Filmas: "Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta" / "Film Stars Don't Die in Liverpool"

 Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie Paul McGuigan režisuotą biografinį filmą „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (angl. Film Stars Don‘t Die in Liverpool) (2017), kuris pasakoja apie realiai gyvenusią XX amžiaus populiarią kino aktorę Gloria Grahame (1923-1981). Tausojau šį filmą nuo pirmojo karantino laikotarpio ir vis neprisiversdavau jo pažiūrėti. Kadangi mėgstu aktorę Annette Bening, o ypač „Bilo Elioto“ ir „Nimfomanės“ dviejų dalių aktorių Jamie Bell, tad nusprendžiau, kad atėjo metas lengvesniam kinui ir sužiūrėti tai, kas šiaip jau „užmesta“ į archyvą.

Tiesą sakant, apie aktorę G. Grahame nieko negirdėjau, pasirodo 1953 metais ji pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė. Nesu matęs nė vieno filmo su ja, tad sunku suvokti, kokio ji masto aktorė, tačiau tai, kas vaizduojama šiame filme – paskutinieji jos du gyvenimo metai leidžia susidaryti tam tikrą įspūdį apie jos asmenybę. Gloria vis dar svajotoja, ji juokauja, kad galėtų suvaidinti Džuljetą iš Šekspyro dramos, užmezga romaną su savo sūnaus amžiaus vyruku, tačiau tie santykiai netrukus tampa pragaištimi, nes Gloria slepia ir nesigydo vėžio. Galiausiai visas filmas laikosi ant dviejų polių: romantiniai ir vis keblėjantys santykiai su jaunuoliu ir ligos aštrėjantys požymiai...

Tiesą sakant, pradedu tokio holivudinio tipažo vidutinėmis biografinėmis juostomis nusivilti. Aptinku juose vien pagražintą melą arba režisierių ir prodiuserių apčiuopiamą asmenybės kulto manipuliaciją. Filme jaunuolio tėvai besąlygiškai priima dvigubai vyresnę moterį ir ją netgi apsiima slaugyti namuose – atrodo kaip sušvelninta „Adamsų šeimynėlės“ versija, tačiau visi tie ligos požymiai, „myliu-noriu-negaliu“ arba vyresnės super aktorės santykiai su jaunuoliais – taip visur matyta. Filmą tikriausiai laikyčiau analogišku neseniai žiūrėtą Rupert Goold režisuotą dramą „Džudė“ (2019) su Renee Zellweger, kurį įkūnijo Judy Garland – labai panašūs likimai, meilės santykiai ir t. t. Visgi „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“, manding, kiek nuobodokas filmas, ypač pratusiems, kaip ir man, prie panašaus tipažo kino, kur didaktiškai išryškinamos destruktyvios pagrindinio veikėjo savybės ir iš to išspaudžiamos kelios pagrindinės mintys, kurias galėtume išartikuliuoti gyvenimiškomis sentencijomis. Tiesa, pagyvenusios moters ir jaunuolio santykiai nors ir keisti, jie neglumina, bet, kaip supratau, tai turėjo būti viso filmo keistoji varomoji jėga: pagyvenusi aktorė visgi gali savo vidiniu žavesiu suvilioti jaunuolį. Tačiau kuo virsta Gloria? Ogi vemiančia ir nesigydančia merdinčia moterimi, kurios gaila žiūrovui. Nepaisant visko, pasigedau šioje istorijoje kažko, ką norėtųsi įvardyti unikaliu, originaliu pavyzdžiu, o ne dar viena nusilpusia aktore, kuri pasitraukia į mirtį...

Žinoma, Annette Bening – puiki! Kaip ir Jamie Bell, praktiškai ne tiek istorija, kiek šis aktorių duetas prikausto dėmesį ir jeigu verta praleisti laiką su filmų, tai dėl šių aktorių ir jų amplua. Visgi pabaiga aiški nuo pat pradžių, niekas tokiuose filmuose nesikeičia, nustebino ir prajuokino nebent tas paskutinis dokumentinis archyvinis kadras, kai tikroji G. Grahame pelno „Oskarą“ ir ji ant scenos užlipa pasiimti statulėlės... Tai buvo, sakyčiau, pati netikėčiausia ir trumpiausia, netikėčiausia, juokingiausia visų laikų „Oskarų“ ceremonijų kalba for ever!

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas 2" / "Paddington 2"

Sveiki,

Po itin man patikusio „Meškiuko Padingtono“ pirmosios dalies ilgai netrukau ir griebiau dar geriau įvertintą antrąją šio kokybiškai šmaikštaus ir visai šeimai skirto filmo dalies – „Meškiukas Padingtonas 2“ (angl. Paddington 2) (2017). Nors ir be Nicole Kidman šįkart filmas dar geriau įvertintas, tad nekantravau pasinerti į juokingus nuotykius ir pasikrauti teigiamos energijos ir peno.

Visgi filmas silpnesnis už pirmąją dalį ir nesvarbu, kaip bevertintų kino kritikai. Siužetiškai filmas kiek išsikvėpęs ir perėjęs prie detektyvinių vingių, meškiuko Padingtono gyvenimo Londone kasdienybės. Čia atsiranda naujas nedorelis, kurį suvaidina H. Grant visus nustebinęs savo senatvine išvaizda – nieko nepadarysi, sensta mūsų aktoriai, tokia jau laiko galia ir toks tas gyvenimas. Visgi kaip tik dėl tos knygos vagystės jau viskas toliau daugiau ar mažiau nuspėjama – kalėjimas, naujos pažintys, tiesos ir tvarkos atstatymas... Tiesą sakant, siužetinė šabloninė linija labiausiai ir trikdė, nes lyginant su pirmąja dalimi, filmas atrodė kiek nugesintas, stokojantis originalumo, kadangi visos kortos, toks jausmas, jau buvo ištrauktos pirmojoje dalyje, kurioje dokumentinio filmo pagrindu kūrė išties neįprastai šmaikščią atmosferą, neprarasdami ir formos bei raiškos.

Nepaisant, kad filmas siužetiškai paviršutiniškas ir nuspėjamas, manau, jis kaip antroji dalis tiesiog susižiūrės visai neblogai. Tiesa, po tokio ritimosi šiek tiek atgal, nebenorėčiau, kad būtų kuriama trečioji dalis, nes pirmoji dalis, palikusi tikrai gerą įspūdį, neturėtų būti užgožta lūkesčių nepateisinančiomis kitomis dalimis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas" / "Paddington"

Sveiki,

Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar nematytą „Meškiukas Padingtonas“ (angl. Paddington) (2014). Visai neseniai startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.

Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.

Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį, pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją, kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami. Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bruklinas" / "Brooklyn"

Sveiki, 

Daug kino kritikų pagyrų sulaukusi John Crowley ekranizacija „Bruklinas“ (angl. Brooklyn) (2015) šių metų nominacijų sraute neliko nepastebėta, aktorė Saoirse Ronan jau nominuota „Auksiniams gaubliams“ kaip geriausia aktorė, tikriausiai neišvengs jos pavardė ir kitų apdovanojimų. Na, filmas pasakoja apie 1950-ųjų metų airius, kurie persikėlę į JAV bando susirasti laimę ir įsitvirtinti. Istorijos centre – jauna ir kukli airė, kurią pakeičia Bruklinas ir naujos mados, naujas kultūros ir bendravimo supratimas. Mergina pereina sunkius adaptacijos laikotarpius, kurie ją suformuoja kaip laikmečio asmenybę, o galiausiai ji suranda ir savo gyvenimo meilę...

Išties tai gana, sakytume, sentimentali ir paprasta vargšės Pelenės istorija, tačiau kino režisierius pasirūpino, kad filmas būtų įsimintinas. Visų pirma jis išsirinko puikią aktorę, tiesą sakant, vien dėl jos filmą ir žiūrėjau. Kitas dalykas – tiksliai ir įdomiai rekonstruotos laikmečio tendencijos – mados, moterų elgesių pakitimai, ištisas nelaimingų emigrantų ir skurstančių airių istorinis kontekstas, besikeičiantis Niujorkas, daugiakultūriniai klodai. Labai stilingas ir gražus filmas, kur apgalvotos detalės, kostiumai, dialogai, kurie visada balansuoja ties kultūriniais susikalbėjimais-nesusikalbėjimais. Personažas nenuobodus, evoliucionuojantis, bręstantis tiesiog akyse ir nesijaučia statiškumo.

Intymi, lyg ir paprasta moters brendimo istorija, papasakota itin skoningai. Pasigėrėjimas klasikinio kino mėgėjams ir tiesiog gero kino mylėtojams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Karališka drąsa" / "Brave"

Sveiki visi,

Animacinis filmas „Karališka drąsa“ (Brave) (2012 m.) be jokios abejonės yra pats geriausias animacinis filmas, kurį teko paskutinį pusmetį matyti! Ne veltui dar gavęs ir „Oskaro“ statulėlę. Apie ryžą-ugniaplaukę aikštingą ir maištingą princesę, kuri nenorėdama tekėti už vyriškio, nutaria burtų pagalba pakeisti savo likimą – aišku, jai tas pavyksta, tačiau iki finalo ir aušros dar devynios tonos privirtos košės ir paslapčių, kurias tenka jaunai padraikėlei išsrėbti iki dugno.

Ypatingai geras siužetas, ypatingai gerai atliktas darbas techniškai, ypatingai šmaikštus humoras ir personažų charakteriai. Šiaip filmas iš esmės labai savo humoru ir pasakojimo forma bei turiniu primena mums prieš keletą metų matytą „Ilgo plauko istoriją“ – sakyčiau, jog „Karališka drąsa“ yra kaip kokia šio filmo „pusseserė“. Jeigu patiko pirmas filmas, patiks ir šis.

Daug gražių minčių, kurios skleidžia bendražmogiškąsias vertybes ir atsidavimą savo artimiesiems. Kartais norėdami nuo jų pabėgti, pakenkiame tik sau, tik atsidūrę keblioje situacijoje jų imamės ilgėtis – tai sena kaip visas pasaulis mintis, kuri ne kartą inkrustuota animaciniuose filmuose, sakyčiau, beveik visuose. Žinoma, labiausiai mane žavėjo tas humoras, kokybiškai ir profesionaliai įgarsino šį darbą Lietuvos aktoriai, todėl filmas dar labiau kilsteli savo kartelę. Be jokios abejonės – filmas kaip pasaka su šiuolaikinio humoro dozėmis, kurios nepaliks abejingo ne tik paniurėlio, bet ir didžiausio skeptiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairavimo pamokos" / "Driving Lessons"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Vairavimo pamokos“ (Driving Lessons) (2006 m.). Šįkart filmas nukelia mus į Britaniją ir vedžioja po Edinburgą ir mažo miestelio gatves ir likimus. Netikėto ir galbūt visai tikėto britiško humoro prisodrinta pasaldinta drama apie vaikinuko ir pagyvenusios moterytės gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Kur aš tai mačiau? Ak, taip, filmas prancūzų „Neliečiamieji“ buvo kažkuo panašus – kažkas kažko nebegali, neįgali, kažkas kažkam padeda, įspiria į užpakalį ir išvelka į laimingo gyvenimo vėžias. Šiaip pati filmo idėja sena kaip visas pasaulis. Šiek tiek atgyventa, bet nepaisant to, kažkodėl vis tiek filmą gan smagiai sužiūrėjau, juolab, kad čia netikėtame amplua sutikau Laura Linney, „Hario Poterio“ tirados žvaigždutę Rupert Grint bei britų aktorę Julie Walters, pastaroji taip pat vaidinusi Poteriuose.

Šiaip puikūs aktoriai, smagu juos ir vėl pamatyti. Nepasakyčiau, kad filmas jau kažkoks smaragdas ir jį būtina pamatyti, ne, toli gražu ne – balansuojantis tarp savito pramoginio ir pusiau rimto filmo, manau, labai tiks vidutinio kino žiūrovų skoniui, kuriam patinka švelnesnis humoras, svarbus pasakojimo siužetas, kad būtų įdomus su pagraudenimais ir pasijuokimais. Nieko nesakau, kartais visai sveika tokius pažiūrėti, be to, man irgi visai patinka. 

Keistas, bet labai britiškas siužetas neleis jums nuobodžiauti. Tai dar vienas filmas, kuris kažkaip neigiamai parodo religingumo guzą. Toks jausmas, kad filmuose labai gerai „sudubasinti“ religinį auklėjimą, bet tiek to, tebūnie. Man tik labai jau toks nesimpatiškas pasirodė Ruperto Grinto kuriamas personažas. Suprantu, persisunkęs religinių kanonų, snobiškas, poetiškai melancholiškas, tačiau kažkoks keistas... Labai jau vienpusiškas, truputį statiškas, o senyvą atgyvenusią aktorę vaidinanti Julie Walters buvo kaip dinamitas, per daug teatrališka. Šiaip filme trūksta natūralumo, viskas kažkaip jau „sumesta“ ant nuotykinio žanro stogo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 56/10
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela