Filmas: "Nuogas ginklas" / "The Naked Gun"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau gryno žanro parodiją! Anksčiau jas labai mėgau, ypač paauglystėje, tačiau nutiko taip, kad kurį laiką negalėjau jų pakęsti, atrodė viskas pernelyg elementaru, pigu ir buka. Tačiau esu šviesaus atminimo aktoriaus Leslie Nielsen (1926-2010) gerbėjas, kuris ir buvo pirmasis „Nuogo ginklo“ pagrindinis aktorius keliuose devinto dešimtmečio sukurtose filmo dalyse. Atgaivinti „Nuogas ginklas“ (angl. The Naked Gun) (2025) režisierius Akiva Schaffer, kuris likdamas ištikimas pirmųjų dalių stilistikai pasakoja naują parodiją apie policininko Frenko Jaunesniojo gyvenimą ir darbą.

 

Visgi „Nuogas ginklas“ nėra perdirbinys, tai nauja ir šiek tiek sušiuolaikinta istorija, kuri iš esmės pasakoja buvusio senojo Frenko jau suaugusio ir net senstelėjusio sūnaus Frenko jaunesniojo gyvenimą. Taigi, istorija kaip ir vystoma po daugel metų, išlaikydama senąją parodijos braižą. Absurdiškos situacijos, kiek netikėti ir logikos neturintys deriniai šiam filmui labai tinka.

 

Istorija labai nesudėtinga. Frenkas tiria žmogžudystę, kol prisikasa iki to, kad pasaulį nori užvaldyti blogio genijus, sukeldamas mikro bangas ir visus žmones išvesti iš proto, kad jie smurtautų ir vienas kitą žudytų. Frenkui tenka išsiaiškinti jo kėslus ir, aišku, kaip jau būna klasikinėse kriminalinėse istorijoje, atsiranda ir nauja Frenko gyvenimo pasija – nužudytojo mergina Betė, kurią suvaidino legendinė Pamela Anderson. Žodžiu, flirto, detektyvo ir juokingo herojaus derinys. Žodžiu, veiksmas vyksta pagal šabloną, filmas juokiasi iš klišių, stereotipų ir čia veikia absurdiškumo iškėlimas įvairiose ir šiaip jau nelabai logiškose situacijose, kurios kelia ir juoką, ir nuostabą, kad vis dar galima neblogai sukurti parodijų filmą, laikantis tų pačių devinto dešimtmečio sukurtų parodijos elementų. Filmas, tiesa, kaip savo žanro kūrinys labai gerai įvertintas kino kritikų, tačiau tenka pripažinti, kad jis itin paprastai primityvus. Jis nesiekia nei mūsų intelektualiai pašiepti ar sukurti ko nors, ko negalėtų suprasti keturiolikmetis. Pop žanras apie pop kino klišes, naudojant pop kino tas pačias klišes. Bet linksma!

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis 75/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog meilė" / "Ordinary Love"

 

Sveiki,

Šiaip vengiu ir man visai nepatinka filmai apie vėžiu sergančius žmones, kaip pagrindiniai veikėjai visą filmą kamuojamasi, o pabaigoje vienas iš jų turi susitaikyti su netektimi. Ne dėl to, kad šioji tema būtų kokia nors neįdomi, bet tiesiog panašiuose filmuose emocinis užtaisas būna labai panašus, o istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą labai panašios. Gal dėl to kiek nustebau, kad pasirinkęs filmą su Lesley Manville ir Liam Neeson ir tikėdamasis tiesiog preciziškai tvarkingos ir įdomios pagyvenusios poros santykių analizės su puikiais britiškais dialogais filme „Tiesiog meilė“ (angl. Ordinary Love) (2019) iš tikrųjų gaunu visai ne to, ko tikėjausi: ogi dar vieną kankinančią dramą apie kovą su vėžiu.

Visgi filmas ne toks erzinančiai moralizuojantis kaip būna Holivudo tipažuose. Pagyvenusi britų pora sužino, kad moteriai yra krūties vėžys. Ji pasiryžta ilgai ir varginančiais operacijai bei chemoterapijos procesui. Kenčia tiek ji, tiek retkarčiais kantrybės netenkantis sutuoktinis. Bet šiame procese filmų kūrėjams pavyko išgauti kažin kokių tikrų gyvenimiškų spalvų: sutuoktiniai susirieja, jie retkarčiais nesusikalba, spėja pasimylėti, o juodomis valandomis nestokoja juodojo humoro, o kai kada negali vienas kito pakęsti. Filmas taip ir vadinasi „Tiesiog meilė“ ir jame veikia puikūs aktoriais veteranai.

Antraeilių gėjų pora taip pat kovoja su vėžiu, tik jiems jau nebepagydomas vėžys ir ne taip pasiseka. Visgi šios dvi poros, susitinkančios gydymo įstaigoje, perteikia, kaip svarbu sunkiomis akimirkomis yra psichologinė abiejų žmonių būklė ir palaikymas, supratimas. Mes žiūrime tokius filmus ir daugelis nesuvokiame, kokius kelius realiame gyvenime su panašiomis diagnozėmis nueina šie žmonės. Visgi filmas nors ir apie vėžį, tačiau jis apie pozityvius santykius ir istorija šįkart išveda į šviesią ir pozityvią gyvenimo prasmę. Netgi kilstelėjau antakius, kai pagrindinė veikėja pasako po visų kančių tokią frazę: maniau, kad liga mane kažkaip negrįžtamai pakeis, tačiau nepakeitė. Kodėl? Ogi todėl, kad meilė, jeigu ji tikra ir gali įveikti sunkumus, nesibaigia ties ligos diagnoze.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slaptas keleivis" / "The Commuter"

Sveiki,

Net neketinau žiūrėti filmo „Slaptas keleivis“ (angl. The Commuter) (2018). Tokiu filmu, vien užmetus akį į plakatą, buvau jau persisotinęs ir jau daugiau ar mažiau žinau, ko tikėtis – daug dirbtinio veiksmo, truputį mįslių, susišaudymo, bet viskas su tais pačiais pagardais, kurie standartiškai kartojasi iš filmo į filmo. Žinokite, ir nesuklydau dėl šio filmo. Standartas! Tokių vaidmenų aktorius Liam Neesonas sukūrė jau tikrai ne vieną ir ne du, tad nebesuvilioja savo stotu vėl žiūrėti kažką panašaus, tačiau vis tiek ėmiau ir pasidaviau, nes miego nesinori, o įsistebeilyti į pernelyg rimtą filmą ir nelabai...

Taigi filmas „Slaptas keleivis“, kaip ir pusbadžiu pastatytas „Mergina traukinyje“ ar tas pats visiems kažkodėl labai įtikęs „Išeities kodas“ yra dar vienas veiksmo filmas, kuris vyksta traukinyje. Iš pradžių gal ir nieko: dinamiškai konstruojamos scenos, atleistas vyrukas iš darbo, apiplėšimas ir... žiauriai nesėkminga jo diena, kuri žiūrovui sufleruoja, kad filmo pabaigoje jis mažų mažiausiai vis vien taps didvyriu. Ir tampa!

Gerai, sakykime, kad filme tos įtampos netrūksta ir netgi žiūrovas suinteresuotas kartu su pagrindiniu veikėju mąstyti: o kas galėtų būti tas veikas, kuris turi keistą krepšį ir yra nė karto iki tol nevažiavęs šiuo traukiniu? Grasinantys skambučiai, įtampa dėl šeimos – mane asmeniškai mažų mažiausiai jaudino, nes žiūrovas nėra tiek pajėgus empatiškai įsijausti ir patikėti šeimos idile per 2 minučių bučinių seriją filmo pradžioje, kad jaudintųsi dėl veikėjo šeimos. Visgi kai prasideda muštynės su juodosios rasės vyruku ir talžymas su gitara, pagalvojau: na absoliuti nesąmonė, 60 metų (gerai dar ne senukas, bet...) mušasi su jaunu chuliganu kaip per kokį fantastinį „Žmogus-voras“ filmą. Absoliučiai tų muštynių choreografija iškrentanti iš filmo konteksto – neįtikina, dirbtina, net priklausytų komikso žanrui, o mes gi žiūrime psichologinį trilerį...

Aišku, filme rasite ir daugiau tokių neįtikėtinai brutaliai sveiką proto suvokimą perlipančių scenų, nors kitą vertus, rimtai į šį filmą ir nereikėtų žiūrėti, jis akivaizdžiai sukurtas masėms, kurios vietoj suflė už kampo tegali sužiaumoti prie alaus „Estrella“ pakelį ir toks tatai kino suvokimas – vidutinė pramoga. Aišku, tai savaime nėra blogai. Esu matęs ankstėliau daugybę panašių filmų ir visi daugiau ar mažiau absoliučiai pasimiršo. Šis tiesiog priminė, kodėl kurį laiką buvau atsisakęs tokio kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios dvasios" / "High Spirits"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas airių režisieriaus Neil Jordan ankstyvojo periodo darbų „Pašėlusios dvasios“ (angl. High Spirits) (1988), kurį, pasirodo, vaikystėje taip pat teko matyti. Šį filmą, kai kas gali laikyti perlu, kai kas tiesiog vidutiniška komedija. Man asmeniškai šio filmo esmė glūdi pačiame pavadinime – tiesiog filmas, kuriame gyvena dvasios, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Filmas kuo puikiausiai tinka „prieš švenčių“, kai ištisai rodomi, kad ir tie patys „Adamsų šeimynėlė“ ar „Fokus Pokus“, „Mirtis jai tinka“, „Istvuko raganos“ – helovyniniai nuotaikingi filmai, kurie skirti praktiškai visai šeimai.

„Pašėlusios dvasios“ turi tai, kas labai pavyksta Neil Jordan, kaip ir tame pačiame jo režisuotame „Interviu su vampyru“ ar „Bizantija“ – atmosfera! Kaip aš mėgstu senų pilių ir vaiduoklių atmosferą, tai šiame filme jos tikrai netrūksta! Tiesa, komedijos atžvilgiu filmas kai kada pasidarydavo lėkštokas ir pernelyg suplokštėjęs, bet visumoje išlaikė savo dvasią ir chemiją, kuri būdinga tokiems šventiniams devinto dešimtmečio filmams.

Neblogai atpažįstami vaikystės aktoriai – Steve Guttenberg, Daryl Hannah, Liam Neeson vėl leido prisiminti šių aktorių įvairiausius vaidmenis. O šiaip filmas smagus, nuotaikingas, smarkiai teatralizuotas ir, kaip bepažiūrėsite, skirtas absoliučiai pramogai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Robas Rojus" / "Rob Roy"

Sveiki, skaitytojai,

Britų režisieriaus Michael Caton-Jones, kurio, velniai griebtų, filmo „Berniuko gyvenimas“ (1993) niekaip nepažiūriu, šįkart teko „suvalgyti“ jo beveik pustrečios valandos trunkantį epą „Robas Rojus“ (angl. Rob Roy) (1995). Oi, kaip seniai šis filmas pragulėjo mano laukiamų filmų lentynoje ir tiesiog įsigeidžiau susigrąžinti „Amerikietiškų siaubo istorijų“ ir šiaip kino legendą Jessica Lange, o ką jau kalbėti apie visų numylėtinį Liam Neeson.

Iš esmės filmas man priminė mūsų „Tadą Blindą“ – istorija ne tik apie revoliuciją, kiek apie garbę. Būtent garbė filme „Robas Rojus“ linksniuojama visais įmanomais būdais ir kone visuose monologuose ir dialoguose, kad netgi vietomis neskanu pasidarė. Jeigu filmas apie garbę, tai nereikia jo akcentuoti kiekviename pirstelėjime, tačiau dovanokime, juk tai XVIII amžiaus Anglija ir manieringumas bei kalbėjimas aukštomis frazėmis, netgi tarp ūkininkų, atrodo, dovanotinas dalykas.

Visgi filmas labai smagus. Tiesiog kvapą gniaužiantys Škotijos vaizdai, kalnai, rūkas, iš akmenų suręstos trobelės, upės, rūmai... Atmosfera ir kostiumai tiesiog nuostabūs, kaip nuostabūs ir šio filmo aktoriai – Liam Neeson tiesiog pritrenkiamai jaunas, nes, prisipažinsiu, esu susipažinęs labiau su jo filmus iš vėlesnio periodo. Na, ir Jessica Lange... Sunku surasti šiai aktorei lygių, nebent Meryl Streep, tiesa, jos personažas gal negeriausias karjeroje, bet tikrai įsimintinas. Derėtų paminėti aktorių Tim Roth, kuris už manieringo sukčiaus didiko vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius.

Filmas gyvas ir žavus, leido prisiminti paskutinio dešimtmečio epinio filmo pasakojimo dvasią, kai didingi vaizdai ir lėta siužetinė tėkmė teikė pasakojimo, o nei staigių ir netikėtų veiksmų, malonumą. Tiesiog didelių priekaištų neturiu, žiūrėdamas patyriau malonumą. Gal laikas pažiūrėti ir Robiną Hudą?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela