Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji Lilian Hol" / "The Great Lillian Hall"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą nusprendžiau žiūrėti be eilės, nes pamačiau, kad pirmuoju smuikeliu groja aktorė Jessica Lange – mano sena kino meilė dar nuo pirmųjų „Amerikietiška siaubo istorija“ epizodų. Filmą „Didžioji Lilian Hol“ (angl. The Great Lillian Hall) (2024) režisavo Michael Cristofer, kuris sukūrė man anuomet patikusį filmą „Gia“ (1998) su Angelina Jolie. „Didžioji Lilian Hol“ – tai televizinis filmas, pastatytas pagal originalų scenarijų. Istorija pasakoja apie teatro aktorę legendą Lilian Hol, kuri vaidina naujai statomame Čechovo „Vyšnių sodas“ variante. Kūrybos proceso metu Lilianai nebesiseka, ji nuolat užmiršta pjesių eilutes, trikdo kitus aktorius, jos rankos dreba ir netrukus ji sužino, kad serga demencija, taigi, atminties praradimo liga.  

 

Filmas fokusuojasi į Lilianos bandymą susitaikyti su liga ir išlikti oriai, daryti viską, kad „Vyšnių sodo“ premjera įvyktų kuo sklandžiau, nors aplinkiniai labai abejoja ja. Legenda nenori nuvilti savo gerbėjų, tačiau sutrikimas pasireiškia vis ryškesnis ir baisesnis. Negana to, Liliana bando atsargiai suartėti su dukra, kuriai nuo pat mažumės neskyrė dėmesio, nes visą savo laiką praleisdavo teatre ir vaidybos repeticijos... Iš tikrųjų mėgstu tokius draminius filmus, kurie pasakoja apie pasirinkimus tarp šeiminės laimės ir karjeros, kai gyvenimo saulėlydyje sutviksi apgailestavimo spalvos ir atsiprašymai. Panašių filmų sukurta ne vienas, šis ne ką prastesnis.

 

Visgi filmo pagrindinis vaidmuo dar 2021 metais buvo siūlomas ne Jessicai Lange, o būtent Meryl Streep. Tai labai simboliška, nes pačioje karjeros pradžioje, aštuntajame dešimtmetyje, abi šios aktorės vienodai pradėjo kartu ir varžėsi dėl vaidmens filme „King Kongas“ (1976). Galiausiai anuomet vaidmuo atiteko būtent Jassicai Lange. Kalbant apie jos pasirodymą „Didžioji Lilian Hol“, galiu pasakyti, kad vaidmenį ji atliko labai gerai! Aktorė pastaraisiais metais daug dirba ne kine ir serialuose, o būtent teatre. 2016 metais ji pelnė savo pirmąjį Tony apdovanojimą už pasirodymą „Ilga dienos kelionė į naktį“. Šiemet ji vėl nominuota už 5-6 valandų vaidmenį be pertrūkio teatro pastatyme „Mother Play“, tad ir šis pasirodymas kino filme dėl teatrinės aplinkos tikriausiai artimas šiai pritrenkiančiai aktorei. Būtų keista, jeigu ji negautų „Emmy“ bent jau nominacijos geriausios televizinio kino filmo aktorės kategorijoje.

 

Visgi žavu, kad šiame filme vaidina net trys moterys, kurios kažkada keliuose sezonuose vaidino drauge „Amerikietiška siaubo istorija“: Jessica Lange, Kathy Bates ir Lily Rabe. Grįžtant prie filmo apibendrinimo, galiu pasakyti, kad jam reikia atidos. Nors medžiaga apie senėjimą ir atminties praradimą bei pasitraukimą iš aktyvios karjeros zonos gali pasirodyti ne visiems aktuali, tačiau verta žiūrėti dėl įspūdį paliekančios Jessicos Lange vaidybos, kiekvieno jos tikslingo ir organiško krūptelėjimo stambiu planu. Galų gale ir pats filmas sujaudina ir palieka gerą įspūdį, nors tas scenas su mirusio vyro pasirodymu kaip haliucinacijos intarpus išmesčiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija" / "Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga"

Sveiki,

Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo, kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją, požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą, o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.

Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu, kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“ primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.

Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą, kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo, kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta, atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai „užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“ atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.

Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“ dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti. Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės punčas" / "The Love Punch"

Sveiki,

Amerikietiška komedija su pritrenkiamai talentinga britų aktore Emma Thompson „Meilės punčas“ (angl. The Love Punch) (2013), bet pats filmas toli gražu nėra pritrenkiantis filmas. Iš pažiūros atpažįstamas vienas prastesnių holivudinių komedijos braižų, papasakota istorija nekelia didelių sentimentų ir jausmų, nors kai kurios anekdotinės situacijos ir privers nusikvatoti, tačiau visumoje filmas ganėtinai plokščias ir lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad Džemso Bondo berniukas Pierce Brosnan atrodo kaip sustabarėjusi teksasietiško sukirpimo šaknis, negyvas ir absoliučiai netalentingas. Ką daro E. Thompson, sunku pasakyti, nors ir žavi ir charizmatiška, tačiau lėkštumo prislėgtame filme atrodo šiek tiek senstelėjusi ir įsprausta į perdėtos komikės rėmus. Visumoje filmas kaip koks meilės kurortinis romanas, kuriame dalyvauja sena sutuoktinių pora, kadais išsiskyrusi, tačiau per nuotykius vėl ir vėl prisimenanti savo aistringą prigimtį. Visa filmo „filosofija“ ta, kad meilė ir nuotykiai, priartėjus prie pensijinio amžiaus gali atrodyti kur kas saldesni ir juokingesni, nei jaunystės metuose, jeigu tik tu neprarandi noro džiaugtis gyvenimu – tokių filmų, deja, esu matęs ne vieną ir ne du, tad jau tik prasidėjus, žinojau, kuo visa tai baigsis.

Brilianto vagystė, noras išsaugoti savo pensiją ir bendras išsiskyrusiosios poros tikslas jau pamirštamas, rodos, nuo pirmųjų akimirkų, nes kur kas smagiau visa tai planuoti ir organizuoti, nei gauti iš tikrųjų. Nors situacijos nuotaikingos, bet tiesmukos ir neoriginalios, nors aktoriai žinomi, bet jie rėmuose, nors filmo siužetas dinamiškas, tačiau realiai nuspėjamas ir klaikiai atpažįstamas, kad atrodo, jog filmą tiesiog užsakė, nes reikėjo užkimšti kažkuo kino pasiūlos repertuarą pagal jau lengvai atpažįstamą repertuarą. Taigi, tiek žinių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Vaiduoklis rašytojas" / "The Ghost Writer"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino Roman Polanski filmą „Vaiduoklis“ arba kitur tiesiog verčiamas kaip „Vaiduoklis rašytojas“ (angl. The Ghost Writer) (2010). Na, su R. Polanski kūryba kine jau draugauju ir žaviuosi nebe pirmus metus, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie šį jo kūrinį. Po „Rozmari kūdikis“ (1968), kurį žiūrėjau aną savaitę, šis filmas atrodo visiškai kitoks tiek dėl į kiną atėjusių naujovių, tiek dėl savo žanro.

„Vaiduoklis rašytojas“ – tai politinis trileris, kuris savo didėjančiu intensyvu man iš esmės priminė tą intelektualųjį W. Allen‘o kiną, kur svarbiausia tampa ne tiek pati istorija, kiek pasakojimo maniera ir jos skaidrumas. Atrodo, filmas atsisako Holivudinio šabloniško pasakojimo intensyvumo t. y. nėra to mums įprasto intensyvaus šablono – užuomazga, kulminacija ir finalas, kai nuo užuomazgos jau aišku, kuo pasibaigs visas filmas. Ne, R. Polanski leidžia mėgautis tartum tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais plepalais, kaip tarkim W. Allon‘o kine, mėgautis tuo, kad personažas geria kavą ir negali susidoroti su darbu, užnūsta, nors iš esmės jį kamuoja vidinė depresija, jaudulys. Ir nereikia čia triukų, intensyvių bėgiojimų besislapstant nuo kulkų. Aišku, man labai nepatinka politiniai filmai, nesu jų gerbėjas, tačiau taip, kaip Polanskis papasakojo „Vaiduoklio rašytojo“ istoriją, visgi sužavėjo.

Nepaisant man simpatijų šiai kino juostai, manau, kad tai vienas silpnesnių režisieriaus filmų jo kūrybos kinografijoje. Labai man patiko Ewan McGregor pasirodymas. Apskritai mėgstu, kai filmas pasakoja rašytojo kūrybos kančias, geresnio varianto tikriausiai režisierius, pasirinkdamas aktorių pagrindiniam vaidmeniui, negalėjo surasti. Pierce Brosman nėra mano mėgstamiausias aktorius, nesu matęs nė vieno filmo su juo, kuriame jis mane sužavėtų, o šis filmas taip pat nėra išimtis – jo figūra filme gal ir labai svarbi, tačiau jo pasirodymai lakoniški, lengvabūdiški ir kaip aktoriniai niuansai neįsimintini, ko negalėčiau pasakyti apie sodrius ir įtikinamus moterų vaidmenis.

Ar bereikia pridurti, kad filmas pelnė daugybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir nominacijų? Tai tiesiog geras filmas ir nieko čia per daug neprikiši, nebent tik skonio reikalą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela