Filmas: "Pasaulinis karas Z" / "World War Z"

Sveiki,

Ir dar vienas filmas apie zombius, ir dar vienas filmas apie tai, kaip „šaudo ir gaudo“... Ir aš irgi tokius filmus žiūriu. Šįkart apie jau seniai tikriausiai visų regėtą „Pasaulinis karas Z“ (angl. World War Z) (2013), kurio tęsinio jau laukia kai kurie žiūrovai, nors kur čia belauksite, jau tikriausiai užmiršote ir šį filmą, ir kas jame vaidina, ir menkai galėtumėte atmintyje atgaminti siužeto vingius.

Tiesą sakant, filmas sukurtas didelėms masėms, kuriame siužetiškai ir raiškos būdu naudojami jau seniai patikrinti receptų ingredientai: truputis siaubo, truputis veiksmo, truputis pasiaukojimo, viena kita įtampos aštri scena ir viską išplakus išeina standartinis kino kokteilis, kuris dažniausiai patenkina statistiškai neišrankų žiūrovą, kuris išėjęs iš kino salės gali pasakyti: „Vau, buvo geras, būtinai eikite ir pažiūrėkite, na, buvo NEREALIAI!“ Tačiau argi tikrai? Jeigu viskas vidutiniška ir jau kažkur matyta, kas kad tik kitą istorija?

Iš esmės filmas klišių klišė. Šeimynėlė važiuoja automobiliu ir netrukus prasideda zombių ataka, žmonės masiškai virsta zombiais ir vyrukas (aktorius Brad Pitt) iš kailio neriasi, kad išgelbėtų savo šeimą. Didelių jausmų nekeliantis filmas verčia sirgti kaip kompiuteriniame žaidime tik už vieną šeimą, o aplinkinių dramos mažai kuo jaudina, išskyrus tos masinės scenos, kurios iš esmės sukuria didingumo įspūdį, bet tragedijos masto žmonijoje mažai kaip teatskleidžia. Galiausiai vyrukas palikęs tradiciškai moterį ir vaikus leidžiasi kaip pirmykštėje visuomenėje į medžioklę t. y. į karą už žmoniją. Pakeliui patiria nemažai nuotykių, prišaudo zombių, pats susižeidžia ir bla bla – žodžiu, viskas vyksta taip, lyg visas siužetinis vyksmas būtų įkinkytas į vienas ir tas pačias vadžias – žiūrovas jau žino, kas ir kaip įvyks ir kad herojus būtinai išliks ir pasieks savo. Tokių filmų būta tikrai ne vienas ir kažkiek man priminė „Invazija“ (2007) su Nicole Kidman.

Ar filmas geras? Tik tiek, kiek joje yra įtampos ir aštrių scenų, tačiau visumoje įvykiai jau matyti, veikėjai veikia pagal šablonišką įvykių braižą, trūksta netikėtumo, tačiau daug ką atperka geri vaizdai, neblogai perteikta pasaulio apokalipsės masto didingumas, tačiau tikrosios tragedijos pajusti per vienos šeimos traumas iki galo taip ir nepavyksta ir, savaime suprantama kodėl, nes paprasčiausiai siužetiškai filmas orientuojasi į dirbtinai konstruojamą herojų ir pramoginį veiksmo žanrą, nei į pasaulio pabaigos ir gyvybės nykimo esmę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parklando ligoninė" / "Parkland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Parklando ligoninė“ (angl. Parckland) (2013). Žinote, apie JAV prezidento Kenedžio nušovimą yra sukurta tiek legendų, TV laidų, dokumentinių filmų, kad tiesiog legenda ant legendos klojama kaip nauji pamatai ant naujų. Režisierių Peter Landesman pažįstu iš puikaus filmo „Vergija“ (2007) apie žmonių pardavinėjimą. Šįkart režisierius ėmėsi tikro iššūkio, nes visada rizikinga vaizduoti tam tikrus „priartintus“ įvykius, kurie remiasi politika ir patriotinėmis gairėmis.

„Parklando ligoninė“ nėra tas filmas, kuris susižiūri staigiai ir iš jo išeini pakylėtas, daug politinių niuansų, erzinančių, o gal ir nelabai, pačių JAV vidaus valstijų reikalai. Nušautas galingiausios pasaulio valstybės prezidentas – daug isterijos, politinės arogancijos, perdėtos politinio etiketo sureikšminimo, todėl man, kaip lietuviui, nelabai aišku, ar režisierius čia šaržuoja, bando klibinti Kenedžio mirties aplinkybės, judina politinio sąmokslo teriją, interpretuoja, bando demaskuoti kai kurias JAV nematomas korumpuotas JAV valdžios struktūras? Tiesą sakant, susimąsčiau tik vieną, kad Kenedis buvo žmogus „tik prezidentas“, o dėl jo ašarą braukė kone kiekvienas aktorius, o kur tie, kuriems buvo nė motais šis įvykis? Vieno žmogaus gyvybė nesvarbi, kiek svarbi Kenedžio? Kodėl visų karališkųjų, prezidentų asmenų žūtys tokios baisios ir sukrečiančios, kai tuo tarpu visi numoja ranka į ką tik per gatvę ėjusios močiutės „nudaužimą“, kai patys beveik neturime sąsajų su politikos asmenimis, nes jie tik žiniasklaidos konstruktas? Nesubanalintai, bet esmingai tarp asmens kulto ir paprasto žmogaus gyvybės vertės disponuoja šis filmas, tuo jis man patiko.

O šiaip filmas gana niūrus, vienplanis, sutektas tik į vieną ir tą patį įvykį, todėl džiaugiuosi, kad nėra itin užtęstas, todėl pažiūrėjau gana įdomiai, bet kažkokio žavesiu kaip pats filmas, manding, neturi tokios meninės paveikios galios, nes vis tiek per filmo filtrus prasimuša dokumentika, kuria scenaristai ir režisierius remiasi kaip į pagrindinius šaltinius ir tai nėra blogai. Nėra blogai tokie filmai, bet žiūrėti vien politizuotus filmas nėra sveika, nes galima pavirsti maniaku.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėda" / "Shame"

Sveiki visi,

Šiandien skubu pristatyti vieną iš „Kino pavasario 2012“ filmų laikytą favoritą – tai drama „Gėda“ (Shame) (2011 m.). Iš tikrųjų labai laukiau šio filmo, o žiūrovų komentarai, kurie festivalyje matė šį filmą, garantavo saugumą, jog pasinersiu į intriguojančios ir nepamirštamos dramos pinkles, tačiau taip nenutiko. Nežinau, gal jau kaip taisyklė tampa, kad kuo ilgiau lauki filmo, kuo daugiau viduje pretenzijų ir nusiteikimo keli, tuo labiau tenka nusivilti. Iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Gėda“, nes patrauklus ir intriguojantis siužetas šiek tiek pravažiavo pro šalį.

Manęs nė kiek negąsdino seksualinės scenos, o jos buvo pakankamai atviros, kaip ir dera tokio pavadinimo filmui, tačiau norėjosi, kad už tų scenų slėptųsi didesnė drama, o dabar kažkoks keistas kovojimas prieš savo psichologinę priklausomybę nuo sekso ir pornografijos – vidinės dramos užpildymas tiek operatoriaus darbuose, tiek aktoriuje, mano galva, nebuvo tolygiai atsvertas sekso scenoms, kurios pasirodė kur kas stipresnės. Taip, filmas gan aiškiai parodo, kad tokios priklausomybės garantuoja, jog vyrui bus itin sunku susikurti šeimyninę laimę, tokia niumfomano dalia. Iš esmės filmas kalba ne tik individualia priklausomybės prasme, tačiau apskritai apžvelgia tokio gyvenimo ir išgyvenimo galimybes visuomenėje, nes tokią priklausomybę galima laisvai terpti, nes mes išliberalėjimo, o ir laisvos moterys noriai pasiduoda tokiems vienkartiniams donžuanams.

Šiaip gražiai nufilmuota drama, gražūs, gal ir ne modeliai, tačiau natūralūs ir saviti aktoriai – Michael Fassbender ir jau mano pamėgta iš kitų filmų aktorė britė Carey Mulligan. Garso takelis kai kuriuose vietose pasirodė itin subtilus ir tinkantis, o kai kada man jo trūko. Kai kas porina, kad filmas atskleidžia mūsų amžiaus problemą, kad esame sekso eroje, tačiau drįstu pareikšti, kad anksčiau sekso tikrai nebuvo mažiau, juk antikoje vykdavo orgijos, viduramžiuose pilyse būdavo tas pats, žmonos gimdydavo po 12 – 15 vaikų, kaimynės jau nebeskirdavo kieno čia vyro, kieno kaimyno vaikas ir nemanau, kad sekso tada būdavo mažiau, tik jo viešinimas ir problemos buvo aptarinėjamos tyliai. Manau, kad pakito ne problema, bet pats santykis su problema, nes mūsų laikuose viskas prieinama kur kas lengviau ir kur kas labiau išviešinama, filmas ne tiek sutelktas į sociumą, kiek į žmogaus mėginimą valdyti savo priklausomybę, kuri ardo jo individualią laimę, ar tai filmas būtų sukurtas apie rūkorių, ar apie alkoholiką, vis tiek problema yra savęs valdymo ir kontroliavimo problema, kad mes pataikaujame savo silpnybėms, kurios neatneša ilgalaikio laimės pojūčio, įpročiai tik pamaitina hamburgeriais.

Kitas dalykas, kas mane trikdė ir kas galvojau nors kiek pakels filmo įdomumo reitingus, tai sesers ir brolio santykiai. „Mes neblogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos“, sakė sesuo Sisi telefonu, kai ši po to norėjo nusižudyti. Maniau, kad brolį ir sesę sieja kur kas artimesnis, net kūniško seksualumo ryšys, bent jau taip sudvejodavau iš tų scenų, kurios nė iš tolo nepriminė sesers ir brolio santykių, tačiau filmas to ir nepaneigia, tarsi palikdamas terpę pačiam žiūrovui nuspręsti brolio ir sesers meilės ribas ir jo galimas apraiškas. „Aš dulkinu. Aš mėgstu tai daryti.“ – sako pagrindinis herojus, kuris ir lieka įspęstas savo psichologinės priklausomybės gniaužtuose, ir visas filmas rodo vien tik problemą ir jos keliamas pasekmes, bet nė šiukštu neužsimina apie galimybę ją išspręsti, nes vien atsisakyti ir atsiriboti nuo seksualinio gyvenimo, niumfomanui yra tiesiog neįmanomą.

Šiaip filmas gan neblogas, tačiau jis manęs nesužavėję, deja, kažkur aš su juo prasilenkiau ir likau ant ledo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis:  72/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela