Filmas: "Balsai" / "The Voices"

Sveiki,

Šį filmą apie psichinį ligonį ir serijinį žudiką „Balsai“ (angl. The Voices) (2014) atradau visai netyčia, pažiūrėjęs Lars von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ – komentarai tikino, kad šie filmai labai jau panašūs, tačiau „Balsai“ kur kas įdomesnis variantas. Nutariau surizikuoti.

Kaip ir tikėjausi, Lars von Triero filmas kur kas geresnis, tad komentatoriams turėčiau kažką atsakyti. Iš tikrųjų filmą režisavo iš Irano kilusi režisierė M. Satrapi, kuri neblogai įvaldžiusi holivudinį matymą ir stilių. Tai tarsi, sakykim, kultinio filmo „Mirtis jai tinka“ sukryžminimas su „Namas, kurį pastatė Džekas“. Tarsi problema labai rimta ir serijinis žudikas iš tikrųjų kraupiai baisus, bet ne toks, kokį matome Triero filme. Režisierė labiau žaidžia su piliulėmis ir sąmonės aptemimu – toks pagrindinis veikėjas, veikiamas prieštaringų balsų, kurie įkūnija šuns (angelo) ir katino (velnio) tipažų. Kalbančios nupjautos galvos, siaubo estetiški ir beprotiški nužudymai, viskas perteikta kiek ironizuotoje šviesoje, veikiant pasakotojo ir pagrindinio veikėjo pozicijoje. Išties filmas kiek kvaištelėjęs ir, galima teigti, netgi turi išties gerą scenarijų, perspektyvų ir originalų matymą.

Bet visumoje filmas labiau pramoginio tipažo. Psichopato biografija pateikta „šiek tiek linksmiau“. Filmą vien dėl to ir verta žiūrėti, dėl bandymo sudėtingas siaubo filmo temas perteikti kiek pasaldintu kinematografiniu padažu. Ką gi, filmo kūrėjams tai išties pavyko, bet visumoje filmas toks „nerimtas“. Kažkur tarp smarkiai stilizuotų komedijos pasažų virpteli šio filmo tikrasis tragedijos minties atskleidimo mastas, tačiau visa tai išties negyva, sintetiška. Visas filmas tarsi vienas didelis psichopatizavimo farsas: truputį negyvojo teatro, truputį patrauklaus Holivudo spindesio, truputį aštrių detalių... Filmo problema nėra žanrų makalynė, priešingai – tai kuria unikalų žvilgsnį, tačiau visumos vaizdas išėjo, kaip ir tikėtasi, labai makabriškas, filmo idėja ir turinys suplokštėję, todėl tai tampa gan vidutinišku filmu, kurį tiktų ir per Velykas ir per Helovyną žiūrėti vėlai vakare, kitaip sakant, bet kokiai laiko praleidimo progai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščio narvelis" / "Bird Box"

Sveiki,

Paskutiniu metu internete vienas labiausiai aptariamų filmų yra garsaus ir įtaigaus romano ekranizacija „Paukščio narvelis“ (angl. Bird Box) (2018), kurį išleido Netfix. Filmas pasakoja apie apokalipsinius laikus, kai žmonės dėl nepaaiškinamo viruso-pabaisos esantys lauko šviesoje ima ir išprotėję nusižudo. Dėmesio centre – vieniša mama su dviem vaikais bando ištrūkti iš karantino zonos ir rasti saugų prieglobstį.

Filmas „sukaltas“ pagal mistinio trilerio kanonus ir visais atžvilgiais pati idėja atrodytų labai originali, jeigu tais pačiais metais pirmiau nebūtų pasirodęs įtaigesnis filmas „Tylos zona“, su kuriuo filmas ir lyginamas. „Paukščio narvelis“ turi kozerį – aktorę Sandra Bullock, kuri paskutiniu metu retai bepasirodo kine ir garantija, kad dėl jos filmas išties bus žiūrimas. Kitą vertus tokio apokaliptinio tipažo juostos visada yra paklausos...

Visgi žiūrint šį filmą, darosi aišku, dėl ko jis sulaukė nemažai kritikos ir savų gerbėjo rato. Prasta danų režisierės Susanne Bier režisūra. Kiek keista, nes pati režisierė turi puikiai įvertintų filmų, vienas iš jų „Oskaru“ paženklintas „Geresniame pasaulyje“ (2011), tačiau „Paukščio narvas“ buvo jai tikriausiai pagal žanrą per sudėtingas filmas... Akivaizdžios loginės klaidos, neįtikinamos situacijos, veikėjų psichologija ir sprendimai sustatyti kai kada pernelyg šabloniškai, neįtikina veikėjų santykiai, apokalipsinis seksas spintoje, po sesers netekties pagrindinės veikėjos psichologinė būsena pernelyg stoiška ir apskritai daug scenų, kada veikėjai labiau veikia kaip super didvyriai komiksuose nei pagal žmogiškuosius faktorius. Nors veiksmo ir įtampos, regis, netrūksta ir finalas daugiau ar mažiau vis vien yra aiškus, bet toje įtampoje atsiranda pernelyg daug dirbtinumo ir šabloniškumo, todėl šią potencialią juostą vertintčiau kaip itin vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katastrofų kūrėjas" / "Negandų kūrėjas" / "The Disaster Artist"

Sveiki,

Dar vienas biografinis filmas apie tikriausiai blogiausią Holivude kada nors egzistavusį režisierių Tommy Wiseau, kuris 2003 metais pristatė pagal savo pjesę pastatytą vieną prasčiausių ir labiausiai nevykusių darbų „Kambarys“. Filmas „Katastrofų kūrėjas“, dar kitur verčiama kaip „Negandų kūrėjas“ (angl. Disaster Artist) (2017) pasakoja apie šio keistuolio režisieriaus draugystę su vienu jaunuoliu ir jo kūrybinius klystkelius, kuriant filmą „Kambarys“.

Pats niekada šio „Kambario“ nemačiau, mane kur kas labiau domino šis profesionalus filmas, atskleidžiantis kiek kitokį žmogaus pasaulį. Tiesą sakant, filmas išties keistas, keista, kad taip apskritai dar gyvenime nutinka ir visgi biografija labiau panašėjo į nepatogų „atsilikusio“ žmogaus paveikslą – čia kaip „Lūšnynų milijonierius“, tik nepalyginamai „rimčiau“. Jeigu rimtai, pirmoji filmo pusė kažkaip sunkiai kabino – nevykusios aktorių peržiūros, abejotina ir keista dviejų jaunuolių draugystė, kuri lyg nieko gero nežadėjo ir štai – pats įdomiausias filmo momentas – paties „Kambario“ filmavimas, kuris filme pateikiamas absoliučiai komedijos žanro rėmuose, kad net sunku patikėti, jog tai galėjo vykti iš tikrųjų. Akivaizdu, kad filmo režisierius James Franco, kuris, beje, ir atliko pagrindinį vaidmenį šiame filme, sukūrė mitu pagrįstą pasakojimą, nesistengdamas kažin ko atskleisti, demaskuoti, bet priešingai – remdamasis pasakojimais ir nerealiais liudijimais sukurti savo spalvingą versiją. Manau, kad jam iš esmės pavyko, bet...

Bet ar mane filmas užbūrė? Toli gražu. Turėčiau priekaištų dėl pasakojimo rutuliojimo, tam tikrų režisūrinių sprendimų, lėtos intrigos... Net nežinau, antroji filmo pusė, aišku, stipresnė, kadangi jau pavyko įsijausti į atmosferą, bet kažkodėl neapleidžia jausmas, kad pirmoji valanda mano liko iššvaistyta, laukiant nežinia ko. Nei čia kažin kokia gurmaniška juosta, nei kažin kokia besmegeniui sukurtas niekalas. Šiaip ar taip, vidutiniškai, kaip ir daugelis neblogai įvertintų juostų.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stokeriai" / "Stoker"

Sveiki, kinomanai,

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wook darbas „Stokeriai“ (Stoker) (2013) nustebino visomis prasmėmis. Režisierius jau seniai garsėjo savo beprotiškai darbais (Senis) (2003), „Ponios kerštas“ (2005) bei „Troškulys“ (2009), kurį, beje, kaip ir „Stokerius“ rodė per „Kino pavasarį“. Tiesą sakant, „Senio“ iš vis negalėjau žiūrėti, nes taip nepatiko, taip atmestinai lindo į galvą, kad atvipo žiaunos ir išjungiau po 40 minučių kankynės. Su „Troškuliu“ buvo kitaip, jis manęs nesužavėjo, bet naujas žvilgsnis į vampyrus ir tragikomiškos situacijos man padarė šiokį tokį įspūdį. Na, ir šiemet, „Stokeriai“ trenkia kaip su šlapiu skuduru, kad net sunku atsigauti. Režisierius kuria šįkart anglų kalba ir pasitelkia mums artimesnį aktorių žvaigždyną. 

Patiko! Labai patiko! Nors filmas sulaukė įvairių atsiliepimų ir buvo giriamas ir kartu peikiamas, man jis suėjo kaip heroinas narkomanui. Užburiantis garso takelis, kadrų žaismė, paslaptingi herojai, kurie truputį primena kraupiąją „Adamsų šeimynėlę“ ir namų aplinka, detalės. Nuostabus operatoriaus darbas, o kadrai, šmėžuojantys tai pirmyn, tai atgal truputį priminė filmą „Gyvybės medis“ (2011). Taip, filmas yra pilnas kontrastų, paradoksų ir neturi nieko bendro su realybe, sakyčiau, netgi truputį „neša“ į Tarantino darbus. Smurto estetika, kitaip ir nepavadinsi šios dramos stipriąją pusę, kuri smogia savo neįtikinama ir kartu labai įtikinama emocija – nerimu. O kuo gi viskas pasibaigs? Žinoma, erotinė-psichologinė drama taip pat vystosi, tik ji ne tokia įprasta mūsų akims, kadangi ji labiau metafizinė, susilydžiusi su Indijos (akrt. Mia Wasikowska) pasąmonės gelmėmis. Žinoma, kad kai kuriems ši juosta turėtų sukelti žaibišką atmetimo reakciją arba tiesiog, kaip ir man, atimti žadą, kaip galima stilingai, gražiai, beprotiškai išmėsinėti ir iš naujo susiūti mūsų realybę. Vieniems tai bus iškrypusi ir tamsi juosta apie neįmanomą patologinę meilę, o kitiems – tai simbolinis teatro šokis, kur desakralizuotomis vertybės, bet paliktais nepaaiškinamai ir sunkiai suvokiamais išlukštentais veiksmais, pripildytais nerimo švino.

Dvi australės Nicole Kidman ir Mia Wasikowska sukuria keistus ir šaltus motinos bei dukters santykius, kurie susipriešina seksualumo lenktynėse. Šaltos, plieninės ir todėl nuostabios! Bet per vis labiausiai žiūrovą gąsdina Čiarlio personažas, sukurtas britų aktoriaus Matthew Goode, kuris beveik kaip Stokerio „Drakula“ užvaldo dviejų moterų mintis, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi, išskyrus kraupią jauseną, kad tuojau kažkas nutiks labai blogo.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9

Interviu su aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Optimisto istorija" / "Silver Linings Playbook"

Sveiki visi,

„Kovotojo“ režisierius David O. Russell šiais metais vėl prisikasė prie „Oskaro“ su filmu „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook) (2012 m.), kur pirmąkart šią prestižiškiausią statulėlę gavo Jennifer Lawrence, kaip geriausia metų aktorė. Žinote, kad ši jaunos kartos aktorė yra puiki, tikriausiai niekas neabejoja, tačiau už šį vaidmenį – sutrikusi šokių mokytoja Tifani – gauti Oskarą? Toks jausmas, kad daugiau niekam nebuvo galima įteikti šio apdovanojimo ir niekas geresnių vaidmenų per metus iš moterų nesukūrė. Nes pažiūrėjus šį filmą, tikrai imi gūžčioti pečiais – už ką Lawrence gavo šį apdovanojimą? Nežinau, nors ji ir vaidino puikiai, tačiau tiek personažas, tiek jos vaidyba nebuvo „Oskaro“ lygio.

Filme kur kas įdomesnis atrodė Bradley Cooper – toks paprastas, naivus, atlapaširdis ir kartu sutrikusios psichikos žmogelis. Man jis labiausiai šįkart įtiko! Kas be ko, pro akis negalėjai praleisti ir Roberto De Niro vaidybos – senas geras veteranas! O šiaip filmas išties įtraukė ir sužavėjo – viskas išlaikyta taip, kaip aš ir norėjau, nors, tenka pripažinti, kad vienoje vietoje filmas užsibuksavo ir tapo pernelyg ištęstas, tačiau finalas vis dėlto buvo, gal kiek banalokas ir priminė „Bridžitos Džons dienoraščius“, tačiau vis tiek gražus. Šiaip nustebau siužeto prasme, nes lietuviškai filmas pavadintas „Optimisto istorija“, tačiau toli gražu filmas nėra apie optimizmą, netgi, sakyčiau, apie žmogaus galimybę vėl susigrąžinti prarastą gyvenimą po reabilitacijos klinikų, o tai toli gražu nėra lengva, kai žmonės nuo tavęs nusigręžia ir tampi vienišas – paradoksas, bet tai puiki terpė užgimti naujai meilei.

Aš pats asmeniškai pažįstu panašių tipų asmenų, todėl man filmas pasirodė pakankamai artimas nei daugeliui jį mačiusiųjų, kuriems filmas gali pasirodyti ypatingai lengvas saldėsis – anaiptol, filmas pakankamai realistiškas, apgaubtas sutrikusių personažų elgsenomis, kurios tipiškai atkartoja žmonių po reabilitacijos pasikeitimą. Iš esmės filmas vykęs, netgi labai vykęs, kurį daugiau ar mažiau verta pamatyti – jis nėra pernelyg lengvas, bet ir jo pasakojimas nėra apsunkintas, toks, sakytum, pusiau sausas vynas, kurį nėra sudėtinga gurkšnoti ir nesutraukia liežuvio. Filmo taip pat nelyginčiau su to paties režisieriaus ankstesniu darbu „Kovotojas“ (2010), kadangi tai pakankamai skirtingos ne tik istorijos, bet ir jausenos. Kuris filmas man geresnis? Pasiliksiu tai sau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela