Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kas mūsų tėtis?" / "Father Figures"

Sveiki,

Pasiilgstu ko nors šmaikščiai banalaus, gal dėl to pasirinkau naujesnę komediją „Kas mūsų tėtis?“ (angl. Father Figures) (2017). Baisiai jau norėjau pamatyti Glenn Close, kad ir kokioje banalioje komedijoje ji bepasirodytų. Filmas įtraukia beregint, tačiau beregint ir nuvilia, nes nepateisina geros komedijos lūkesčių.

Visų pirma siužetiškai filmas silpnas, kadangi negali pasiūlyti nieko originalaus ir įdomaus. Apie du brolius dvynius, visiškai nepanašius vienas į kitą, kurie išsiruošia į kelionę ir aplanka (jau tradiciškai) tris vyrus, kurie potencialiai gali būti jų biologiniai tėvai. Iš esmės tai juk muzikinio filmo „Mama Mia“ pirmosios dalies siužetinė linija, kuri buvo jau panaudota ne viename filme. Du broliai leidžiasi į kelionę, kurioje susimuša, išsiaiškina santykius ir galiausiai vėl susitaiko... Tuščiaviduriai griaučiai aplipdyti amerikietiškais jau gerai žinomais juokeliais apie seksą, antrą galą ir, žinoma, apie amerikietiško mentaliteto trūkumus.

Visgi filmas vietomis juokingas, jeigu tikiesi to, ko tikiesi iš prastokos amerikietiškos komedijos. Nei čia stebėtis, nei čia ką, tik kas penkiolika minučių vis dirsčioji, kada toji juosta pasibaigs, nes truputėlį filmas užtęstas, pusvalandžiu galėjo ir sutrumpinti. Visgi sentimentali pabaiga šiek tiek sukirbino ir privertė įsiklausyti į išpažintinius monologus, tačiau tokių gaivališkų scenų per visą filmą vos viena kita. Tiesą sakant, nesigailiu žiūrėjęs, nes būtent tokio tipažo filmo ir tikėjausi, tačiau tai nėra filmas, kurį rekomenduočiau žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 22/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujoji karta Z" / "The Girl with all the gifts"

Sveiki,

Apokalipsinių filmų bumas niekaip nesibaigia. Vienas iš tokių „Naujoji karta Z“ (angl. The Girl With All the Gifts) (2016) irgi iš šios serijos. Ilgai galvojau, kodėl lietuviai pasirinko tokį keistą filmo vertimą, nes šiaip Z kartos vaikai dažniausiai apibūdinami kaip vieniši emigrantų vaikai, palikti Lietuvoje, tad susieti jų kartos pavadinimą su siaubo filmu buvo makabriškas triukas, netgi diskriminuojantis jų būklę ir pažeidžiamumą, o štai filmo pagrindinė veikėja mergaitė neatrodo tokia pažeidžiama, kaip paprasti žmonės mirtingieji.

Šiaip filmo siužetas gana neblogai išvystytas ir intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Gan niūrokas filmo fonas tenkina, bet kaip ir visuose tokiuose su genetika, zombiais ir t.t. susijusiuose filmuose nerimastingai žiūrovo protas (aišku, jeigu jis „įjungtas“), ieško logikos elementų, tai šįkart pasigedau tik vienoje vietoje: kurių galų mokyti vaikus-kraujasiurbius aukštosios grožinės literatūros ir kitų dalykų, jeigu juos pakaitom pamažu pakvaišusi mokslininkė skerdė kaip višteles? Kam juos ugdyti intelektualiai, jeigu jų tikslas tėra suteikti organus? Kažkaip intelektualinis jų stebėjimas labai jau nevykusiai motyvuotas...

Visa kita išties perteikta neblogai, yra įtikinamų ir vykusiai įtampą keliančių scenų, tačiau kalbant apie zombių pasaulį ir grybelį, kuris uzurpuoja žmonių smegenis – gal ir nebloga mintis, tačiau visgi filmas labiau trilerio pagrindu  ir svarbiausia čia yra išgyventi žmonėms, kurių charakterių tipažai nori nenori visgi pernelyg tipiniai: yra savanaudžiai ir yra altruistai, kurie gaili šių vaikų. Aišku, finišo tiesiojoje altruistei nuskyla labiausiai, o blogiukams baigiasi ne taip gerai. Nepaisant mokslinės fantastikos išmonės, filmo charakterių šachmatų lenta pernelyg „teisinga“ ir nekelianti pernelyg daug diskusijų, kas iš esmės filmą prigesina ir padaro jį „dar vienu filmu apie zombius“, kuris turi potencialo paskęsti filmų sraute, tačiau tikriausiai dėl aktorių Glenn Close ir Gemma Arterton buvimo kadruose filmas, bent pas mane, užsiliks atminty kurį laiką ilgėliau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septynios seserys" / "Seven Sisters" / "What Happened to Monday?"

Sveiki, 

Kai sužinojau, kad skandinavų kilmės aktorė Noomi Rapace viename filme atliks net septynis identiškas seseris – suklusau, nes žinojau šią aktorę kaip itin universalią. Taigi filmas „Septynios seserys“ (angl. Seven Sisters) kaip kur pristatoma kaip „Kas nutiko pirmadieniui?“ (angl. What Happened to Monday?) (2017) padovanoja ne taip dažnai pasitaikančią progą pamatyti kadre vieną aktorių, atliekantį daug vaidmenų. 

Pasakojimas nukelia į distopinius laikus, kurie, pripažinkime, bus netolima ateitis, kai žmonija pasieks 10 milijardų populiacijos ribą ir iš esmės reikės galvoti, kaip išgyventi kuo ilgiau šioje planetoje. Šioji istorija siūlo vieno vaiko politiką, o ką daryti, jeigu gimė dvynukai, o dar baisiau – septyni vaikai vienu metu? Vaikų utilizavimo politika atrodo gan kraupi, tačiau filme utopinis pasaulis atrodo kažin koks sterilus ir trūksta loginių akcentų, pvz., kodėl likęs pasaulis nesugeba pasipriešinti pseudo biologės mintims? Kas per pasaulio galingieji, sunaikinę vidurinę klasę, kad jų pritrenkiančiai visų baiminasi? Sterili tikrovė primena ir kitus pseudo antiutopinius pasaulius kaip „Bado žaidynės“ ir pan., kur žmonės paklūsta tokiai politikai. Kas šiame filme jeigu ir neįtikina, tai būtent tas socialinis baisus pasaulis, kuris pernelyg primena daugelį filmų ir yra pernelyg „numuilintas“, kad tiesiog galima kaltinti režisūrinės vaizduotės stoka.

Kalbant apie veikėjų charakterius – tipiniai. Ypač prastai pasirodė „blogiečiai“, kurie išlipa iš blizgančių limuzinų su ginklais ir be gailesčio šaudo – be druskos ir cukraus, tarsi „Matricos“ epopėjos robotai, kurie neturi nei savito charakterio, nei likimo – vien tik kompiuteriu užprogramuotą veikimą. Išskyrus Glenn Close suvaidintą personažą – aktorė tiesiog be pastangų atliko klišinį vaidmenį ir perspjovė visus blogiečius. Štai vienintelė Noomi Rapace ir buvo įdomi – gaila seserų, gaila jų likimo ir tai bene vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų šiame filme vertė gniaužti kumščius ir sirgti. Septynios seseris galima apkaltinti nebent tipažiniais charakteriais: pernelyg tipažiškai suskirstyta pagal savaitės dienas ir gyvendamos po vienu stogu 30 metų „tapo“ neįtikėtinai viena nuo kita besiskiriančiomis – viena blondinė koketė, kita super protinga, kita sprotiška aktyvistė, viena užsidarėlė programišė... Tarsi įkūnytų kiekviena tam tikrą moters tipažą, pernelyg išskaidytos į stereotipinius moters įvaizdžius. Kitą vertus, vienodesnės seserys šiame trileryje atrodytų pernelyg nuobodžios. 

Veiksmo netrūksta, visgi filmas man labai patiko, sirgau kaip kokioje pralaiminčioje krepšinio komandoje, kur daugiau ar mažiau viskas vis tiek nuspėjama, netgi finalą gali numatyti, jeigu žiūrite daugiau panašių trilerių. Nepaisant visų klišių, nuspėjamo braižo, siužetinių vingrybių, filmas kaip kompiuterinis žaidimas turi savo įtampos laipsnį, todėl manau, kad vidutiniams žiūrovui ši juosta turėtų patikti, juolab, kad viso filmo koziris vienas ir tas pats – aktorė Noomi Rapace.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvasių namai" / "The House of the Spirits"

Sveiki, 

Jau seniai ketinau pažiūrėti I. Allende romano ekranizaciją ir pagaliau pavyko! „Dvasių namai“ (angl. The House of the Spirits) (1993). Meryl Streep, kaip jau galite įspėti, buvo viena iš tų priežasčių, kodėl šį filmą buvo būtina pamatyti. Prieš daugiau nei dešimt metų esu skaitęs „Dvasių namus“ ir galiu pasakyti, kad tada knyga paliko nepaprastai didelį įspūdį, tokį, kad iki šios dienos menu magiško realizmo vaizdus. Nuostabi knyga, bet panašiai galiu pasakyti ir apie ekranizaciją.

Iš pradžių maniau, kad knygą gali ekranizuoti tik patys Lotynų amerikiečiais, nes šiaurės amerikiečiai tiesiog nesugebės perteikti atmosferos. Klydau. Tiesa, ekranizacija visgi nėra knyga, bet ji man labai patiko. Žinoma, didelis filmo pliusas yra aktorių kolektyvas, kuris stulbina savo žinomumo gausa. Meryl Streep kaip visada puiki. Winona Ryder – grožio įsikūnijimas, aš tiesiai šviesiai pasakysiu – aš esu ją įsimylėjęs! Antonio Banderes? Kas jo gali nemėgti? Ak. Glenn Close – nepakartojama kaip ir M. Streep, šitas jos „užsislaptintos“ senmergės lesbietės vaidmuo buvo tiesiog pritrenkiantis, o jau tos liūdesio akys, stotas. Iš tikrųjų ji šiame filme buvo kraupiai įdomi. Na, ir žinoma, Jeremy Irons – po „Lolitos“, maniau, kad greitai jo nebepamatysiu, bet jis sukūręs išties daug ir įdomių vaidmenų, ir tikiuosi, kad su juo dar susitiksiu, juolab kad dar laukia jo ir M. Streep filmas „Prancūzo leitenanto moterys“...

Kadras iš filmo "Dvasių namai".

„Dvasių namai“ patiko savo ilgu pasakojimu – pustrečios valandos istorija su mano mėgstamais aktoriais. Puiki istorija apie vienatvę ir meilę, apie švelnumą ir atsidavimą, apie prievartą ir Čilės istorinius, politinius vingius. Puikūs peizažai, atmosfera ir tiesiog filmui pavyko išlikti „dvasingam“, čia nepasigesi, jog kažko trūko, jis savaime pilna dvasios, gyvenimo ir šiek tiek magijos. Priekaištų neturiu, praleidau puikias valandas su sena gera kino juosta ir, kaip sakant, niekada nevėlu atrasti geras kino juostas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela