Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "12 metų vergovės" / "12 Years a Slave"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „12 metų vergovės“ (12 Years a Slave) (2013), kuri yra tikriausiai viena rimčiausių pretendenčių į vasario mėnesį vykstančias „Oskaro“ dalybas – tikrai nenustebčiau, kad šis filmas ir būtų išrinktas geriausiu. Tai trečiasis pilnametražis britų režisieriaus Steve McQueen filmas, anksčiau buvo sukurti „Akis“ (2008) ir „Gėda“ (2011), kuriuos galėjote išvysti įvairiuose kino festivaliuose. Tiesą sakant, pirmieji du S. McQueen filmai man nepadarė didelio įspūdžio, nors juos puikiai vertino kino kritikai, o ir kino gurmanai negailėjo liaupsių, tačiau man pirmieji režisieriaus darbai buvo pernelyg šalti ir žiūrėjosi itin šaltai, o štai biografinis pasakojimas apie realiai egzistavusį Solomon Northup, kuris per klaidą išbuvo 12 metų vergu Amerikos Pietuose – vėliau parašė memuarus, pagal kuriuos režisierius ir kūrė šią kino juostą.

Tai tikriausiai šilčiausias šio režisieriaus darbas. Puikiai adaptuotas biografinis pasakojimas, nuostabūs aktorinis darbas. Aktorius, atlikęs Solomono vaidmenį, Chiwetel Ejiofor smarkiai padirbėjo ir buvo tikras atradimas, o ką besakyti apie žiaurųjį vergvaldį, kurį suvaidino etatinis ir visose šio režisieriaus juostose pasirodantis įtaigusis talentas Michael Fassbender – tikriems gurmanas tirpsta ant gomurio, žiūrint jo puikiai pasirenkamus vaidmenis. Aišku, filme šmėkšteli ir daugiau puikių aktorių ir net labai žinomų, kaip antai Brad Pitt‘as, tačiau jie neryškūs ir antraplaniai.

Šiaip filmas „12 metų vergovės“ tikriausiai bus prie tokių „graudžiųjų“ istorijų kaip „Žalioji mylia“ ir kiti „Oskariniai“ filmai, pratęsiant stipriai pagrįstus vaidmenis, istoriją ir filmo bendrą energetiką kaip esminius ir kertinius gero filmo pagrindus. Visgi tai kartu ir istorinis filmas, kostiumai, aplinka, laikmečio dvasia taip pat gyva ir puikiai sukurta – tai neabejotinai geriausias šio režisieriaus darbas, kurio net nelyginčiau su perdėm šaltomis „Gėda“ ir „Alkiu“. Filmas gan ilgas, vietomis gal kiek pasirodė užtęstas, tačiau visada įdomus. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Norėjosi kitokios filmo pabaigos ir susitikimo su šeima, aišku, ji padaryta tikrai sentimentaliai efektinga, bet „blogiukai“, kurie dažniausiai gauna į kaulus, taip ir liko nenuteisti – tai biografiniai niuansai ir spekuliuoti bei kažką keisti režisieriui nebuvo būtina, juk galiausiai ir ne tas tikslas. Stiprus filmas, kuris patiks visiems – tiek rimto, tiek komercinio kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alkis" / "Hunger"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Alkis“ (Hunger) (2008 m.). Tai antras mano matytas režisieriaus Steve McQueen‘o filmas. Visai neseniai buvau matęs jo išliaupsintą „Gėda“. Žinot, pagalvojau, jog vis tik yra gal gerų režisierių, kurie „nesivalgo“ ir viskas, nesvarbu, ką besukurtų, man jo darbas ir šįkart toks sunkiai virškinosi, tiesą sakant, buvo nuobodus, toks ištęstas – žiaurumas ir viduryje įmestas ilgas kunigo ir kalinio dialogas. Va, dialogas man ir patiko, tačiau tie kankinimai man pasirodė tokie preciziški, tokie prifarširuoti kažkokio apsunkinančio švino. Man asmeniškai filmas kažkoks nesuharmonizuotas, bet režisieriaus braižas tikrai atpažįstamas, dabar jį žinosiu ir kažin, ar ateityje norėsiu pamatyti dar nors vieną jo darbą.

Kalbant apie patį filmą, čia vėl išvystame iš „Gėdos“ aktorių Michael Fassbender – šįkart jis man visai patiko, dėl to, kad jau atpažįstamas, jau pažįstama energetika, veidas, taip ir būna, kai aktorius pradedi atskirti ir sutikti. Patinka, kas atpažįstama. Šiaip filmas biografinis, vaizduojantis airių maištininkus per vykdomą Margaretos Tečer politiką dėl šiaurės Airijos, filmas rodo kalinamų maištininkų gyvenimo epizodus, kurie pradeda rengti kalėjime badavimo protestą, per kurį miršta vyrai – istorija pasirodo esanti reali. Ką aš galiu pasakyti, man kažko trūko, kažko buvo per daug, toks nesubalansuotas, lyg ir kalba apie istorinį laikotarpį, lyg ir bando atskleisti veikėjų dvasinę būklę, lyg ir bando rodyti žiaurų elgesį su kaliniais ir viskas bent jau mano akimis tapo nesuharmonizuota, neištransliuota 100 procentų, todėl ir buvo nuobodu. Vietomis lyg jau skleidžiasi žmonių charakteris, jau tuoj tuoj vystymas ir vėl stagnacija – pasakojama jau apie kitą veikėją. Sakau, McQueen ne mano režisierius, nepakeliui man su juo...

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėda" / "Shame"

Sveiki visi,

Šiandien skubu pristatyti vieną iš „Kino pavasario 2012“ filmų laikytą favoritą – tai drama „Gėda“ (Shame) (2011 m.). Iš tikrųjų labai laukiau šio filmo, o žiūrovų komentarai, kurie festivalyje matė šį filmą, garantavo saugumą, jog pasinersiu į intriguojančios ir nepamirštamos dramos pinkles, tačiau taip nenutiko. Nežinau, gal jau kaip taisyklė tampa, kad kuo ilgiau lauki filmo, kuo daugiau viduje pretenzijų ir nusiteikimo keli, tuo labiau tenka nusivilti. Iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Gėda“, nes patrauklus ir intriguojantis siužetas šiek tiek pravažiavo pro šalį.

Manęs nė kiek negąsdino seksualinės scenos, o jos buvo pakankamai atviros, kaip ir dera tokio pavadinimo filmui, tačiau norėjosi, kad už tų scenų slėptųsi didesnė drama, o dabar kažkoks keistas kovojimas prieš savo psichologinę priklausomybę nuo sekso ir pornografijos – vidinės dramos užpildymas tiek operatoriaus darbuose, tiek aktoriuje, mano galva, nebuvo tolygiai atsvertas sekso scenoms, kurios pasirodė kur kas stipresnės. Taip, filmas gan aiškiai parodo, kad tokios priklausomybės garantuoja, jog vyrui bus itin sunku susikurti šeimyninę laimę, tokia niumfomano dalia. Iš esmės filmas kalba ne tik individualia priklausomybės prasme, tačiau apskritai apžvelgia tokio gyvenimo ir išgyvenimo galimybes visuomenėje, nes tokią priklausomybę galima laisvai terpti, nes mes išliberalėjimo, o ir laisvos moterys noriai pasiduoda tokiems vienkartiniams donžuanams.

Šiaip gražiai nufilmuota drama, gražūs, gal ir ne modeliai, tačiau natūralūs ir saviti aktoriai – Michael Fassbender ir jau mano pamėgta iš kitų filmų aktorė britė Carey Mulligan. Garso takelis kai kuriuose vietose pasirodė itin subtilus ir tinkantis, o kai kada man jo trūko. Kai kas porina, kad filmas atskleidžia mūsų amžiaus problemą, kad esame sekso eroje, tačiau drįstu pareikšti, kad anksčiau sekso tikrai nebuvo mažiau, juk antikoje vykdavo orgijos, viduramžiuose pilyse būdavo tas pats, žmonos gimdydavo po 12 – 15 vaikų, kaimynės jau nebeskirdavo kieno čia vyro, kieno kaimyno vaikas ir nemanau, kad sekso tada būdavo mažiau, tik jo viešinimas ir problemos buvo aptarinėjamos tyliai. Manau, kad pakito ne problema, bet pats santykis su problema, nes mūsų laikuose viskas prieinama kur kas lengviau ir kur kas labiau išviešinama, filmas ne tiek sutelktas į sociumą, kiek į žmogaus mėginimą valdyti savo priklausomybę, kuri ardo jo individualią laimę, ar tai filmas būtų sukurtas apie rūkorių, ar apie alkoholiką, vis tiek problema yra savęs valdymo ir kontroliavimo problema, kad mes pataikaujame savo silpnybėms, kurios neatneša ilgalaikio laimės pojūčio, įpročiai tik pamaitina hamburgeriais.

Kitas dalykas, kas mane trikdė ir kas galvojau nors kiek pakels filmo įdomumo reitingus, tai sesers ir brolio santykiai. „Mes neblogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos“, sakė sesuo Sisi telefonu, kai ši po to norėjo nusižudyti. Maniau, kad brolį ir sesę sieja kur kas artimesnis, net kūniško seksualumo ryšys, bent jau taip sudvejodavau iš tų scenų, kurios nė iš tolo nepriminė sesers ir brolio santykių, tačiau filmas to ir nepaneigia, tarsi palikdamas terpę pačiam žiūrovui nuspręsti brolio ir sesers meilės ribas ir jo galimas apraiškas. „Aš dulkinu. Aš mėgstu tai daryti.“ – sako pagrindinis herojus, kuris ir lieka įspęstas savo psichologinės priklausomybės gniaužtuose, ir visas filmas rodo vien tik problemą ir jos keliamas pasekmes, bet nė šiukštu neužsimina apie galimybę ją išspręsti, nes vien atsisakyti ir atsiriboti nuo seksualinio gyvenimo, niumfomanui yra tiesiog neįmanomą.

Šiaip filmas gan neblogas, tačiau jis manęs nesužavėję, deja, kažkur aš su juo prasilenkiau ir likau ant ledo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis:  72/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela