Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kaskadininkas" / "The Fall Guy"

 Sveiki,

Bandau suskaičiuoti, kiek esu matęs filmų su aktore Emily Blunt ir kiek su Ryan Gosling. Nepavyksta, tačiau pamatau vieną kitą naują reklamą ir filmą savaime rezervuoju, nesvarbu, apie ką jis, ir nesvarbu, kokios kokybės. Todėl natūralu, kad turėjau pažiūrėti ir jųdviejų bendrą darbą filme „Kaskadininkas“ (angl. The Fall Guy) (2024), kuriame ši Holivudo kino veteranų pora susitiko šmaikščiame ir juokingame filme apie kaskadininkų užkulisius.

Išties iš filmo tikėjausi didelio juoko, pamiršti laiką, tačiau šiek tiek norėjosi ir prisnūsti, ypač pabaigoje, kai „užlenktas“ scenarijus tapo 90-ųjų veiksmo filmų sugestikuliuotas: nevykėliai veikėjai blogiukai bėga sraigtasparniu, tačiau per kvaili, kad pabėgtų, todėl susinaikina savo pačių ginklais. Nieko naujo nuo „Vienas namuose“ serijų, tačiau visgi tikėjau kokio nors detektyvinio įdomesnio užsukto scenarijaus, kuriame paaiškėtų kokie nors netikėti veikėjų poelgiai, ketinimai, tačiau nieko panašaus neįvyko. Ryano Goslingo veikėjas Koltas bando į filmavimo aikštelę sugrąžinti tikrąją filmo žvaigždę Tomą Ryderį (aktorius Aaron Taylor-Johnson) ir tuo pat metu pataisyti atsinaujinusius santykius su filmo režisiere Džudi. Žodžiu, filmas „varo“ dviem frontais. Kaskadininkas atseit išmoktus filmavimo aikštelėje triukus ir puikią fizinę parengtį pritaiko beieškodamas aktoriaus, lupdamas kitų blogiukų kailius.

Nepamenu, kiek kartų Koltui teko griūti, trenktis ir muštis, bet tai nutiko tiek daug sykių, kad pamiršau skaičiuoti, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip pačiam Ryanui Goslingui teko kristi, ristis, nors, filmo pabaigoje sužinome, jog jis taip pat turėjo kaskadininkų dublerių, nors ir pats vaidino kaskadininką. Nežinau, ar yra kokie neformalūs kaskadininkų apdovanojimai, filmas bando atkreipti dėmesį į šią nepaprastai ekstremalią profesiją, tačiau nerimtomis formomis. Atseit, kad kaip Koltas, esi kietas iš prigimties ir kaskadininko profesija yra žaismingai smagi profesija, net seksualus reikalas, mat tada gali „pakabinti“ režisierę ir pakeisti savo gyvenimą (depresijos momentai po traumos nutylimi, nes komedijai jie neįdomūs). Tačiau filmas ne apie tą juodą kaskadininkų gyvenimą, kada atsiduri jei ne karste, tai bent invalido vežimėlyje – ne tas žanras. „Kaskadininkas“ mus linksmina senais holivudiniais triukais iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos ir nors yra dinamiškų ir sudėtingų scenų, tačiau jos kompiuterinės grafikos amžiuje nenustebins. Labiausiai pribloškia, kad filmas turi stabiliai gerą finansavimą, yra prabangus, bet scenarijus per lėkštas ir primityvus, o veikėjai neįdomūs, primenantys komiksus su pritaikyta hiperbolizuotai šarminga asmenybės programa. Filmas lengvai pramogai ir yra ne pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiunglių kruizas" / "Jungle Cruise"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Jaume Collet-Serra per savo karjerą sukūrė ne vieną siaubo ir įtempto veiksmo filmą, pradedant anuomet šiurpinančiais „Vaško namais“, „Našlaite“ ir baigiant „Non-stop“ bei „Sekluma“. Kiek netikėta, kad iš tamsių juostų režisierius perėjo į spalvingą Disney stiliaus pasakojimą „Džiunglių kruizas“ (angl. Jungle Cruise) (2021). Dideliais pinigais ir spalvinga kinematografija pasižymintis filmas, sakyčiau, tinka nuo paauglių iki pačios senatvinės auditorijos.

 

Dviem pagrindiniais smuikeliais filme „groja“ visiems puikiai žinomi kultiniai „didelių projektų“ aktoriai t. y. Dwayne Johnson ir Emily Blunt. Ką naujo ir gero begali pasiūlyti Disney kino kompanija, kai jau pamažu pradeda atslūgti pasakų „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“ bei kitų atnaujintų versijų rodymai? Ogi „Džiunglių kruizą“! Istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, kai Vakarų civilizacija vis dar „serga“ mokslinėmis ekspedicijomis į egzotiškiausius pasaulio kampelius, o šiurpios kelionių gotikinės istorijos audrina skaitytojų vaizduotę. Ryžtinga ir apsukri daktarė Lilė pavagia paslaptingą strėlės antgalį, kuris yra Pietų Amerikos džiunglėse niekam nežinomos magiškos vietos raktas. Panaudojus raktą, bus galima, pasak legendos, gauti stebuklingo augalo, kuris pagydo bet kokias pasaulio ligas. Mokslininkė su broliu leidžiasi į pasaulio pakraštį ir čia susipažįsta su Amazonės upių baseino kruizo kapitonu, tačiau ant jų kulnų lipa godus vokietis, kuriam augalo reikia norint laimėti karą...

 

Žodžiu, turime visą siužetą su spalvingais veikėjais, pastarieji atitinka visus Disney stiliaus ir tokio žanro filmo veikėjų charakteristikas. Tvirta Lilę atstovauja feminizmui, nes dėvi kelnes ir geba išsisukti iš bet kokių aplinkybių ir dar įkrėsti į kailį piktadariams. Džiunglėse verkšlenantis homoseksualas galiausiai išmoksta muštis, o laivo kapitonas, kad ir koks raumeningas ir brutalus beatrodytų, iš tikrųjų yra altruistas romantikas, o ką jau pasakyti apie blogiuką vokietį? Visi veikėjai savo nesudėtingomis programomis tarsi išdrožti pagal tuos pačius Volto Disnėjaus animacinių filmų brošiūras iš XX amžiaus vidurio.

 

Nepaisant, kad viskas tarsi šabloniškame sapne, filmas nėra toks jau prastas. Man jis priminė vaikystėje matytos „Mumijos“ bei „Laros Croft“ filmų serijų mišinius, nes ta pati dvasia, polėkis, pasakojimo moduliacija, tik šiame filme viskas šiuolaikiškiau ir efektyviau, žvelgiant į visuminį technikos lygį. Visgi filmas didžiąją dalį yra bėgimas ir kliūčių barjerų įveikimas, todėl vaizdiniai itin ilgai išlieka dinamiški, atsipūsti lieka vos viena kita scena. Kas man patiko ir nustebino? Spalvos, Viktorijos laikų ekspeditorių dvasia (nors ji ir dirbtina) bei tam tikri siužetiniai „paturbinimai“, pavyzdžiui, konkistadorų dvasios įtraukimas kaip istorinių kontekstų praplėtimas ir pan. Visgi filmas ne iliustruotas mokslinis žurnalas, o tik butaforinė linksma interpretacija, leidžianti tiesiog kaip senais gerais laikais mėgautis tomis jau kadais išartikuliuotomis idėjomis, bet kartu patirti nuotykį. Kas pasakys, kad filmas nepavykęs? Pavykęs, jei atmesime šablonus ir nepradėsime jo nagrinėti po gabalėlį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylos zona 2" / "A Quiet Place Part II"

 Sveiki skaitytojai,

Ilgai laukiau antrosios jau tikriausiai kultine siaubo trilerio serija tapsiančios dalies „Tylos zona 2“ (angl. A Quiet Place Part II) (2021). Anuomet per kino teatrus dar gerokai iki pirmojo karantino itin sėkmingai driokstelėjęs John Krasinski režisuotas filmas beregint „reikalavo“ tęsinio. Tiesą sakant, taip ir nutiko, kad TV komedijinio serialo „Biuras“ aktorius taip puikiai geba, apsistatęs profesionalų komandą, kurti įtraukiantį ir truputį novatoriškų idėjų turintį siaubo žanrą...

Antrosios dalies visgi teko palaukti, o daugelis dar ir pateisino šį laukimą, kadangi antrąją dalį prilygino pirmajai, teikdami, kad ji tikrai nėra prastesnė. Smagu nebent tai, kad visgi viskas kuriama nuosekliai ir šią dalį režisuoja tas pats John Krasinski, tikriausiai tas pats nutiks ir su būsima trečia dalimi, kadangi filmo finalas sufleruoja, kad tai toli gražu ne pabaiga.

Istorija apie ateivius, kurie itin jautriai reaguoja į skleidžiamą triukšmą ir tučtuojau puola garsą skleidžiančius šaltinius ir jį sunaikina. Šioje istorijos dalyje truputį pasakojama šių ateivių atsiradimo priešistorė, o vėliau pasakojama, kaip daugiavaikei, neseniai pagimdžiusiai motinai sekasi išgyventi apokalipsės ištiktame pasaulyje...

Tiesą sakant, filmas žiūrisi po kokio gero pusvalandžio, nes pirmosios akimirkos, kad ir itin dinamiškos, jos primena kitus apokalipsinius filmus, netgi tam tikrą „Pats baisiausias filmas“ trečiosios dalies parodiją. Erzinantys sutipintų ir subanalintų vaidmenų kratinys: nepaklusnūs vaikai ekstremaliomis sąlygomis lipa iš automobilio ir laksto kaip bepročiai, erzinantis troškimas būti su šeima vienoje krūvoje ir tas lipnus, nebeskanus pasiaukojimo didvyriškumo motyvas. Iš tikrųjų kiek nusivyliau šia dalimi, nes joje suprimityvinti ir suplokštėję veikėjai „laikosi“ tik ant vieno ir to paties motyvo kurpalio: išgyvenimas dėl vaikų gyvybės. Dar toji kurčia mergaitė, kurią bandoma paversti Millos Jovovich „Absoliutaus blogio“ „kilerės“ prototipu erzina iki panagių: kur dingo filme išlaikyta nesaugumo ir žmogiškųjų instinktų prisodrintas, o ne preciziškai superdidvyres (būtinai akcentas į stiprų moteriškumą) perspaustas ir prie eilinių holivudinių tipažų priartėjęs pasakojimas.

Baisu nebent, kai metaliniame bunkeryje berniukas užsitrenkia su kūdikiu, kol mamytė paliks prie kryželio savo vestuvinį žiedą (sentimentaliai neskanus epizodas) ir parneš namo dujų balionėlių, arba atokioje saloje dar yra vietovių, kur žmonės pusiau gyvena normalų gyvenimą, nes juos negali pasiekti tie padarai, bet ir vėl, toji „didvyrė“ mergaitė būtinai tiesiogine to žodžio prasme sušiks šios salos gyventojų ramybę... Žodžiu, filmo akcentai sudėti itin erzinančiai prasti, nors filmas įtraukus, žiūrėti beveik pradėjau kaip „Absoliutaus blogio“ vidurines serijas, bet aiškiai pajutau, kad su šia dalimi nuo savitumo traukiama prie masinio populizmo, klišinių sprendimo variantų, prarandant esminį istorijos nenuspėjamumo, nesaugumo ir nuolatinių klausimų iš žiūrovų laviną: o kas gi čia iš tikrųjų dedasi? Filmas su šia dalimi darda pamažu žemyn.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beprotiška trauka" / "Nenugalima" / "Irresistible"

Sveiki, skaitytojai,

Jeigu ne aktorė Susan Sarandon, tikriausiai šio trilerio net nebūčiau pastebėjęs. Šiaip mėgstu gerus trilerius, tik paskutiniu metu kažkaip jų beveik nebematau. Ann Turner sukurtas filmas „Beprotiška trauka“ dar kai kur verčiama kaip „Nenugalima“ (angl. Irresistible) (2006) ir tikriausiai šis pavadinimas būtų kur kas geresnis.

Istorija, nereikia nieko čia slėpti, nuo pat pirmųjų kadrų atrodo kaip mažo biudžeto projektėlis su kviestinėmis mega Holivudo žvaigždėmis. Vien jau Emily Blunt ar Sem Neill išvysti tikriausiai norėtų daugelis jų gerbėjų. O istorija pasakoja apie dailininkę, kuriai ima pamažu važiuoti stogas, kai namuose dingsta daiktai, jai atrodo, kad ją nuolat persekioja, o netrukus pati ima įtarinėti ir persekioti kitus. Kitą vertus, viensiužetinė linija laikosi vien ant spėlionių: ar S. Sarandon veikėja iš tikrųjų kuoktelėjusi, ar ją iš tikrųjų persekioja jaunutė potenciali vyro meilužė, o gal pats vyras trokšta atsikratyti žmonos? Iš tikrųjų daugiau filme perspektyvų ar variantų tikriausiai ir nerasite dėl pakankamai ribotai išplėtoto scenarijaus.

Aktoriai geri, tačiau filmo režisūra nelabai leidžia pasireikšti jų meistriškumui. Nors S. Sarandon vaidmuo iš visos trijulės sudėtingiausias ir buvo galima šį bei tą daugiau išspausti, tačiau, rodos, kino kūrėjams nepavyko pasinaudoti aktorės potencialumu dėl pernelyg standartinio žvilgsnio į šį kino projektą, kuriam, sakyčiau, paprasčiausiai pritrūko ambicijų, užsispyrimo ir kūrybiškumo. Taigi tai filmas, kuris labai greitai pasimirš, nes tokių yra šimtai.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylos zona" / "A Quiet Place"

Sveiki,

Ką tik į Lietuvos kino teatrus atkeliavusi siaubo juosta pavadinimu „Tylos zona“ (angl. A Queit Place) (2018) jau įvardijama kaip viena baisiausių ir paveikiausių siaubo kino juostų šiemet. Filmą režisavo John Krasinski, kuris, beje, kartu su savo žmona aktore Emily Blunt kartu atliko ir pagrindinius vaidmenis šiame filme.

Tiesą sakant, filmas prasideda gana nuobodžiai. Be didelių paaiškinimų (čia pliusas) apie įvykusią apokalipsę ir naujos rūšies atsiradimą Žemėje. Šeima keliauja į namus ir kalbasi gestų kalba, baisiausiai bijo triukšmo, vėliau paaiškėja, kad dėl triukšmo puola paslaptingieji padarai. Šeima su mažais vaikais – tikriausiai dažnas pagalvojo, kad be triukšmo nė krust ir suvaldyti vaikams savo prigimtį tikriausiai išeina filmas išvis iš sveikos logikos ribų, bet tarkime, kad filmas alegorinis ir sąlyginis. Iš esmės lyg ir filmas „Kelias“, kai sūnus su tėvu keliauja per zombių žemes, tik šis filmas kur kas klasiškesnės atmosferos ir primena senus gerus siaubo trilerius.

Erzina kai kurie pernelyg literatūriškai nuspėjami tipažai, kaip antai neprigirdinčios mergaitės sunkus charakteris ir bailiukas sūnelis. Nepaisant kai kurių niuansų, netrukus pradeda kilti įtampa, kai besilaukianti moteris lieka viena namuose ir prasideda sąrėmiai. Vietoje, kur net kalbėti negalima apie gimdymą sunku pagalvoti, bet... tolesnė eiga išvystyta išties labai gerai. Trileris ir siaubo derinys išties „vau“, nesinori atplėšti akių ir adrenalino netrūksta, bet pradedant analizuoti veikėjų veiksmus, darosi akivaizdu, kad filmas pernelyg „teisingas“, visi tie herojiški pasiaukojimai ir kiti jau iš filmo į filmą siunčiama kaip štampinė humanistinė vertybinė žinutė atsibodusi iki gyvo kaulo. Kitą vertus, sunku sukurti gerą siaubo trilerį be šių elementų, kai dėmesio centre – tylos zonoje įkalinta šeima.

Puiki E. Blunt vaidyba! Po  „Mergina traukinyje“ pasirodymo nė neabejoju, kad tokie vaidmenys yra jos arkliukas. Filmas rekomenduotinas ne vien siaubo mėgėjams, bet drąsiai jį galėtų pažiūrėti ir gurmanai, nes kino kritikai negaili šiam filmui pagyrų, o ir aš, sakyčiau, kad filmas išties „kabinantis“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ties riba į rytojų" / "Edge of Tomorrow"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai jau tikriausiai seniai matė ir savaip įvertino fantastinę dramą „Ties riba į rytojų“ (angl. Edge of Tomorrow) (2014), kurį gerai įvertino kino kritikai. Tiesą sakant, filmą buvau pradėjęs žiūrėti prieš kelerius metus, bet praėjus 10 minučių ėmiau ir išjungiau, nes nesinorėjo fantastikos, o gal ir filmui nebuvau nusiteikęs, tad ėmiausi gerų rekomendacijų vedinas šitos juostos ir vėl.

Filmas išties gerai sukurtas, nes joje yra viso, ko reikia komerciniam geram kinui – patrauklūs ir gerai žinomi aktoriai, intriguojantis scenarijus, vaizdo efektai, aiškiai „sukramtytos“ teigiamų herojinio-nuotykinio žanro vertybių kompleksas. Be to, kad filmas „nepaima“ nuo pirmųjų penkerių minučių ne visada blogas ženklas – čia jis galioja kaip ir filmas su sudėtingų demencijų-laiko matmenų vaizdavimais, „tyčiniais papainiojimas“ dar vadinamais „mindfuck“ specifiniais žanrais.

„Ties riba į rytojų“ turėtų patikti, jei patiko toks šedevras kaip „Pradžia“ (2010) ar „Momento“ (2000), kur preciziškai surėdytas scenarijus, neatsisakant populiariųjų vaizdo efekto ir greičio. Filmas subalansuotas visiems tiek žanro prasme, tiek savo transliuojamomis prasmėmis, tačiau žvelgiant gilyn – juk iš esmės filmas nieko naujo nepasiūlo, žanras išrastas, taisykles jau „diegė“ kiti filmai, tik pakeistos šiek tiek aplinkybės – ta prasme vaizduotes galia jis, bent manęs, nė kiek nenustebino ir nepraturtino, bet užtat akimis sekdamas aktorės Emily Blunt ir Tom Cuise žingsnius galėjau tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į jau daugiau ar mažiau nuspėjamą siužetą.

Apibendrinant – filmo idėja gera ir ji gerai realizuota, tačiau jau toli gražu nebe nauja kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/10

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina traukiny" / "The Girl on the Train"

Sveiki, skaitytojai,

Labai ilgai atidėliojau šį filmą, nes kilo visokiausių abejonių prisiskaičius komentarų ir recenzijų. Tačiau norisi vis grįžti prie psichologinio trilerio žanro, kurį esu jau kuris laikas apleidęs. Gal dėl to tokiomis šviesiomis akimis sužiūrėjau filmą „Mergina traukiny“ (angl. Girl on the Train) (2016), kuris sulaukė gana nemenko dėmesio ir neaplenkė mūsų kino teatrų. Na, filmas ekranizacija pagal to paties romano pavadinimą, kurį turime išsivertę į lietuvių kalbą. Po šio filmo skaityti kūrinį jau tikrai niekada nebenorėsiu, nors gal knyga ir pranoksta.

Iš esmės filmas prasideda gana tipiškai, kaip koks trileris vaizduoja sumišusios alkoholikės sąmonę ir veiksmus, viskas sukarpoma ir klijuojama padrikai. Tai iš esmės erzina, nes jau galima numanyti visą eigą, tačiau viskas gana pateikiama suprantamai ir kažkur matytai: moteris negalėjusi susilaukti kūdikio lyg pamišėlė trinasi aplink buvusio vyro namus. Aišku, lauk nelaimės ir, aišku, lauk tai, kad alkoholikė vienaip ar kitaip kažką atkas ir bus teisi, o ja niekas nepatikės, nes ji ir taip puolęs angelas. Nors veiksmų ir atoveiksmių grandinė jau aiški po pusvalandžio, kažkodėl šį filmą žiūrėti buvo vis tiek įdomu, nes kiek siužetiškai „išmėsinėtas“ ir sukonstruotas pasakojimas toli gražu ne pats prasčiausias – čia tikriausiai reiktų dėkoti knygos autorei.

Be mįslės įminimo, kas būdinga trileriui, viena stipriausių filmo pusių, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo aktorės Emily Blunt vaidyba, kuri šįkart atlieka pagrindinį alkoholikės Reičel vaidmenį. Įtikinama vaidyba ir vidutiniškas siužetas apie kūdikių praradimus ir sąmonės aptemimus lyg ir jau kažkur tikrai regėta, bet tikriausiai buvau pernelyg išsiilgęs tokių dramų, tai vertinsiu filmą kiek aukštėliau nei galbūt būčiau vertinęs trilerių srauto grūstyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela