Serialas: "Viceprezidentė" / "Veep" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Dairydamasis, kas šią vasarą vakarais ar popietėmis galėtų mane pralinksminti ir atbaidyti nuo niūrių minčių, nė nedvejodamas pagalvojau apie kokį nors dar nematytą ir smagų amerikietišką komedijos serialą. Tiesą sakant, rinkausi iš „Filadelfijoje visada saulėta“ ir „Viceprezidentė“ (angl. Veep) pirmųjų sezono. „Filadelfijoje visada saulėta“ jau Amerikoje tapęs kultiniu, tačiau po pirmosios serijos peržiūros supratau, kad lėkštoki situacijų siužetai šįkart ne man, tad nusprendžiau tęsti kur kas labiau „suveržtą“ komediją apie tariamą JAV viceprezidentę Selina Mejer.

Serialą sudaro 7 sezonai, o premjera įvyko 2012 metais. „Viceprezidentę“ išleido puikių serialų kalvė HBO, kuri retai nuvilia savo produkcija, na, o prie režisūros dirbo Armando Iannucci, žinomas kaip komedijos žanrą išmanantis serialų ir kino filmų kūrėjas. „Viceprezidentę“ transliavo iki pat 2019 metų pandeminio laikotarpio. Tiesa, pirmasis sezonas, kurį sužiūrėjau, yra trumpesnis, viso labo 8 serijos, tačiau to pakanka suprasti serialo humorą, ritmą, sumanymą ir atmosferą.

Pagrindinio vaidmens atlikėja yra Julia Louis-Dreyfus, kuri plačiau visiems žinoma iš taip pat kultinio amerikietiško serialo „Seinfeld“ (1989-1998), pastarasis vaidmuo garantavo ir pagrindinį vaidmenį seriale „Viceprezidentė“. Aktorė išties pasirodo puikiai jau pirmajame sezone ir per ateinančius kūrybinius Selinos vaidmens kūrimo laikus ji susižers ne vieną „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą kaip geriausia komedijos serialų aktorė. Ne ką mažiau filme juokingi ir viceprezidentės pakalikai Garis (aktr. Tony Hale), Eimi (aktr. Anna Chlumsky) bei Denas (akrt. Reid Scott).

Nesiplėsiu ir detaliai neanalizuosiu kiekvieno ryškesnio veikėjo charakteristikos, tik aptarsiu bendrą pirmojo sezono įspūdį.

O įspūdis... Jog žiūri iš esmės rimtesnę komediją, kurioje kaip kokiuose „Simpsonuose“ atsispindi amerikietiška politinė kasdienybė, liapsusai, skandalai. Ne visada juos gali susieti su tikrove, tačiau tikras amerikietis, kuris kasdien ar bent jau iš dalies seka savo šalies gyvenimą, manau, serialą žiūrėtų su daug labiau tikrovę atliepiančiomis situacijomis, pamatytų tai, ko lietuvis galbūt nesusietų. Visgi nereikia būti amerikiečiu, kad žiūrėtum „Viceprezidentę“, užtenka ir mūsų politikų kalbų ir grimasų, kurie daugiau ar mažiau panašūs į Selinos Mejer gyvenimą.

Serialas nuo pat pirmosios serijos panardina į viceprezidentės būstinę, o veiksmas išskirtinai sukasi apie Selinos darbo komandą, jos rinkiminę kampaniją, darbą su žmonėmis ir viešosiomis kalbomis. Didžiausias Selinos darbas yra išlaikyti savo įvaizdį ir reitingus, deja, kaip matome, dažnai netgi komandos pagalba ne visada sugeba tai padaryti. Smagu, kad serialas viceprezidentės nevaizduoja visiškai atbukusios kvailelės, kuri nesupranta savo statuso ir politinių manevrų. Seriale tikrai blyksteli ir Selinos gerų sprendimų, kuriuos įdomu žiūrovui stebėti ir vertinti iš pilietinės perspektyvos.

Patiko man ir pasirinktas intensyvus ritmas, kuris, pavyzdžiui, skiriasi nuo personažės Lesli iš serialo „Parkai ir poilsis“ perspektyvos, kuriame irgi einama per vietos savivaldybės reikalus ir viešosios nuomonės išsaugojimą. „Viceprezidentė“ nepaprastai „plepus“ filmas, kuriame dialogai pratrūksta kriokliu ir ne visada pavyko pagauti tą politizuotą leksiką ir pokalbių nuotrupas, mat, dažnai seriale nepaaiškinama, apie ką kalbama ir kokiai konferencijai Selina ruošiasi, tačiau serijai einant išaiškėja visa situacija, tad būkite kantrūs. Tiesą sakant, tas „plepumas“, kuris kuria dinamiško politinio reakcijų ir sprendimų burbulą, man nė kiek nemaišė. Šio sezono vinis – Selinos nėštumas ir bandymai nuo visuomenės tai nuslėpti. Jau vien ko verta toji serija, kai Selina darosi nėštumo testą mokyklos vaikų tualete, kurioje ji kaip viceprezidentė turi pabūti ir „pasireklamuoti“ su vaikais. Man asmeniškai toji serija geriausia šiame sezone.

Šiaip vargina mane tie politiniai serialai, tad „Kortų namelio“ taip ir neįstengiau pažiūrėti daugiau nei dvi serijas, o ir politizuoti, dažnai „Oskarus“ raškantys filmai apie kokios nors aferos atskleidimą irgi sekina, todėl labai atsargiai renkuosi. Visgi „Viceprezidentė“ nėra prastas pasirinkimas, nes komedija apgalvota iš politinės perspektyvos, puiki pagrindinė aktorė ir taiklūs politizuoti juokeliai, žmogiškai suprantamos situacijos ir galimi nešvankūs užkulisiai. Tiesa, nežinau, ar sugrįšiu prie antrojo sezono, kol kas pasitenkinu šituo.  

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kelionės pabaiga" / "The End of the Tour"

Sveiki, skaitytojai,

Filmų apie pačius keisčiausius rašytojus sukurta ne vienas. Vieni biografiniai filmai būna vykę, kiti – nelabai. Šiaip rašytojai laikomi vieni labiausiai pažeidžiamų psichiškai meninės srities žmonių, kurie linkę labiausiai į neurozes, depresiją ir savižudybę. Šįkart filmas „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of the Tour) (2015) pasakoja apie amerikiečių rašytoją David Foster, kuris išleidęs didžiulį romaną „Begalinis pokštas“ tapo tikra dešimto dešimtmečio sensacija, o jo kūrinys – šedevru. Lietuviškai šios knygos kol kas neturime. Trečioji autoriaus knyga pasirodė gerokai po autoriaus mirties, nes David Foster, sirgęs daugiau nei 20 metų depresija, galiausiai 2008 metais, nesulaukęs nė 50 metų, nusižudė. Įdomu tai, kad jo romanas „Begalinis pokštas“ yra daugiau nei 1000 puslapių apimties savižudžio laiškas.

Filmas pasakoja tik penkių dienų laikotarpį, kai autorių užgriuvo netikėtai po romano pasirodymo šlovė. Jo penkios dienos su žurnalistu tampa jo gyvenimo permąstymo dienomis. Iš esmės filmas gana lėtas, prigrūstas pačių įvairiausių dialogų, rekonstruotų iš išlikusių juostelėse įrašų, todėl režisieriui beliko tiesiog surasti gerus aktorius ir visa tai įvilti į filmo rūbus. 

Tiesą sakant, sunku komentuoti kritikų išgirtą filmą, kuris mus grąžina į 1996-uosius ir vėl prikelia tos kultūros populiarias dienas. Filmas vykęs – sutinku. Subtilūs dialogai, dviejų vyrų užsimezgusi draugystė, filosofiniai pokalbiai apie merginas, kūrybą, žlugusias viltis, rašytojo nutylimą vienatvė. Filmas gana niūrokas, lėtas ir, tiesą sakant, veikėjų žodžiai, jų bendravimas turi paliesti žiūrovą – ir paliečia, tikrai, tačiau visumoje filmas atrodo nesujaudino taip, kaip būtų galima tikėtis, gal ir dėl to, kad nėra ryškaus ypatingos istorijos raidos. Na, du vyrukai bendrauja 5 dienas, vengdami narkotikų temos, tačiau ryškesnių įvykių nėra, viską turi atsverti ypatinga režisūra ir veikėjų vidinė dinamika – ji tikrai yra, tik savotiška, jautri ir subtili. Įtariu, kad ne kiekvienam žiūrovui šis filmas, ne kiekvienam, tačiau man jis žiūrėjosi keistai – iš vienos pusės labai įtraukė, o iš kitos – lyg pajutau kažin kokį vilkinimą. Sakau, kažkaip sunku vertinti pažymių, nes atsidūriau objektyvumo ir subjektyvumo sankryžoje. O filmas vis tiek, nepaisant sudominimo laipsnio, yra geras su puikiai aktorių brigada.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela