Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nelė" / "Nell"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart keliauju į amerikietišką kiną ir noriu pakomentuoti režisieriaus Michael Apted dramą „Nelė“ (Nell) (1994), kur pagrindinį vaidmenį sukūrė talentingoji Jodie Foster. Na, siužetas gan nepaprastas savo paprastume – Nelė visą gyvenimą gyveno su mama izoliuotame ir laukiniame pasaulyje, ji pamėgdžiojo motinos netaisyklingą tartį, todėl, jai mirus, Nelei tenka susidurti su civilizacija... Iš esmės pamatome civilizuoto pasaulio sulaukėjimą, susidūrus su civilizacijos nemačiusia moterimi. Tai dviejų ideologijų ir dviejų mąstymų, dviejų pasaulių susidūrimo kino filmas su man labai įstrigusiu ir patikusiu garso takeliu, kuris skambėjo taip subtiliai ir meditatyviai, kad priminė Rytų kiną.

Be jokios abejonės didžiausios liaupsės už gan sudėtingą vaidmenį Jodie Foster, kuri visai neseniai gavusi pačius aukščiausius įvertinimus už „Avinėlių tylėjimą“ (1991) vėl gauna „Oskaro“ ir „Auksinio gaublio“ nominacijas, ji taip pat apdovanota ekrano aktorių gildijos apdovanojimu. Išties šiame filme Foster man pasirodė ypatingai jautri, įdomi ir graži. Filme galime išvysti ir mano mėgstamą Liam Neeson, dar labai jaunatvišką ir labai energingą.

Gražus filmas, apsuptas gamtos, ežero, ežere esančių akmenų bei Nelės vidinio pasaulio, kuris pilnas magijos, mistikos, gyvų prisiminimų. Tai tarsi „Tarzano“ švelnesnis ir subtilesnis moteriškas variantas, jeigu galima šitaip išsireikšti. Filmas turėtų patikti kino gurmanams, nors man asmeniškai pritrūko aštresnių siužetinių vingių – tokius vingius tikriausiai filmas turėtų, jeigu būtų kuriamas šiandien, bet filmas sukurtas beveik prieš dvidešimt metų, tad natūralu, kad jis kaip drama švelnesnių tonų. 

Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, tačiau jis turi kažkokią nepaaiškinamą cinkelį, kas verčia nenuleisti akių. Neprastas siužetas, scenarijus, režisieriaus darbas šį filmą padaro vertu dėmesiu apmąstymams po seanso. 

Mano įvertinimas: 7.5 / 10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela