Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiunglių kruizas" / "Jungle Cruise"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Jaume Collet-Serra per savo karjerą sukūrė ne vieną siaubo ir įtempto veiksmo filmą, pradedant anuomet šiurpinančiais „Vaško namais“, „Našlaite“ ir baigiant „Non-stop“ bei „Sekluma“. Kiek netikėta, kad iš tamsių juostų režisierius perėjo į spalvingą Disney stiliaus pasakojimą „Džiunglių kruizas“ (angl. Jungle Cruise) (2021). Dideliais pinigais ir spalvinga kinematografija pasižymintis filmas, sakyčiau, tinka nuo paauglių iki pačios senatvinės auditorijos.

 

Dviem pagrindiniais smuikeliais filme „groja“ visiems puikiai žinomi kultiniai „didelių projektų“ aktoriai t. y. Dwayne Johnson ir Emily Blunt. Ką naujo ir gero begali pasiūlyti Disney kino kompanija, kai jau pamažu pradeda atslūgti pasakų „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“ bei kitų atnaujintų versijų rodymai? Ogi „Džiunglių kruizą“! Istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, kai Vakarų civilizacija vis dar „serga“ mokslinėmis ekspedicijomis į egzotiškiausius pasaulio kampelius, o šiurpios kelionių gotikinės istorijos audrina skaitytojų vaizduotę. Ryžtinga ir apsukri daktarė Lilė pavagia paslaptingą strėlės antgalį, kuris yra Pietų Amerikos džiunglėse niekam nežinomos magiškos vietos raktas. Panaudojus raktą, bus galima, pasak legendos, gauti stebuklingo augalo, kuris pagydo bet kokias pasaulio ligas. Mokslininkė su broliu leidžiasi į pasaulio pakraštį ir čia susipažįsta su Amazonės upių baseino kruizo kapitonu, tačiau ant jų kulnų lipa godus vokietis, kuriam augalo reikia norint laimėti karą...

 

Žodžiu, turime visą siužetą su spalvingais veikėjais, pastarieji atitinka visus Disney stiliaus ir tokio žanro filmo veikėjų charakteristikas. Tvirta Lilę atstovauja feminizmui, nes dėvi kelnes ir geba išsisukti iš bet kokių aplinkybių ir dar įkrėsti į kailį piktadariams. Džiunglėse verkšlenantis homoseksualas galiausiai išmoksta muštis, o laivo kapitonas, kad ir koks raumeningas ir brutalus beatrodytų, iš tikrųjų yra altruistas romantikas, o ką jau pasakyti apie blogiuką vokietį? Visi veikėjai savo nesudėtingomis programomis tarsi išdrožti pagal tuos pačius Volto Disnėjaus animacinių filmų brošiūras iš XX amžiaus vidurio.

 

Nepaisant, kad viskas tarsi šabloniškame sapne, filmas nėra toks jau prastas. Man jis priminė vaikystėje matytos „Mumijos“ bei „Laros Croft“ filmų serijų mišinius, nes ta pati dvasia, polėkis, pasakojimo moduliacija, tik šiame filme viskas šiuolaikiškiau ir efektyviau, žvelgiant į visuminį technikos lygį. Visgi filmas didžiąją dalį yra bėgimas ir kliūčių barjerų įveikimas, todėl vaizdiniai itin ilgai išlieka dinamiški, atsipūsti lieka vos viena kita scena. Kas man patiko ir nustebino? Spalvos, Viktorijos laikų ekspeditorių dvasia (nors ji ir dirbtina) bei tam tikri siužetiniai „paturbinimai“, pavyzdžiui, konkistadorų dvasios įtraukimas kaip istorinių kontekstų praplėtimas ir pan. Visgi filmas ne iliustruotas mokslinis žurnalas, o tik butaforinė linksma interpretacija, leidžianti tiesiog kaip senais gerais laikais mėgautis tomis jau kadais išartikuliuotomis idėjomis, bet kartu patirti nuotykį. Kas pasakys, kad filmas nepavykęs? Pavykęs, jei atmesime šablonus ir nepradėsime jo nagrinėti po gabalėlį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karlosas Šakalas" / "Carlos the Jackal"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ mano pamėgtas prancūzų režisierius Olivier Assayas pritraukė pažiūrėti ir jo kiek nestandartinį istorinį kriminalinį filmą „Karlosas Šakalas“ (angl. Carlos the Jackal) (2010), kuriame pasakojama apie Šaltojo karo antroje pusėje veikiančias palestiniečių teroristines grupuotes, kurios slapta vienijosi prieš imperialistinį valdymą ir vykdė Europoje išpuolius. Vienas žinomiausių tų laikų teroristų buvo iš Venesuelos kilęs Illich Ramirez Ramirez Sanchez, kitaip nusikalstamame pasaulyje vadinamu Karlosu Šakalu.

Pasakojimas apima kelis dešimtmečius ir nuosekliai pasakoja, kaip Ramiresas tampa nusikalstomos grupuotės nariu, o vėliau net įtakingu grupuotės vadu. Vienas labiausiai filme vertų scenų yra atkurtas teroristinis aktas, kada Austrijos sostinėje Vienoje jis su grupele teroristų užpuola diplomatus ir juos paverčia savo įkaitais... Paraleliai plėtojama ir jo asmeninė istorija, prifarširuojant ją aštunto dešimtmečio dvasia ir noru sukurti pasaulį geresnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Pritrenkiantis aktoriaus Edgar Ramirez pasirodymas, apdovanotas aukščiausiu prancūzų kino apdovanojimu – Cezariu, tad manau nesuklysiu sakydamas, kad tai kol kas geriausias jo gyvenimo vaidmuo, pareikalavęs didelės fizinės transformacijos ir psichologinės ištvermės. Šį aktorių buvau pastebėjęs jau seriale „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“, kuriame jis sukuria kur kas „minkštesnį“ gėjaus dizainerio, tačiau be galo įsimintiną vaidmenį. Šioje juostoje išties galima mėgautis aktoriaus atsidavimu.

Kiek kitos žvilgsnis į prancūzų režisierių Olivier Assayas, kuris kurdamas šią pusšeštos valandos (trijų dalių) mini serialą buvo nutolęs absoliučiai nuo savo intelektualių ir subtilių, ką aš jo kine labai mėgstu, niuansų. Šįkart jis labai aštrus, kariškas, brutalus režisierius, tačiau nepasakysi, kad jam talkinusi brigada atėmė jo talentą – priešingai, leido kaip režisieriui atsiskleisti universaliai, nors filmas – žiūrėjau adaptuotą beveik 3 valandų filmo versiją, pristatytą Kanuose, ne serialo – vietomis ir atrodo kaip užsakomasis darbas, naudojant jau matytus teroristinius ir aštraus trilerio elementus.

Nepasakyčiau, kad istorija mane asmeniškai kažkuo labai jaudino. Filmas išties gerai nufilmuotas, tikslingai perteikta tiek atmosfera, manau, tiek ir istoriškai. Dėmesys laikmečio detalėmis labiau natūralus nei, kaip neretai būna amerikietiškoje produkcijoje, vardan estetinių elementų. Kiek kiekvienas iš mūsų iš šios istorijos pasiims sau ir gebės mėgautis šia brutalia istorija, tiek šis filmas, manau, ir padarys įspūdį. Man asmeniškai tai tebuvo filmas, kuriame pernelyg nesusitapatinau, neradau tai, kas būtų bent man aktualu ar atspindėtų mano kokias nors pažiūras, bet dėl filmo kokybės nesiginčiju – ji išties gera. Tiesa, visgi neapleido manęs toji klaiki mintis stebint tuos jaunus žmones, iki kaulų įtikėjusius savo tiesa, kuri tampa tokia iškreipta ideologija juos ivsus paverčiančius ištisais lavonų kalnais; mirties reikšmingumą lemia ištikimybė savo idėjai – mano akimis, tai pats didžiausias prakeiksmas, koks tik begali būti – žmonės žūstantys už savo idealus t. y. komunistinio pasaulio iliuzija, kuri pražudė milijonus. Deja, šiame filme tik patvirtinama, kaip žmonės tiesiog aistringai ėjo į mirtį, manydami, kad keičia pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas" / "The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story"

Sveiki,

Buvo vargo žiūrint antrąjį sezoną puikaus ir kokybe dvelkiančio serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“ (angl. The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story). Apsunkino tai, kad serialą pradėjau žiūrėti metų pradžioje, o pabaigiau visai neseniai. Net nebeplanavau jo pabaigti, tačiau atsidariau ketvirtą seriją ir pažiūrėjau visus likusius epizodus iki galo ir galiu pasakyti, kad tai vienas geriausių šių metų serialų tiek vaidyba, tiek kruopščia režisūra, tiek atmosfera.

Kas nežino, priminsiu, kad „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ yra paralelinis projektas šalia „Amerikietiškos siaubo istorijos“ – abu serialus kuria tie patys režisieriai ir labai juos mėgstu. Šie serialai yra antologiniai, vadinasi, kiekvienas sezonas yra vis atskira istorija, todėl nesvarbu, kurį serialą pasirinksite, jums svarbiausia nuosekliai pasirinkti sezoną.

Kai rodos, „Amerikietiška siaubo istorija“ pradeda pamažu išsikvėpti idėjiškai, atrodo, kad alternatyvusis serialas apie aštriausiai ir plačiausiai aptariamas Amerikoje žmogžudystes išgyvena savo pakylėjimą. Geriausias to įrodymas yra apdovanojimai. Jeigu anksčiau dominuodavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ aktoriai, tai dabar vienas iš lyderių tampa šis serialas. Pirmasis sezonas, tyrinėjęs beisbolo žvaigždės nusikaltimą buvo pritrenkiančios dinamikos ir įtampos serialas, per kurį aktorė Sarah Paulson pasiekė apdovanojimų rekordą – stulbinantis vaidmuo susižėrė tuokart visus įmanomus sezono televizinius apdovanojimus. Ir išties serialas tęsia savo kokybės garantą ir naujame sezone apie dizainerio Diani Versace nužudymą 1997 metais liepos mėnesį, kai į jį kulką paleido psichopatas Andrew Cunanan.

Priešingai nei antrame sezone, kuris buvo labiau ofisinio stiliaus ganėtinai lokalus erdvės ir susitelkimo mastu sezonas, antrasis atrodo kur kas spalvingesnis ir įvairiapusiškesnis. Per devynias serijas papasakojama daugybė įdomiausių istorijų. Andrew Cunanan – filipiniečių kilmės gėjus nusikaltėlis, nužudęs ne vieną įtakingą žmogų, nužudo Versaci ir dar apie savaitę slapstosi nuo pareigūnų. A. Cunanan atskleidžiamas kaip jautrus vunderkindas, svajojęs materialių gėrybių, pripažinimo ir populiarumo, tačiau gyvenimo nusivylimai, komplikuoti santykiai su tėvu, serganti silpnaprotyste motina suformuoja neįtikėtinai žiauraus, ambicingo jaunuolio portretą, kurį lydi LGBT gyvenimo peripetijos, nesaugus bastymasis, prostitucija... Negana to, jis dar nužudo ir homoseksualumo neslepiantį legendinį Donatellos Versaci brolį. Norit to ar ne, šiame sezone ypatingai daug dėmesio skiriama LGBT temai ir tai nuo to sezonas atrodo tik dar įdomesnis ir spalvingesnis, leidžiantis suprasti, kokį svarbų vaidmenį kiekviename iš mūsų vaidina seksualinė tapatybė.

Šis sezonas ganėtinai chaotiškos kompozicijos. Pirmuosiuose epizoduose rodomas D. Versaci gyvenimas, jo nužudymo istorija, vėliau pasakojama asmeninė žudiko istorija, jo sudėtinga biografija ir gyvenime nutikę įvykiai, privedę jį prie beprotiškų radikalių sprendimų. Ypatingas žvilgsnis į aktorius, jų vaidmenys nors kiek primena ir teatrą, netikroviškumą, tačiau jie paveikia žiūrovą savo manieromis, atmosfera, netikėtais sprendimais. Aktorius Darren Criss (kurį prisimenate iš serialo „Glee“ (liet. Choras), suvaidinęs žudiką A. Cunanan, ką tik atsiėmė „Emmy“, Penelope Cruz, suvaidinusi Donatella Versaci ir kiti svarbūs vaidmenys, taip pat buvo nominuoti „Emmy“ apdovanojimuose. Išties keista matyti P. Cruz būtent Ryan Murphy projektuose, nes šiaip aktoriai pas šį režisierių migruoja iš serialo į serialą ir pasikviesti P. Cruz Donatellos vaidmeniui buvo išties geras sprendimas, juolab, kad į jos vietą kažkada buvo numatyta pati Lady Gaga, pelniusi „Auksinį gaublį“ už „Amerikietišką siaubo istoriją“. Netikėtas vaidmuo ir atsisklaidžiusiam dalininkui Ricky Martin.

Man asmeniškai be puikaus Darren Criss pasirodymo atradimas buvo visai kitas aktorius, pasirodęs viso labo tik keturiuose epizoduose – Cody Fern, kurį dabar pradėjau stebėti ir „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ sezone.

Aišku, būtų galima daug pagyrų pasakyti apie serialo techninius dalykus, apie laikmečio detales, aktorių supanašėjimą su realiai egzistavusiais žmonėmis (tą jau rodo čia publikuojamos nuotraukos) – valio grimuotojams, aktoriams ir atrankos komandai, bet tai tiesiog būtų žodžiai, nes serialas labiau patirties dalykas ir kai tu jį žiūri nieko per daug nesitikėdamas, jis tave labiau nustebina negu prisiklausius puikiausių liaupsių.

Labai rekomenduoju kokybiškų serialų mėgėjams, kurie turi laiko ir noro pasinerti į nusikaltimus, nepaisydami jokių išankstinių nuostatų nei apie aktorius, nei apie homoseksualumą ir kt. Jau pradėjau laukti trečiojo sezono, kuris, labai tikiuosi, kad bus toks pat kokybiškas ir įdomus kaip ir pirmieji du sezonai. Jau žinoma, kad trečiasis sezonas bus apie uragano „Katrina“ 2005 metų padarinius ir ten po katastrofos įsivėlusiais mediciniais nusikaltimais. Jau paskelbta ir apie ketvirtojo sezono užuominas – Bilo Klintono ir Monikos Levinski seksualinis skandalas, sukrėtęs JAV.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina traukiny" / "The Girl on the Train"

Sveiki, skaitytojai,

Labai ilgai atidėliojau šį filmą, nes kilo visokiausių abejonių prisiskaičius komentarų ir recenzijų. Tačiau norisi vis grįžti prie psichologinio trilerio žanro, kurį esu jau kuris laikas apleidęs. Gal dėl to tokiomis šviesiomis akimis sužiūrėjau filmą „Mergina traukiny“ (angl. Girl on the Train) (2016), kuris sulaukė gana nemenko dėmesio ir neaplenkė mūsų kino teatrų. Na, filmas ekranizacija pagal to paties romano pavadinimą, kurį turime išsivertę į lietuvių kalbą. Po šio filmo skaityti kūrinį jau tikrai niekada nebenorėsiu, nors gal knyga ir pranoksta.

Iš esmės filmas prasideda gana tipiškai, kaip koks trileris vaizduoja sumišusios alkoholikės sąmonę ir veiksmus, viskas sukarpoma ir klijuojama padrikai. Tai iš esmės erzina, nes jau galima numanyti visą eigą, tačiau viskas gana pateikiama suprantamai ir kažkur matytai: moteris negalėjusi susilaukti kūdikio lyg pamišėlė trinasi aplink buvusio vyro namus. Aišku, lauk nelaimės ir, aišku, lauk tai, kad alkoholikė vienaip ar kitaip kažką atkas ir bus teisi, o ja niekas nepatikės, nes ji ir taip puolęs angelas. Nors veiksmų ir atoveiksmių grandinė jau aiški po pusvalandžio, kažkodėl šį filmą žiūrėti buvo vis tiek įdomu, nes kiek siužetiškai „išmėsinėtas“ ir sukonstruotas pasakojimas toli gražu ne pats prasčiausias – čia tikriausiai reiktų dėkoti knygos autorei.

Be mįslės įminimo, kas būdinga trileriui, viena stipriausių filmo pusių, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo aktorės Emily Blunt vaidyba, kuri šįkart atlieka pagrindinį alkoholikės Reičel vaidmenį. Įtikinama vaidyba ir vidutiniškas siužetas apie kūdikių praradimus ir sąmonės aptemimus lyg ir jau kažkur tikrai regėta, bet tikriausiai buvau pernelyg išsiilgęs tokių dramų, tai vertinsiu filmą kiek aukštėliau nei galbūt būčiau vertinęs trilerių srauto grūstyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela