Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Būtybė" / "Presence"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kur per pastaruosius metus dingo „paturbinti“, t. y. pagerinti siaubo filmai?! Staiga jie tarsi dingo iš kino horizonto, o atrodė, kad šis siaubo žanras tuoj pasieks naująjį aukso amžių, deja, matyt, dar iki tol reiks pagyventi. Daug kine nuveikęs prodiuseris ir režisierius Steven Soderbergh siūlo naują savo kino provokaciją – „Būtybė“ (angl. Presence) (2024). Na garai, toli gražu šio projekto provokacija nepavadinsi, bet labiausiai, sakyčiau, jos filmui ir pritrūko.

Istorija prasideda kaip eilinė klišė – nauja šeima atsikrausto į prabangų naująjį namą, o šeima – tipinė siaubo trileriui būdinga amerikiečių šeima: vaikai su savo problemomis, tėvas įsitraukęs į sudėtingus teisinius dalykus, mamytė karjeristė galvoja tik apie darbą ir savirealizaciją. Abu tėvai vakarais nemažai geria, kad pamirštų kasdieninę įtampą ir stresą! Juokingiausia, kad tik tėvams vos išvykus jaunieji jau net nebeprisikviečia pusės mokyklos ir alkoholio vakarėlių neberengia, o tiesiai į narkotikų maišelius ir į lovytę pasidulkinti. Matyt, JAV-ose šis bei tas tarp paauglių ir jaunimo bus pasikeitę. Žodžiu, Soderbergh naudoja beveik visus amerikietiško vidutinio ir prasto siaubo filmo elementus, nes veikėjai egoistai, neįdomūs, charakteriai schematiški ir nesudėtingai sukurti be jokių didesnių intrigų.

Tai kur toji didžioji intriga? Operatoriaus darbas ir kameros judesys, kuris įkūnija namuose esančią dvasią, pastaroji fragmentiškai ir pasakoja vaizdiniais apie šios šeimos dramas. Dėmesio centre – dukra Kloja, išgyvenusi artimų draugių netektį, kurios tariamai perdozavo narkotikais, todėl naujoji vieta tikriausiai turėjo suveikti kaip gydomoji priemonė, bet išėjo taip, kad namai tampa paranormaliai aktyvia vieta. Įdomiausia ir keisčiausia tai, kad patys tėvai matė drebinamas spintas, nuo sienos krentančias taures ir knygas, judinamus nesuvokiamos jėgos daiktus, tačiau ir toliau gyvena lyg niekur nieko, o dar geriau – jiedu išvažiuoja ilgam savaitgaliui patikdami savo atžalas tokiuose namuose, lyg viso to nė nebūtų. Truputį, aišku, logikos pasigedau iš normalaus gyvenimo su normaliomis reakcijomis.

Visgi filmo finalas nuspėjamas, nors ir tampa jau paranormaliu trileriu, bet filmas iš esmės stokoja įdomesnių idėjų, galimai ir biudžeto, o filmo idėja pasenusi, nebeįdomi, atsikartojanti kine, todėl trūksta projektui ne tik idėjų, bet ir novatoriško žvilgsnio į siaubo kino žanrą. Man regis, režisierius pasirinko pernelyg saugų variantą, t. y. kurti filmą dėl filmo, darbas dėl darbo, tad visumoje istorija išėjo vienkryptė ir primityvoka. Kaip stiprųjį filmo aspektą visgi išskirčiau paminėtą operatoriaus darbą ir vaiduoklišką stebėjimo perspektyvą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kung Fu Panda 3" / "Kung Fu Panda 3"

Sveiki,

Paskutiniu metu žiūriu daugiau komercinį kiną ir vis ruošiuosi šuoliui į aukštesnį „matmenį“, bet prieš tai apie animacinį filmą „Kung Fu Panda 3“ (angl. Kung Fu Panda 3) (2016). Kadangi teko matyti pirmąsias dalis, todėl negalėjau praleisti progos pažiūrėti ir trečiąją.

Neaušindamas savo klaviatūros pasakysiu, kad šis animacinis filmas sistemingai tęsia ankstesnių dalių odisėją. Neslėpsiu, kad (bent kiek mena atmintis) pirmoji dalis labai patiko, ji privertė kvatotis ir tiesiog mėgautis, o apie antrąją dalį praktiškai nieko nebepamenu. Lyg ir patiko, lyg ir prastesnė pasirodė... negerai, kad šitaip serija nekelia kartelės, o tiesiog tampa serialu, pasakojančiu tą pačią istoriją tuo pačiu rakursu. Šįkart linksmoji Panda suranda giminaičius ir ruošiasi karui su tarpgalaktiniu blogiuku jaučiu... Primena apskritai „Žvaigždžių karų“ dvasia įkvėptą pasakojimą, lyg ir gerai, lyg ir ne visai to tikėjausi. 

Tiesą sakant, šioji dalis susižiūrėjo gana vidutiniškai ir vis galvojau, kur pakastas šuo: ar nebemoku tiesiog mėgautis animaciniu filmu, ar iš tikrųjų filmui kažko trūksta? Na, lyg ir nieko netrūksta, tačiau filmo kūrėjai laikosi tų pačių taisyklių, todėl kažkaip lyg ir linksmai nuobodoka. Išties filmas lengvas, buvo nemažai gerų ir labai vykusių vietų, tačiau kažkodėl link pabaigos norėjosi jau miego. Reikia tikriausiai kaltinti ne filmą, o dienos nuovargį, tačiau geri filmai prikausto, šis, skirtas pramogai, visgi „šliaužė ir prašliaužė“ – linksmai, bet neįsimintinai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikaga" / "Chicago"

Sveiki skaitytojai,

„Geišos išpažinties“ ir „Gilyn į mišką“ režisierius Rob Marshall tikriausiai nesitikėjo tokios sėkmės, statydamas filmą „Čikaga“ (angl. Chicago) (2002), kuris buvo nominuotas net 13 „Oskarui“, iš kurių pelnė net 6, įskaitant ir geriausią metų filmą. Net keista pasidarė, kai suvokiau, jog šio filmo kažkaip dar nesu matęs, tik pradėjęs žiūrėti staiga susivokiau, kad fragmentiškai tarp TV reklamų esu visgi matęs... Tiesą sakant, dabar sunku įvardyti šio filmo sėkmės priežastis ir tokį įtikimą įvairiems kino kritikams, nes filmas sužiūrėjo, liaudiškai tariant, „visai nieko“.

Tiesą sakant, 2009 metais režisierius bandė pakartoti „Čikagos“ sėkmę su filmu „Devyni“, į kurį sukvietė visas dainuojančias mega Holivudo žvaigždes ir tas filmas man padarė kur kas didesnį įspūdį nei „Čikaga“, gal viskas būtų kiek kitaip, jeigu būčiau pasirinkęs kitokią chronologinę tvarką. Bet jau šaukštai po pietų. Iš tikrųjų „Čikaga“ man nepasirodė briliantinis filmas, nors aktoriai parinkti puikiai. Nuostabiai pasirodė ir ta pati Chatherine Zeta-Jones, kuri pelnė už antrą planą „Oskarą“, puikiai ir Reene Zellweger, tačiau išvis man labai patiko siūbuojančių krūtų savininkė Queen Latifah. Miuziklas tarp kalėjimo sienų priminė savotišką XX a. pradžios nusikaltėlių skandalus pamėgusią Čikagą kaip „Karmen“ savotiškas perdirbinys. Naivi blondinė, įsitvėrusi į savo banalią svajonę tapti ryškia kabareto žvaigžde, priminė netgi muilo operų lygio manipuliatorę. Kaip vertinti filmą? Kaip kabaretą, kaip gana planingai surengtą šou, kičą, neturintį nieko bendro su realybe. Geros dainos, šokiai, kriminalinis kontekstas, besivaikančių sensacijų minia, kuri čia pat už posūkio pamiršta savo „dievukus“, kur reikia mokėti meluojant save pateikti, jeigu nori nors kiek žmonių dėmesio...

Filmas neblogas, nors „Devyni“ man kaip miuziklas ir istorija patiko kiek labiau, tačiau ir „Čikaga“ turi labai daug gerų dalykų – aktorius, vizualumą, kabaretinę dvasią, istorinį Čikagos kontekstą ir tiesiog tokį filmą lengva kažkodėl žiūrėti, priimama be didesnių lūkesčių kaip reginį su neblogu turiniu. Taigi žiūrėti galima.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiskyrimas vardan išlikimo" / "Atsiskyrimas" / "Detachment"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Atsiskyrimas“ arba kaip kiti jau įprato versti „Atsiskyrimas vardan išlikimo“ (Detachment) (2011 m.). Tai vienas šviežiausių aktoriaus Andre Brody darbų, kuris labai gerai įvertintas įvairiuose festivaliuose, paliko ir vis dar palieka nemenką įspūdį Lietuvos rinkos žmonėms. Suskubau neatsilikti nuo žiūrovų ir, vos tik pasitaikius galimybei, pažiūrėti pačiam šį filmą. Šiek tiek suglumau, kad siužetas lyg jau ir matytas, gal net šiek tiek opiai nuvalkiotas – sunkus ir įtemptas darbas mokykloje, problematiški mokytojų ir mokinių santykiai. Tai pasakojimas apie nuolat po mokyklas keliaujantį mokytoją, kuris pavaduoja susirgusius ir šiaip atostogų išėjusius anglistus, priedu dar rutuliojasi jo asmeninis gyvenimas – vaikystės trauma, mirštantis tėvas bei į namus parvesta ir priglausta paauglė – gatvės kekšytė... Turime nepaprastai sodrų, liūdną ir melancholišką puokštę, todėl visai natūralu, kad žiūrovas yra spaudžiamas emocionaliai ir bejėgis prieš gyvenimo liūdesį, jeigu galima būtų taip pasakyti.

Šiaip filmas kažkiek pritempia iki „Meilutės“, jeigu tokią dar prisimenate, tačiau filmas nebylinėja tiek socialinių temų, šįkart tai vargšo mokytojo liūdnas gyvenimas – daug, daug liūdesio, gyvenimiškos problemos ir slėgis, sunkumas. Galbūt filmas emocionaliai paveikia – tai jo ir yra sėkmė, ir auksinė šerdis, daug pianino garso takelyje, estetinių niuansų, žmonių siaurumo vaizdavimas... Šiaip filmą vertinčiau pakankamai stipriu, pakankamai įtaigiu ir pakankamai įdomiu, gal tema ir nuvalkiota, tačiau kalbant apie mokytojus ir mokinius – ši tema niekada nebus tikriausiai išsemiama kino filmuose, ji tik visada nupasakojama vis kitokiu kampu.

Manau, kad daugeliui visgi filmas tikrai turėtų patikti ir padaryti netgi nemažą įspūdį, ypač tiems, kurie yra pratę labiau prie pramoginių filmų, tačiau sukrėtimo didesnio gurmanai neturėtų patirti, bet visgi tenka pripažinti, kad filmas nuo pat pradžių prikausto dėmesį ir jį išlaiko iki filmo pabaigos. Taip, mano galva, būta keleta banalių scenų, kurios man priminė tiesiai iš holivudinių romantinių dramų išluptos, tačiau į jas irgi galima pažiūrėti kiek kitaip... Nesigailiu pamatęs, bet antrąkart kažin ar bežiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela