Filmas: "Balsai" / "The Voices"

Sveiki,

Šį filmą apie psichinį ligonį ir serijinį žudiką „Balsai“ (angl. The Voices) (2014) atradau visai netyčia, pažiūrėjęs Lars von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ – komentarai tikino, kad šie filmai labai jau panašūs, tačiau „Balsai“ kur kas įdomesnis variantas. Nutariau surizikuoti.

Kaip ir tikėjausi, Lars von Triero filmas kur kas geresnis, tad komentatoriams turėčiau kažką atsakyti. Iš tikrųjų filmą režisavo iš Irano kilusi režisierė M. Satrapi, kuri neblogai įvaldžiusi holivudinį matymą ir stilių. Tai tarsi, sakykim, kultinio filmo „Mirtis jai tinka“ sukryžminimas su „Namas, kurį pastatė Džekas“. Tarsi problema labai rimta ir serijinis žudikas iš tikrųjų kraupiai baisus, bet ne toks, kokį matome Triero filme. Režisierė labiau žaidžia su piliulėmis ir sąmonės aptemimu – toks pagrindinis veikėjas, veikiamas prieštaringų balsų, kurie įkūnija šuns (angelo) ir katino (velnio) tipažų. Kalbančios nupjautos galvos, siaubo estetiški ir beprotiški nužudymai, viskas perteikta kiek ironizuotoje šviesoje, veikiant pasakotojo ir pagrindinio veikėjo pozicijoje. Išties filmas kiek kvaištelėjęs ir, galima teigti, netgi turi išties gerą scenarijų, perspektyvų ir originalų matymą.

Bet visumoje filmas labiau pramoginio tipažo. Psichopato biografija pateikta „šiek tiek linksmiau“. Filmą vien dėl to ir verta žiūrėti, dėl bandymo sudėtingas siaubo filmo temas perteikti kiek pasaldintu kinematografiniu padažu. Ką gi, filmo kūrėjams tai išties pavyko, bet visumoje filmas toks „nerimtas“. Kažkur tarp smarkiai stilizuotų komedijos pasažų virpteli šio filmo tikrasis tragedijos minties atskleidimo mastas, tačiau visa tai išties negyva, sintetiška. Visas filmas tarsi vienas didelis psichopatizavimo farsas: truputį negyvojo teatro, truputį patrauklaus Holivudo spindesio, truputį aštrių detalių... Filmo problema nėra žanrų makalynė, priešingai – tai kuria unikalų žvilgsnį, tačiau visumos vaizdas išėjo, kaip ir tikėtasi, labai makabriškas, filmo idėja ir turinys suplokštėję, todėl tai tampa gan vidutinišku filmu, kurį tiktų ir per Velykas ir per Helovyną žiūrėti vėlai vakare, kitaip sakant, bet kokiai laiko praleidimo progai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujoji karta Z" / "The Girl with all the gifts"

Sveiki,

Apokalipsinių filmų bumas niekaip nesibaigia. Vienas iš tokių „Naujoji karta Z“ (angl. The Girl With All the Gifts) (2016) irgi iš šios serijos. Ilgai galvojau, kodėl lietuviai pasirinko tokį keistą filmo vertimą, nes šiaip Z kartos vaikai dažniausiai apibūdinami kaip vieniši emigrantų vaikai, palikti Lietuvoje, tad susieti jų kartos pavadinimą su siaubo filmu buvo makabriškas triukas, netgi diskriminuojantis jų būklę ir pažeidžiamumą, o štai filmo pagrindinė veikėja mergaitė neatrodo tokia pažeidžiama, kaip paprasti žmonės mirtingieji.

Šiaip filmo siužetas gana neblogai išvystytas ir intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Gan niūrokas filmo fonas tenkina, bet kaip ir visuose tokiuose su genetika, zombiais ir t.t. susijusiuose filmuose nerimastingai žiūrovo protas (aišku, jeigu jis „įjungtas“), ieško logikos elementų, tai šįkart pasigedau tik vienoje vietoje: kurių galų mokyti vaikus-kraujasiurbius aukštosios grožinės literatūros ir kitų dalykų, jeigu juos pakaitom pamažu pakvaišusi mokslininkė skerdė kaip višteles? Kam juos ugdyti intelektualiai, jeigu jų tikslas tėra suteikti organus? Kažkaip intelektualinis jų stebėjimas labai jau nevykusiai motyvuotas...

Visa kita išties perteikta neblogai, yra įtikinamų ir vykusiai įtampą keliančių scenų, tačiau kalbant apie zombių pasaulį ir grybelį, kuris uzurpuoja žmonių smegenis – gal ir nebloga mintis, tačiau visgi filmas labiau trilerio pagrindu  ir svarbiausia čia yra išgyventi žmonėms, kurių charakterių tipažai nori nenori visgi pernelyg tipiniai: yra savanaudžiai ir yra altruistai, kurie gaili šių vaikų. Aišku, finišo tiesiojoje altruistei nuskyla labiausiai, o blogiukams baigiasi ne taip gerai. Nepaisant mokslinės fantastikos išmonės, filmo charakterių šachmatų lenta pernelyg „teisinga“ ir nekelianti pernelyg daug diskusijų, kas iš esmės filmą prigesina ir padaro jį „dar vienu filmu apie zombius“, kuris turi potencialo paskęsti filmų sraute, tačiau tikriausiai dėl aktorių Glenn Close ir Gemma Arterton buvimo kadruose filmas, bent pas mane, užsiliks atminty kurį laiką ilgėliau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džema Boveri" / "Gemma Bovery"

Sveiki,

Visas pasaulis žino Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant komedinę dramą.

Prancūzų aktorius Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema – sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau mano akimis) nematyto jai amplua. 

Filmas lengvas, prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elis Kryd dingimas" / " The Disappearance of Alice Creed"

Sveiki, 

Kaip seniai bežiūrėjau tiesiog paprastą trilerį! Tiesa, apie pagrobimą jų sukurta itin daug, todėl pasirinkimą nulėmė kritikų vertinimai ir aktoriai – „Elis Kryd dingimas“ (angl. The Disappearance of Alice Creed) (2009). Šis trileris gana minimalistinis, nes jame pasirodo viso labo tik trys aktoriai, todėl gali pasirodyti kiek mažabiudžetis, sukurtas skurdžiai, tačiau bent man to nesijautė, nes trileryje svarbiausia daug netikėto veiksmo ir, žinoma, nepatogių ir gluminančių situacijų, ko šiame filme lyg ir netrūksta.

Filmas prasideda steriliai – du vyrukai ruošiasi pagrobimui, tačiau nieko apie juos nežinome, tik pamažu filme atskleidžiamos jų biografinės nuotrupos, kurios padeda formuoti bendrą vaizdą. Tai kuria ir netikėtumo efektą – moteris prirakinta prie lovos, smurtas, gėjiška meilė, purvini pinigai... Nedera, sakyčiau, tik preciziškas pasiruošimas, kuris pavaizduotas labai profesionaliai, o veikėjų tolimesni veiksmai labiau primena neprityrusius komediantus, ypač, kai iš tualeto vaikinas tiesiog praryja kulką, kad tik jo partneris nepastebėtų išdavystės. Gerai, kad bent jau įtampos netrūksta ir be pagrobimo siužeto vystomi ir tarpasmeniniai veikėjų santykiai, kurie driekėsi iki pagrobimo, tačiau viskas atskleidžiame ne retrospektyviai, o čia ir dabar, todėl žiūrovas tik gali įsivaizduoti, kokie šie veikėjai atrodo kitoje terpėje.

Visgi filmo finalas ganėtinai tipinis ir nuspėjamas – išlieka pats pažeidžiamiausias, nes, pasirodo, blogis susinaikina pats. Tai gana tipiška tokiuose trileriuose, todėl daug ką gelbsti aktorė Gemma Arterton, kuri, nors atlikdama tipinį aukos vaidmenį, kažkaip sugebėjo tai perteikti ganėtinai jusliškai įtikinamai, todėl nuo jos nesinorėjo nuleisti akių, gal dar ir dėl to, kad ji jau žinoma aktorė, pagarsėjusi skirtingais vaidmenimis. Visumoje galiu pasakyti, kad tai tiesiog neblogas trileris laiko praleidimui – nei daugiau, nei mažiau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bizantija" / "Byzantium"

Sveiki, 

Tikriausiai daugelis iš jūsų laukė ir tebelaukia filmo „Bizantija“ (Byzantium) (2013), kuris sulaukė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nemažo susidomėjimo, kadangi šią juostą režisavo „Interviu su vampyru“ (1994) režisierius Neil Jordan. Taigi, ir vėl apie vampyrus! Regis, ši tema ir resursai niekada neišsisems! Visgi daugelis į „Bizantiją“ žiūri pretenzingai ir nemano, jog tai geras filmas, bet nebūčiau linkęs taip greit nuteisti, juolab, kad savu laiku kritikai taip pat liaupsėmis nežarstė „Interviu su vampyru“, o šiandien šis filmas pavirtęs tikra klasika.

„Bizantija“ buvo viena laukiamiausių juostų šiemet ir šiek tiek baugino tokie prastoki arba vidutiniai atsiliepimai. Ši kino juosta, mano galva, tai šiek tiek blaivesnis žvilgsnis į vampyrus, vampyrizmą ir apskritai į viską, kas su iltimis, nuslopinant ir prigesinant romantiškumo ir nusaldintus „Saulėlydžio“ sagos padarinius bei serialų nuskalautus muilo burbulus. Visgi „Bizantijos“ scenarijus nepamiršta, kad amžinybė yra sunki, o gyventi nuolat, besikraustant iš vienos vietos į kitą, slegia net nemirtingas būtybes. Nemirtingumas čia vis dar suvokiamas kaip prakeiksmas, atskirtis nuo žmonių, subtiliai balansuoja tarp kitoniškumo ir žmogiškumo. Tokios dvi herojės motina Klara ir dukra Eleonora keliauja iš miesto į miestą, siurbdamos gyvųjų kraują, dažniausiai kaip kokios sanitarės, gerdamos senųjų ir merdėjančių kraują. Per 200 metų klajonių tarp motinos ir dukters užmezga sudėtingus ir glaudžius santykius, tačiau jos nuolat turi bėgti ir slėptis. Čia ne tie vampyrai, kurie demonstruoja iltis, visa ko simbolis ir ženklas yra staiga užaugantis ir susitraukiantis nykščio nagas, kuris prakerta gyslą. Čia vampyrai nėra nemirtingi, neturi kažkokių specialiųjų galių užvaldyti žvilgsniu, judėti labai greitai ar kažkaip kitaip, nebijo česnakų ar kryžių, saulės spindulių, tik negali užeiti į vidų, jei jie nepakviesti. Tai lengvesnis vampyro portretas, tik ar jis įdomesnis? Praktiškai jos nieko nesiskiria nuo paprastų žmonių.

Pats filmo užpildymas buvo įdomus, niūrios spalvos, vėsus šiaurietiškas klimatas, „Bizantijos“ viešbutis, paslaptinga sala, kurioje paaukojama siela už gyvenimą ir tikrai, rodos, negalima klysti, viskas puikiai ir sodriai sudėliota, tačiau pati jausena visgi ne tokia gera kaip legendinio filmo „Interviu su vampyru“, kuri buvo kur kas efektyvesnė, labiau dvasingesnė, labiau atsižvelgta į laikotarpį. Būtent senesniam filmui dvasingą atmosferą padėjo sukurti 17 amžiaus atmosfera, o „Bizantija“ daugiau kalba apie šiuos laikus, todėl to tiršto žvakių mirksėjimo, paslaptingumo tamsoje, tamsiosios vampyrų pusės pritrūko, pernelyg mažai dėmesio buvo skirta motinos ir dukters suvampyrėjimo genezei, nes būtent toji šeimynėlės praeitis labiausiai ir jaudino.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria merginų duetas Saoirse Ronan, kuri paskutiniu metu karaliauja kino salėse ir Lietuvos neaplenkia nė vienas jos filmas bei Gemma Arterton, kurią dar galime prisiminti iš „Jonuko ir Grytutės: Raganų medžiotojų“ pasisekusio filmo. Na, daugelis giria Gemmą dėl jos seksualumo. Taip, jos vaidmuo buvo dėkingas, jis kur kas laisvesnis, juk ji prieš 200 metų buvo viešnamio prostitutė, todėl lėbauti ir į viską žiūrėti paprasčiau yra linkusi, nors nemanau, kad S. Ronan personažas prastesnis, jis netgi sudėtingesnis ir ne dėl to, kad ji pasakoja visą istoriją, bet dėl savo stagnacijos, laiko bėgimo nuovargio ir simpatijų sutiktam mirtingajam. Ji nesidžiaugia, atrodo, iš vidaus amžinai sudužusi ir net per 200 metų nesusitaikiusi su savo nauja prigimtimi, o tai perteikti nėra jau taip ir lengva. Manau, kad abi aktorės čia susitvarkė ypač efektyviai! 

„Bizantija“, nors ir sumenkintas filmas, man jis labai patiko. Žiūrėjau vidurnaktį ir mane apėmė keistas amžinybės ilgesio jausmas, toks, kokį dažniau sukelia gera perskaityta knyga ar pamatytas filmas. Gal filmo norėjosi stipresnio, kad jis visiškai užvaldytų mintis, bet išėjo vis tiek neblogas kūrinys, gal vietomis buvo tuštokas, bet daugelis scenų, ypatingai kalbant apie 18 amžių, man pasirodė dvasingos, įdomios ir paslaptingos. Rekomenduoju fantastinių filmų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela