Filmas: "Murena" / "Murina"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kroatų režisierė Antoneta Alamat Kusijanovic remdamasi 2017 metais savo trumpametražiu filmu sukuria ilgametražį kūrinį „Murena“ (krot. Murina) (2021). Murena – tai plėšri ir į ungurį panaši žuvis, gyvenanti tarp uolų, pastarąsias pagrindiniai veikėjai gaudo ir skaniai valgo, tačiau toli gražu filmas ne apie murenų žvejybą, šioji vingri ir sunkiai pagaunama žuvis tampa pasakojimo simboliu.

 

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad filmas taip greitai ims ir įtrauks, kad net pamiršiu laiką. Atostogoms pasirinkta kino juosta tapo ne tiek pramoga, kiek gurmaniška ir įvairias mintis papildančiu kūriniu. Istorija pasakoja apie jauną merginą Juliją, kuri su despotu tėvu ir valios neturinčia motina gyvena Kroatijos uolėtoje pakrantėje. Nuo pat pradžių matome, kad mergina labai užguita tėvo, ji pasiuntinukė, o už lėtumą ir klaidas yra aprėkiama. Čionai atvažiuoja turtingas tėvo draugas, kuriam šeima nori parduoti žemę, kad patys galėtų išsikelti, tačiau turtuolis kažkada piršęsis Julijos motinai įneša nemažai sumaišties, nes vėl įžiebia konkurencingą intrigą, o ir pačią Juliją įtraukia į erotizuotą platonišką romaną. Tiesa, filmo anotacija siūlo vertinti simpatiją tėvo amžiaus draugui ne tik kaip erotinį nuotykį, bet kaip ir simbolinį Julijos pabėgimą į tą laisvąjį pasaulį nuo motinos ir tėvo...

 

Filme socialiniame Kroatijos ekonomikos lauke vaizduojama šeima toli gražu neidiliška. Stebina tėvo ir dukters santykiai. Šiurkštus ir išgerti mėgstantis tėvas tik progai pasitaikius nuolat visaip smurtauja ir spaudžia Juliją. Natūralu, kad kyla maištas ir Julija kaip kokia murena prigauta medžiotojo stengiasi ištrūkti, tad visą savo neapykantą nukreipia prieš tėvą ir į pabėgimo viltis. Stebina ir motinos infantilumas, užguitas erotiškumas ir negebėjimas pasipriešinti patriarchaliniam šeimos modeliui, ji tyliai pritaria traumuojančiam vyro auklėjimui ir dažnai nusuka akis į šalį.

 

Iš tikrųjų filmas nagrinėja jauno žmogaus norą gyventi ne priespaudoje, troškimą pačiam rinktis gyvenimo kelią. Taip pat užgriebia tėvų ir vaikų konfliktus, nepamatuotus lūkesčius vaikams bei, aišku, smurtą. Filmas vietomis nepatogus, atrodo, kad žiūrovas iš esmės yra priverstas gailėtis Julijos padėties, tačiau būtent toji toksiška aplinka formuoja Julijos tvirtumą – ji nuostabi nardytoja, plaukikė ir murenų medžiotoja, dažnai tėvo nuvertinama ir laikoma už tarnaitę. Šiame filme mažai tėviškos meilės arba ji iškreipta tradicinių patriarchalinių elgsenos ir įsitikinimo modelių, tad atrodo, kad vienintelis Julijos išsigelbėjimas yra arba įtikinti motinos buvusį mylimąjį ją pasiimti, arba... nužudyti tėvą. Filmas toks įtaigus, kad beveik pabaigoje galima pateisinti ir atsidusti, jog Julija pasirenka tai, ką pasirenka.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras miegas" / "Doctor Sleep"

Sveiki,

Paskutiniu metu Stepheno Kingo romanų ekranizacijos vėlei ant bangos! Po itin komerciškai sėkmingų ir toli gražu neprastų „Tai“ dviejų dalių ekranizacijų į eterį grįžta savotiškas S. Kubriko „Švytėjimas“ (1980) tęsinys „Daktaras miegas“ (angl. Doctor Sleep) (2019), kuris tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susilaukė nemažai itin palankių vertinimų.

Po „Švytėjime“ išgyvenusio berniuko Denio likimas tęsiamas naujame Stephen Kingo romane. Tęsinyje netgi panaudoti autentiški kultinio filmo kadrai. Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kad ir kokį gerą filmo atmosferą besukurtų Mike Flanaganas, filmas vis tiek bus tik „Švytėjimo“ tęsinys, vadinasi, legendinės juostos šešėlinis šleifas. Pustrečios valandos trukmės kino juostoje gana vykusiai išplėtotas kelių siužetinių vingių pasakojimas, kuris susiveja į bendrą pasakojimo pasaulį. Antgamtiniai žmonės siurbia kenčiančių ir nekaltų vaikų sielas, jais maitinasi kaip vampyrai, kad pratęstų savo nemirtingumą ir taip pat atsiranda juodaodė mergaitė, kuri geba kerėti, būti mediumė, o ir alkoholikas Denis, bėgantis nuo savęs ir klaikios praeities, atranda dar neregėtų dalykų... Trys siužetinės linijos atrodo daugiasluoksnės, leidžia mėgautis įvairiais stebuklinio pasakojimo elementais ir, pripažinkime, pati struktūra – realaus pasaulio ir burtų junginys – atrodo itin kingiškas.

Aišku, S. Kubriko „Švytėjimas“ galbūt kiek labiau bauginantis, nes jis susitelkia į tyloje besiveriantį siaubą, įtampa atsiranda iš itin paveikių ir stiprių detalių, kas iš esmės labai jaudrina žiūrovo vaizduotę, o štai „Daktaras miegas“ labiau orientuojasi ne į individualią režisieriaus interpretaciją, kiek į komercinę rinkodarą. Pripažinkime, atmesdami turinį, pasilikę vien raiškos modelį, tampa akivaizdu, jog visa filmo sugestija labai jau patogi komercinio kino žiūrovams. Tai savaime nėra blogai, tačiau kino rinkoje trūksta individualių, originalių ir netikėtų siaubo kino filmų. Žiūrint „Daktarą miegą“ neapleidžia jausmas, kad jis užsakomasis, jo sumanymas ir atmosfera jau nubrėžti dar prieš pasirenkant režisierių. Tai labiau nuotykių su magiškais motyvais filmas nei Kubriko „Švytėjimas“, kuris iš esmės nepataikauja tiek, kad filmą žiūrėtų vien paauglių masės, o leidžia likti kaip žiūrovui už paties „Švytėjimo“ tylos, o štai „Daktaras miegas“, kad ir koks atrodytų geras, (o jis geras ir yra), tačiau visumoje tai tik S. Kingo dėka išplėtotas pasakojimas, kurį įprasmina gana šabloniška režisūra.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginių vadeliotoja" / "Whale Rider"

Sveiki,

Beveik prieš dešimt metų perskaičiau Naujosios Zelandijos rašytojo Witi Ihimaera romaną „Banginių vadeliotoja“, kuris padarė geros literatūros įspūdį. Galbūt tada iškart puoliau žiūrėti Niki Caro režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu „Banginių vadeliotoja“ (angl Whale Rider) (2002), kuris buvo rodytas seniai „Kino pavasario“ festivalyje ir, kiek supratau, tikrai neblogai įvertintas mūsų žiūrovų. Šiaip filmas brovėsi per festivalius ir yra pelnęs nemažai nepriklausomo kino apdovanojimų. Vienas ryškiausių – mažosios tuokart aktorės Keisha Castle-Hughes „Oskaro“ nominacija kaip geriausios aktorės.

Tuokart filmą pažiūrėjau apie 15 minučių ir išjungiau. Man jis neatitiko literatūros dvasios, atrodė pernelyg paviršutiniškas, nes knyga buvo pila mistikos, pasakotojas pasakojo atskirą istoriją apie banginius savižudžius, o filmas sukoncentruotas į pagrindinės mergaitės istoriją. Visgi praslinkus nemažai laiko ryžausi sugrįžti prie šio filmo ir galiu pasakyti, kad viską pradėjau regėti naujai. Visų pirma jau nebėra perskaitytos knygos poveikio, tad ir filmas man jau kaip atskiras kūrinys, nors ir ekranizacija.

Istorija pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje atskiroje maorių gentyje, kuri vis dar palaiko senąsias tradicijas, gimusią mergaitę Pai, kuri beprotiško užsispyrimo dėka trokšta senelio prielankumo. Senelis tikėjęsis anūko, o ne anūkės, vis ją atstumia. Man kaip žiūrovui šiek tiek keista, iš kur pas mergaitę toks užsispyrimas, nes dažniausiai (logiškai!) atstumtas vaikas ieško jaukesnio prieglobsčio. Bet geriau logiškos sekos nė neanalizuoti, visgi filmas estetiškai gražus, o Naujoji Zelandija be galo žalia ir netiesa, kad viską ten nuėdę žaibiškai besidauginantys triušiai... Visgi filmas „laikosi“ ant pagrindinės siužetinės linijos: ar mergaitė Pai pagaliau savo užsispyrimu pelnys senelio prielankumą ir pakeis nusistovėjusias tradicijas, kad vien tik vyrai gali tapti vadais.

Filme švysteli ne tik turtinga Naujosios Zelandijos gamta, bet ir vietinių gyventojų papročiai, sumišę su Vakarų civilizacija. Gyvybiškas noras išsaugoti protėvių, atplaukusių čia ant banginių kupros, atminimą. Tai iš esmės ne tiek susipriešinusi kova su Vakarais, ko galbūt galima tikėtis tokiame filme, bet veikiau tos dvasios išsaugojimas tarp pačios bendruomenės. Manau, šiuo klausimu kiek aktualu mums lietuviams, kurie labai bijo nutautėti ir prarasti savo nacionalistinę savastį.

Filmas vienas iš tų pamokančiųjų, didaktikos visgi nepramuši, nors ji kine metai iš metų vis atsikartoja. Visgi plačiajai rinkai reikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip veikia lokalios bendruomenės ir savasties išsaugojimas, tad manau, ypatingai šis filmas tiktų jaunam žiūrovui kaip didaktinis filmas, kuris kartu veikia ir kaip tolimų, egzotinių kultūrų pažinimo priemonė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.6

P. S. Štai šios knygos viršelis, kurią kažkada išleido „Obuolio“ leidykla, labai orientavusi į ekranizuotą literatūrą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela