Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slaptas keleivis" / "The Commuter"

Sveiki,

Net neketinau žiūrėti filmo „Slaptas keleivis“ (angl. The Commuter) (2018). Tokiu filmu, vien užmetus akį į plakatą, buvau jau persisotinęs ir jau daugiau ar mažiau žinau, ko tikėtis – daug dirbtinio veiksmo, truputį mįslių, susišaudymo, bet viskas su tais pačiais pagardais, kurie standartiškai kartojasi iš filmo į filmo. Žinokite, ir nesuklydau dėl šio filmo. Standartas! Tokių vaidmenų aktorius Liam Neesonas sukūrė jau tikrai ne vieną ir ne du, tad nebesuvilioja savo stotu vėl žiūrėti kažką panašaus, tačiau vis tiek ėmiau ir pasidaviau, nes miego nesinori, o įsistebeilyti į pernelyg rimtą filmą ir nelabai...

Taigi filmas „Slaptas keleivis“, kaip ir pusbadžiu pastatytas „Mergina traukinyje“ ar tas pats visiems kažkodėl labai įtikęs „Išeities kodas“ yra dar vienas veiksmo filmas, kuris vyksta traukinyje. Iš pradžių gal ir nieko: dinamiškai konstruojamos scenos, atleistas vyrukas iš darbo, apiplėšimas ir... žiauriai nesėkminga jo diena, kuri žiūrovui sufleruoja, kad filmo pabaigoje jis mažų mažiausiai vis vien taps didvyriu. Ir tampa!

Gerai, sakykime, kad filme tos įtampos netrūksta ir netgi žiūrovas suinteresuotas kartu su pagrindiniu veikėju mąstyti: o kas galėtų būti tas veikas, kuris turi keistą krepšį ir yra nė karto iki tol nevažiavęs šiuo traukiniu? Grasinantys skambučiai, įtampa dėl šeimos – mane asmeniškai mažų mažiausiai jaudino, nes žiūrovas nėra tiek pajėgus empatiškai įsijausti ir patikėti šeimos idile per 2 minučių bučinių seriją filmo pradžioje, kad jaudintųsi dėl veikėjo šeimos. Visgi kai prasideda muštynės su juodosios rasės vyruku ir talžymas su gitara, pagalvojau: na absoliuti nesąmonė, 60 metų (gerai dar ne senukas, bet...) mušasi su jaunu chuliganu kaip per kokį fantastinį „Žmogus-voras“ filmą. Absoliučiai tų muštynių choreografija iškrentanti iš filmo konteksto – neįtikina, dirbtina, net priklausytų komikso žanrui, o mes gi žiūrime psichologinį trilerį...

Aišku, filme rasite ir daugiau tokių neįtikėtinai brutaliai sveiką proto suvokimą perlipančių scenų, nors kitą vertus, rimtai į šį filmą ir nereikėtų žiūrėti, jis akivaizdžiai sukurtas masėms, kurios vietoj suflė už kampo tegali sužiaumoti prie alaus „Estrella“ pakelį ir toks tatai kino suvokimas – vidutinė pramoga. Aišku, tai savaime nėra blogai. Esu matęs ankstėliau daugybę panašių filmų ir visi daugiau ar mažiau absoliučiai pasimiršo. Šis tiesiog priminė, kodėl kurį laiką buvau atsisakęs tokio kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beprotiška trauka" / "Nenugalima" / "Irresistible"

Sveiki, skaitytojai,

Jeigu ne aktorė Susan Sarandon, tikriausiai šio trilerio net nebūčiau pastebėjęs. Šiaip mėgstu gerus trilerius, tik paskutiniu metu kažkaip jų beveik nebematau. Ann Turner sukurtas filmas „Beprotiška trauka“ dar kai kur verčiama kaip „Nenugalima“ (angl. Irresistible) (2006) ir tikriausiai šis pavadinimas būtų kur kas geresnis.

Istorija, nereikia nieko čia slėpti, nuo pat pirmųjų kadrų atrodo kaip mažo biudžeto projektėlis su kviestinėmis mega Holivudo žvaigždėmis. Vien jau Emily Blunt ar Sem Neill išvysti tikriausiai norėtų daugelis jų gerbėjų. O istorija pasakoja apie dailininkę, kuriai ima pamažu važiuoti stogas, kai namuose dingsta daiktai, jai atrodo, kad ją nuolat persekioja, o netrukus pati ima įtarinėti ir persekioti kitus. Kitą vertus, viensiužetinė linija laikosi vien ant spėlionių: ar S. Sarandon veikėja iš tikrųjų kuoktelėjusi, ar ją iš tikrųjų persekioja jaunutė potenciali vyro meilužė, o gal pats vyras trokšta atsikratyti žmonos? Iš tikrųjų daugiau filme perspektyvų ar variantų tikriausiai ir nerasite dėl pakankamai ribotai išplėtoto scenarijaus.

Aktoriai geri, tačiau filmo režisūra nelabai leidžia pasireikšti jų meistriškumui. Nors S. Sarandon vaidmuo iš visos trijulės sudėtingiausias ir buvo galima šį bei tą daugiau išspausti, tačiau, rodos, kino kūrėjams nepavyko pasinaudoti aktorės potencialumu dėl pernelyg standartinio žvilgsnio į šį kino projektą, kuriam, sakyčiau, paprasčiausiai pritrūko ambicijų, užsispyrimo ir kūrybiškumo. Taigi tai filmas, kuris labai greitai pasimirš, nes tokių yra šimtai.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinių žmonių medžioklė" / "Hunt for the Wilderpeople"

Sveiki,

Šventai tikiu, kad į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą įtraukta komedija „Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. Hunt for the Wilderpeople) (2016) tik dėl to, kad režisieriaus kitas darbas „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014) turėjo nemenko atgarsio. Tiesą sakant, į filmą „įšokau“ paskutiniu traukiniu, kadangi netiko kiti variantai dėl nepatogaus laiko, tačiau, kiek mena atmintis, „Ką mes veikiame šešėliuose“ buvo išties puiki ir originali komedija, kuri itin tinka masėms, bet kartu demonstruoja kiek kitokį humorą.

„Laukinių žmonių medžioklė“ be jokios abejonės yra gera komedija komedijų pasaulyje. Kiek pats filmas geras „Kino pavasaryje“, reiktų pagalvoti, tačiau komedijos kategorijoje jis prilipo ir nieko tu nepadarysi... Režisierius Taika Waititi ir toliau tęsia savito braižo ir humoro pasakojimą lyg ir, sakytume, saikingai pataikaudamas žiūrovui ir kartu išlikdamas savitu ir įdomiu. Berniuko neklaužados ir dėdės klajonės po Naujosios Zelandijos miškus atrodytų kiek egzotiškos, bet vis tiek arti žiūrovo ir jos kur kas šviesesnės ir amerikietiškesnės už „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuri, mano akimis, buvo kiek stipresnis darbas, tačiau nenorėčiau sumenkinti ir šio filmo, kadangi šviežiu vaizdu ir maniera pateikta medžioklė taip pat gali pasirodyti kai kam ne menkesnė kino juostą už pirmtaką.

Veiksmo trilerio tarsi parodija, tarsi provokacija, tarsi truputį „Pašėlusio Makso“ ir kokio filmo apie socialines paauglio problemas, režisierius sukuria iš daugybės jau kine atrastų modelių savo pasakojimą, kuris pranoksta daugelį amerikietiškų komedijų. Kažkaip beveik neabejoju, kad daugeliui lietuvių filmas tikrai turėtų patikti, bent jau tą sakė besikvatojanti salė, kurioje priešingai nei per kokį serbų ar rumunų kiną, „elitiškai neišsivalkiojo“ vos tik prasidėjus filmui... Tai filmas, kuris pateisina komedijos lūkesčius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela