Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trūkstama grandis" / "Missing Link"

Sveiki,

Dar vienas animacinis filmas visai šeimai „Trūkstama grandis“ (angl. Missing Link) (2019) pasakoja XIX amžių, mokslininkų ir tyrėjų revoliucionierių epochą, atmosferiškoje istorijoje bandoma išskleisti darvinišką istoriją apie aptiktą naują su žmogumi susietą didžiapėdžių rūšį. Dėmesio centre – egocentriškas ir ambicingas tyrėjas, kuris įsivelia į lažybas ir atvykęs į JAV be vargo sutinka vieną tokį didžiapėdį...

Tai tikrai nėra šių metų animacinis hitas. Esama iš tikrųjų labai žavių momentų, kuriuos mėgstu ir vaidybiniuose filmuose t. y. laikmečio epochos atributai, tiriamoji medžiaga, atradimai, mistiniai dalykai kaip antai Šambala, net filmo pradžioje rodomas Nesės pabaisos aptikimas ežere. Taip, tai atmosferiškai supažindinama su tos Viktorijos epochos mokslininkų aplinka, kurią jaunasis žiūrovas nesunkiai mokykloje gali susieti su pamokų medžiaga ir išplėsti bei įtvirtinti žinias, bet visumoje vis tiek veikia ne simboliai, bet nuotykių vyksmas, kuris tikriausiai ir tampa pažeidžiamiausia ir nuobodžiausia šio filmo dalimi. Viskas kine jau išbandyta, nuotykiai, meilės duetas, tykantys pavojai ir kiti niuansai nebejaudina, trūksta įmantresnių siužetinių vingių, gilesnės istorijos plėtotės...

Pavyzdžiui, filme „Koko“ viskas dar suveikia, tirštas meksikietiškos kultūros pertepimas per nuotykius patiriančius veikėjus dar jaudina, o „Trūkstamojoje grandyje“, atrodo, viskas daugiau ar mažiau praplaukia paviršutiniškai ir nebepalieka savito, įdomaus ir įvairesnių interpretacijos galimybių paliekančio animacinio filmo. Manau, niekas nesupyks, jeigu pasakysiu, jog pramogai šis filmas tinka, bet nieko neprarasite jo ir nepamatę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigdžių kelias" / "Star trek"

Sveiki,

Na, pažiūrėti „Žvaigždžių kelias“ (angl. Star trek) (2009) jau planavau labai seniai ir pradėjau nuo visai atsinaujinusios epopėjos dalies, kurią nepaprastai pripažino kino kritikai ir žiūrovai. Šiaip „Žvaigždžių kelias“, kaip ir „Žvaigždžių karai“, turi gana senas fantastinio kino ištakas iš aštunto dešimtmečio ir, berods, „Žvaigždžių kelias“ turi net 8-10 skirtingus filmus, buvo kuriamas ir serialas, tačiau režisierius J. J. Abrams 2009 metais pristatė visiškai naują versiją su naujais personažais, 2013 metais jis sukūrė ir šios dalies tęsinį, kiek man žinoma, šiuo metu kaip tik filmuojama trečioji dalis.

Tai tikrai labai išliaupsintas filmas, taigi kodėl man jo nepažiūrėjus, pagalvojau. Ir tiesą sakant, visai smagiai praleidau laiką. Fantastikos mėgėjai, kurie dar nematė šio filmo, turėtų suklusti, nes jis, mano akimis, tikrai neblogas. Režisierius laikosi visų šio žanro taisyklių – vaizduoja herojinius personažus, kurie susiduria su žmogiškosiomis vertybėmis, pasiaukojimu, galaktikoje grumiasi „gerieji“ ir blogieji“, kažkas kažką gelbsti, truputį meilės, truputį praradimų ir, žinoma, specialieji efektai. Gana neprastas, sakyčiau, scenarijus, nors vėlgi jis nieko manęs pernelyg ir nenustebino, tiesiog viskas buvo gerai. Nauja žinomų aktorių karta atrodė taip pat padirbėjusi iš peties, tačiau jie įrėminti, vienkrypčiai, nesukuria kažko ypatingo, personažai turi savo komiksams būdingos patirties, todėl į filmą reiktų žiūrėti ne kaip į novatorišką kūrinį, bandant apčiuopti personažų „sudėtingumą“, bet veikiau kaip į totalų pramoginį „komiksinį“ produktą, tinkantį masėms patenkinti. Netgi tai suvokus, filmas tikrai nėra pats prasčiausias visame tame herojinių galaktinių kelionių mišrainėje.

Kas galbūt man nepatiko? Tai tikriausiai, kad iš pradžių buvo sunkoka „įsivažiuoti“, režisierius pradžioje rodo tikrosios istorijos priešistorę, pasiaukojimą, gabalėlį herojaus vaikystės ir po to besimezgančią meilės istoriją... Vėliau, po 40 minučių, buvo lengviau atsispirti nuo pagrindo ir jau mėgautis veiksmu ir specialiais efektais.

Iš esmės man visai patiko, nesigailiu žiūrėjęs. Juokingiausia tai, kad niekaip neatpažinau aktoriaus Eric Bana, ir tik filmui pasibaigus, ištiko šokas, kad po tuo storu grimu slėpėsi mano mėgstamas aktorius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimo knyga" / "The Book of Life"

Sveiki,

Jau kurį laiką buvau primiršęs, kokie yra geri ir kokybiški šiuolaikiniai amerikiečių animaciniai filmai. Tą jausmą leido atgaminti Jorge R. Gutierrez animacinis filmas „Gyvenimo knyga“ (angl. The Book of Life) (2014). Nuotaikingas, karnavališkos kultūros, su dainavimo intarpais ir smagiais pokštais „Gyvenimo knyga“ tiesiog nuo pat pirmųjų akimirkų priklauso ne tik mažąjį, bet ir suaugusį žiūrovą. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, bet iki „Oskaro“ nominacijos visgi neprisikasė.

Kuo įdomus šis animacinis filmas? Dėl nacionalinių kultūrų elemento panaudojimų. Filmas kurtas pagal amerikietišką tradiciją, bet režisierius sumaniai panaudoja savo meksikietiškos kultūros elementus, nesibaimindamas retsykiai patraukti per dantį nusistovėjusias šios šalies tradicijas, miksuodamas su amerikietiškos kultūros atmainomis. Filmas mirguliuoja meksikietiškais ornamentais, raštais, yra sodrus ir įdomus, apjungiantis pomirtinį (pagal katalikus) tikėjimo klodą ir amžinosios vertybės – žemiškosios meilės ir ištikimybės sintezes. Šiaip iš tikrųjų smagus animacinis, kuriame nestokojama gerų juokelių ir įdomių personažų, nors jie iš esmės ir tipiniai, adaptuoti pagal amerikietiškus standartus, bet dėl pasiekto aukšto animacinio lygio neatsibosta žiūrėti.

Išties labai nuotaikingas, patiko, paliko gerą įspūdį, todėl rekomenduoju šeimyniniam vakarui, pasiketi sau nuotaikai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kraujo ryšiai" / "Blood Ties"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vos tik pasirodė kino filmas „Kraujo ryšiai“ (angl. Blood Ties) (2013), suskubau greitai pamatyti, nes labai jau viliojo įspūdingai gerų ir taip gerai žinomų aktorių gausa – Mila Kunis, Clive Owen, Marion Cotillard ir kt. Ne tik holivudinio sukirpimo aktoriai įsigilino į savo naujus amplua, tačiau pats filmas „Kraujo ryšiai“ pasirodė pernelyg sausokas ir ganėtinai užtęstas.

Jau nuo pat pradžių darosi aiški pagrindinė filmo idėja, kuri praktiškai nekinta iki pat filmo pabaigos – broliškos kaltės atpirkimo istorija, kurios siužetas aplipdytas sodriomis kriminalinėmis viena su kita susipynusiomis istorijomis. Vienos šeimos istorija, kurioje meilė, išdavystė, meilė išdavystė, smurtas ir niūraus pasaulio vaizdinys, kuris dar nutapytas 7-8 dešimtmečių spalvomis pasirodė itin šalta, nors ir įtikinama. Filmą galima pagirti nebent dėl gerų kino aktorių, tačiau pats filmas manęs nepajėgė sužavėti, sugraudinti ar kaip nors kitaip paveikti – viskas išliko pernelyg šalta, nepajutau nei broliško pasiaukojimo, nei dar kažko, nors esama ir gražių niuansų, kaip tris kartus pabelsti į medį, sugniuždytų moterų gyvenimas – ypatinga žaviai atrodė Zoe Saldana.

„Kraujo ryšius“ vertinčiau kaip gana vidutinį filmą – tą pastebi ir kino kritikai. Prancūzų režisieriui Guillaume Canet, kuris sukūrė tokius filmų hitus kaip „Paplūdimys“ (2000), „Vidokas“ (2001) ir kt. tai nebuvo pats geriausias darbas, nors siužetas ir turėjo parako, tačiau jo nepavyko taip suvaldyti, kad išlaikytų mano dėmesį nuo A iki Z. Mano nuomone, yra kur kas vertesnių filmų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela