Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būtybė" / "Presence"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kur per pastaruosius metus dingo „paturbinti“, t. y. pagerinti siaubo filmai?! Staiga jie tarsi dingo iš kino horizonto, o atrodė, kad šis siaubo žanras tuoj pasieks naująjį aukso amžių, deja, matyt, dar iki tol reiks pagyventi. Daug kine nuveikęs prodiuseris ir režisierius Steven Soderbergh siūlo naują savo kino provokaciją – „Būtybė“ (angl. Presence) (2024). Na garai, toli gražu šio projekto provokacija nepavadinsi, bet labiausiai, sakyčiau, jos filmui ir pritrūko.

Istorija prasideda kaip eilinė klišė – nauja šeima atsikrausto į prabangų naująjį namą, o šeima – tipinė siaubo trileriui būdinga amerikiečių šeima: vaikai su savo problemomis, tėvas įsitraukęs į sudėtingus teisinius dalykus, mamytė karjeristė galvoja tik apie darbą ir savirealizaciją. Abu tėvai vakarais nemažai geria, kad pamirštų kasdieninę įtampą ir stresą! Juokingiausia, kad tik tėvams vos išvykus jaunieji jau net nebeprisikviečia pusės mokyklos ir alkoholio vakarėlių neberengia, o tiesiai į narkotikų maišelius ir į lovytę pasidulkinti. Matyt, JAV-ose šis bei tas tarp paauglių ir jaunimo bus pasikeitę. Žodžiu, Soderbergh naudoja beveik visus amerikietiško vidutinio ir prasto siaubo filmo elementus, nes veikėjai egoistai, neįdomūs, charakteriai schematiški ir nesudėtingai sukurti be jokių didesnių intrigų.

Tai kur toji didžioji intriga? Operatoriaus darbas ir kameros judesys, kuris įkūnija namuose esančią dvasią, pastaroji fragmentiškai ir pasakoja vaizdiniais apie šios šeimos dramas. Dėmesio centre – dukra Kloja, išgyvenusi artimų draugių netektį, kurios tariamai perdozavo narkotikais, todėl naujoji vieta tikriausiai turėjo suveikti kaip gydomoji priemonė, bet išėjo taip, kad namai tampa paranormaliai aktyvia vieta. Įdomiausia ir keisčiausia tai, kad patys tėvai matė drebinamas spintas, nuo sienos krentančias taures ir knygas, judinamus nesuvokiamos jėgos daiktus, tačiau ir toliau gyvena lyg niekur nieko, o dar geriau – jiedu išvažiuoja ilgam savaitgaliui patikdami savo atžalas tokiuose namuose, lyg viso to nė nebūtų. Truputį, aišku, logikos pasigedau iš normalaus gyvenimo su normaliomis reakcijomis.

Visgi filmo finalas nuspėjamas, nors ir tampa jau paranormaliu trileriu, bet filmas iš esmės stokoja įdomesnių idėjų, galimai ir biudžeto, o filmo idėja pasenusi, nebeįdomi, atsikartojanti kine, todėl trūksta projektui ne tik idėjų, bet ir novatoriško žvilgsnio į siaubo kino žanrą. Man regis, režisierius pasirinko pernelyg saugų variantą, t. y. kurti filmą dėl filmo, darbas dėl darbo, tad visumoje istorija išėjo vienkryptė ir primityvoka. Kaip stiprųjį filmo aspektą visgi išskirčiau paminėtą operatoriaus darbą ir vaiduoklišką stebėjimo perspektyvą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesava" / "Unsane"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai režisierių Steven Soderbergh žino kaip „Oušeno vienuoliktuko“, o dabar ir „Aštuntuko“ režisierių. Tas, kas domisi kinu, šį režisierių tikriausiai pažįsta ir iš kitų jo puikių darbų, kaip antai „Narkotikų kelias“ ir t. t. Vienas naujausių jo siaubo trilerių yra „Nesava“ (angl. Unsane) (2018), kuris pasakoja apie į beprotnamį patekusią jauną merginą, kuri įsivaizduoja (žino?), kad ją persekioja kadaise terorizavęs vyrukas.

Tiesą sakant, pirmas dalykas, kas krenta iškart – tai režisūra, kurio braižas primena šiek tiek pigius siaubo filmus, kada paklaikę personažai, persekiojami vaiduoklių, paskui save tamposi vaizdo kameras. Tokia realistiškai judinanti grafika, bet nepasakyčiau, kad tas perdėtas natūralumas ką nors šiam filmui davė, netgi priešingai – atrodė viskas dirbtinai netikra, nes asociacijos su pigiais filmais ir triukais taip ir neapleido didžiąją filmo dalį.

Žiūrėdamas apie absurdiškus šios merginos vargus, galvojau, ar čia toji sukrečianti istorija apie sistemos supančiotą bejėgį žmogų, kuris išnaudojamas kaip pieninė karvė? Ar čia labiau siaubo filmas apie maniaką? O gal du viename? Neapleido ir jausmas, kad filmas tiesiog išnaudojęs rezervą – viskas jau kine vienaip ar kitaip papasakota, todėl trūksta originalumo tiek vizijoje, tiek scenarijuje. Ar bereikia kruti dar vieną panašų filmą  S. Soderberghui? Štai dėl ko abejojau.

Žinoma, yra dėl ko išgyventi, jaudintis dėl merginos ir net piktintis ligoninės bukumu ir brutalumu, veikiant prieš žmogaus valią. Čia netgi absurdiškiau nei „Mergina su trūkumais“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“, kur žaidimo taisyklės buvo teisėtos, nes veikėjai iš tikrųjų turėjo sutrikimų, o čia žiūrovui yra dėl ko piktintis, bet tai tikrai nėra novatoriška, priešingai – visos kortos išmestos, finalas eilinio trilerio ir ŽIAURIAI nuspėjamas, nors filmo „viduriukas“ ir intrigavo savo sadistinėmis ir beviltiškomis situacijomis, kurias patyrė pagrindinė veikėja.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas nors ir S. Soderbergho, tačiau jis absoliučiai vidutiniškas ir nieko čia mąslaus ar įmantraus, kaip teigė daugelis komentatorių, aš neįžvelgiau.

P. S. Pagrindinė aktorė - Claire Foy iš puikiai vertinamo serialo "Karūna".

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seksas, melas ir vaizdajuostė" / "Sex, Lies, and Videotape"

Sveiki,

Tikriausiai nėra tokio kino gurmano, kuris nežinotų režisieriaus Steven Soderbergh ir jo darbų. Ilgametražis debiutas „Seksas, melas ir vaizdajuostė“ (angl. Sex, Lies and Videotipe) (1989) buvo pripažintas tiek kritikų, tiek kino žiūrovų. Kad ir kiek žiūrėčiau šio režisieriaus darbų ir kokie jie bebūtų geri, visada susidaro įspūdis, kad autorius stengiasi būti pragmatiškai gilus savo juostose, įpinti kažin kokių psichologinių manipuliacijų ir kartu praslysti kaip sviestas per peilį nesukirbinant žiūrovo t. y. manęs. Visgi manau, kad tai tiesiog nėra mano režisierius, tačiau jo darbus vis tiek žiūriu...

Režisieriaus sėkmingas debiutas su gana skandalingu pavadinimu atkreipė dėmesį. Filme pasirodo ryškios to meto kino žvaigždės ir jos vaidina toli gražu ne itin patogius, bet galima įtarti, kad jiems įdomius personažus. Erotika tvoskia per visus kadrus, herojai „statomi“ į daugiabriaunes psichologines situacijas. Daug dalykų kadruose manęs neįtikino, tiesiog natūraliai perteikta aktorių būseną smarkiai kirtosi su realybe – daug žavių dialogų visgi labiau priminė literatūrinį tekstą, skirtą teatro spektaklio statybai, nei tam, ką matome filme. Kitą vertus, tas natūralus aktorių polėkis ir erotikos bei intymumo sureikšminimas suteikė filmui savito kolorito, tačiau nė keik neprilygsta R. Polanskio „Venera kailiuose“. Buvo gana įdomu stebėti, kaip veikėjai tiesiog kalbasi, kaip krūpčioja jų veido raumenys, kaip suka drovias akis, ir pagalvoti, o kaip tokioje situacijoje pats žiūrovas t. y. aš reaguočiau įsivėlęs į tokius intymius pokalbius.

Nepaisant stiprios dialogų veikėjų vibracijos, juntamos erotikos, visgi atmetus raiškos priemones, filmas, palaukite, apie ką? Apie erotiką ir griūvančią jauną porą – neištikimybė, seksualiniai manevrai ir kiti melodraminiai šeimyniniai niuansai, kurie, tiesą sakant, atrodo nuobodokai. Filmas vertas savo laiko tiek, kiek jame yra režisieriaus savitumo, tačiau turinio atžvilgiu erotiniai veikėjų manevrai, kad ir kaip tuo metu kadre atrodo neadekvačiai nimfomaniški, filmo turinio tuo kažin ar praturtina. Visgi filmas neblogas, bet ne toks, kurį drįsčiau siūlyti kiekvienam, kuris nori kine šio to geresnio ir įdomesnio pamatyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šalutinis poveikis" / "Side Effects"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai dėl žinomų aktorių gausos švystelėjo į mano žiūrėtinų filmų sąrašą ir trileris „Šalutinis poveikis“ (angl. Side Effects) (2013). Režisierius Steven Soderbergh puikiai daugeliui žinomas už savo mėgstamą kriminalinį žanrą ir „apsukrumo“ personažuose demonstravimus. Nors nemačiau „Oušeno vienuoliktuko“ ir kitų darbų – tik iš trumpų anonsų, tačiau kuo puikiausiai jau galiu numanyti, kokio tipažo šis režisierius ir jo filmai. Tiesą sakant, neprasti.

Kalbant apie „Šalutinį poveikį“, man filmas pasirodė įtraukiantis nuo pat pradžių. Gal kai kam jis įdomus pasirodys tik visą peržiūrėjus, tačiau visada kadre tvyrojo tas įspūdis, jog herojai turi paruošę „tiesos bombas“ ir ta bomba bus susprogdinta finale. Aišku, taip ir nutiko. Žaidimo taisyklės labai paprastos – laimi apsukresnis už apsukrųjį. Trileris subtiliai pritemtas prie, sakyčiau, psichologinės dramos. Paskutinį kartą panašų filmą regėjau Brian De Palm režisuotą „Nuodėminga aistra“ (2012), kur dvi moterys varžėsi dėl vyrų ir įtakos. Šįkart viskas čia gražiai sugulę į gero trilerio scenarijų – moteris vartoja vaistus, kurių nepatikrino psichiatras ir ši pradeda vaikščioti per miegus, kol galiausiai pradeda žudyti. Kas už visko slypi? Žiūrovui belieka mėgautis, spėliojant, kas čia iš tikrųjų yra manipuliatorius ir melagis.

Filme pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės. Režisieriaus pamėgta Catherine Zeta-Jones, nuolat pasirodanti jo filmuose, taip pat „ant bangos“ aktorius Channing Tatum, kuriam čia lemta atlikti gana trumpą vaidmenį, bet gana esminį. O šiaip filmas sukasi apie Rooney Mara ir Jude Law sukurtus personažus. Filmą tikrai galima žiūrėti vien dėl aktorių – žinote, kai juos pasiilgsti, nori vėlei pamatyti, pažiūrėti jų naujus amplua. Tai šis filmas kaip tik Jums, o dar ir gausite ne tik aktorių karuselę, bet ir visai gera psichologinį trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magiškasis Maikas" / "Magic Make"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmų „Magiškasis Maikas“ (angl. Magic Mike) (2012), kurį pasirinkau pažiūrėti ne šiaip sau, o dėl to, kad norėjau pamatyti kuo daugiau Matt Bomer darbų kine. Aišku, pradėsiu nuo to, kad visiškai manęs neatgrasė tai, kad perskaičiau kokį dešimtį pirmųjų komentarų ir visi iki vieno šabloniškai tratėjo, kad filmas skirtas labiau moteris, o ne vyrams, bet žvilgtelėjus į kritikų rodiklius, net aiktelėjau. Bus geras.

Po pirmųjų 5 minučių supratau, kad žiūriu visišką, liaudiškai sakant, „briedą“. Kad filmas suteiks nors kiek įdomesnį turinį, pasakojimą jau nebesvajojau po 15 minučių. Vienintelis geras dalykas šiame filme yra pagrindinių aktorių vyrų brigada su puikiais raumenimis. Fiziniai duomenys išties stulbinami, o striptizo scenos, nors grafiškai jie nieko nesiskiria nuo, tarkim, Demi Moore pasirodymo prieš kelis dešimtmečius filme „Striptizas“. Mažytė, gana nyki scena, žviegiančios besiseilėjančios merginos ir vyrai narciziškai besirepetuojantys prieš veidrodį, kažkokia nerišli, bet jau nuo pirmųjų kadrų aiški Maiko meilės istorija... Tryniau akis ir nesupratau, ką šiame filme veikia tokio puikaus tipažo aktorius kaip Matthew McConaughey? O Matt Bomer iš vis, dėl kurio ir norėjau pamatyti šį filmą, atliko tokį nežymų vaidmenį, tarsi būtų tik eilinė valytoja. O žolės rūkymas, narkotinės tabletės buvo tiesiog nuobodu.

Apskritai nesuprantu, kam šį filmą nutarė 2015 metais pratęsti? Tik dėl komercijos ir žviegiančių moterų. Gaila aktorių tokiems tuštiems filmams. Aišku, buvo viskas kaip ir gražu, tačiau striptizo galima pasižiūrėti ir „YouTube“ kanale...

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela