Filmas: "Ričardas atsisveikina" / "The Professor"

Sveiki,

Ką veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido, ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški liūdnojo mirtininko išgyvenimai.

Filmas absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose, kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos, kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi tikslios mirimo datos, bijo.

Visgi visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą, kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai, netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė. Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo akimirkas.

Šiaip filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai, darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auklė Tulė" / "Tully"

Sveiki,

Gerų ir labai gerų filmų „Džuno“, „Darbo diena“, „Ačiū, kad rūkote“ bei „Viskas ore“ režisierius neseniai pristatė naujausią savo filmą pavadinimu „Auklė Tulė“ (angl. Tully) (2018), kuris tikriausiai yra moteriškiausias režisieriaus darbas, jeigu kiną būtų galima skirstyti į moterišką ir vyrišką, tačiau visgi sunku patikėti, kad šį filmą režisavo vyras. Bet tiek to.

„Auklė Tulė“ pasakoja apie trečio vaiko ką tik susilaukusią ir mirtinai pavargusią motiną, kuri neišsimiega, yra apsunkusi, išsipūtusi, nepatirianti nei gyvenimo, nei motinystės, nei jokio kito džiaugsmo. Tuščia motina atrodo kaip išspausta citrina, netgi galima suabejoti jos motinystės instinktais. Artimieji jai pasiūlo naktinę auklę, kad ji galėtų bent kiek išsimiegoti. Atrodo, kad siužetas išties paliks motinoms, kurios per visą tą perėjo kaip ir filme su Uma Thurman „Motinystė“, bet gana tamsokame ir niūriame filme atrodo, kad tuojau kažkas įvyks netikėto ir katastrofiško. Vienas iš scenarijų, kuris pradėjo bent man suktis galvoje, žiūrint kaip Charlize Theron vaidinamą heroję, kuri sunkiai grumiasi su motinyste, buvo, kad toji motina sužvėrės, tiesiog nepakels motinystės naštos ir ji atsikratys savo vaikais, tačiau atsitinka kai kas kita.

Naujoji auklė Tulė tampa niūriosios mamytės drauge ir išsigelbėjimu. Gerai, mano galvoje jau kitas scenarijus. Toji keistuolė Tulė tiesiog pamažu išstums mamytę, užims jos vietą kaip mamytė ir kaip žmona, bet ir čia vėl siužetas tampa netikėtas, toks netikėtas, kad iš realizmo pereinama prie magiško pasaulio... Iš esmės filmą smagu žiūrėti, jis turi plonytį pavojaus ledą, kuriuo eina žiūrovas, rizikuodamas kaip ir pagrindinė veikėja. Daugybę svorio šiam vaidmeniui priaugusi Ch. Theron verta išties pagyrų – tai vienas geresnių jos vaidmenų karjeroje, kuri, dievaži, tikrai dar greitai nesibaigs, nes aktorė ji nuostabi. Visgi filmui pasibaigus švelniame variante, galvoju, kad koks nors itin šokiruojantis akcentas būtų kur kas paveikesnis nei tas mitologizuotas variantas, kurį pateikia režisierius. Nors jis originalus, tačiau bent aš jau mačiau galimybę šioje istorijoje viską kur kas labiau užaštrinti ir padaryti netgi šokiruojančią dramą, kur gali nuvesti motinystės reiklumo kultas šiandieniniame pasaulyje. Tačiau filmas yra filmas ir aš esu tik žiūrovas, o ne režisierius.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kelionės pabaiga" / "The End of the Tour"

Sveiki, skaitytojai,

Filmų apie pačius keisčiausius rašytojus sukurta ne vienas. Vieni biografiniai filmai būna vykę, kiti – nelabai. Šiaip rašytojai laikomi vieni labiausiai pažeidžiamų psichiškai meninės srities žmonių, kurie linkę labiausiai į neurozes, depresiją ir savižudybę. Šįkart filmas „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of the Tour) (2015) pasakoja apie amerikiečių rašytoją David Foster, kuris išleidęs didžiulį romaną „Begalinis pokštas“ tapo tikra dešimto dešimtmečio sensacija, o jo kūrinys – šedevru. Lietuviškai šios knygos kol kas neturime. Trečioji autoriaus knyga pasirodė gerokai po autoriaus mirties, nes David Foster, sirgęs daugiau nei 20 metų depresija, galiausiai 2008 metais, nesulaukęs nė 50 metų, nusižudė. Įdomu tai, kad jo romanas „Begalinis pokštas“ yra daugiau nei 1000 puslapių apimties savižudžio laiškas.

Filmas pasakoja tik penkių dienų laikotarpį, kai autorių užgriuvo netikėtai po romano pasirodymo šlovė. Jo penkios dienos su žurnalistu tampa jo gyvenimo permąstymo dienomis. Iš esmės filmas gana lėtas, prigrūstas pačių įvairiausių dialogų, rekonstruotų iš išlikusių juostelėse įrašų, todėl režisieriui beliko tiesiog surasti gerus aktorius ir visa tai įvilti į filmo rūbus. 

Tiesą sakant, sunku komentuoti kritikų išgirtą filmą, kuris mus grąžina į 1996-uosius ir vėl prikelia tos kultūros populiarias dienas. Filmas vykęs – sutinku. Subtilūs dialogai, dviejų vyrų užsimezgusi draugystė, filosofiniai pokalbiai apie merginas, kūrybą, žlugusias viltis, rašytojo nutylimą vienatvė. Filmas gana niūrokas, lėtas ir, tiesą sakant, veikėjų žodžiai, jų bendravimas turi paliesti žiūrovą – ir paliečia, tikrai, tačiau visumoje filmas atrodo nesujaudino taip, kaip būtų galima tikėtis, gal ir dėl to, kad nėra ryškaus ypatingos istorijos raidos. Na, du vyrukai bendrauja 5 dienas, vengdami narkotikų temos, tačiau ryškesnių įvykių nėra, viską turi atsverti ypatinga režisūra ir veikėjų vidinė dinamika – ji tikrai yra, tik savotiška, jautri ir subtili. Įtariu, kad ne kiekvienam žiūrovui šis filmas, ne kiekvienam, tačiau man jis žiūrėjosi keistai – iš vienos pusės labai įtraukė, o iš kitos – lyg pajutau kažin kokį vilkinimą. Sakau, kažkaip sunku vertinti pažymių, nes atsidūriau objektyvumo ir subjektyvumo sankryžoje. O filmas vis tiek, nepaisant sudominimo laipsnio, yra geras su puikiai aktorių brigada.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parklando ligoninė" / "Parkland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Parklando ligoninė“ (angl. Parckland) (2013). Žinote, apie JAV prezidento Kenedžio nušovimą yra sukurta tiek legendų, TV laidų, dokumentinių filmų, kad tiesiog legenda ant legendos klojama kaip nauji pamatai ant naujų. Režisierių Peter Landesman pažįstu iš puikaus filmo „Vergija“ (2007) apie žmonių pardavinėjimą. Šįkart režisierius ėmėsi tikro iššūkio, nes visada rizikinga vaizduoti tam tikrus „priartintus“ įvykius, kurie remiasi politika ir patriotinėmis gairėmis.

„Parklando ligoninė“ nėra tas filmas, kuris susižiūri staigiai ir iš jo išeini pakylėtas, daug politinių niuansų, erzinančių, o gal ir nelabai, pačių JAV vidaus valstijų reikalai. Nušautas galingiausios pasaulio valstybės prezidentas – daug isterijos, politinės arogancijos, perdėtos politinio etiketo sureikšminimo, todėl man, kaip lietuviui, nelabai aišku, ar režisierius čia šaržuoja, bando klibinti Kenedžio mirties aplinkybės, judina politinio sąmokslo teriją, interpretuoja, bando demaskuoti kai kurias JAV nematomas korumpuotas JAV valdžios struktūras? Tiesą sakant, susimąsčiau tik vieną, kad Kenedis buvo žmogus „tik prezidentas“, o dėl jo ašarą braukė kone kiekvienas aktorius, o kur tie, kuriems buvo nė motais šis įvykis? Vieno žmogaus gyvybė nesvarbi, kiek svarbi Kenedžio? Kodėl visų karališkųjų, prezidentų asmenų žūtys tokios baisios ir sukrečiančios, kai tuo tarpu visi numoja ranka į ką tik per gatvę ėjusios močiutės „nudaužimą“, kai patys beveik neturime sąsajų su politikos asmenimis, nes jie tik žiniasklaidos konstruktas? Nesubanalintai, bet esmingai tarp asmens kulto ir paprasto žmogaus gyvybės vertės disponuoja šis filmas, tuo jis man patiko.

O šiaip filmas gana niūrus, vienplanis, sutektas tik į vieną ir tą patį įvykį, todėl džiaugiuosi, kad nėra itin užtęstas, todėl pažiūrėjau gana įdomiai, bet kažkokio žavesiu kaip pats filmas, manding, neturi tokios meninės paveikios galios, nes vis tiek per filmo filtrus prasimuša dokumentika, kuria scenaristai ir režisierius remiasi kaip į pagrindinius šaltinius ir tai nėra blogai. Nėra blogai tokie filmai, bet žiūrėti vien politizuotus filmas nėra sveika, nes galima pavirsti maniaku.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas" / "The Conjuring"

Sveiki, kino mylėtojai,

Netrukus į Lietuvos kino teatrus atžygiuos siaubo juosta „Išvarymas“ (The Conjuring) (2013), kuri dar, reklamiškai priduriant, pristatoma kaip „Pjūklo“ ir „Tūnąs tamsoje“ naujausias kūrėjų darbas. Pasirodo, kad kūrėjai nori kilstelėti kartelę aukščiau ir pranokti savo galimybes, nes daugelių anotacijų reprezentuoja šį filmą kaip patį baisiausią filmą, pasirodžiusį šiais metais. Palaukit, bet ar ne šitaip buvo kalbama metų pradžioje, kai pasirodė „Piktieji numirėliai“, o vėliau teko spjaudytis krauju, nesuprantant iš kur tokios apgaulingos anotacijos?

Aišku, „Išvarymo“ anotacijos šiek tiek perdėtos, nes pažiūrėjus filmą lieka toks jausmas, jog paskutiniuoju metu filmų pristatymai būna daug įspūdingesni nei patys filmai. „Išvarymą“ tikrai negalima pavadinti pačiu pačiausiu filmu, nors žvelgiant į filmo vidų ir tai, ką jaučiau seanso metu, galiu drąsiai teigti, kad filmas tikrai vienas geresnių šių metų komercinių siaubo kūrinių. „Išvarymas“ grįžta į klasikinio siaubo filmo ištakas ir pasakoja ne apie savo ranką benzininiu pjūklu besipjaustančius personažus, kur kraujas sumaišytas su aliejais trykšta geizeriais, bet prisimena apsėdimus ir vaiduoklius. Bravo! Filmo kūrėjai pataikė ant smagios temos, kurią tikrai ganėtinai sėkmingai išvystė, nes scenarijus nebepasirodė iš serijos: „žiūrėjau siaubo filmus visą naktį, o paryčiais parašiau savo scenarijų“. Šįkart scenarijaus fronte pasistengta, o ir į filmą įnešta daugiau paslapties, šiurpesnių detalių, bet kartu nepasakysi, kad filmas kažkuo novatoriškai ypatingas, perspjaunantis ar perlipantis įprastinio siaubo filmo rėmus, kaip prieš penketą ar daugiau metų tai padarė „Paranormalus aktyvumas“, o po to su savo tęsiniais, švelniai tariant, nusivažiavo nuo atrakcionų.

Manau, kad „Išvarymo“ sėkmė nebus nepastebėta ir jau dabar sklinda kalbos apie filmo kūrimo tęsinį, tik mes juk žinome, kaip tie tęsiniai užsitęsia – iki 6-7 dalių, kol galiausiai paskutinė dalis sulaukia visiško kracho ir išsekimo, prisimenant tą patį „Pjūklą“, „Saulėlydžio“, „Absoliutaus blogio“ litanijas. Grįžtant prie „Išvarymo“, galiu pasakyti, jeigu jūs neabejingi klasikinio „Egzorcisto“ dalims ir versijoms, manau, kad ši juosta sugrąžina ant pakylos apsėdimo baimę ir laikinai paspiria į šalį vampyrus, zombius ir kitus jau gerokai įgrisusius padarus. Iš tikrųjų patiko, virptelėjau, kai kada net aikčiojau, buvo vietomis to siaubelio, bet filmu šedevru toli gražu nepavadinčiau, o kūrėjus tiesiog maldauju apsiriboti pirma ir nesugadinta dalimi.

Pagrindinius vaidmenis filme sukuria mano mėgstamas Patrick Wilsonas, kurį galėjote išvysti „Tūnąs tamsoje“ ir tuoj išvysite šio filmo tęsinyje. Vera Farmiga sukuria jam neblogą aiškiaregės kompaniją, tačiau filmas visgi orientuojasi ne į aktorius, o į siaubą, kurio, mano akimis, buvo ir pavyko sukurti neblogą atmosferą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Lietuviškas anonsas:

Jūsų Maištinga Siela