visa tai įvilti į filmo rūbus. 

Tiesą sakant, sunku komentuoti kritikų išgirtą filmą, kuris mus grąžina į 1996-uosius ir vėl prikelia tos kultūros populiarias dienas. Filmas vykęs – sutinku. Subtilūs dialogai, dviejų vyrų užsimezgusi draugystė, filosofiniai pokalbiai apie merginas, kūrybą, žlugusias viltis, rašytojo nutylimą vienatvė. Filmas gana niūrokas, lėtas ir, tiesą sakant, veikėjų žodžiai, jų bendravimas turi paliesti žiūrovą – ir paliečia, tikrai, tačiau visumoje filmas atrodo nesujaudino taip, kaip būtų galima tikėtis, gal ir dėl to, kad nėra ryškaus ypatingos istorijos raidos. Na, du vyrukai bendrauja 5 dienas, vengdami narkotikų temos, tačiau ryškesnių įvykių nėra, viską turi atsverti ypatinga režisūra ir veikėjų vidinė dinamika – ji tikrai yra, tik savotiška, jautri ir subtili. Įtariu, kad ne kiekvienam žiūrovui šis filmas, ne kiekvienam, tačiau man jis žiūrėjosi keistai – iš vienos pusės labai įtraukė, o iš kitos – lyg pajutau kažin kokį vilkinimą. Sakau, kažkaip sunku vertinti pažymių, nes atsidūriau objektyvumo ir subjektyvumo sankryžoje. O filmas vis tiek, nepaisant sudominimo laipsnio, yra geras su puikiai aktorių brigada.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Roko karalienė" / "Ricki and the Flash"

Sveiki, skaitytojai,

Meryl Streep, Meryl Streep, Meryl Streep... Šiemet tikriausiai pamačiau rekordinį kiekį filmų su ja, praktiškai visus nematytus jos nominuotus „Oskarui“ ir šiemet dar pasirodė naujas filmas „Roko karalienė“ (angl. Ricki and The Flash) (2015), kuris sulaukė gana vidutiniškos sėkmės ir gana vidutiniškų kino kritikų atsiliepimų. Režisierius Jonathan Demme, sukūręs legendinį „Avinėlių tylėjimą“ (1991), „Filadelfija“ (1993), „Reičel išteka“ (2008), šįkart ėmėsi kur kas linksmesnio filmo, nors tenka pripažinti, kad ankstesnieji jo filmai išties puikūs ir jų temos nepaviršutiniškos ir įdomios. Tai vienas iš režisierių, kurį mėgsta kino gurmanai, aš irgi.

Visgi „Roko karalienė“ tikriausiai vienas silpniausių šio režisieriaus darbų. Tiesiog gal tema ir nėra paviršutiniška, bet viskas taip suslėgta, kad primena pusiau banalią romantinę komediją. Kad ir pats Meryl Streep vaidmuo gana dviprasmiškas – iš vienos pusės garsi autoritetą turinti aktorė daro naują pašėlusį amplua, todėl be galo įdomu, o iš kitos pusės – na, kažkoks cirkas, specialiai publikai parenkami personažai „ne tipažai“, juk visi norės žiūrėti į močiutę rokerę, dvelkia kiču! Ir žinoma, jeigu M. Streep nebūtų atlikusi šio vaidmens, o tarkim menkai kam žinoma antro plano aktorė, tai tikriausiai filmas žiūrėtųsi dar prasčiau...

Ne, filmas nėra prastas, jį tikrai žiūrėjau su malonumu – ir kikenau sau, ir buvo retkarčiais gaila. Viskas čia saikingai surežisuota, o ir M. Streep galia vis dar kausto dėmesį, juolab, kad filmas muzikinis ir tikrai ne kartą išgirsite filme dainuojant. Tas faktas nieko nestebino, nes ir anksčiau ji dainuodavo kine, tereikia prisiminti miuziklą „Mama Mia“ ar dramą „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“. Žodžiu, netikėta buvo tai, kad filme ji vaidina su savo tikra dukra (tą tikriausiai visi pasako recenzentai) Mamie Gummer. Nenuginčysite, jos tikrai turi panašių bruožų, tačiau kokia M. Streep buvo gražuolė savo dukters metų, sunku apsakyti.

Na, ir daug dainų, roko ir country baladžių, baro kvapų, apgailestavimo, „susitupėjimo“. Žinoma, labiausiai žiūrovui rūpi motinystės ir šeimos santykiai, kurie gana gyvenime „tokie“ retai pasitaiko, tačiau viskas atleidžiama ir pagaliau susitaikoma. Gražus ir mielas filmas, o kiek vertingas – sunku pasakyti, kai kiekvienas tą vertę supranta kitaip.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pyragas" / "Cake"

Sveiki, 

Tiesą sakant, dar nieko nebuvau matęs iš režisieriaus Daniel Barnz darbų, tai jo filmas „Pyragas“ (angl. Cake) (2014) tapo savotiška maloni staigmena iš rimtų filmų kategorijos. Noriu iškart paprieštarauti ir truputį primesti savo nuomonę, kad filmo pavadinimas labai nevykęs. Labai įtartinai žiūriu į filmus, kurie vadinasi kokiais nors patiekalais, ypač saldumynais, kurie man asocijuojasi su „Amerikietiško pyrago“ kultūra. Užtikrinu jus, kad šiame filme nieko panašaus neišvysite ir išvis niekada šio filmo nebūčiau pavadinęs „Pyragu“, nors pabaigoje ir sušmėžuoja jo simbolika, bet filmui jis, mano galva, netinka, bet režisieriui tikriausiai atrodė kiek kitaip.

Filmas išties labai geras. Aišku, kino kritikų nuomonių apie šį kūrinį yra pačių įvairiausių, bet didžiausias iš jų, – kad filme kuriamas personažo charakteris likimiškai niekur mūsų nenuveda, nieko neišsprendžia ir nieko nepapasakoja. Drįsčiau šiek tiek pasiginčyti, gal filmas ir nenorėjo žiūrovo kur nors nuversti, o tik užfiksuoti tą moters būseną, moterį, kuri yra savotiškose nesusitaikymo su praradimais ir balansavimu tarp mirties ir gyvenimo trapią grėsmę. Kartais žmonės, kaip filmo personažas, ir pasilieka šiuose spąstuose, nors tenka pripažinti, kad filmas gal būtų dar geresnis, jeigu nuo antrosios filmo valandos išties ir būtų kas nors įvykę, bet manau, kad jame ir šiaip daug kas įvyko, tik liko už kadro, filmo numanomoje ateityje, kai Klerė iš tikrųjų atsisėda automobilyje.

Iš esmės filmas cholerikams gali pasirodyti perdėm pernelyg rebilitatyviai niūrus, nes visgi žmogus psichologinėse spąstuose, bando atsitiesti po tragedijos, geria psichotropinius vaistus, vaidenasi nusižudžiusi mergina, su kurios vyru lyg ir mezgasi romantiški santykiai. Taip, filmo fonas toli gražu nelinksmas, bet nuo to, manau, kino gurmanams tik į naudą. Na, ir žinoma, didžiausias atradimas – visiškai kitoks Jennifer Aniston amplua. Vaidmuo, kuris iš jos pareikalavo kur kas daugiau, nei tipinis komedijos vaidmuo ir buvo įvertintas „Auksinio gaublio“ nominacija – tai antrasis jos gaublys po pasirodymo seriale „Draugai“. Na, ir išties, J. Aniston turi visai geras perspektyvas įmigruoti į rimtąjį kiną, tik ar jai pačiai to norėsis – nežinia. Filme švysteli „Nusivylusių namų šeimininkių“ aktorė Felicity Huffman, „Įsikūnijomo“ mega žvaigždė Sam Worthington, kylanti aktorė Ana Kendrick, ir kt. gana garsūs ir tarptautinio pripažinimo sulaukę aktoriai.

Filmo scenarijus įdomus, patiko tos būsenos, J. Aniston vaidyba, režisūra, tiesiog priekaištų kaip ir neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela