Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Niekas tikriausiai nežinojo, kad 1976 metais debiutuojanti amerikiečių rašytoja Anne Rice (1941-2021) gotikiniu siaubo romanu „Interviu su vampyru“ sulauks tokios didelės visame pasaulyje sėkmės. Pastarąjį autorė rašė praradusi savo dukrą, todėl į romaną sudėjo daug skausmo ir kančios. Per savo ilgą gyvenimą autorė sukūrė unikalų „Vampyrų kronikos“ pasaulį. Iš viso pasirodė net 13 šios serijos knygų, į lietuvių kalbą išverstos pirmosios trys dalys, yra pasirodžiusių ir kitų A. Rice knygų. Didžiausias autorės populiarumo pikas tapo režisieriaus Neil Jordan 1994 metais pristatyta kultinė „Interviu su vampyru“ ekranizacija, kurioje pasirodė tokios mega Holivudo žvaigždės kaip Brad Pitt, Tom Cruise, Antonio Banderas ir Kirsten Dunst. Praėjus tiek laiko, buvo vėl nuspręsta įsigyti rašytojos knygų ekranizacijos leidimą ir atkurti „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) serialo pavidalu, ryškinant tas temas, kurios anuomet dėl tam tikrų standartų buvo sąmoningai prislopintos.

Naujausias „Interviu su vampyru“ projektas remiasi pirmuoju Anne Rice kronikos romanu. Neišvengsiu kaip ir daugelis komentuodamas palyginimo su puikia Neilo Jordano ekranizacija, kuris išties sukūrė bauginančiai tirštą gotikinį pasakojimą. Serialas atrodo kur kas lengvesnio tono, o ir tiesa, kad jis gerokai skiriasi nuo pirmtako filmo ir nuo pačios knygos. Istorija mus nukelia į 1910 metų Naująjį Orleaną ir pasakoja Luiso ir Lestato susitikimo istoriją. Tiesa, Luisas tą daro iš retrospekcijos, pasakodamas antrąkart savo gyvenimo istoriją jau senstelėjusiam ir kiek atžariam žurnalistui, kuris pirmąkart interviu iš vampyro ėmė prieš 40 metų. Iš tikrųjų serialo kūrėjai daug ką pakeitė. Pirmiausia buvo sumanyta suburti skirtingų rasių aktorius ir iš viską pateikti povergovinės praturtėjusių juodaodžių luomo XX amžiaus pradžioje. Luisas valdo prostitučių viešnamį, tačiau neatrodo, kad jį trauktų moterys. Netrukus jis susipažįsta su Lestatu, kuris nužudo Luiso brolį, o galiausiai ir patį Luisą paverčia vampyru.

Serialas nėra kažin koks itin dinamiškas, serialo kūrėjai pabrėžė, kad labiausiai jie stengėsi ryškinti vampyrų žmogiškąsias savybes, vidines veikėjų konfliktines prieštaras. Galima sakyti, kad tai, ką norėjo serialo kūrėjo, tą ir padarė, tik abejoju, ar visiems patiks, kurie jau seniai nusipiešę savo vaizduotėje kitą vampyrų pasaulį. Visgi labai nuomonę apie serialą pakeičia išleista nulinė serialo serija, kurioje kūrėjai ir aktoriai pasakoja apie Anne Rice (ji kaip tik mirė tuo metu, kai buvo filmuojamas serialas), filmo ištarmes, sumanymus, aktorių atrankas, kostiumus, muziką, Naująjį Orleaną. Tiesą sakant, žvėriškai daug darbo įdėta į interjero detales, siuvant kostiumus, sprendžiant kraujo ir vampyriškų akių bei dantų problemas. Šio serialo pasiruošimas kainavo milijonus, tad iš techninės pusės serialas išties „atidirbtas“ nuo A iki Z.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė jau kine ir kituose serialuose žinomi jauni aktoriai. Luisą perteikė Jacob Anderson (tikriausiai prisimenate jį iš „Sostų karų“), o Lestatą australų aktorius Sam Reid. Abu nušlifuoti kaip deimantai, hipnotizuojantys savo žvilgsniais ir LGBTQ erotika. Nulinėje serijoje galėsite išvysti, kaip serialo kūrėjai per zoomą darė aktorių atrankas, nes tada pasaulis buvo paskendęs gilioje pandemijoje ir kontaktuoti žmonės negalėjo. Kalbant apie stipriai paryškintą LGBTQ serialo temą, įtariu, kad didelei daliai puritoniškų lietuvių žiūrėtojų, įsikalusių sau į galvą genderizmo sąmokslo teoriją, serialas nepatiks. Tačiau būtent ne Jordano ekranizacijoje, o A. Rice romane akivaizdu, jog Luisas ir Lestatas buvo meilužiai. Jų santykiai vaizduojami iš vienos pusės labai gražūs, estetinė erotika, žiūrovą svaigina nuogi vyrų raumeningi torsai, atletiški kūnai, pastarieji iliustruoja intymią veikėjų bendrystę, bet iš kitos pusės jie dalijasi žmonių krauju, kelia orgijas, žudo ir tuo mėgaujasi, nes tai jų prigimtyje. Siaubas ir estetika koreliuoja.

Šių vyrukų gyvenimą labai paįvairina paauglė Klaudija (aktorė Bailey Bass), kuri knygoje buvo 5-6 metų mergytė, tačiau serialo kūrėjai pakeitė ją į irzlią paauglę, suteikia jai kur kas didesnės reikšmės, nei filmo versijoje. Be to, seriale pasirinktas džiazistinis N. Orleano laikotarpis, atskleidžiamos Lestato naujosios galios, pavyzdžiui, gebėjimas skraidyti, gvildenami paauglės užstrigusios mergaitės kūne problema, gyvenimo monotonijos, meilės ir išdavystės problemos.

Serialas daug dėmesio skiria prieblandai ir tamsumai, beveik visas serialas fokusuojasi į tamsias Naujojo Orleano naktis, bet tuo pačiu kažkas jaučiama negyvo, statiško, tarsi serialo kūrėjai būtų sustingę ir įkalinę veikėjus viename mieste, kuriame vietiniai netrunka pastebėti, jog Luisas ir Lestatas ne tik meilužiai, bet visada pasirodo tik sutemus ir nesenstantys. Techniškai serialas kaip saldainis akims, tačiau būtent kažkokio gyvumo ir žmogiškumo bei tikrumo labiausiai ir pritrūko, nors autoriai sakė, jog būtent tai ir stengėsi perteikti.

Kaip šis serialas atrodo tarp kitų vampyriškų serialų, tokių kaip „Tikras kraujas“ ar „Vampyrų dienoraščiai“? Toks jausmas, kad tai LGBTQ bendruomenei sukaltas Anne Rice hitas, kuris patenkina estetines ir erotines pajautas, bet būtent to baugumo ir gotikos, mįslingo paslaptingumo man ir pristigo. Argi netiesa, jog maža užuomina į erotizmą ar intymias meilės paslaptis mažytėmis užuominomis galima žiūrovą paveikti kur kas labiau, nei visu šiuo atvirumu? Galbūt kaip tik šiam serialui ir pritrūko užuolaidų, kurios būtų sustiprinę paslaptingumą. Nešvankus „Tikras kraujas“, paaugliškai erzinantis „Vampyro dienoraščiai“ anuomet man patiko, tik tempiama guma staigiai nutrūko, nes serialai tiesiog pradėjo neevoliucionuodami pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet tikiu, kad „Interviu su vampyru“ dar turi daug neišnaudoto potencialo ir antrasis sezonas gali imti ir smarkiai nustebinti.

Jūsų Maištinga Siela